Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
|
Šveicarija, Montreux, Fredžio Merkurio statula
Šveicarija, Montreux, Fredžio Merkurio statula
|
Prologas Pirmą kartą per savo autostopavimą atsirado galimybė pakeliauti beveik mėnesį. Suplanavau kelionę, kuri turėjo tęstis per Lenkiją, Vokietiją, Šveicariją joje apsistojant, Prancūziją ir jos kaimelius, Ispaniją, Barceloną, Gibraltarą, Italiją ir grįžtant prasukt pro Slovakiją. Viską suderinau, partnerę taip pat. Nakvynes turėjau Vokietijoje, Plauen, Šveicarijoje, Lausanne, Nyon, Prancūzijoje mažame miestelyje prie Montpellier, Vic La Gardiole, Ispanijoj, Barcelonoje ir La Linea (prie pat Gibraltaro) ir Italijoj, Brescia. Pagrindinis kelionės tikslas buvo Freddie Mercury statulą Montreux (Šveicarija). Prieš kelionę Įtempta egzaminų sesija atitolino mano mintis nuo kelionės. Birželio 7 tranzavau į Vilnių, nes turėjau pasiimt sveikatos draudimą. Apmaudu, bet jį palikau namie ir iškeliavau be jo. Net tranzuodamas mokinausi fiziką. Sekančią dieną prieš pat fizikos egzaminą sužinojau, kad blogai matkę išlaikiau. O visi tik džiaugiasi, kad už mane geriau išlaikė. Egzamino pradžioje ne apie fiziką, bet apie matematiką galvojau. Dar po egzamino raktus nuo namų palikau draugo automobilyje. 2,5km pėsčiom iki jo namų. Aš su VAK marškinėliais, bet nieks nestoja. Ir nereik. Tik grįžau namo, maisto užsipirkt išlėkiau. 50Lt išleidau, du sunkius maišus atsitempiau. Vis dar nepasimokau ir imu per daug maisto. Vakaras su draugais, alus, mano išlydėtuvės. Šiek tiek apgirtęs pradėjau dėtis daiktus, kai kuriuos ir palikau namie. 3h miego ir kelionės pradžia. 2007m. birželio 9 Ankstus rytas. Mintyse grojo Lynyrd Skynyrd - Free Bird : "If I leave you tomorrow Would you still remember me? For I must be travelling on, now, There's too many places I haven't seen". MP3 grotuvą pasiėmiau, bet baterijas palikau pas draugą. Nieko, kur nors jas nusipirksiu. Tiek daug gėrio prisirašiau, reiks būtinai pasiklausyti. Beeinant link kelio prasisegė kuprinė, pradėjo byrėti daiktai. Sugedo vienas užtrauktukas. Tik pusė kilometro nuo namų, bet jau bomžėju. 5:13 jau stovėjau stotelėje ir tranzavau. Apsirengiau marškiniais, užsidėjau kaklaraištį, tamsius akinius. Gal geriau stos. Kaune prie IX forto turėjau būti 6:30. Spėsiu tikriausiai. Gal 20min tranzavimo ir pagavau rusą, kuris lietuviškai beveik nešnekėjo. Kaunas, automobilių turgus. Lyg ir tinka, gal prie Savanorių išleis. Miegas traukė, be to ir sveikata po vakar nelabai kokia. Išleido jis mane pačioje Kauno pradžioje, prie nusukimo į Garliavą. Ot velnias. Jau 5:54, o man dar apie 10km reikėjo nusigaut. Vėl tranzavau. Vienas pagautas vyriškis pasakė, kad ji ne invalidas ar kažką panašaus, nelabai jį supratau, bet žodžiu, pinigų paprašė. Važiavo jis iki Kauno stoties, man tik kelių km su juo reikėjo pavažiuot. Ot koks, gaila pametėti iki Savanorių. Paleidau ir jau supratau, kad nespėsiu iki 6:30 būti prie IX forto. Jos numerio nenusirašiau, vis tiek abidvi sąskaitos (LABAS, Orange F) tuščios. Buvau ramus, jai savo numerį daviau, kas netiks, parašys, palauks. Pagavau senuką su Honda Civic mk3. Nustebino jo klausoma muzika: kokių 50'-60' kažkokia muzika, kurios net negaliu apibūdinti. Bet svarbiausia, kad jis ją klausėsi taip garsiai. Taip keistai atrodė . Nuo Savanorių vėl tranzavau. Autostopas lyg ir neblogas, po 10-20min laukt reik, bet kad blogai gaunasi, kad vis ne tas mašinas pagaudavau. Tai sekančią pagavau naują VW Caddy, kuris pavežė iki Megos. Sutartoje vietoje buvau 7:30, jos nėra, kaip ir jokių žinių iš jos. Paėjau iki degalinės, šalikelėje nemačiau jos. Atsisėdau ant žolės, pasidariau "PL" ir "D" užrašus. Įvairios mintys klaidžiojo po mano galvą. Tiek derinta, o dabar vienas. Barcelona, Brescia suderinta ne per mane, tai jie kaip ir nuplaukia. Gerai, kad dauguma nakvynių aš derinau. Pralaukiau iki 8:00 ir pradėjau tranzuot. Fūroms "PL" rodydavau. Labai greit sureagavo fūra. Paėmęs daiktus nubėgau prie jos (visad, kai pagaunu automobilį, bėgu link jo). Iki Lenkijos. Tinka. O tuo metu ji: Autostopas nesisekė, rašė man, bet atrašė iš to numeri kažkoks kitas žmogus (pasirodo, kad buvau davęs savo seną numerį, apmaudu). Vėlavo ir apie 8:00 buvo prie Megos. Ėjo link sutartos vietos ir matė mane tranzuojantį. Iki manęs buvo likę 300-400m. Aš stovėjau su akiniais, bet vis tiek jos