Labai geras albumas, tokios kokybės kažkaip jau ir nebesitikėjau iš 90-ųjų Hammill'io. Visas kompozicijas, išskyrus Your Tall Ship, įvertinau 9-etais arba 9-etais su pliusu. Įdomu tai, kad nei viena daina nėra stipriai išstojanti, bet silpnybių dainos irgi neturi. Tik nesu Your Tall Ship fanas, mano skoniui gerokai per saldaus skambesio ir per lėta daina. Sharply Unclear man kaip Your Tall Ship antipodas – visai kitoks lėtumas, melancholiškas ir įsiurbiantis. Man dar labiau nei Sharply Unclear turbūt patiko The Gift of Fire – su labai ryškiais vargonais ir saksofonu tikrai skamba kaip kokybiška 70-ųjų Van der Graaf'ų daina, kiek pasiilgau tokio žanro PH kataloge. You Can't Want What You Always Get man vien jau iš dainos pavadinimo patinka, ji labiau yra The Noise albumo stiliaus tąsa su labiau gitariniu 90-ųjų klasikinio roko braižu. Smagi daina, nors manau, kad galėjo būti trumpesnė. Kaip ir manau, kad epiškojoje A Headlong Stretch galėjo būti paieškota stipresnių ir ryškesnių kompozicinių sprendimų, nes toje dainoje esama medžiagos, kuri išryškėtų net lyginant su 70-ųjų kūryba, bet ji paskęsta tarp labiau vidutiniokiškų modernaus Hammill'io melodijų. Bet šiuos trūkumus labai gerai užtušuoja tai, kad albumas labai gerai aranžuotas roko grupei, Hammill'is visiškai minimizuoja savo ambicijas įterpti savo solo idėjas. Turbūt tik Nadir's Big Chance ir galbūt Sitting Targets gali savo instrumentuotės pilnumu ir rokiškumu lygiuotis į šį albumą.
Tikrai negailiu solidaus 9-eto šiam darbui. Kol kas tikrai stipriausias 10-ojo dešimtmečio PH darbas, nors dar ne viską perklausiau.
Man tai vienas dalykas su dabartiniais emoji, tai kad jie gerokai didesni nei tekstas ir kartais dėl to negražiai atrodo. Nors nauji atrodo per maži, bent iš mano ekrano žiūrint, todėl net nežinau, koks sprendimas būtų geriausias.
Šiaip, at the end of all this, man emoji nėra svarbus reikalas. Jei jų nebūtų, aš nelabai ir pasigesčiau. Galėčiau parašyti dvitaškį ir D didžiąją arba skliaustą ir to užtektų visiems suprasti šiais laikais
Ten kažkokių elaborate emoji, kur ten visokių profesijų žmogeliukai būna ir pan. komplikuotos nesąmonės nenaudoju. Vėliavėlių ir tų turbūt nėra tekę gyvenime panaudoti.
Nu aš emoji prisijaukinau ir kartais komentaruose vartoju, tiesa, aš naudoju dažniausiai visokius generic smile'us ar kažkokius simbolius (kaip būna visokios varnelės, up-arrow, šauktukai facebook'e arba discord'e).
Kaip ir va emoji aptarimas yra naudingas. Būtų įdomu sužinoti ir visų nuomonę apie juos, kad ir esamus, kas kokius mėgsta naudoti, arba kodėl nemėgsta.
Ne jokia segregracija, tiesiog būtų chaosas jei ne iki galo funkcionuojantis būtų pas visus iš karto. Yra ką galima pokalbių dėžutėje pasakyt, ir yra ko ne. Manau, vis tiek maloniau žinoti, kad kažkas išvis daroma, negi ne?
2022 m. balandžio 28 d. 17:19:08
Labai geras albumas, tokios kokybės kažkaip jau ir nebesitikėjau iš 90-ųjų Hammill'io. Visas kompozicijas, išskyrus Your Tall Ship, įvertinau 9-etais arba 9-etais su pliusu. Įdomu tai, kad nei viena daina nėra stipriai išstojanti, bet silpnybių dainos irgi neturi. Tik nesu Your Tall Ship fanas, mano skoniui gerokai per saldaus skambesio ir per lėta daina. Sharply Unclear man kaip Your Tall Ship antipodas – visai kitoks lėtumas, melancholiškas ir įsiurbiantis. Man dar labiau nei Sharply Unclear turbūt patiko The Gift of Fire – su labai ryškiais vargonais ir saksofonu tikrai skamba kaip kokybiška 70-ųjų Van der Graaf'ų daina, kiek pasiilgau tokio žanro PH kataloge. You Can't Want What You Always Get man vien jau iš dainos pavadinimo patinka, ji labiau yra The Noise albumo stiliaus tąsa su labiau gitariniu 90-ųjų klasikinio roko braižu. Smagi daina, nors manau, kad galėjo būti trumpesnė. Kaip ir manau, kad epiškojoje A Headlong Stretch galėjo būti paieškota stipresnių ir ryškesnių kompozicinių sprendimų, nes toje dainoje esama medžiagos, kuri išryškėtų net lyginant su 70-ųjų kūryba, bet ji paskęsta tarp labiau vidutiniokiškų modernaus Hammill'io melodijų. Bet šiuos trūkumus labai gerai užtušuoja tai, kad albumas labai gerai aranžuotas roko grupei, Hammill'is visiškai minimizuoja savo ambicijas įterpti savo solo idėjas. Turbūt tik Nadir's Big Chance ir galbūt Sitting Targets gali savo instrumentuotės pilnumu ir rokiškumu lygiuotis į šį albumą.
Tikrai negailiu solidaus 9-eto šiam darbui. Kol kas tikrai stipriausias 10-ojo dešimtmečio PH darbas, nors dar ne viską perklausiau.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas