Mantas Jankavičius ir Karina Krysko. [Organizatorių nuotr.]Lietuva, daugel amžių išsilaikiusi didinga valstybė, savo istoriją skaičiuojanti jau ne vieną šimtmetį ir turi kuo didžiuotis. Vieni tai aktyviai pabrėžia, kiti linkę žiūrėti pro pirštus, na o treti, išvis ja nesidomi, tačiau net ir didžiausiems skeptikams nėra svetima viena romantiškiausia Lietuvos meilės istorija tarp paskutiniojo Gediminaičių – Jogailaičių dinastijos palikuonio Žygimanto Augusto ir vienos stipriausių didikų šeimos – Radvilų atstovės Barboros Radvilaitės. Jų sąjunga kėlė problemas abiem pusėms dėl tuo metu (XVI amžiuje) vyravusių politinių, dinastinių aktualijų. Dabartinių laikų terminais kalbant – tuometinė geopolitinė padėtis buvo ne Žygimanto ir Barboros meilės naudai. Nepaisant to, 1547 metais garsioji pora susituokė, o dar po metų, 1548, mirus tuometiniam LDK ir Lenkijos valdovui Žygimantui Senajam, Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė (tiesa, ji ne iš karto, o 1550 metais) tapo karaliumi ir karaliene. Na, bet ši istorija nebūtų buvus tokia garsi, jei ne staigi naujosios karalienės mirtis, kuri buvo skaudus smūgis Žygimantui Augustui. Išpildydamas žmonos paskutinį norą, Barbora Radvilaitė amžinojo poilsio atgulė Vilniuje, į kurį karalius ją lydėjo per miestus ir kaimus ne raitomis ant arklio, bet eidamas pėsčiomis.

Atsižvelgiant į šią istorinę prakalbą, nenuostabu, kad į kompozitoriaus Kipro Mašanausko sukurtą vieną brangiausių lietuviškųjų miuziklų „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ buvo sutrauktas milžiniškas kiekis žiūrovų. Vieni vedini istorinio intereso, kiti norėdami pamatyti pagrindinius miuziklo personažus Žygimanto Augusto kailyje esantį Mantą Jankavičių, bei Barboros Radvilaitės vaidmenį atliekančią Kariną Krysko-Skambinę, na o likusieji – kultūringai atidarydami savaitgalio pradžią gruodžio 19-osios vakarą patraukė Vilniaus „Siemens“ link.

Iki numatytos renginio pradžios likus vos keletui minučių, plūstančio žmonių srauto pabaigos dar nesimatė, galbūt tai galėjo būti ir viena iš priežasčių, paaiškinančių miuziklo pradžios vėlavimo motyvą. Nepaisant šios priežasties, laikas neprailgo, nes buvo galima įvertinti organizatorių įdėtą darbą montuojant sceną, kabančius virš jos šviesų operatorius, bei prie kiekvieno įėjimo budinčių darbuotojų operatyvumą, greitai susodinti likusius žiūrovus.

Kalbant apie patį miuziklą, galima drąsiai teigti, kad buvo pastebėtas ir deramai įvertintas visų jo kūrėjų įdėtas darbas, tiek kostiumų ir grimo srityje padirbėjusio Juozo Statkevičiaus, tiek scenografijoje – Marijaus Jacovskio, tiek libreto autoriaus Romo Lileikio, na ir savaime suprantama tiek ir pačios režisierės ir choreografės Anželikos Cholinos įdėtas indėlis.

Šalia Manto ir Karinos miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ atliko ne ką mažesnį, o kartais ir geresnį vaidmenį šie atlikėjai: Jeronimas Milius (Mikalojus Radvila Juodasis), Tadas Juodsnukis (Mikalojus Radvila Rudasis), Kostas Smoriginas (Ponas Tardovskis), Sigutė Stonytė (Bona Sforca), Tadas Girininkas (Žygimantas Senasis), Rafailas Karpis (rūmų juokdarys), Dominykas Vaitiekūnas (rūmų juokdarys).

Išskirtinės pagarbos verti abu Radvilos (Jeronimas Milius ir Tadas Juodsnukis), jų stiprūs balsai, ryškus charakteris ir persidavusi charizma dvelkė didybe, kovingumu, šlove, tai kas ir buvo būdinga elitinei Radvilų šeimai. Taip pat vaizdingą itališką charakterį parodė Sigutės Stonytės įkūnytas Bonos Sforcos personažas, kuris nepaliko abejingų. Na, o didelė mokytojo dvasia ir išmintis persidavė Kosto Smorigino įkūnytame pono Tardovskio personaže.

Iš esmės šie stiprūs personažai, užgožė Manto Jankavičiaus ir Karinos Krysko – Skambinės įkūnytus pagrindinius personažus. Jie buvo silpni, ne tikroviški ir labiau ištirpstantys, o ne dominuojantys miuzikle „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“.

Iš istorinės plotmės žiūrint, būtų galima pažerti kritikos, kad šiame miuzikle Žygimantas Augustas buvo vaizduojamas kaip lengvabūdis paauglys, pirmą kartą įsimylėjęs. Nebuvo paminėta, kad jis prieš tau jau buvo vedęs Elžbietą Habsburg ir tapęs našliu, sulaukęs vos 25-erių metų. Tas pats gali būti taikoma ir kuriant Barboros Radvilaitės personažą, kuris pasirodė itin vaikiškas, nors ji buvo našlė, anksčiau ištekusi už garsiosios Goštautų giminės atstovo Naugarduko vaivados – Stanislovo Goštauto. Tad šie personažai labiau priminė lietuviškąją Romeo ir Džiulietos meilės istoriją tarp dviejų didikų giminių, nemėgstančių viena kitos ir nenorinčių tokios sąjungos, nei Žygimanto Augusto ir jo mylimosios Barboros Radvilaitės legendą.

Nepaisant išsakytus kritikos, miuziklas yra vertas dėmesio ir pagarbos, ne tik muzikine prasme, bet ir istorine, ypač tiems, kurie nemėgsta sausos teorinės medžiagos. Tai puikus kultūrinis renginys visai šeimai.

P.S. Norėčiau palinkėti, išmokti gerbti esančiuosius scenoje ir po kiekvieno padainavimo nepradėti ploti, nes tai labai juos blaško. Reikia mėgautis, o paploti galima jau pasibaigus renginiui, atlikėjai tai įvertins.

Lankėsi ir vertina Rūta Paitian

{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}

{lang: 'lt'}