Roaring Forties
Peter Hammill

Labai geras albumas, tokios kokybės kažkaip jau ir nebesitikėjau iš 90-ųjų Hammill'io. Visas kompozicijas, išskyrus Your Tall Ship, įvertinau 9-etais arba 9-etais su pliusu. Įdomu tai, kad nei viena daina nėra stipriai išstojanti, bet silpnybių dainos irgi neturi. Tik nesu Your Tall Ship fanas, mano skoniui gerokai per saldaus skambesio ir per lėta daina. Sharply Unclear man kaip Your Tall Ship antipodas – visai kitoks lėtumas, melancholiškas ir įsiurbiantis. Man dar labiau nei Sharply Unclear turbūt patiko The Gift of Fire – su labai ryškiais vargonais ir saksofonu tikrai skamba kaip kokybiška 70-ųjų Van der Graaf'ų daina, kiek pasiilgau tokio žanro PH kataloge. You Can't Want What You Always Get man vien jau iš dainos pavadinimo patinka, ji labiau yra The Noise albumo stiliaus tąsa su labiau gitariniu 90-ųjų klasikinio roko braižu. Smagi daina, nors manau, kad galėjo būti trumpesnė. Kaip ir manau, kad epiškojoje A Headlong Stretch galėjo būti paieškota stipresnių ir ryškesnių kompozicinių sprendimų, nes toje dainoje esama medžiagos, kuri išryškėtų net lyginant su 70-ųjų kūryba, bet ji paskęsta tarp labiau vidutiniokiškų modernaus Hammill'io melodijų. Bet šiuos trūkumus labai gerai užtušuoja tai, kad albumas labai gerai aranžuotas roko grupei, Hammill'is visiškai minimizuoja savo ambicijas įterpti savo solo idėjas. Turbūt tik Nadir's Big Chance ir galbūt Sitting Targets gali savo instrumentuotės pilnumu ir rokiškumu lygiuotis į šį albumą. 

Tikrai negailiu solidaus 9-eto šiam darbui. Kol kas tikrai stipriausias 10-ojo dešimtmečio PH darbas, nors dar ne viską perklausiau.