nemačiau. Matė, kai pagavau fūrą ir nuvažiavau. Gaudė automobilius link sienos, bet nesisekė. Po pusvalandžio pagavo ir automobilį. Skambino į pasienį, sakė, kad toks Julius kirs sieną, prašė, kad mane informuotų, kad palaukčiau. Tie atsakė, kad niekuo negali padėti. Aš: Fūristas kalbėjo tik rusiškai, tai nesusikalbėjau. Pradėjau lūžinėti ir nusnaudžiau. Nuobodoka kelionė iki sienos. Galvojau, kad ji manęs nesulaukė ir iškeliavo. Tikėjausi dar ją pamatyt pasienyje. Pasienyje pasienietis pamatęs pasus pradėjo manęs klausinėti ar autostopu važiuoju. Užsikalbėjom, paprašė fūristo, kad jis išjunktų variklį. Į Šveicariją atsakiau į jo klausimą kur važiuoju. Tada sekantis klausimas o ką ten veiksi. Vėl kalbos. Kur po to? Prancūziją. O ką ten? Norėjau greičiau sieną kirsti. Dar jam aiškintis turiu. Kirtus sieną, tiksliau pačioje sienoje fūristas kažką sumurmėjo ir supratau, kad turėsiu išlipt. Išlipau toje pačioje vietoje kaip ir keliaudamas į Slovakiją. Nuėjau irgi iki tos pačios kavinės. Maišas žiauriai išplyšo, teko jį po pažastimi neštis. Neskubėjau. Apie 10:00 pradėjau tranzuoti. Ji: Atvyko prie sienos apie 10h. Pasienietis pasakė, kad toks Julius jau kirto sieną. Aš fūroj, tai ji pagalvojo, kad jau varysiu didelį atstumą. Netekusi vilties grįžo namo. Apmaudu, ir dar kaip. Aš: Piktas, pasimetęs ir šiek tiek su baime (kaip stos vaikinui kokioje Ispanijoj?) iškėliau "D". Vėl labai greitai "užkibo" fūra. Šįkart lietuviška. Iki Vokietijos. Tinka, net labai. Išsikalbėjome su fūristu, kuris buvo vienas iš tokių, su kuriuo galima valandų valandas praplepėti. Aš keliauju ne visiems įprastu būdu, bet kaip jis keliauja: turėdamas laisvo laiko nesismulkindamas pasiima fūrą su visa priekaba, žmoną ir traukia Atlanto vandenyno pakrante Ispanijoje. Daug apie Gibraltarą pasakojo. Kartais norėdavau įsiterpti, bet jau kai galėdavau įsiterpti, mano mintis būdavo jau ne į temą, taip senas mintis ir užmiršdavau. O minčių buvo daug, jos tik virte virė. Stūmė Lietuvą ir visus rūpesčius tolyn. Poilsio pradžia. Pakelės kavinėje sustojo fūristas poilsiui. Išsikeičiau su juo eurus į zlotus ir nuėjom pavalgyt. Pamiršau flekų paimt, tai tokią didelę šnicelio porciją ir dar salotų atskirą lėkštę paėmiau. Apie 11Lt. Taip sunkiai lindo maistas, nors ir buvau alkanas. Likusį laiką lauke praleidome. Šilta, beveik 30. O man bloga pasidarė. Vėliau palaipsniui praėjo. Varšuvą apvažiavome šiauriniu aplinkeliu. Pakelėje parduodamos braškės ir trešnės buvo labai skanios. Nusnaudžiau ir likus gal 150km iki Poznanės fūristui baigėsi darbo diena. Važiavo jis iki Strasbour. Plauen sakė, kad bus apie pietus. Bet turbūt būtų ten buvęs šiek tiek vėliau, nes dar iki pačios Vokietijos kelio liko. Siūlė pasilikti ir tęsti kelionę su juo, bet palikau jį. Palikau ne todėl, kad man su juo nepatiktų ir ne todėl, kad labai skubėjau. Vis tiek pasiekęs Plauen ilsėsiuos ir išvažiuosiu pirmadienio ryte, taip, kad man nėra skirtumo laiko atžvilgiu. Palikau jį, nes bijojau, kad jis man gali atsibosti. Bendraujant net nebuvo panašu, kad jis gali atsibost, bet tiesiog norisi jį prisiminti kaip įdomiausią lietuvį fūristą. Daiktus palikau fūroje ir krapnojant pradėjau gaudyti automobilius. Lenkiškas greitas autostopas ir greit sustojo Kia Sorento. Link Poznanės. Tinka. Nulėkiau pasiimti daiktų, atsisveikinau su fūristu. Jaunas lenkas, kuris neblogai šnekėjo angliškai, man patiko. Prasidėjo stiprus lietus. Prieš kelionę Lietuvoje ilgą laiką nebuvo lietaus. Per raciją pradėjo gaudyti fūras. Kiek teko gaudyti tiek nieko gero nesigaudavo. Pabandžiau per 12 kanalą pagauti lietuvį fūristą, bet nieko nesigavo. Lenkas pagavo fūristą ir prie mokėjimo už kelius punkto persėdau į lenko fūristo fūrą. Nesusikalbėjau su juo, tai pradžioj žiūrėjau į kelią, o po to ir užsnaudžiau. Jau temstant jis stojo poilsiui. Išlipant davė man geriamo vandens butelį (vėliau tokį patį geriamą vandenį dažnai pirkdavau Ispanijoje). Buvau kažkur netoli "Nevada" degalinės. Tranzavimui vietą nepatogi, be to jau tamsu. Dairiausi ir vietos nakvynei, nors šiaip esu prieš nakvynę krūmuose, pačiam dar neteko išbandyti. Ilgokai palaukus sustojo dar vienas fūristas lenkas. Pavežė iki "Nevada". Dauguma fūristų jau ruošėsi miegui, be to sekančią dieną fūros negalėjo važiuoti Vokietijoje (o lietuvis galėjo ). 