Mama nežino, kur pradingo meilė.
Ji sako: tai turbūt jaunystė padeda mums jaustis stipriais.
Matau tai jos veide, pavirtusiam ledu,
O kai ji šypsosi, parodo pasiaukojimo raukšles.
Ir aš žinau, ką jie sako, kai mūsų saulė ima blėsti:
„Mes mylėjomes ir dykumoje, ir nepaisydami užkardų.“

Tėtis sukūrė mano istoriją.
Jis manė, kad jo tiesa kažkaip išlaisvintų mus.
Jie mokė mokykloj ką man reikia sakyti.
Išmokau visa tai aš nuoširdžiai,
Tačiau dabar tai nereikšminga jau.
Ir aš žinau, ką jie sako savo muzika parado: 
„Mes mylėjomės ir dykumoje, ir nepaisydami užkardų.“

Gimę skirtingų gyvenimo pusių aplinkybėmis,
Mes jaučiame vienodai, ir mes jaučiam šiuos visus karus.
Taigi užeik, užeik kai aš užmigęs,
Perkirsime sienas ir šoksime gatvėse.
Ir aš žinau, ką jie sako, kai jau tyla mušamieji:
„Mes mylėjomės ir dykumoje, ir nepaisydami užkardų.“

Atsigręžk ir aš būsiu čia,
Turiu žaizdą, kiaurai pervertos širdies, tačiau iškęsiu ją ir vėl.
Ak, maniau, jog mes buvome žmogiškos prigimties,
Tačiau mes – tik dar vienas atvejis, kai laisvę varžo sienos.
O žvaigždės nusileidžia iš dangaus ir taria, jog visuomet yra išeitis.

Aš nežinau, kur pradingo meilė.
Ir šioje sujauktoje šalyje
Neviltis padaro mus stipriais
Penktadienio vaikelis pilnas sielos
Neturinčios ką prarasti
O eiti - visur-kur
Ir aš žinau, ką jie sako, kad baisų grožį įvykdėm
„Mes mylimės ir dykumoje, ir nepaisydami užkardų.“


Ir dabar aš žinau, ką jie sako, kai mūsų širdys pakeliui link jų kapų:
„Mes mylėjomės ir dykumoje, ir nepaisydami užkardų.“