Skausmas

Nelaidokim gyvūno anksčiau laiko. Jau vaikščiot pradėjo.. Gal dar nugalės tą vėžį kuriam laikui...

Parašiau tą dienoraštį silpnumo akimirką.. Gal nėra taip blogai kaip iš pradžių atrodė.. Pačiai keista kaip greit keičias emocijos. 

Ir šiaip keista, kad į katę taip skaudžiai reaguoju. Esu 7 gyvūnų netekus, niekad taip nebuvo gaila, kaip dabar, kai gyvūnas serga.

Pirma, negaliu paguost, abejoju, ar vėžys pagydomas. Dviejų taip netekau - pirma sūnelio, po kelerių metų mamytės. Mamytė sulaukė keturiolikos, nors galbūt būtų buvę humaniškiau metais anksčiau ją palydėt į vaivorykštės šalį, bet... Ta pati kvailių motina viltis neleido... Deja, teko ryžtis baisiausiam, kai pamačiau, kad vargšytė nebekyla iš kraujo balos ir nieko neėda, o akyse tokia kančia... Man dar ir dabar labai labai skauda, ašaros byra... Ir gal dėl to, kad nebuvau šalia paskutinę minutę - negalėjau... O dabar ėdu save. Grąžino man ją surištą į tą paklotą, spėju, ant kurio gulinčią pasiuntė anapus... Šiaip jau iškart perspėja, kad kūnelį teks pasiimt. Aš, tiesą sakant, palikt negalėčiau. Juk šeimos narys... Tai va, jei tik yra galimybė, geriau katytę sterilizuot, kad nereikėtų nuodyt hormonais, jei palikuonių nenorit - mane perspėdavo, kad tie pašalinį poveikį turi, bet vyliausi, kad ką jau ką, o mus pralenks ta bėda. deja.. Pieno liaukų augliai ją pražudė. O sūnelis pasigavo kraujo vėžį ir dar inkstų ligą. Šito nespėjau neskausmingai paleist - man šalia nebūnant užgeso, gavau žinutę nuo tos moters, kuri su juo iki paskutiniosios buvo - patikėk, blioviau visa gerkle ir ne vieną dieną. Poryt bus šešeri metai, o ašaros vis dar rieda. Nes vargšas labai kentėjo... Ir dar - po operacijos (jau nebe gydymo operacija buvo, o tik įsitikint, kad liga nebeišgydoma) jis atsigavo, atsirado apetitas, kailiukas išgražėjo - na tiesiog pasaka. O po poros savaičių laimės katulis ėmė akyse gesti ir kankintis. O aš turbūt labiau gailėjau savęs nei jo - jei jau ŠITAS katinas mirs, mirsiu ir aš. Bet va - vis dar gya ir vis dar plyštančia širdim. Su gyvūnais kaip ir su žmonėmis - dažniausiai prieš pabaigą ateina stebėtinas pagerėjimas. Deja, laikinas.

Kad ir kaip bebūtų - laikykitės, stiprybės tau ir sveikatos tavo katei. Ir nesigėdyk ašarų - juk tai tikriausias šeimos narys. Kuris kartais tampa net artimesnis už (kai kuriuos) žmones.

Labai ačiū už tokią nuoširdžią žinutę. 

Tiesa mums augliai neužėmė tikslių organų, o pažastį ir pilvo apačią. Tik tiek, kad katė sena, kepenys ne pačios stiprisiausios. Sterilizuota ji, nes buvom girdėję apie hormonų žalą, tačiau vis tiek neišvengėm ligų.

Šiandien 9.00 išoperuos 2 auglius jai. Tai veterinaras mums ir pasakė:  "Gyvenimo trukmė pailgės 2-6 mėnesius, jei norit operuojam, jei ne - migdom. Aišku gali ir porą metų išgyvent, visaip būna, bet nesuteikinėju vilčių, nes čia ne žmogus, po operacijos chemoterapijos neduosi." 

Dar kartą ačiū už žinutę.