22:50 Lietuvos laiku, 23:50 Lenkijos. Tikėjausi bent jau Vokietiją pasiekti iki ryto. Po kurio laiko susitranzavau lietuvius. Keturiese su antros kartos Audi A6. Į Daniją. Man tik iki Berlyno reikia. Pirmas vairuotojo klausimas kiek turiu pinigų. Tipinis mano atsakymas, kad jų visai neturiu (turėjau tuo metu visokia valiuta apie 200Lt) ir nutylėjimas, kad neturiu pinigų tokiems kaip jis. Sekantis automobilis kurį susitranzavau buvau mentai su Polandu . Buvau su akiniais, bet vis tiek nepamačiau, kad čia mentai, kai tranzavau. Pasiėmė dokumentus ir įsėdėjo į automobilį. Ilgokai jie ten sėdėjo su mano pasu. Mintyse virė visokiausi pasiaiškinimai. Iš tikro jokių įstatymų nepažeidžiau. Kai atidavė dokumentus labai apsidžiaugiau. Angliškai užkalbinau vieną vyriškį. Ėjo link fūrų, pagalvojau, bus fūristas. Nemažai angliškai pašnekėjom ir aš vietoj "no" netyčia ištariau "ne". Tada pradėjom kaip žmonės lietuviškai šnekėtis . Pasidėjau daiktus pas lietuvį fūristą. Su juo, latviu ir rusu (visi fūristai) pagėrėm alaus. Tas lietuvis kompanijos žmogus, bet aš tokių saugausi. Pasiūlė pas jį naktį permiegot fūroj, o iš ryto jo draugas važiuosiąs į Vokietiją ir mane galės pametėti. Parašė net raštelį, kurį užkabino kitam fūristui už valytuvo. Nusistačiau žadintuvą ir užmigau. Ryt laukia Vokietija. 2007m. biželio 10 Suskambo žadintuvas. Pamiegojau 3h ir taip jau antrą naktį iš eilės. Staigiai susirinkau daiktus ir išlėkiau. Fūristas dar žadėjo, kad draugas nuveš mane į Vokietiją, bet man tai buvo nesvarbu, netikėjau juo. Užsirašęs "D" pradėjau tranzuoti. 7:30 Lenkijos laiku. Nervas ėmė, kad į Paryžių važiuodamas čia buvau panašiu metu. Čia jau 9h sėdžiu. Ką gi. Super greitai sustojo lenkas su Ford Transit mk3 (mk ir skaičius, sekantis po to, nurodo kelintos kartos automobilis yra, konkrečiai čia trečios kartos Ford Transit). Vokietija. Taip pat greitai kaip jis sustojo, taip jis ir lėkė. Lėkė greitai, kol neprivažiavo Vokietijos. Jo tie 120-140km/h ten atrodė juokingai. Paleido prie Berlyno degalinėje. Pradėjau tranzuoti, o tas neišvažiuoja. Dar kažką pasitvarkė, tik tada išvažiavo. Nemėgstu degalinių, nepatinka man tranzavimas Vokietijoje. Tik kad greitai su automobiliu leki. Gal po pusvalandžio sustojo vokietis. Kaip ir tas lenkas, Hannover. Netinka. Senutės pravažiuodamos arba nustebdavo, arba parodydavo kažką su pirštu, maždaug negalima taip elgtis. Jo... Saulė kaitino ir taip dvi valandas. Užkniso. Sustojo VW Passat. Erfurt. Vairuotojas pasakė, kad nevažiuos į mano nurodytą Leipzig. O man ir nereik. Vairuotojui 21 metai, keleivis mano amžiaus. Abu važiavo iš repo koncerto Berlyne. Vokiškas repas man skambėjo juokingai, o jie įsijautę jo klausėsi. Aišku, jiems mano istorija, kad važiuoju į Montreux pamatyti Fredžio Merkurio statulos turbūt skambėjo keistai, o Queen dainos juokingai. Keleivis iš išvaizdos atrodė kaip Lietuvoje atrodo jaunuoliai besimokinantys profesinėse mokyklose. Intelektu neišsiskyrė, nors angliškai visai neblogai kalbėjo. Nepatiko man jų, beje, kaip ir daugumos europiečių, požiūris į autostopininkus. Jie nesupranta autostopo prasmės, jie beveik visi turi automobilius ir jiems tai atrodo nesuvokiama. O kur adrenalinas? O dar klausimai, ar mums, rytų europiečiams, labai brangu čia keliauti kai tiek uždirbam. Kažkoks nesuvalomas noras buvo tam keleiviui trenkti per galvą . Vairuotojas labai atsargiai paspaudė iki 170km/h. Išleido mano sutartoje degalinėje netoli Gera. Iki Plauen liko labai nedaug. Degalinė nuo autobano nutolusi kokių porą kilometrų. Pro šalį važinėjo Tarabant, kurie stabdomi nestojo. Laukai, traktoriai. Visiška skylė, tik nuo autobano retkarčiais atvažiuojantys automobiliai praskaidrindavo nuotaiką. Labai sukaitau, penki šokoladai kurpinėje tapo vienu karštu šokoladu . Atkreipiau dėmesį į vyšnynės spalvos Renault Safrane. Lygiai toks pat mano kieme stovi, be to mano tėvas tokį patį turi, tik mėlyną. Užsipylė benzino ir sustojo! Valanda laukimo ir triumfas. Man tereikėjo pavažiuoti tik apie 40km, o laukiau visą valandą. Vairuotojas važiavo pro Niurberg, o daugiau išsišnekėjus išsiaiškinau, kad jis mane gali pervežti per visą Vokietiją ir išleisti netoli Šveicarijos! Beje, kaip ir lietuvis fūristas, mane paėmęs nuo sienos, važiavo į Strasbourg. Kelios minutės intensyvaus mąstymo ir nusprendžiau palikti Plauen. Tiek daug laiko sutaupysiu, per visą Vokietiją, be to jis ir neblogai spaudžia. Netoli Niurbergo sužavėjo... VW