
Skersgatvyje...
Tipas: Proza
Publikavimo data: 2011m. Vasario 2d. 15:40
|
|
Jaunas vaikinas eina gatve. Kažkas sėlina iš paskos. Juodas šešėlis seka jį ir nepalieka ramybėje. Vaikiną išmuša šaltas prakaitas ir baimė jau gniaužia gerklę. Jis pasuka į nuošalų skersgatvį ir iškart pasigaili. Priekyje akligatvis, o sekančio šešėlio žingsniai vis garsėja ir garsėja. Vaikinas bailiai atsisuka gniauždamas rankose raudoną rožę. Būtent dėl jos jis atsidūrė čia. Raudonos, kraują prišaukusios, rožę, kurią jis troško padovanoti savo sužadėtiniai. Vien dėl to, kad ji pagaliau atsikratė ją naikinti pradėjusio airiško maro.
Skersgatvyje viskas nutiko. Absoliuti tyla. Viskas, kas leido vaikinui suprasti, kad jis dar gyvas ir tyla jo neprarijo, buvo tolimi miesto garsiai: automobilių motorų gausmas, žmonių šnabždesys ir šunų lojimas. Bet tame skersgatvyje jis jautėsi lyg būtų kitame pasaulyje. Tylos pasaulyje.
Tačiau vaikinas nematė jį persekiojusio šešėlio. Jautė, kad jis kažkur čia pat, bet jo nematė. Jis apsisuko, pažvelgė į akliną sieną ir šiukšlių konteinerius. Jeigu šešėlis ir gali kur nors slėptis, tai tik ten. Ir jis tam bus pasiruošęs, nes jį valdo noras išgyventi. Bent jau jis taip galvojo.
Ir tada toks žvėriškas ir nepakeliamas skausmas. Iš gerklės besiveržiantis raudono kraujo upelis ir tyli aimana, išleista iš mėlti pradėjusių lūpų. Vaikinas susmuko ant žemės ir atsigulė šalia savo raudonos rožės. Kraujo lašai susiliejo su atlasiniu jos žiedlapių paviršiumi.
Absoliuti tyla. Vėl. Kačių miaukimas, nutraukęs skaudžią agoniją. Jos benamės glaustėsi prie dar šilto kūno, bandydamos pajusti, ką reiškia žmoniška šiluma. Tačiau galiausiai, kai kūnas pradėjo vėsti, o rožės žiedlapių paviršiuj spindėti kraujas, katės nusiminusios paliko lavoną ir patraukė savais kelias.
Vėl tyla. Slegianti ir viską griaunanti tuštuma ir plačiai atmerktos vaikino akys, kuriose žėrėjo mažytė ašara. Jis mirė galvodamas tik apie tą vienintelę, dėl kurios ir mirė. Dėl tos, kuriai prisiekė meile ir žadėjo paversti savo žmona. Dėl tos, kurią vieną vakarą pamatė kalbinant jos mažąją sesutę. Tos, kurią vienintelę taip karštai mylėjo.
 2011m. Vasario 2d. 15:40
|
 2013 m. balandžio 28 d.
 2012 m. lapkričio 22 d.
 2012 m. spalio 10 d.
|
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
2011 m. liepos 19 d. 01:11:20
____________________
Nenoriu rasti vietos ar poilsio – krutėti, krutėti, krutėti. Kol mirtis iš tavęs krutėjimą atims. Gilė Ara
2011 m. balandžio 1 d. 17:32:32