Pojūčiai

  Ranka pakyla dangun, bando pasiekti saulę, tačiau sumenkina šią galimybę mintis, jog ranka - mano ir ji tik viena. Na, niekas jai nepadeda pakilti ten, kur mintimis buvo nulėkę visi. Spinduliai įkvepia kažko nežemiško, tarytum iš kitų minčių pasaulio.

Juk žmonės šiuo metu mąsto apie kažką, tačiau jie negali tuo pat metu mąstyti apie kažką visiškai priešingo. Mintys tai nenutrūkstamas siūlelis, tačiau tai plonesnis, tai storesnis – nėra pastovus. Mintis nutraukia tik mirtis. Mintis be sielos tuščia kaip mėnulis be saulės, nes jis nebūtų toks viltingai sidabriškas ir nuviliantis.

Nuviliantis, nes negaliu tuo metu siekti saulės, nes jos paprasčiausiai nematau, ją man kažkas užstojo. Atrodo taip paprasta, taip akivaizdu, tačiau atsukti saulę visiems sekasi skirtingai.. Nepaisant visų minčių, kurios kaip viesulas kaukia mano neišsenkančiame chaosiškame lobyne. Gali būti, kad niekas ir nepadės, net jei palipėsi ant aukščiausio dangoraižio. Gal ir būsi arčiau dangaus, tačiau krisi į liūną.

Kopėtėlės subirėjo. Neliko prasmės lipti. Tačiau.. Nušvito nauji, rausvi spinduliai, sprogo žiedai, pakilo į dangų stebuklai, nusišypsojo upelis, savo vingius mesdamas ant laiko nušlifuotų akmenėlių. Dėja, jis tik švelniai kutena man kojas, nieko nešnibždėdams ir neįspėdamas, kad galbūt kažkas kitame pasaulio gale vaikšto basas ant žvyro.

Jeigu jau gimei, jog vaikščiotum žvyru, tuomet žvyro nepakeisi į smėlį, o basų kojų – į apautas. Mano kojos basos, nors ir apautos. Aš negaliu nueiti tiek kiek noriu, negaliu bėgti dangumi, negaliu šokti iki dangaus, iki saulės, net iki mėnulio. Tai kas man belieka? Pakilti svajonėm į sapną arba dingti kaip dūmui, pavirsti į debesėlį, šukuoti vėjo išdžiovintus žolynus, kaukšėti ant grįsto kelelio..

Kuo platesnis pasaulis, tuo sunkiau jį apčiuopti, kartais jis išslysdams iš po kojų, kabina delnus, lyg pasityčiodamas leidžia paliesti jį ir pasimėgauti. Bet tada vėl grįžti iš sapno, grįžti iš saulės. Ir vėl stovi ant žemės, nuleidęs rankas – užsimerkęs tu nematai kur stovi, tačiau jauti vėjo dvelksmą, girdi garsus, jauti šilumą arba šaltį. Tavo pojūčiai tau pasako daugiau už pasaulį, tau daugiau juk ir nieko nereikia, kad suprastum, tarp kurių putojančių surių bangų tu vaikštai.

Tu gyveni jutėjimu – supranti aplinką, supranti dangų ir saulę, net mėnulį, nors jis pilkšvai slogus ir primena apie svajones ir meilę, dar didesnį rūpestį, apsunkinusį braidžiojimą bangose. Nes tu tiesiog nenori išlipti, atsistoti ant smėlio, nors niekas nepasikeis, o pojūčiai gaus naują uždavinį: išsiaiškinti kodėl stovi čia ir nemyli to, ką jauti savyje.