Polo mk4. Nemėgstu tiuningo, bet tas Polo buvo tikrai ledinis. Viduje įmontuoti apsaugos lankai, juoda matinė spalva, platūs ratai, šviesios odos salonas ir kietas vairuotojas. Vėliau prisivijome ir VW Beatle Cabrio, Corrado, Sciraco, Golf Cabrio mk1. Visi lediniai, turbūt koks klubo susitikimas. Bliam, gražiai atrodė, paliko įspūdį. Safrane variklis toks pat, kaip ir mano tėvo - 2,2l. Priartėjus kamščius išsukome iš autobano ir važiavome kaimeliais. Patinka man Vokietijos kaimeliai. Saulė žiauriai kaitino ir visas tiesiog degiau. Kondicionierius tik šiek tiek gelbėjo. Vairuotojas pasitaikė labai įdomus. Kaip ir Lenkijoje, čia lijo. Lietuvoje prieš kelionė gal pora savaičių nebuvo jokio lietaus. Užsnaudžiau ir atsikėlęs išgirdau Queen - We Will Rock You. Niekada nebuvau pastebėjęs, kad Braino Mėjaus gitara skamba taip kietai. Vėliau vairuotojas paspaudė dar labiau ir nuo Heidelberg greitis žemiau 170km/h nenukrisdavo. Lėkėme tiek, kiek leido įtemptas eismas. Iki 190km/h įsibėgėjam, tai koks nors "lėtuolis" 150km/h greičiu išlekia į paskutinę eismo juostą. Nuo 190km/h greitis labai sunkiai didėdavo. Sunkiai, bet 200km/h vis tiek išspaudėm. Netoli dugnas, bet dar ne. Paleido degalinėje, iki Šveicarijos jau netoli. Iš viso su juo pravažiavau 600km. Saulė jau leidosi. Nusipirkau baterijų savo Mp3 grotuvui, o tas sugedo. Velniava. Tranzavau, valgiau sausus vaisius. Pusvalandis ir sustojo Peugeot 1007, tas, kurio durys atsidaro kaip krovininio mikroautobuso krovinių skyriaus durys. Kažko tos durys svaigo ir manęs vos neprispaudė. Išleido sekančioje degalinėje prie Freiburg. Tamsu, automobilių ne daug. Pradėjo krapnot. Užsidėjau lietpaltį, uždengiau kuprinę ir visus daiktus pasidėjau taip, kad lietus jų nepasiektų. Mintyse grojo The Doors - Riders On The Storm. Naktį autostopas Vokietijoje tikrai prastesnis nei Lenkijoje. Pradėjo imti miegas, bet greit sustojo Toyota Avensis mk2. Vokiečiai turistai važiavo iki Luzern. Lietus dar labiau sustiprėjo. Angliškai su jais nesusikalbėjau, tai teko prisiminti vokiečių kalbos pamokas. Sutariau, kad išleistų už Basel degalinėje. Į Šveicariją įvažiavome be jokios kontrolės. Muitininkas tiesiog praleido net nežiūrėdamas pasų. Tik pravažiavom sieną ir jie sustojo manęs išleist. Pradėjau aiškint, kad išleistų sutartoje degalinėje, net žemėlapyje ją buvau rodęs. Vis tiek išleido mane ten. Velniava, tokioje šalyje kaip Šveicarija prie sienos. Bet ten buvo kažkas panašaus kaip degalinė, nieko, gal kas stos ten. Vidurnaktis, Šveicarija, krapnoja, pilvas urzgia, nuo penktadienio miegojau 6 valandas, o dabar jau pirmadienis. Vėl po 30-40min sustojo MB Sprinter. Įdomus neaukštas šveicaras, jo draugė ir šuo vidurnaktį Šveicarijoje. Įdomu. Į Laussane nevažiavo, bet šiek tiek pametėti gali. Ok. Įlipau į vidų ir ant manęs pradėjo lot šuo. Taip mane išgąsdino. Po to tas šuo užmigo man ant kelių. Sprinteryje buvo dviratis ir šiaip dar visokiausių daiktų. Išsikalbėjome, tas šveicaras pats jaunystėje autostopu daug keliaudavo. Buvo jau šiek tiek po vidurnakčio. Pasakė, kad Šveicarijoje miegoti po atviru dangumi nėra pavojinga, kad nieks neužpuls. Atsakiau, kad noriu kuo greičiau pasiekt Lausanne. Tada pasiūlė man apsinakvoti pas jį. Gyvena jis kaimelyje kalnuose, netoli Biel Bienne. Nuo ten iki Lausannes jau netoli. Pamąsčiau, kad reik sutikt. Vis tiek buvau pavargęs. Kilom į kalną, matėsi tik miesto šviesos. Jo namuose palindau po dušu, išsimaudžiau. Iškart kaip žmogus pasijutau. Šuo pradėjo manimi pasitikėti. Naktį ateidavo prie manęs. Užtarnautas patogus miegas po 2000km. 2007m. birželio 11 Išmiegotos 6 valandos. Beveik visoje kelionėje tiek miegojau. Pusryčiams prisikirtau konservų, dribsnių. Buvau alkanas, nors šiek tiek pripildžiau pilvo ertmę. Pavaišinau šveicarą ir jo žmoną lietuviška duona. Prisijungiau prie interneto, nekrovė yahoo.com, tai negalėjau partnerei parašyti, paklaust, kodėl neatvyko. Tėvas žadėjo papildyti sąskaita, bet vis dar buvau be ryšio. Pametėjo iki miesto, iki patogios vietos tranzavimui. Uolos prie pat kelio. Gražu. Užsirašiau "Lausanne". Greit pagavau Peugeot 406. Neuchatel. Tinka, vis tiek pakeliui. Išleido miesto pradžioje. Praėjau visą miestą ir pradėjau jausti pilvo skausmą. Kažkas buvo ne taip. Tranzavau prie greitkelio. Prasidėjo lietus. Vėl po lietpalčiu slėpiausi nuo lietaus. Sustojo VW Sharan. Kiek