Sugrįšiu nueitu keliu,
Kad užmaskuočiau savo pėdsakus,
Kad nuslėpčiau polinkį į išdavystę,
Kad atskirčiau tave nuo savęs.
Ir neapykanta, atėjusi iš tėvo širdies,
Niekada neleis broliams susieiti.
Mes esame tykūs ir geranoriški,
Nemėgstame triukšmingų staigmenų,
Niekada nesustojame,
Nes ramuma atneša baimę

Mes, šalti, mandagūs vyrai,
Niekada nesutirpsim tavo gerume,
Kad ir kaip stengtumėmės.

Klausi, dėl ko reikia verkti?
Mes atsakome: verk, kol verksmas baigsis,
O tada dar kitą dieną verksim,
Nes tai, kas sieja mus ir mūsų sielvartą,
Sieja skulptorių ir molį.
Mes esame patys gyviausi,
Labiausiai nutolę nuo savo šaknų,
Su rimbais ir grandinėmis peržegnojam
Europos griuvėsius,
Ir karts nuo karto
Įstrigę atspindžiuose,
Pajuntame, kad nėra mums vietos,
Nėra namų, tik šita žemė.

Ši žemė yra mano,
ši žemė yra tavo.

Tu kenti tol, kol pats nori.
Tokie vyrai, kaip mes, neapvilia viens kito.
Mes dalinamės saldžiausia juoda duona,
tuo subtiliu paniekos grūdu.
Nėra dievo, nėra šeimininko ir jo vergo,
Aš nebetarnauju nei tau, nei tavo mėsos rūmui.
Kai vienatvė išsiskleidžia tarp mūsų skraisčių,
Mūsų pasiaukojimas yra peilis prie laiko gerklės,
Kurią vieną dieną reikės perpjauti,
Nes tai, kas sieja mus ir mūsų sielvartą,
Sieja skulptorių ir molį.
Nes tai, kas sieja mus ir mūsų sielvartą,
Sieja skulptorių ir molį.

Gyvenime, meilėje ir ilgesy,
Žinau,
Dezertyravau, kaip ir tu.

„Be turtų, be nuosavybės,
be oficialaus vardo ar posto...“