Andrius Kaniava. [Atlikėjo archyvo nuotr.]Spalio 17-ąją „Bardų tarp žvaigždžių“ koncertai įžengė į ketvirtąjį sezoną. Jį atidarė jaunasis bardas Žilvinas Ališauskas bei Andrius Kaniava, lydimas Sigito Mickio ir Aleksandro Ten melodijų, ir tai padarė, kaip visuomet, galingai. Galbūt šitai – ne pats tinkamiausias žodis, tačiau nežinia, kaip įvardinti tai, kas yra jautru, tikra, ekspresyvu, nuoširdu, kandu, ironiška bei šilta vienu metu.

Nežinantiems – „Bardai tarp žvaigždžių“ – dainuojamosios poezijos vakarai, vykstantys Vilniaus planetariume. Tiesa, viskas kiek įdomiau nei tradiciniame koncerte arba, kaip sake A. Kaniava, netgi prabangu – juk net apsiniaukus, kai lauke šalta, ten visi žiūrovai turi savo asmenines žvaigždes. Taigi, renginio pradžioje būtent tai ir vyksta – projekcine aparatūra rodomas įvairiose Žemės vietose stebimas žvaigždėtas dangus ir jame vykstantys reiškiniai. Galbūt šiek tiek primena ketvirtosios klasės ekskursijas, bet, pripažinkime, įdomu ir neįprasta. Deja, šią dalį absoliučiai sugadino gidės pasakojimas, persmelktas gūdaus sovietinio palikimo: graudus tonas, besimaišantys žodžiai, Maironio citavimas (supraskite teisingai – pats Maironis ir jo pozija čia niekuo dėti, bet kažką panašaus galima pamatyti šeštadieniais įsijungus „Baby Boomer’ių” kartos džiaugsmą – „Sveikinimų koncertą”). Ir taip, pasakojimas reikalingas, tik gal jį reiktų patikėti bent jau išraiškingesniam asmeniui. Būkime atviri – juk nesinori, kad žiūrovai po žvaigždėtu dangumi netyčiomis užmigtų?

Sprendimą greta vieno mylimiausių tokio muzikos žanrų atlikėjo pastatyti jaunąjį bardą galima vadinti ir apgalvotu taktiniu ėjimu, ir klaida. Geroji pusė yra ta, kad dainininką gali pastebėti ir atrasti, be to, jis turi galimybę groti pries tokią auditoriją, kuri į vieno jo pasirodymą dar nesusirinktų. Blogoji dalis – visuomet yra šansas, kad publika nekantraus pamatyti vakaro žvaigždę ir nepakankamai įvertins nežinomą atlikėją, taip pat, galimybės, jog jaunasis bardas publikos akyse reikiamai neatsvers seniai žinomo dainininko, irgi nemažos. Žinoma, kaip ir visų žanrų publikos, dainuojamosios poezijos gerbėjai turi savo išskirtinumą, o jis – tolerancija, pakantumas bei nuoširdus gerumas. Taigi, pirmajam į sceną užlipus Ž. Ališauskui, jie bardą pasveikino ir, atlikus tris dainas, palydėjo maloniais plojimais. Vaikino balsas – sodrus ir žemas, klausyti malonu, o dainavimo maniera… kaip ir visų jaunųjų bardų. Lygiai kaip ir melodijos. Žinomų poetų eiles pavertęs dainomis, jis sceną užleido A. Kaniavai.

Žodžiui „bardas” sunku rasti vienintelį ir nekintantį apibrėžimą – vieni jų yra teigiami, kiti neigiami, o treti nei tokie, nei anokie. Analogiškai tas pats vyksta su bardų muzikos žanru. Tačiau kai ant scenos stovi A. Kaniava, nesunku pasakyti, kad tai – bardas, visomis geriausiomis to žodžio prasmėmis. Dainuojantys kitų poeziją dar nebūtinai bardai. Tačiau tie, kurių dainų tekstai tampa poezija – tikrai tokie, o vienas iš jų – A. Kaniava.

Jam su draugais ir bendražygiais susitalpinus ne itin didelėje erdvėje, apie kurią muzikantai vis juokavo, pasidarė jauku. A. Kaniava, nežinia, išmoko ar turi talentą, šnekėti tai, ką jam norisi, tačiau tos kalbos visuomet patinka žiūrovams. Galbūt šitai teatralizuoto pasirodymo privalumas – improvizacijos tame mažai, daug kas apgalvota, bet juk dažnam nesigauna net apgalvojus. Taigi, vakarą lydėjo atlikėjo pasakojimai apie kolegą, nugriuvusį nuo scenos, gitaros virtuozą, keturiasdešimt minučių derinusį gitarą, S. Mickio ir A. Ten pakvailiojimai bei daug kitų šiltų akimirkų.

Sunkiausia grįžus iš A. Kaniavos koncerto kalbėti apie atliktas dainas. Pats dainininkas ne kartą yra juokavęs, kad kada nors išleis albumą ir pavadins jį „Našlaičių prieglauda”, nes ten bus sudėtos visos jo dainos, kurios neturi pavadinimo. Iš tiesų, tos dainos jų arba neturi, arba turi kelis, kuriuos, neaišku, sugalvojo pats A. Kaniava ar klausytojai. Šį kartą skambėjo ir seni, ir nauji, ir gerai žinomi, ir galbūt pirmą kartą išgirsti kūriniai: Jurgio Kunčino romano „Tūla” įkvėpta daina, A. Kaniavos vizitinė kortelė „Fėja”, į širdį pati nugulanti „Gerosios vilties stotelė”, tūkstančiais vardų vadinama „Dainuoju, ką matau” bei kitos. Ir nors atlikėjas vis kreipėsi į prie įgarsinimo aparatūros sėdintį vaikiną, salėje garsas buvo puikus. O tuo negalima nesidžiaugti. Beje, tik toje žvaigždėtoje aplinkoje atėjo mintis, kiek daug A. Kaniavos dainų kalba apie dangų bei žvaigždes. Dar – tikriausiai vienas labiausiai jo dainose numylėtų žodžių greičiausiai yra „efemeriškas”.

Dar gerokai prieš koncertą buvo išparduoti visi bilietai. Tiesa, paskutinę dieną keletas jų vėl buvo atsiradę, bet kaip greitai atsirado, taip pat greitai ir dingo. Puikesnio įrodymo, kad šis renginys kažkuo traukia nė nereikia. O pasakyti kuo – visai nesunku: ten gimsta labai daug teigiamų emocijų, tačiau ne per šleikščiai saldžius virkavimus, o per sveiką humorą, svajones bei ore tvyrantį jaukumą. Šį kartą prie to prisidėjo netradicinė aplinka, A. Kaniava, S. Mickis, A. Ten ir Ž. Ališauskas. O gal ne prisidėjo, bet sukūrė.

Lankėsi ir įspūdžiais dalinosi Fausta Marija Leščiauskaitė



{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}