įmanoma nukračiau vandens lašus nuo lietpalčio. Iki pat Lausanne pavežė. Vienas iš įdomių tipų. Vienas iš eilinų įdomių šveicarų. Išleido šiaurinėje Lausanne dalyje, nes skubėjo į darbą. Pagal autobusų stoteles (kiekvienoje yra miesto žemėlapis) susiorientavau, kur man reik eit. Į Lausanne žemėlapį prieš kelionę nebuvau žiūrėjęs, o kur yra man reikiama Louis-Curtat gatvė pamačiau tik vairuotojo, kuris mane atvežė į Lausanne, žemėlapyje. Turėjau eit link pilies, link senamiesčio. Sėkmingai link ten ir ėjau. Pilvo skausmas stiprėjo. Padedamas šveicarų radau man reikiamą namą. Surinkau kodą, įėjau į vidų. Elizabeth, HC narė, buvo rašiusi, kur yra raktas. Jis buvo pašto dėžutėje, bet jo ten neradau. Neradau kuri pašto dėžutė yra jos, be to tas raktas buvo priklijuotas prie pašto dėžutės "lubų". Buvau nusirašęs net katino vardą, Dusty, bet kaip tiksliai rast raktą - ne. Sąskaita tuščia, neturėjau kur dėtis. Išėjau ieškoti interneto kavinės, gal dar pavyks parašyt partnerei. Kavinės pakeliui eidamas neradau, o ėjau link Lac Leman. Kalniukais nusileidau, netoli jo atsisėdau. Su pilvu visai prasidėjo nesamonės. Kęsdamas užlipau kalniukais, grįžau atgal prie Louis-Curtat. Durys vėl užrakintos. Eleizabeth buvo sakiusi, kad pas ja atvyks viena HC narė. Vis dar tikėjausi, kad tai galbūt bus mano partnerė, kad kokio nors nelemto atsitiktinumo dėka ji taip pat surado čia nakvynę. Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė. Paprašiau vieno praeivio, kad duotų paskambinti. Sakiau, kad galiu sumokėti už pokalbį. Paskambinau Elizabeth, ta atsakė, kad po 18:00 grįš namo. Šveicaras pinigų už skambutį neėmė. Paslaugūs tie šveicarai. Tos 20minučių, kurias laukiau Eleizabeth, praėjo labai sunkiai. Sunkokai kvėpavau. Praėjo pro mane viena mergina su didoka kuprine, miegmaišiu. Iškart pagalvojau, kad ji apsistos pas Elizabeth. Neužkalbinau jos, nes ji ir manęs nekalbino, o bendrauti tuo metu su niekuo nenorėjau. Norėjau tik kuo greičiau gulti į lovą. Elizabeth atvažiavo su motociklu, įsileido į vidų. Taip bloga pasidarė, kad netrukus likau klūpoti prie unitazo. Ilgokai. Taip bloga. Beveik visą savo skrandžio turinį išvėmiau. Gėriau daug vandens. Buvo labai bloga. Dar išsvirduliavau paieškoti tos merginos su kuprine, bet neradęs jos grįžau ir kritau miegoti. Vanduo, vėmimas ir tokia bloga nuotaika. Sveikatos pažyma palikta Lietuvoje. Šakės. gali nuplaukti ir Barcelona, ir Gibraltaras. Jei greit nepraeis, tai kelionė kaip ir baigta. Ji taip sustyguota, o dabar staigiai OPA. Velniava. Pavalgiau ryžių, bet nuo jų dar labiau supykino. Vėl vėmimas. Niekada nebuvau pagalvojęs, kad kelionės metu gali būti kas nors panašaus. Ta mergina, kurią buvau matęs, atėjo pas Elizabeth. Vokietė ji. Su Elizabeth jos išėjo ieškoti interneto kavinės. reikėjo ir man jos, bet jau nepajėgiau jos ieškot. Prasnaudžiau iki kol jos atėjo. Vakaras praėjo besiklausant Indie Rock, besišnekučiuojant. Bendraudavau trumpai, tik tada, kai eidavau arba į, arba iš tualeto. Taip praėjo visas vakaras. Su nerimu laukiau sekančios dienos. 2007m. birželio 12 Ryte prikėlė besikeliančios Elizabeth ir vokietė. Pilvo skausmas pradingo, liko tik alkis. Apmaudu - buvau alkanas, turėjau daug maisto, kurį norėjau kuo greičiau suvalgyti, bet negalėjau valgyti. Išlydėjau vokietę su Elizabeth, pasidariau ryžių košės, o visą laiką grojo Queen "Greatest Hits", Nežinojau ką tą dieną darysiu. Košės prisiviriau daug, galvojau, kad vaikštinėsiu visą dieną po Lausanne. Pavalgiau, pasijutau lyg ir nealkanas, prigėriau vandens, lyg viskas ir gerai. Nu tai ką, Montreux reik lankyt. Paėmiau fotoaparatą, Lausanne žemėlapį, dienoraštį ir rašiklį, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, neveikė. Maisto neėmiau, vis tiek beveik nieko negalėjau iš savo maisto valgyti, o vandenį tingėjau temptis. Pagal nuorodas greit susiorientavau, suradau kelią į Vevey. Prie vieno salono pamačiau Ferrari Enzo. Domiuosi automobiliais, bet kažkaip Enzo netraukia. Gyvai taip pat. Padariau nuotrauką, bus broliui. Tai kas, kad jų pasaulyje yra tik 399 (dabar liko jau mažiau), kad ji kainuoja virš 1,5mln.Lt, kad yra vienas greičiausių pasaulio automobilių, jei jis netraukia. Per tą Enzo pamečiau kelią, tai pradėjau eiti ten, kur man atrodė, kad reikia eit. Gražus gyvenamasis rajonas kalnuotoje vietovėje (vienas kalniukas buvo 25% statumo), Lac Leman. Ėjau