Skanaus, laižant nepripažįstamą purvą

Skanaus, laižant nepripažįstamą  purvą

 Visuomenė griūva.  Šnipštas iš visų pasiekimų. Nepaprastai sparčiai formuota genialios žmonijos oreolė artėja prie sprogimo. Išradimai, prikimšti Mūsų pasaulio vienijasi su gamta išvien ir išstumia šiuos parazituojančius svetimkūnius, dar vadinamus žmonėmis, iš šios vargšės Žemės, kuri atkentėjo tiek daug atominių bombų sprogimų, karų, taršos, neapykantos ir abejingumo. Visa tai susivienijo į bendras antižmonijos pajėgas, tačiau akivaizdi tiesa, atstumiama lyg nemėgstamas patiekalas prie vakarienės stalo, piktai motušei, kuriai nusispjaut dėl savo vaiko.

Žmonija kenčia, žinoma! Kasmet pasaulyje užfiksuojama dešimtys milijonų vėžinių susirgimų. Nuo smurto kasmet pasaulyje miršta 526 tūkstančiai žmonių - daugiau nei 1 tūkstantis 400 žmonių per dieną, skelbiama 2011 metų tyrimo "Global Burden of Armed Violence" išvadose. Kasmet  55 tūkstančiai žmonių miršta karuose. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, dėl prastos aplinkos būklės sukeltų ligų Europos regione miršta nuo 15 iki 20 proc. visų mirštančiųjų. Dar dalis gyventojų dėl prastos aplinkos kokybės turi prisitaikyti gyventi su negalia. Jau vien tik 1997-2008 metais oro tarša viršyjo sveikatai saugias normas. Galima tęsti ir tęsti, bet nėra prasmės, nes ir taip aišku, kad tų problemų yra daug, jas galima skaidyti, plėsti.. Kas darosi su pasauliu? Arba galima tiesiog surikti, o ne tik pasakyti: what‘s wrong with people??? 

Mokslininkai purkštauja apie padidėjusį Saulės aktyvumą, Žemės polių slinkimąsį arba natūralų Žemės temperatūros šoktelėjimą, kuris pagal JUOS yra laipsniškas. Na gerai, argi tai pagrindiniai ir esminiai faktoriai? Toli gražu ponuliai... Labai gražiai ir saldžiai su medučiu patiekiama ant lėkštutės, bet nė velnio, ne visi nori visą tai laižyti. Koktu. Juk aiškios dabartinės problemos, turbūt  neįmanoma atrasti žmogų, kuris to nežinotų. Nebent kokie šmikiai sėdintys čia, anapus valstybės vairo, su praplikusiais pakaušiais, atseit priiminėjančius idealius sprendimuis, mano, arba bando įbrukti nuomonę, kuria mes tikėtume ir ramiai gyventume. Cha.. Taip lengvai nenusipersi, kad aplinkiniai nesuuostų.. Vistiek visa tiesa linkusi iškilti į žemės paviršių, o ne būti deliojama prakaituotais „aplinkosaugininkų“ pirštais.

Turbūt nesuprasiu kodėl šis tamsia beprasmybe pasižymintis pasaulis stumia save į dar klampesnę purvo košę (ir beje sėkmingai, sąmoningai, bravo!) negu yra dabar, kurią bando atskiesti iliuzijomis ir nevykusiai apkeptais faktais , stengiasi įpūsti ūką, kad kalti žmonijos didejantys poreikiai, nors iš tikrųjų tai grynas kalakutiškos uodegos pūtimas iš tingėjimo ir išlepimo, nes viskas darosi vis paprasčiau (ir moderniau), todėl Mes nenorime pripažinti, kad Tame ir pralošiame. Pralošimą lemia kvailas visuomonės klaidžiojimas aplinkeliais, nors centre stovi žmonės, kurie Viską supranta, jiems nereikia kišti pigių žaislų, jie tik pagiežingai nusišypsos ir leptels: mes viską žinom. Visa ta paini velniava yra blizgi kaip žėrutis, kad pritrauktų patiklių grobuonių, bet taip juos tik paskandina apgaulingoje, nuodingoje smarvėje, kuri dėja yra Pasaulio (žmonijos atžvilgiu) pagrindas. Svarbu iliuzija, kurią mums bruka klaidingą (atseit paguodžiančią) statistiką sudarantys žmogiūkščiai.

Pasaulis skendi tamsoje. Iš tikrųjų. Kad ir kaip atrodytų, kad modernusis pasaulis (sėkmingai) stiebiasi į modernumo ir tobulumo viršūnę, tačiau tai nėra tiesa. Nėra jokio tobulumo, kad Viskas gerai. Visoje toje tamsoje šviečia nešvariai uždirbtas ir pelnytas trofėjus, žmonijos pasiekimų trofėjus, jį sunkiai daug šimtmečių lipdė žmonija, skendėdama gražaus gyvenimo balutėse, turškiasi kaip apgailėtinai šlykštūs vabalai, virš kurių – mistikos ir žavios paslapties pilnas žvaigžynas (jau beveik pasiektas). Juk jį be galo trokštame pasiekti, išaiškinti. Bet ar spėsime?

Mes tik parazitai esame mūsų planetai Žemei. Sugebame ja naudotis, kaip pedofilai naudojasi mažais vaikais, kurdami pornografinius filmukus, išsunkti kuo daugiau, nes juk sparčiai besidauginantiems parazitams reikia Daug. Niokojame, niekiname, išbalansuojame natūralų, tiek daug milijonus metų formuotą ritmą ir ekosistemas, ir dar drįstame prikaišioti dirbtinas iliuzijas, kad Nieko Blogo Nėra?! OK. Sėkmingai apsimetam intelektualiais parazitais. Puiku. Kas toliau? Norime kažką įrodyti, beviltiškai apgailėtinai mosikuodami kojytėmis į viršų, skendėdami rūgpienyje. Per didelis noras, gobšumas, padarinių neįvertinimas ir nesuvokimas, nepatenkimamas jausmas norėti pasiekti daugiau, brautis į natūralius gamtos dėsnius ir stabilumą, harmoniją... Visa tai amoralu! Jeibūčiau Žemės vietoj, būčiau pavargus ir irzli. Irzli tai ji ir yra. Tą parodo per pastaruosius kelis metus padidėjęs seisminis aktyvumas, klimato anomalijos, stichijos... Labai gerai, taip ir toliau.