Rudeninės melancholijos nuotaika kvepiančios mintys.

Mano palangė nukrauta fotoaparatais, žvakėmis ir knygomis. Visų po tris. Lyg magiškajame raganų užkeikime - ką bedarysi, ko belinkėsi, viskas sugrįš atgal pas tave, tris kart tris kart tiek. O manęs čia tarsi nėra. Išlikę tik nuotrupos iš būtojo laiko, kai dar buvau kažkur, kažkada, dėl kažko.

Žaidžiu žiebtuvėlio liepsnele ir auskarais, leisdama mintims išsilieti tolyn, tolyn. Skambėti it srauniam kalnų upeliui, besigrumiančiam su šakomis ir akmenimis, įkalinusiam neatsargaus praeivio batus. Už lango lietus groja savo melodiją, kuri niekaip neatranda harmonijos su mano minčių skambesiu ir jų abiejų besipjaunanti kakofonija slegia mane it sunkus akmeninis luitas. Gal todėl skauda pečius.

 Ore sklando švelnus liūdesys susikibęs rankomis su ilgesiu, lengvu it pienės pūkas, kurį paskutinį syk mačiau prieš kelias savaites ir leidau savo plaučiams sunaikinti. Tuomet pienės dar neišsivystę vaikučiai nusinešė mano norą, nusinešė ir nesugrąžino, pasiėmė jį ir traukinys iš po tilto, išgabeno man nežinoma kryptimi, nuskendo noras ir fontano gelmėse, kurios visai negilios, šypsosi paviršiuje ir pasijuokė iš mano  naivumo.

 Likimas sutrypė mane ir dar pašokinėjo. Pareiškė, jog manęs nėra. Aš nesu Aš. Buvo smagu. Kraujo ir šokolado skonis burnoje, mintyse aidintis juokas, sūrus lietus iš akių, sugniaužtuose kumsčiuose saugomų prisiminimų liekanos, išbyrėjusios pakeliui. Rašiau laiškus ateičiai ant klevo lapų, dar žalių, nespėjusių parausti nuo nuodėmių, kurias nuplaudinėti vėliau ėmėsi rudeninis lietus, sukurdamas vargšeliams paskutinį patepimą prieš mirtį.

Nesiseka sužinoti, kas būsiu, kur eiti. Kartais tik ir norisi atsiremti į ženklą su kryptimis, stovintį kryžkelėje ir išnykti bežvelgiant atgal. Vis pagaunu save kartojančią mantras, tiek pagoniškas, tiek katalikiškas maldas, užkeikimus ir palinkėjimus, krūvas beprasmių sakinių, kažkieno eilėraščius, eilutes iš dainų, niūniuojančią iki skausmo širdį perveriančias melodijas ir besižvalgančią į tolimus horizontus, kuriuose be dangaus, oro balionų, laisvę garbinačių paukščių ir mūsų laikinumą simbolizuojančių debesų daugiau nelabai kas aiškaus matyti.

o man viskas aišku. Laimė tebedainuoja delnuose savo giesmę, žmogiškoji šiluma tebesrovena kraujagyslėmis iš širdies į smegenis, akys tebepastebi mažytes mielas smulkmenas, primenančias apie gyvenimo džiaugsmą ir mėgavimąsi akimirkomis.

158

The Rasmus - In the shadows