link greitkelio, bet pikti akligatviai ilgino mano kelią. Išėjau į gan neblogą kelią ir ėjau juo. Dviratininkai, bėgikai, upeliai, statūs šlaitai, šniokščiantys upeliai ir visą tai užstojantys medžiai. Paliekama erdvė vaizduotei. Man patiko. Norėčiau tokiose vietose bėgioti. Išėjau į Belmont. Pačiam jo gale paėjau, prie pat greitkelio, pradėjau tranzuoti. Autostopas geras, kas penkias minutes kas nors sustojo, o ir automobilių nedaug. Bet visi ne ten važiavo, vienas net į Lausanne. Paėjau toliau, žiūriu, kad tas kelias kerta greitkelį. Ot velnias. Vėl pablūdijau po nuosavų namų kvartalą. Tyla, gamta, Lac Leman, kalvos. Priminė Amerikos nykius kaimelius. Jei kas matėte "Slėnyje" ("Down in the Valley"), tai viskas labai priminė ta scenos vietą, kai pagrindinis herojus arkliu jojo per nuosavų namų rajonus. Jei nematėte, pažiūrėkite, verta . Išėjau keletą platesnių kelių, bet tie vėl ne ten vedė. Galų gale priėjau traukinių stotį. Ai, galvoju, nuvažiuosiu traukiniu. Angliškai beveik niekas nekalba, viena moteris nurodė, kad turiu pereiti į kitą bėgių pusę. Keista, nes šiaip tai bent jau Lietuvoje traukiniai, kaip ir automobiliai, važiuoja dešine puse. Užkalbinau vaikinuką, kuris gerai angliškai kalbėjo. Padėjo nusipirkt bilietą, kuris kainavo 11,40 frankų (brangu kaip už 20km, bet norėjau kada nors pavažiuoti kitos šalies traukiniais). Tas nurodė priešingą kryptį nei moteriškė. Tipo turiu varyti atgal į Lausanne ir dar po kokių 3-4 stotelių turėsiu išlipt. Sėdau kartu į traukinį, kuris važiavo į priešingą pusę nei kad aš įsivaizdavau kur jis turėtų važiuot. Atsisėdau prie jo, pasikalbėjom. Įdomus tipas. Išlipdamas Lausanne manęs užklaustas patikino mane, kad jis yra šveicaras ir tikrai žino kaip man reik važiuot. Nu ką, tai ir važiavau toliau su nerimu skaitydamas stotelių pavadinimus. Morges - šita tikrai ne toje pusėje. Išlipau, pažiūrėjau į informaciją. Suknistas melagis, o gal ir ne melagis, nes labai įtikinamai kalbėjo, be to jam iš to nebūtų jokios naudos, nebent tik tai tiek, kad tie mano 11,40 frankų padidino Šveicarijos biudžetą . Tuščia, žmonių nėr, tik TVG, kurie nestoja, greit pralekia. Varysiu zuikiu, ką padarysi. Prie pat greitkelis, bet nieks manęs tokioj civilizuotoje šalyje bet kur neims, tektų ir degalinės ieškoti. Neįsivaizdavau kokios baudos už važiavimą be bilieto, bet reik greičiau į Montreux varyti, nes jau po 12:00. Traukinys beveik už valandos. Nekantriai stebėjau ar koks kontrolierius neateina. Lausanne išlipo daug žmonių, tai paklausiau vieno vyriškio ar šis traukinys važiuoja į Montreux. Tas pasakė, kad ne, tai išlipau, bet po to kitas pasakė, kad taip, tas ir sutiko, tai lėkiau atgal į traukinį. Iki mano pradinės stotelės La Conversion važiavau neramiai, po to atsipūčiau. Ežeras, kalnai, į kurių viršūnes įsimaišė debesys, uolos, namai tokiose vietose, vynuogių laukai išsidėstę papėdėje. Vienoj vietoj pradėjom labai tolti nuo Lac Leman, o Montreux yra prie pat jo. Lyg tolstam, lyg vėl artėjam. Netoli manęs sėdintis vaikinukas susiruošė išlipti iš traukinio, tai nors jis anglų nelabai suprato, bet pasakė, kad šis traukinys ne į Montreux važiuoja. Išlipau kaimelyje, tiksliai net nežinojau kur jis yra, nežinojau kur eiti. Paklausus žmonių atsakė, kad turiu važiuoti su traukiniu iki Lausanne, o po to kitu traukinio iki Montreux. Išeitų taip, kad veltui prašvaisčiau laiką ir pinigus. Angliškai kaimelyje niekas nekalbėjo, tik prancūziškai. Vienas jodaodis (beje, ten beveik vien tik jodaodžiai ir buvo) man labai intensyviai aiškino, kur yra kelias link Vevey. Nuo ten jau Montreux netoli. Neištarė jis nei vieno angliško žodžio, nesuprato ir mano ištarto "road" reikšmės, kol aš jam neparodžiau į kelią. Ilgokai man jis aiškino, tiksliau rankomis mosikavo, aš jau eit norėjau. Padėkojau nuoširdžiai. Pagal jo nuorodas išėjau iš kaimelio ir pradėjau tranzuot. Greit sustojo Peugeot 306. Du senukai virš 70 sėdėjo jame. Senutė neblogai angliškai kalbėjo. Pasakiau, kad į Vevey važiuoju. Tie ten nevažiuoja. Tada Montreux, tai ir pasakė, kad ten nevažiuoja, bet gali mane nuvežti netoli Montreux, kur galėsiu tranzuoti. Įsėdau. Užsikalbėjom, pradėjo apie Montreux pasakoti. Kalnai buvo labai gražūs, sakė, kad jų aukštis beveik 2000m. Kelionė su jais man patiko, aišku, labiausiai man patiko vaizdai. Tokiu autostopu labiausiai norėčiau keliauti. Išleido, kaip jis sakė, 4-5km nuo Montreux. Tranzuoti gal ir įmanoma, bet kam, man patinka vaikščioti. Leidausi, ežeras artėjo, Fredžio Merkurio statula taip pat. Aš tik dėl jos važiavau į Šveicariją. Sakysit, kad nesamonė sukarti tiek kilometrų tik dėl jos. Nuotaika, kuri man buvo Montreux, taip pat ir Lausanne, atpirktų ir 10 000km, o čia tik 200km. Palmės, kiti egzotiški augalai priminė Neully sur Seine, o ta Paryžiaus dalis priminė Ispanijos miestelius, nors jos dar nebuvau aplankęs tuo metu. Turizmo informacijos paklausiau, kur yra statula. 