KOKIOS NAUJAUSIOS ŽINIOS IR BŪTŲ FAINA ,KAD NAUJAUSIĄ FOTO BŪTŲ ,jei galima.......

Nelaidokim gyvūno anksčiau laiko. Jau vaikščiot pradėjo.. Gal dar nugalės tą vėžį kuriam laikui...

Parašiau tą dienoraštį silpnumo akimirką.. Gal nėra taip blogai kaip iš pradžių atrodė.. Pačiai keista kaip greit keičias emocijos. 

Ir šiaip keista, kad į katę taip skaudžiai reaguoju. Esu 7 gyvūnų netekus, niekad taip nebuvo gaila, kaip dabar, kai gyvūnas serga.

Pirma, negaliu paguost, abejoju, ar vėžys pagydomas. Dviejų taip netekau - pirma sūnelio, po kelerių metų mamytės. Mamytė sulaukė keturiolikos, nors galbūt būtų buvę humaniškiau metais anksčiau ją palydėt į vaivorykštės šalį, bet... Ta pati kvailių motina viltis neleido... Deja, teko ryžtis baisiausiam, kai pamačiau, kad vargšytė nebekyla iš kraujo balos ir nieko neėda, o akyse tokia kančia... Man dar ir dabar labai labai skauda, ašaros byra... Ir gal dėl to, kad nebuvau šalia paskutinę minutę - negalėjau... O dabar ėdu save. Grąžino man ją surištą į tą paklotą, spėju, ant kurio gulinčią pasiuntė anapus... Šiaip jau iškart perspėja, kad kūnelį teks pasiimt. Aš, tiesą sakant, palikt negalėčiau. Juk šeimos narys... Tai va, jei tik yra galimybė, geriau katytę sterilizuot, kad nereikėtų nuodyt hormonais, jei palikuonių nenorit - mane perspėdavo, kad tie pašalinį poveikį turi, bet vyliausi, kad ką jau ką, o mus pralenks ta bėda. deja.. Pieno liaukų augliai ją pražudė. O sūnelis pasigavo kraujo vėžį ir dar inkstų ligą. Šito nespėjau neskausmingai paleist - man šalia nebūnant užgeso, gavau žinutę nuo tos moters, kuri su juo iki paskutiniosios buvo - patikėk, blioviau visa gerkle ir ne vieną dieną. Poryt bus šešeri metai, o ašaros vis dar rieda. Nes vargšas labai kentėjo... Ir dar - po operacijos (jau nebe gydymo operacija buvo, o tik įsitikint, kad liga nebeišgydoma) jis atsigavo, atsirado apetitas, kailiukas išgražėjo - na tiesiog pasaka. O po poros savaičių laimės katulis ėmė akyse gesti ir kankintis. O aš turbūt labiau gailėjau savęs nei jo - jei jau ŠITAS katinas mirs, mirsiu ir aš. Bet va - vis dar gya ir vis dar plyštančia širdim. Su gyvūnais kaip ir su žmonėmis - dažniausiai prieš pabaigą ateina stebėtinas pagerėjimas. Deja, laikinas.

Kad ir kaip bebūtų - laikykitės, stiprybės tau ir sveikatos tavo katei. Ir nesigėdyk ašarų - juk tai tikriausias šeimos narys. Kuris kartais tampa net artimesnis už (kai kuriuos) žmones.

Nelaidokim gyvūno anksčiau laiko. Jau vaikščiot pradėjo.. Gal dar nugalės tą vėžį kuriam laikui...

Parašiau tą dienoraštį silpnumo akimirką.. Gal nėra taip blogai kaip iš pradžių atrodė.. Pačiai keista kaip greit keičias emocijos. 

Ir šiaip keista, kad į katę taip skaudžiai reaguoju. Esu 7 gyvūnų netekus, niekad taip nebuvo gaila, kaip dabar, kai gyvūnas serga.

Tai jo. Vis tik veterinarai ir medikai yra žmonės. O visi mes turim savo požiūrį, charakterį ir t.t. Šiaip su kate buvom jau prieš kelis metus pas veterinarą, tai neatrodė labai simpatiškas žmogus.