Meilė jos nulyja ant manęs lengvai lyg brizas,
Klausau jos kvėpavimo, jis toks, lyg bangos jūroje
Apie ją visako galvojau: degimo su pykčiu ir aistra.
Mudu sukomės į tamsą; Žemė liepsnojo.

Ji galėtų atsiimt atgal, ji turėtų atsiimti tai atgal. Vienądien.


Tad aš ją šnipinėju, jai meluoju, žadu pažadus, kurių nevalioju ištęsėt.
Tuomet išgirstu kylant jos juoką, kylantį iš gilumų.

Priverčiu ją įrodyt savo meilę, kuri man. Pasiimu viską, ką galiu paimti. 
Ir ją stūmiu iki to ribinio taško, kad pažiūrėt, ar ji palūš...


Ji galėtų atsiimt atgal, ji turėtų atsiimti tai atgal. Vienądien.

Šiuo metu aš jau matęs iš visų pusių rėkte rėkiančius įspėjimus.
Lengva man į juos nekreipti dėmesio, ir Dievas žino, aš tą mėginau...
Visa ta pagunda - ji pavertus mano tikėjimą į melagystes.
Iki to taško, kai negaliu matyt pavojaus ir girdėt pakylančios bangos..

Ji galėtų atsiimt atgal, ji atsiims tai atgal. Vienądien.
Ji galėtų atsiimt atgal, ji turėtų atsiims tai atgal. Vienądien.
Ji galėtų atsiimt atgal, ji turėtų atsiims tai atgal. Vienądien.