|
|
|
|
|
Jau metų bus du kart po šimtą
kaip karališkas priešas sutrintas
stebuklų sapnas tikrovę surezgęs.
Sutramdžius nežengtus tyrus
nebeliko žemės tyros,
vien švytinčios akys, tačiau neregės.
Po kilnia kilme
tarp žodžių garbingų
už grožio įtrūkiai pūčias.
Kadais su pakelta galva
giedojo jie giesmes,
tad ko šešėliai baimėj gūžias?
Miestai auga, nelaukia,
dar ir dar laivai plaukia,
žemė lydytis tiglyj vis nenustoja.
Fantazijos tikrove tapo,
naujus išradimus kepa
geriausi protai ir nesumoja...
Ginklai keičia plūgą
fasadai pajuosti suskubo,
principai buvo išduoti tada.
Svajos neteko minties,
bet lai triumfuoja viltis,
istorijai liks negrąžinta skola.
|