Globok savo ugnį, leisk jai ryškiai degti. 
Turėk liepsną kol svajonė užsiplieks. 
Dvasia, turinti vaizduotę, 
Tai tarsi svajonė iš pašaukimo. 

Girdžiu jų aistringos muzikos garsus, 
Skaitau man širdį liečiančius žodžius. 
Žvelgiu į jų karščiuojančius paveikslus - 
Tas paslaptis, kurios juos išskiria iš visų. 

Kai jaučiu galingus vaizdinius - 
Jų ugnys pagimdžiusios juos - 
Pas mane atsiranda troškimas, 
Kad ir aš turėčiau tą polėkį, 
Tą įgimtą pajautimą. 

Skrendančios dvasios su misijom pavojingom; 
Ugnies įkaitinta vaizduotė, 
Sutelkta ties aukštai sklandančiais 
Pripažinimo siekiais, 
Išeikvojama vardan vienintelio troškimo. 

Sugniaužta neapsakomo apsėdimo - 
Manijos varoma vergė - 
Dvasia, turinti vaizduotę, 
Tai tarsi svajonė iš pašaukimo. 

Aš stebiu jų mirgančius atvaizdus, 
Įnešančius šviesos į negyvą ekraną, 
Aš einu per jų nuostabius statinius, 
Ir pas mane atsiranda troškimas, 
Kad aš turėčiau tas pačias svajas... 

Tačiau svajos neturi persikelti 
Tam, kad išlaikyti kibirkštį negęstančia. 
Manijai reikia veiksmo, 
Išdidumas užveda polėkį. 

Menka paguoda 
Tiems, kurie to neturi, 
Žinoti kaip jie kovojo dėl to. 
Kaip jie kentėjo dėl to. 
Jei jų gyvenimai susiklostytų taip, 
Kad būtų egzotikos, keistenybių - 
Panašu jog mielai juos iškeistų 
Į tokius, kur aiškumo truputį daugiau. 
Į kažką, kas šiek tiek normaliau... 

Kiekvienas iš mūsų sumoka 
Pasakišką kainą 
Už mums suteiktus rojaus reginius. 
Bet dvasia, turinti vaizduotę, 
Tai tarsi svajonė iš pašaukimo.