Negalėjau rast ramybės,
išėjau tiesiai į lietų
kad permerktų man galvą,
ir smegenyse nebebarškėtų.

Kažkas pasakė, 
„Tu ištirpai minioje“.
Tada nesupratau,
dabar irgi nesuprantu.

Ar aš esu tas, apie kurį tu galvoji,
ilsėdamasi ant kušetės
ir gerdama Rožinius triušius?
Ar aš esu tas, apie kurį tu galvoji,
ilsėdamasi ant kušetės
ir gerdama Rožinius triušius?


Visi buvo išėję, 
o tu spoksojai į gatvę,
bandydama sulaikyti juoką.

Šito skausmo neprašiau,
Jis tiesiog atėjo.
Ne kaip lietus, greičiau
Kaip jūra jis mane užliejo.

Man patinka audra,
tačiau aš nemėgstu žaibų.
Vanduo taip greit kyla, 
kad man darosi baugu.

Ar aš esu tas, apie kurį tu galvoji,
ilsėdamasi ant kušetės
ir gerdama Rožinius triušius?
Ar aš esu tas, apie kurį tu galvoji,
ilsėdamasi ant kušetės
ir gerdama Rožinius triušius?

Visi buvo išėję, 
o aš spoksojau į gatvę, 
bandydamas nepalūžti.

Aš buvau tvirtas,
aš koviausi
ir grįžau iš ten, kur, atrodė, 
beliko tik griuvėsiai.

Iš taip toli negalėjau
Matyti ateinančios tavęs.
Tik tai apsigręžiau -
ir tu jau čia.

Esu nustebęs, kad nori su manimi šokti.
Tiesiog buvau įpratęs gyventi be tavęs šalia.
Esu nustebęs, kad nori su manimi šokti.
Visad sakydavai, kad laikiau tave per aukštai virš žemės.

Tu nematei manęs, aš buvau palūžęs.
Buvau balta mergaitė parke tarp kitų baltų mergaičių.
Tu nematei manęs, aš buvau palūžęs.
Buvau televizinė versija žmogaus sudužusia širdim.

Visi buvo išėję, 
o tu spoksojai į gatvę,
bandydama sulaikyti juoką.

„Bona Drag“ vis dar sukosi.
Dabar, jo garsui pasigirdus, man galvoje tik Los Andželas.
Dabar, jo garsui pasigirdus, man galvoje tik Los Andželas.

Sakei, jokio skausmo
nesukels adatėlė,
įbesta į lėlę.
Sakei, skausmo 
nesukels, o vis dėlto
sukėlė.

Sakei, skausmo 
nesukels, o vis dėlto
sukėlė (jo garsui pasigirdus)

Sakei, jokio skausmo
nesukels adatėlė,
įbesta į lėlę (jo garsui pasigirdus).
Sakei, skausmo 
nesukels, o vis dėlto
sukėlė.