Nuotraukos autorė Milda PrušinskaitėLapkričio 26-oji, šeštadienis buvo pilnas renginių, nuo ne grinčiškai nusiteikusiųjų viešojo transporto masinio perpildymo keliaujant į Katedros aikštę stebėti kasmetinės draminio serialo „Kieno eglė gražesnė?“ pilotinės serijos, iki „G&G Sindikato“ naujojo albumo pristatymo „Kablyje“, nuo šiauliečių rokerių „Colours of Bubbles“ koncerto „Tamsoje“ iki „8 Days A Week“ agentūros gimtadienio minėjimo Lukiškių kalėjime. Tuo tarpu šių eilučių autorė drauge su kitais alternatyviojo roko mylėtojų rinkosi „Loftą“, kuriame savo veiklos dešimtmetį minėjo grupė „Sraigės Efektas“.

Kai mieste vienu metu vyksta daugybė renginių, sunku tikėtis visur surinkti didelę publiką, tad nenuostabu, kad atvykus stebėti apšildančiojo Domininko Kunčino a.k.a. Direktoriaus pasirodymo pasitiko pustuštė salė ir nedrąsiai po „Loftą“ šmirinėjantys melomanai. Gal kai kuriuos išgąsdino faktas, kad „direktorius“ pradeda pasirodymą, nes vis dar gyvi savų mokyklų direktorių prisiminimai skausmingai giliai įsirėžę atmintyje. Na, o neironizuojant, buvo įdomu klausytis Direktoriaus leidžiamų garsų stebint vieno iš „Sraigės Efekto“ narių – Lauryno Kamarausko nuotraukų parodą, kuri dar visai neseniai buvo eksponuojama Vilniaus miesto apylinkės teisme. Taip urbanistiniai vaizdai su futuristiniu soundtracku paliko stiprų įspūdį.

Į Direktoriaus pasirodymo pabaigą jau daugiau sugužėjo žmonių, o neilgai trukus scenoje pasirodė „Sraigės Efekto“ kolektyvas nusiteikęs patriukšmauti. Vokalistas Kristijonas su lig pirmąja daina priminė paukščiuką po gero skraidymo instruktažo pasiruošusį kilti. Tuo tarpu kiti nariai, sekė jam iš paskos. Stebint gitaristus galvoje ėmė skambėti galimai 2000-aisiais egzistavusios „Chewits“ reklamos muzikos takelis su pagrindine jos dalimi – „I like to move it, move it“. Kur akis pakreipsi, visur judesys ir toks paveikus, kad ėmė atrodyti, kad visi sraigiečiai visai pamiršo, kad juos stebi būrys smalsuolių. Tarsi stebėtum jamminimo sesiją ir iš arčiau susipažintum su tuo, kas vyksta už uždarų durų. Kodėl? Tai vokalistas vienu metu groja gitara ir daužo būgną, tai gitaristas it Barbius devyndarbius ne tik sugeba atgroti ką reikia, kurti garsinius dalykus, kurių be išsamesnio susipažinimo su technika vargu ar suprast įmanoma, tai kameras prižiūri, fiksuojančias visą koncertą, tai būgnininkas Lukas primena aštuonkojį, tarsi ne su keturiomis, bet ir iš kažkur papildomai gautomis dar keliomis galūnėmis valdantį būgnus taip, kad ėmė atrodyti, kad iš jų nieko nebeliks dar net neįpusėjus „Sraigės Efekto“ pasirodymui.
Buvo be proto įdomu stebėti ir saksofonistą. Tai jis taip įnirtingai pučią saksofoną, išleisdamas vos ne paskutinį orą iš plaučių į instrumentą, tai jis tupi ar klūpi (iš toli sunku buvo įžiūrėti) linguodamas tarsi ketintų iš jam vienam matomo pinto krepšio išsikviesti kobrą, tai jo saksofonas ima skleisti garsus primenančius iš seną garlaivį beketinantį išplaukti iš uosto. Žmogus – teatras, ką ir bepridursi.

Vakaro metu buvo galima išgirsti tokius „Sraigės Efekto“ kūrinius, kaip kad: „Tu Kalbi Tartum Jūra“, „Sirenos“, „Piramidė“, „Pabaigos“, „Dingsta“, „Vaikas“, „Dingsta“, „OCD“ ir kitus, išjudinusius klausytojus „Lofte“. Prisipažinsiu, kažkiek nusivyliau, kad neišvydau legendomis apipinto traukinuko, kurio kaip tyčia nepamačiau sraigiečių pasirodymo metu „Devilstone“, na bet ką padarysi, gal kažkada ateityje pavyks jį „pagauti“.

„Dėkojame, kad atėjote, be jūsų, mes niekas“, – nuskamba Kristijono žodžiai lydimi publikos ovacijų, – „kaip triukšmavome, taip tebetriukšmausime“.

Smagu girdėti. Na, o kaip apačioje matomų nuotraukų autorė pasakė, kai matai scenoje grupę, kuri beprotiškai joje gerai leidžia laiką, nebūtina būti net ir didžiausiu jos gerbėju, kad užsikrėstum jų skleidžiamu entuziazmu. Negaliu nesutikti, buvo labai miela stebėti visus sraigiečius, belieka tikėtis, kad Kristijono pažadas triukšmauti toliau, bus vykdomas dar ir kitus dešimt metų.

Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Milda Prušinskaitė