2-3 minutes eiti pakrante. Gerai. Statula nedidelė, būčiau ją ir praėjęs, bet kažkaip ji netikėtai išniro mano akyse. Stovėjau, žiūrėjau, šypsojausi. Maždaug visur Montreux žmonės pasiskirstę vienodai, bet aplink statulą jų susirinko gerokai daugiau. Fotografavosi, staipėsi kaip Merkuris. Vaikščiojant po Montreux Queen dainos pačios lindo į galvą, maišėsi kaip "Queen - Mother Love" dainos pabaigoje. Kažkokie senukai kalbėjo apie Merkurį. Pradėjau jiems apie jį ir Montreux pasakoti. Man labiausiai patinkantis albumas "Jazz" buvo sukurtas Montreux. Šypsojausi, fotografavau, žiūrėjau. Queen gerbėjų klubas "Bohemiškoji Rapsodija" bus patenkintas nuotraukomis, nes kiek žinau, tai esu vienintelis narys, kuris pabuvojo Montreux. Gaila, kad dėl to praleidau gerbėjų susitikimą. O jie būna neblogi . Paėjau pakrante iki Chaumont, pilies prie pat ežero kranto. Labai patiko eiti pakrante. Merkuris mėgo vaikščioti pakrante. Montreux yra kur kas gražesnis už Lausanne, net lyginti negalima. Ir apskritai Montreux yra gražiausia vieta, kurioje man tik teko būti. Ežeras, kalnai, daugybė pramogų, džiazo festivaliai, statula - ko daugiau trūksta? Chaumont. Jei ne tas suknistas šveicaras, tai gal ir būčiau ėjęs į vidų, o dabar neužteko frankų (jų tik 20 turėjau), o eurų buvo gaila leist, kitose šalyse jų gali prireikt. Kada nors užeisiu į tą pilį. Ėjau link miesto centro. Dar planavau užlipti į Rochers de Naye. Vienas vairuotojas sakė, kad tai užtruktų apie porą valandų. Ne daug. Traukinukas kainuoja apie 45lt. Man per daug, be to į kalnus traukinuku tikrai nekilsiu. Vieno vyriškio paklausiau kur yra Rochers de Naye. Kiek buvau išsiaiškinęs, tai man reik lipti į kalną, kuris neatrodo aukščiausias, nors jis toks turėtų būti. Tas šveicaras gyvena Montreux, pats neseniai buvo Baltijos šalyse. Labai ilgai su juo kalbėjau. Patarė, ką galiu aplankyti Montreux. Pasakiau ką studijuosiu, tai net muziejų nurodė, kurį galiu aplankyti. Iš esmės mane domino tik Rochers de Naye. Neįdomūs man tie muziejai. Pasakė, kad tą dieną oras buvo blogas lipti į kalnus. Šviečia saulė, šilta, vienas kitas debesėlis. Tai va tas vienas kitas debesėlis jo nuomonė ir yra blogas oras. Ką gi, palauksiu kitos dienos. Ėjau pakrante link turgaus aikštės, kur yra statula. Prie pat ežero ant akmenų sėdėjo juodukas su mergina. Juodukas su kostiumu, šampano buteliu. Pastebėjau, kad juodukai lyg ir turi kažkokį kompleksą ir kai tik prasimuša, iškart perka kostiumą. Atrodė viskas romantiškai, kol neišgirdau dūžtančio butelio garso. Nuėjau prie Merkurio, kaip ir kiekvienas fanas nupirkau gėlių, padėjau prie jo. Labai geras jausmas. Atsisėdau ant laiptelių prie statulos, stebėjau žmones. Prie pat statulos vaikai maudėsi. Norėjau, bet atidėjau rytdienai. Sėdėjau ilgokai, patiko stebėti statula, žmones. Išsiruošiau link namų. Išėjau Montreux. Gan ilgokai teko eiti. Prie pat įvažiavimo į greitkelį buvo įsukimas į kiemą. Prie to įsukimo ir tranzavau. Daug eismo, greit sustojo VW Passar V. Pro Lausanne važiavo. Šveicarai įdomūs. Nepasikėlę, kultūringi. Patinka man autostopas Šveicarijoje. Išleido prie nusukimo į Lausanne, tiksliau nusuko juo ir išleido. Iki Lausanne dar šiek tiek kelio. Prasidėjo lietus. Džiaugiausi juo. Nėjau greičiau, nesislėpiau nuo jo. Ištiesiau rankas link dangaus. Taip gera. Pro pat mane praskrido lėktuvas. Netoli yra aeroklubas. Užmiestis. Nuo čia iki namų valanda kelio pėsčiom. Nusipirkau pieno, su dribsniais teks valgyt. Grįžau namo, Elizabeth nėra. Sakė, kad vėliau grįš. Pavalgiau, paklausiau Franz Ferdinand ir išėjau pasivaikščioti po senamiestį. Atsisėdau ant suoliuko. Graži miesto panorama. Pirmą kartą aprašinėjau savo kelionę. Sėdėt nieko neveikdamas negaliu, o gyventi ką tik patirtais įspūdžiais galiu. Grįžau vėlai namo. Nuėjome su Elizabeth pasivaikščioti po naktinę Lausanne. 