Mirusiems Šilumos Nereikia

Mirusiems Šilumos Nereikia

Misantropia

Mirusiems Šilumos Nereikia (I)

Riksmas ima mane erzinti. Ko tas mažvaikis klykia, lyg paskutinioji artėtų? Kokios to graudaus bliovimo priežastys? Juk jam nėra dėl ko. Nieko jis dar baisaus nematė, dar nespėjo. Pataupytų geriau savo ašaras ateičiai. Dar ne tiek teks išlieti. Bet kas jam... jis to dar nesuvokia, jis apskritai nieko nesuvokia. Pavydžiu jam, norėčiau ir aš taip... deja, laiko atsukti neįmanoma.

Lange pasirodo tamsus siluetas, pasilenkia ir vėl atsitiesia. Žliumbimas
akimirksniu liaujasi. Miegok, žiurkiūkšti, miegok ramiai. Dar ne tiek tau ašarų teks išlieti šiame gyvenime. Nešvaistyk jų veltui... tiesiog draugiškas patarimas.

Šviesa lange užgęsta. Įsiviešpatauja tyla ir aš neberandu priežasties užsibūti čia ilgiau. Mano kelias baigiasi ne čia. Dar reikia šiek tiek paėjėti... dar šiek tiek... einu.

Bandau skaičiuoti gatvės žibintus savo kelyje. Netrukus metu. Paskutinįjį laiką galima išnaudoti ir kitaip. Gerai būtų, jei tik žinočiau kaip. Viena žinau - šįkart tikrai nesustosiu. Per ilgai vis rasdavau priežastį pasukti atgal, bandžiau kovoti su savo baimėm. Turiu pasakyti Don Kichotui su vėjo malūnais kovot sekėsi kur kas geriau. Jis bent jau žinojo dėl ko jis tai daro. O gal ir aš žinojau? Nebeprisimenu... nenoriu prisiminti. Baigta. Aš soti tuo purvu, kuriuo kasdien mane šeriat, tokia soti, kad širdis manoji jau turi antsvorio problemų. O dietai, kaip žinia, man paprasčiausiai trūksta valios. Taigi... neliksiu čia daugiau nė dienos. Nuryju gumulą, strigusį mano gerklėje, kuris yra ne kas kitas kaip besiveržiančios lauk raudos ženklas. Neverksiu. Per daug ašarų išlieta, kad pravirkčiau dabar. Visko tiesiog PER DAUG... Einu.

Keista. Tiek kartų ėjau šitomis gatvėmis, tačiau niekada nepastebėdavau kokios jos purvinos, šaltos ir tuščios. Kiek šiukšlių aplinkui. Jaučiuosi, lyg pirmą kartą gyvenime būčiau atvėrusi akis. Pirmą kartą pamačiau pasaulį nepagražintą svajonių spalvomis. Nebeliko svajonių. Ir nereikia. Galiausiai jos man nieko nedavė. Tik tuščią viltį... amžiną atilsį jai.

Velku kojas nakties šešėliuose skendinčia alėja. Spardau kiekvieną akmenį po kojom. Pasišokinėdami jie skrieja asfaltu, trikdydami miegančio miesto tylą - tik aš kurčia. Avilys mano galvoje kelia baisesnį triukšmą nei banda pamišusių dramblių nežinia nuo ko paniškai bėgančių. Slegia tai mane - nebegirdžiu savęs. Ramybė paliko mane tą akimirką, kai nustojau svajoti. Bandžiau ją susigrąžinti... viskas veltui, geriausiu atveju laikina. Viskas vėliau ar anksčiau baigiasi ir visada baigiasi mano nenaudai. Po n-tojo karto nori nenori imi galvoti: Kokio velnio tu vis dar čia? Juk matai, kad nėra čia tau vietos, matai, kad niekam tavęs nereikia... Niekas tau nepasakys: „dabar ir visada“... Niekas. Tai iš tiesų tada, kokio velnio..?

