Nuotraukos autorė Milda Prušinskaitė„Be šansų“, – liūdnai atsidūsta moteris prie autobuso į Anykščius, matydama išsiraičiusią laukiančiųjų su bilietais keleivių eilę, kurių didžioji dalis nebyliai žaidė žaidimą „Pasakyk, kad važiuoji į „Devilstone“ nesakydamas, kad ten važiuoji“. Metaliūgos, kožos, kerzai, gotai, kareiviškos kelnės. Taip, tas kartas metuose, kai anykštėnai sulaukia pačių spalvingiausių svečių, keliaujančių į metalo festivalį, kurio pandemijos „dėka“ teko luktelti.

Keliasdešimt atlikėjų, kelios scenos, trys dienos veiksmo. Tad kaip atrodė pirmoji festivalio diena?

Išsirikiavusi eilė prie įėjimo pasiruošusi kontrabandos patikrai, patirianti beveik visus keturis metų laikus viename: nuo saulės vonių, kuriomis galėjo mėgautis „Kilkim Žaibu!“ festivalio dalyviai iki lietaus ir vėjo, košiančio taip, kad maža galėjo ir nepasirodyti. Sveiki atvykę į „Devilstone“! Sparčiai kylantys palapinių miesteliai, nepaisant permainingo oro, festivaliniai grožio salonai, padėsiantys tapti vienu iš „Metal Lords“ personažų arba tiesiog labai charizmatišku asmeniu, parodos, performansai ir šokio baletai, iš kurių estafetę perėmė meilės nešėjai, žavieji rokeriai „McLoud“.

2008 m. Vilniuje susibūrusią alternatyviąją grupę gali mėgti, gali nemėgti, tačiau abejingas neliksi. Gaivališki pasirodymai, su ekspresyviais šou elementais, provokuojantys dainų tekstai, kurių kaskart besiklausant gali pasitikrinti savo komforto ribas. Nebūtina ir pačių tekstų, vien pavadinimai sužavi (arba suerzina): „Tik per lietų noriu šikti“, „Jeigu būčiau Dievas“, „Kaip Gera Mušti Paną“. Užkabina? Tikrai taip, o kai gyvai gali matyti besitaškančius mcloudukus išvis super.

„McLoud“ pasirodymo metu buvo puiki proga stebėti festivalinius moshus, kuriuose it gegužiukai iš lizdų krito moshintojai, tik skirtingai nei paukšteliai, pastarieji tiesiogine to žodžio prasme staigiai prikeliami naujam gyvenimui.

„Dabar skambės daina, kuri dar šį mėnesį bus išleidžiama. Jūs būsite pirmieji ją išgirdę. Ar berniukai pasiruošę? (žiūri į kolegas scenoje) Ar publika pasiruošus? Ši daina bus patogi šokti“, – įvyksta naujos dainos pristatymas. Kurią jau netrukus bus galima išgirsti muzikos platformose.



„McLoud“ palikus sceną jų vietą „Rytų“ scenoje perėmė rokenroliškojo vakarėlio nešėjai iš JAV „Deathchant“. Vyrukai priminė hipius-metalistus, o klausantis jų dainų, neapleido jausmas, kad esi atsidūręs kažkuriame amerikietiškame baikerių bare, rūkant cigarus, teliuskuojant viskį ir žaidžiant biliardą. Nepaisant šių asociacijų, tenka pripažinti, kad žmonių gausa nepasižymėjo šis pasirodymas, bet akivaizdžiai jis patiko apsaugos atstovams. Vienu metu net pradėjusiems juos filmuoti. Visgi pagarba gitaristui, kuris net ir lūžusiu nykščiu sugebėjo užkurti publiką.



Amerikiečiams palikus sceną, neilgai trukus jų vietą perėmė lietuvių progresyviojo metalo atstovai, grupė „Juodvarnis“. Jei kas nors darytų populiariausios grupės marškinėlių konkursą „Devilstone“ (na, bent pirmąją festivalio dieną), tai neabejotinai laimėtų juodvarniečiai. Kur tik nenueisi, visur matysi „Nerimo dienų“ nešėjus, o ypač per „Juodvarnio“ pasirodymą. Jei „Deathchant“ negalėjo pasigirti labai gausia publika, tai lietuvaičiams publikos simpatijų nepritrūko. Ir kaip jų pritruks skambant bene vizitine grupės kortele laikomiems kūriniams, kaip kad: „Diena Kai Pasenau“, „Mechaninė Saulė, „Triukšmo Vaikai“.

