Amandos Šaučiūnaitės nuotraukų montažas Atsikėlus šeštadienį ryte aplanko keistas jausmas. Lyg ne tik pajūrio metalistai, bet ir visa gamta ruoštųsi sunkiosios muzikos griausmui – pakyla vėjas, net langai dreba, veidą taško sniegas su ledukais. Negalvokit, kad mes čia prie jūros prie tokio oro pripratę, jau senokai taip bebuvo. Bet dar seniau pajūry skambėjo sunkioji metalo muzika. Belaukdami trijų grupių desanto iš Vilniaus skaičiuojam, kiek mėnesių, o gal metai, oi, palaukit, gal net du praėjo nuo to laiko, kai galvas užlieja gyvos, aštrios, sunkios gitaros, ištraukiančios šauksmą ir perveriančios širdį.

Taigi, pirmąjį pavasario šeštadienį Kantas pagaliau atveria duris sunkiajam metalui. Ant scenos punktualiai pirmieji lipa „Sisyphean“. Juodojo metalo atstovams teko sunki užduotis (galbūt, kaip priklauso sizifui). Susirinkusi gausi publika buvo itin susikaupusi, nepajudinama, laikėsi atstumų ir niūriai judino galvas. Pajuokausiu, bet kyla įvairios mintys. Gal čia žiemos šaltis taip surakino klausytojų kojas ir kaklus, o gal taip seniai besimėgavę juodomis melodijomis sunkiosios muzikos gerbėjai šiek tiek pasimetė, negalėdami patikėti, kad tai ne sapnas. Netikėkit manim, iš tikro buvo galima pastebėti, kad žmonės susirinko klausytis muzikos ir ją girdėti. Nežinau, kas sukosi „Sisyphean“ vyrų galvose, kol publika bandė atsipalaiduoti, bet prieš užgrojant paskutiniam grupės kūriniui lyderis kreipiasi į klausytojus su prašymu „atiduoti visą savo energiją“.



Po beveik 40 minučių trukusios gilios tamsos energijos, „Sisyphean“ keitė thrash‘o atstovai „Phrenetix“. Buvo turbūt neįmanoma nepastebėti kontrasto. Čia kalbu ne apie muziką, o apie energiją ir atvirumą, kurį skleidė „Phrenetix“ nariai. Nuo pirmos minutės pradėję aktyviai bendrauti su publika jie tai darė viso pasirodymo metu. Bestebint juos iš balkono viršuje atrodė, kad grupė siurbia energiją iš žiūrovų ir su trenksmu ją iškvepia atgal. O gal atvirkščiai.. Tikrai ne visada galima pamatyti tokį sunkiosios muzikos atstovų poreikį bendrauti su publika. Nesu muzikos teorijos žinovė, bet svarsčiau, čia thrash‘o tokia specifika, ar „Phrenetix“ tiesiog kažkokie empatiški energetiniai vampyrai?



Įkvėpę sustabarėjusią uostamiesčio publiką gerokai pajudėti, „Phrenetix“ paliko sceną su didžiuliu dėkingumu publikai ir galimybe groti čia šalia kitų, ir užleido ją vakaro laukiamiausiems – grupei „Juodvarnis“. Kai tamsiojo metalo atstovai (angl. dark metal) lipo ant scenos, Kante jau šalta nebebuvo. Bet nesitikėkit, kad publika nuo pirmos minutės šėlo. Juodvarnį sutikome su prieš tai jau matytu santūrumu, tačiau rikiavomės prie scenos mažesniais tarpais ir su dideliu nekantrumu. Jau daugiau nei 10 metų skaičiuojanti, ne vieną dešimtį kartų ant scenos lipanti grupė dalinosi ne tik savo kūryba, bet ir gebėjimu mėgautis buvimu čia kartu su visais. Nesuklydau tai pastebėjusi. Apie valandą trukusio pasirodymo pabaigoje grupės lyderis sudėliojo savo vakaro patyrimą taip: „Mes jautėm, kad bus gerai, bet, kad taaaaip gerai. Ačiū, jūs žiauriai kieti.“ Na tikėkimės, kad Juodvarnis ant sparnų nusineš šią žinią per Lietuvos padanges ir uostamiesčiui nereikės vėl tiek ilgai laukti, kol kūną ir kraują užlies šalta juoda protą išlaisvinanti sunkiosios muzikos banga.


P.S. Per vakarą iš grupių nuskambėjo netikėtai didelis žodžio „ačiū“ skaičius. Ne, čia Mes sakom AČIŪ Jums.

Renginyje lankėsi ir vertino Agnė Steponavičiūtė, fotografavo Amanda Šiaučiūnaitė

center>