Kūnu perbėga drebulys. Šalta. Nieko nuostabaus... teoriškai dabar pavasaris, tačiau apsižvalgius supranti, kad juo dar net nekvepia. O ir šiaip naktis visada šaltesnis metas nei diena. Jau pradedu gailėtis, kad neapsirengiau šilčiau. Nors, kitavertus, koks skirtumas? Peršalimas dabar yra pati mažiausia problema iš visų galimų. O jų gali būti kiek tik nori ir kokių tik nori. Jūsų teisė rinktis, tik nepamirškite, jog planai tam ir yra kuriami, kad atsirastų koks nors kirminas ir išgraužtų juose nesulopomą skylę. Tą patį jis padarys ir su jūsų svajonėmis bei viltimis. Juk jis - kirminas, jam galima. Bet vis tiek norėtųsi, jog nebūtų taip šalta. Instinktyviai suneriu rankas ant krūtinės, tikėdamasi, jog pasidarys bent kiek šilčiau. Ir beveik tą pačią akimirką suvokiu savo veiksmo beprasmiškumą. Prakeiktas šaltis - mano viduje. Ir neištirpdys jo net kalnas šilčiausių drabužių. Jis atsirado, kai man išplėšė širdį, kai atėmė pagrindą iš po kojų, sunaikino viską, kuo tikėjau, kuo gyvenau... Jis mane žudo. Nužudė... beveik. Einu.

Atšoku, pajutusi prisilietimą. Kas be manęs čia trankosi taip vėlai? Širdis atrodo rimtai susiruošusi iššokti per gerklę. Ne, negaliu aš čia taip nusibaigti... nekaip atrodys. Dairausi potencialaus užpuoliko. Jo nėra... yra tik nususęs šuva. Išgąsdintas mano reakcijos jis stovi susitraukęs ir nepatikliai vizgina uodegą. Laukia spyrio arba šiaip smūgio šonkaulių srity. Nesulauks. Tik jau ne iš manęs. Pati vėtyta ir mėtyta aš jį suprantu.

Sveikas, Šunie, ką čia veiki tokiu metu? Namų neturi, ar ką? Kas..? Tu neturi namų... Dreba... Nebijok manęs, manęs tau nereikia bijoti... Neklausyk, to laidotuvių maršo mano galvoje, nežiūrėk į mano negyvas akis. Eikš arčiau... Šuo nedrąsiai žengia žingsnį, vis dar susitraukęs... Nemušiu aš tavęs, nuo to mano skausmas neatlėgs. Tikrai. O žinai, Šunie, nors tu ir purvinas, tavo kailis jau daug laiko nešukuotas, dvoki it negyvas šeškas, esi perkaręs ne nuo gero gyvenimo...esi gražus. Žinai, pažinojau mergaitę, kuri labai norėjo šuns. Ji būtų tave apkabinus ir pasakius, kad tavim pasirūpins. Deja, tos mergaitės nebėra, jau seniai jos nemačiau. O aš net savim pasirūpint nesugebu. Bet pasėdėk su manim truputį, Šunie... aišku, jei kur nors neskubi.

Atsisėdu ant, drėgno suoliuko ir atsilošiu. Leidžiu kūnui suglebti, net neįsivaizdavau, jog visą laiką buvau tokia įsitempusi. Kūną tuoj pat ima glamonėti šaltis. Stebiu Šunį. Matau, kaip jis kovoja pats su savimi... galiausiai pritūpia šalia ir sunkiai atsidūsta. Metai? Ne, greičiausiai tiesiog gyvenimas. Arba kartu... Kaire koja nuvilnija šilumos banga... nuleidžiu akis. Pasirodo tas pastiręs padaras jau spėjo prisiglausti. Papasakok man apie save, Šunie...