„Kita daina, buvo parašyta jau seniai, kai ją parašėme ji buvo apie mirtį, tačiau nemažai žmonių prie manęs prieidavo ir sakydavo, kad ši daina yra apie gyvenimą. Va nutinka ir taip. Gyvenk ir džiaukis gyvenimu, žmogau, nes amžinybė nelaukia tavęs“, – nuskamba būsimos dainos pristatymas, kurio metu kažkam pučiant burbulus, buvo įdomu stebėti, kaip vienas iš jų pakilęs virš galvų ima ir subliūkšta sulig „amžinybe nelaukia tavęs“ eilute. Verta susimąstyti arba pūsti patvaresnius burbulus.

Vokalistui „pasiskundus“, kad silpnoki moshai, kurie buvo užsikūrę su lig pirmąja daina, o vienas asmuo net du kartus sugebėjo būti išneštas, užsikuria dar stipresnis. Jis priminė tornadą, kurio „akyje“ buvo galima regėti pamestus moshinistų daiktus ir dar rūkstančias nuorūkas. Jei taškytis, tai iki galo. Ko gero tokia logika vadovavosi juodvarniečiai užbaigią savo pasirodymą su itin nelauktu 80‘s „Small Town Boy“ koveriu.



Lietuvaičiams palikus sceną, estafetę perėmė dar viena grupė iš JAV – „Nothing“, kuri bent jau šių eilučių autorei buvo labai mielas atradimas, kažkiek primenantis „Pearl Jam“, „Alice In Chains“ persismelkusią su „Cigarettes After Sex“, „Ry X“ ir „XX“ kūryba. 90‘s grunge gone to dreampop and it‘s good.

„Labas, pirmą kartą lankomės Lietuvoje. Turėjome čia būti anksčiau, bet pandemija sujaukė mūsų planus, – prisistato vokalistas, o kartu pamini, turįs lietuviškų šaknų, – „Mano mama iš Lietuvos, ji labai džiaugiasi, kad aš čia atvažiavau. Vėliau prasitaręs turįs giminėje lietuvišką pavardę Adomaitis, publika išsyk ją pasigavo ir nuolat skanduodavo.

Išties intriguojantis pasirodymas, vokalisto prislopęs, vos ne širdgėlos persmelktas balsas, klaidingai nuteikdavo lėtam pasirodymui, tačiau čia pat prisijungus energingai instrumentinei daliai, iškart „atsigaudavo“ ir vokalistas. Naujas vardas į dažnai klausomų dainų grojaraštį.

„Girdėsite dvi dainas, o tada eisimi gerti“, – užbaigė pasirodymą „Nothing“, paleisdami klausytojus išmėginti ir kitas scenas. Tuo tarpu pilnėjantys palapinių miesteliai vis iš naujo mokė prisiminti kur pasistatei savo palapinę ir susipažinti su naujais kaimynais, besiaiškinančiais kurioje vietoje kokį kuoliuką kišti.

Na, o neilgai trukus mėnesiena ir „vaikščiojančios šviesų girliandos“ padėjo nusigauti į „Rytų“ sceną, kurioje jau vakaro kulminacijai ruošėsi ne pirmą kartą „Devilstone“ festivalyje besilankantys šveicarai ekstremaliai tamsių gospel, blues nešėjai – „Zeal & Ardor“.

„Labas, „Devilstone“, kaip gera čia sugrįžti“, – pasidžiaugia vokalistas ir pradeda pasirodymą.

Žmonių jūra, vis iškylantys crowdsurfintojai, klouno galva ir kaukolės, sveiki atvykę į tamsias mišias, kuriose gali išgirsti ne tik blues, country bet ir šiek tiek panašumų į dzūkiškas sutartines.

Publika išties buvo pasiilgusi šveicarų, jei iki jų pasirodymo kas buvo spėjęs įsišalti, tai jam prasidėjus galėjo pasijausti taip, tarsi būtų atsidūrę it prie laužo, kurio šviesą, o svarbiausia šilumą atstojo šveicarai. O ir ne tik publika, bet ir jie patys gerai leido laiką. Vienas iš gitaristų taip energingai kratė galvą, kad atrodė, jog bando ją nusimesti. Visi trys vokalai skambėjo it medus ausims, kad nesinorėjo jų paleisti.

„Dabar mes nulipsime nuo scenos tarsi koncertas pasibaigė, tada jūs daug plosite, o mes sugrįšime“, – įgarsina nebylų encore susitarimą, kuris buvo sėkmingai įgyvendintas.

„Padarėme dalyką, nežinau kodėl tai darome, matyt tai nerašytas susitarimas, – išties geras klausimas, kada pirmą kartą atsirado encore ir kokio velnio jį tiek laiko vis dar tęsia muzikantai?

Atlikę dar kelis kūrinius, „Zeal & Ardor“ atsisveikina, palikdami labai džiaugsmingai nusiteikusią publiką, pasilikusią šėlti „Miražų“ scenoje iki pat paryčių.



Festivalyje „Devilstone“ lankėsi ir vertino Rūta Paitian