O taip, kadaise labai labai seniai jis buvo gražus, vikrus, jo kailis žvilgėjo net kai saulė nešvietė... ir visai jis tada nedvokė. Matau jį žaismingai laigantį žalioje pievoje, besivaikantį savo uodegą, išdidžiai nešantį seilėtą pagalį, kurį, kiek galėdamas toliau, nusviedė ŠEIMININKAS... ŠEIMININKAS? Šuo jį tiesiog dievino. ŠEIMININKAS buvo jo vedlys, jo maitintojas, jo dievas... O kaip spindi Šuns akys, kai jis žingsniuoja greta, laikas nuo laiko pasitrindamas šonu į ŠEIMININKO koją, arba tiesiog atsisuka idant įsitikintų, jog jo ŽMOGUS vis dar eina šalia. Koks laimingas Šuo, kai grįžta namo ir randa ten savo MAŽĄJĮ ŽMOGŲ. Šuo labai mylėjo savo MAŽĄJĮ ŽMOGŲ. Galėjo dėl jo kalnus nuversti. Šuniui nebuvo didesnės palaimos, kaip vakarais įsliūkinti į MAŽOJO ŽMOGAUS lovą ir ištikimai saugoti jo miegą.

Bėgo metai, viskas keitėsi. MAŽASIS ŽMOGUS suaugo, ŠEIMININKAS paseno. O labiausiai paseno šuo. Pašėlusį lakstymą jis mieliau iškeisdavo į ramybę, susirietus po ŠEIMININKO kėde. Šuns kailis nustojo blizgėti, jis ėmė šertis. Naktimis jį lankydavo košmarai, Šuo neteko savęs. Kad ir kaip stengėsi, jis nebepajėgė būti geru palydovu savo ŠEIMININKUI ir tai labai erzino ŠEIMININKĄ. Šuo tai matė, Šuo dėl to kankinosi, nes ŠEIMININKAS jam buvo visas jo pasaulis. Šuo kitokio gyvenimo nežinojo. Priekaištas ŠEIMININKO akyse, su kuriuo jis vis dažniau žvelgdavo į Šunį, kaskart peiliu pjaudavo ištikimą širdį.

MAŽASIS ŽMOGUS, kuris jau nebebuvo mažas, vieną dieną išėjo pro duris ir nebegrįžo. Šuo labai dėl to išgyveno, kaltino save, jog buvo blogu sargu, nenusaugojo MAŽOJO ŽMOGAUS miego ir todėl jis išėjo ieškoti kito draugo, tokio, kuris jaunas, ir gali nemiegoti visą naktį, saugodamas ŠEIMININKO sapnus. Šuo tyliai verkė naktimis, prisimindamas prarastą DRAUGĄ. Vieną naktį Šuo nebegalėjo verkti tyliai, per daug visko prisikaupė, kad seni kaulai atlaikytų... Šuo sustūgo...

Šuo niekada nepamirš įniršio ŠEIMININKO akyse. Pirmą kartą gyvenime Šuo išsigando savo ŠEIMININKO, todėl nuolankiai leidosi vedamas į tą ankštą, tvankų narvą. Tyliai stebėjo pro šalį lekiančius vaizdus ir be garso išlipo, kai durys atsivėrė. Šuo, kaip visada, atsisuko, kad įsitikintų, jog ŠEIMININKAS taip pat išlipo. Tačiau tepamatė tolstančias šviesas...

Daug valandų praėjo, kol šuo suvokė, jog ŠEIMININKAS taip ir neišlips. Jo nėra, Šuo liko vienas, išmestas, sutryptais jausmais ir išdavystės virve apie kaklą. Šuo jau nebe Šuo, jis paprasčiausia šiukšlė, kurią išmetė...

Kažkas šalto užtykšta man ant veido. Nustebusi pakeliu akis į dar prieš kelias akimirkas giedrą dangų. Blyškūs debesys juodą dangų pavertė purvynu ir grasina mane aplyti. Na ką, Šunie, man metas eiti. Tikrai gera buvo tave sutikti. Žinai, aš tave suprantu, žinau ką tai reiškia... Tik kas tau iš to? Nesek manęs, ten, kur aš einu vietos yra tik vienam... O tu dar turi jėgų, tu dar pabūk. Ir nežiūrėk į manę taip, šį kartą manęs nesulaikys niekas. Kas dar belieka? Kai išnyksta viltis. Kai skausmas tampa tavo dalimi. Kai šaltis kausto kiekvieną judesį, o tuštuma lėtai, tačiau palaipsniui skandina savyje. Kai protas nebeskiria, kas tikra, o kas ne. Kai kiekvienas įkvėpimas toks sunkus ir skausmingas, tarsi bukas peilis lėtai rėžiantis odą. Kas belieka? Einu, Šunie, o tu dar pabūk... dar ne tavo laikas.

Lašai ima kristi ne po vieną ir ne po du. Ką gi, atrodo nuo lietaus išsisukti nepavyks. Velnias, nemėgstu būti šlapia. Ir čia pat liūdnai šypteliu: einu skandintis, o bijau permirkti kiaurai. Kaip aš galiu norėti, kad kas nors mane suprastų, jei pati savęs nesuprantu? O gal tiesiog nėra ko? Tiek to... einu.

(to be continued... maybe)

2006 m. kovo 30 d.

Misantropia / Kokia prasmė susirinkti šuns š,

2014 m. balandžio 12 d.

Misantropia / Apie stereotipus... turbūt

2014 m. balandžio 11 d.

Misantropia / Kodėl? Kodėl? Kodėl?

2014 m. kovo 31 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (9)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

Moniq
2006 m. kovo 30 d. 20:12:05

tikiuosi vaizduote...

ar tikrai taip skauda?

____________________
" Jei turi didele svajone, visas pasaulis paslapcia padeda tau ja igyvendinti" P.Ch.

Atsakyti

Misantropia
2006 m. kovo 30 d. 13:28:35

O tau gaila?

____________________
Oooooo... what does this button do?

Atsakyti

lacunacoil
2006 m. kovo 30 d. 13:27:47

TYLA > ziuriu visur kishi ta savo maaja...

____________________
The Riddle Wants To Be...

Atsakyti

Misantropia
2006 m. kovo 30 d. 13:25:30

Pasistengsiu...

____________________
Oooooo... what does this button do?

Atsakyti

T_y_L_a
2006 m. kovo 30 d. 13:24:36

Gaila .. Bet kai turėsi galimybę, nepamiršk. Gerai?

Atsakyti

Misantropia
2006 m. kovo 30 d. 12:19:08

Dabar neturiu galimybės... deja. Mielai dabar paklausyčiau apskritai muzikos, tačiau išskyrus radiją nieko nėra...

____________________
Oooooo... what does this button do?

Atsakyti

T_y_L_a
2006 m. kovo 30 d. 12:11:28

Paklausyk jos.

Atsakyti

Misantropia
2006 m. kovo 30 d. 12:07:15

Apie ką tu čia?

____________________
Oooooo... what does this button do?

Atsakyti

T_y_L_a
2006 m. kovo 30 d. 11:54:23

-Maaya Sakamoto - Cries In The Dark.

Atsakyti

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
DjVaids	Four Letter Word Kim Wilde	5
malia	Always on my mind Pet Shop Boys	4
Sahja	You're My Love (My Life) Patty Ryan	3
einaras13	Metal on metal Kraftwerk Šitas segmentas iš gyvai įprastai atliekamos Trans Europe Express / Metal On Metal / Abzug trilogijos skamba be galo efektingai gyvai. Grėsminga muzikinė lokomotyvo onomatopėja	3
PLIKASS	The Blue Cafe Chris Rea	1
Silentist	Impotent Sektor Gaza	0
Alvydas1	Gone Gone Gone Styx	0