23:00 mušė bažnyčios varpai. Varpininkas rėkė kažkokius žodžius. Priminė viduramžius. Prie bažnyčios gėrė kažkokia kompanija ir vienas kartojo varpininko žodžius, rėkė taip pat, kaip jis. tai skambėjo taip juokingai. Nenorėjau juoktis, bet tiesiog negalėjau . Nustebau, viskas taip priminė Lietuvą . Namuose, kaip ir per kiekvieną HC nakvynę, ilgokai kalbėjom. Pradžioje grojo Indie Rock, po to paprašiau, kad Franz Ferdinand užleistų. Elizabeth muzikinis skonis yra tikrai neblogas, labai panašus į mano. Nors amerikiečiai nėra nuoširdūs, bet ji buvo kitokia. Arba ji meistriškai vaidino nuoširdžią arba ji iš tikro tokia ir yra. Pakalbėjom, kaip sekėsi diena, ką nuveikėm ir panašiai. Atrodė, kad ją jau seniai pažįstų. Pilvui vis dar negerai. Ryžiai, dribsniai ir labai daug vandens. Kai vaikštau, nieko, bet kai būnu namie, tai pradeda pilvą skaudėti. Bet viskas gerėja. 2007m. birželio 13 Nors ir neilgai miegojau, bet išsimiegojau kuo puikiausiai. Elizabeth jau išėjusi į darbą. Vėl muzika, pusryčiai. Šveicarijoje jaučiausi labai gerai, jaučiausi civilizuotai. Man ji patiko. Išėjau iš namų ir ėjau vėl tuo pačiu keliu, vėl pagal nuorodas link Vevey. Išėjau iš miesto ir tas kelias buvo ne autobanas, o paprasčiausias dviejų eismo juostų kelias viena kryptimi (viena eismo juosta skirta dviračiams ). Dviratininkų daug. Lenkijoje jų taip pat netrūksta, bet čia jie su plentiniais dviračiais, dviratininkų aprangomis, šalmais. Norėčiau tokio dviračio, bet viskas remiasi į pinigus. Mąsčiau kaip keliaučiau, jei turėčiau daugiau pinigų. Keliaučiau vis tiek autostopu, nakvočiau HC, pagrindinis skirtumas būtų tame, kad galėčiau sau leist nueit į kavinę, barą, nesitempti maisto. Nors po Prancūzijos apie keliavimą buvau kitokios nuomones, bet dabar apie Šveicariją. Tas kelias ėjo prie pat Lac Leman. Pelei visą ežero pakrantę išdėstyti namai. Kelio kitoje pusėje vynuogynai. Kaimeliai gražūs, bet neturėjau laiko jiems. Norėjau tranzuoti, bet pamąsčiau, kad gal geriau praeisiu visą atstumą, t.y. 22km. Beveik pliki senukai, kurių likę plaukai, tiksliau vos keli plaukeliai, žili, naujuose Porche 911 kabrioletuose ir neblogai užspaustas akceleratorius. Įspūdį palieka. Kaip ir Lietuvoje, čia taip pat yra ir naujų, ir senų automobilių, tik skirtumas tas, kad senas automobilis, tai ne surūdijusi Audi 100 ar VW Golf, o labai gerai išlaikytas kokių 20-30 metų Porsche 911, panašių metų Alfa Romeo GTV ir panašiai. Jaunimas, ir tas važinėja su naujomis Subaru Impreza. Nors Šveicarija ir yra viena turtingiausių Europos šalių, bet to nesijaučia. Brangūs automobiliai, namai prie pat ežero, bet žmonės yra paprasti. Nuo Lausanne iki Vevey ėjau beveik keturias valandas. Visa ežero pakrantė apstatyta namais, toliau nuo pakrantės – vynuogynai. Nors vietos tinkamos turizmui, bet per visą kelią iki Montreux pamačiau tik vieną automobilį ne šveicariškais numeriais. Kempingai ir tie iš Šveicarijos. Eidamas pakrante išėjau lyg ir pliažą, bet jis toks įdomus: pakrantė gal kokių 3-4 metrų pločio, akmenuota, o už jos siena. O tame pliaže guli žmonės, deginasi. Ėjau pakrante, bet ji baigėsi, tai teko eiti ežeru palei sieną. Bet baigėsi kantrybė ir teko grįžti. Pasirodo, ta siena tęsėsi ganėtinai ilgai. Įdomiai atrodė milžiniška šakutė, įsmeigta vandenyje. Nuo namų iki statulos ėjau šiek tiek ilgiau nei keturias valandas, vis dėl to 22km. Nusipirkau limonado, atsisėdau, vėl kaip ir vakar žiūrėjau į statulą. Fanų šiek tiek mažiau nei vakar, bet jų vis tiek buvo. Vaikai maudėsi ežere prie pat Merkurio. Mąsčiau, kad gal nusileidęs nuo kalnų išsimaudysiu, jeigu bus laiko. Pusvalandį atsipūčiau ir patraukiau link Rohers de Naye, aukščiausios kalva (čia jau kalnas, bet kažkodėl norisi kalva vadinti) aplink Montreux, kurios aukštis yra 2045m (kai kur rašo, kad 2042m). Ežero lygis 600m, taigi, turiu pakilti apie 1400m. Ėjau link ten, kur praeitą dieną nurodė sutiktas šveicaras, kuris gyvena Montreux. Gyvenamieji rajonai kalno papėdėje. Pradžioje stebėjausi kaip miestas vis mažėja ir mažėja. Po to tas pradėjo nestebinti. Lipti buvo šiek tiek sunkoka, stodavau poilsiui. Prakaitas išpylė. Pražioj jautėsi slėgio skirtumai, bet po to pripratau. Kuo aukščiau kilau, tuo ežeras atrodė gražiau. Suradau turistų trasą ir ėjau ja. Sutikau keletą turistų besileidžiančių nuo kalnų. Nei vieno kylančio. Gyvenamuosius rajonus pakeitė kaimeliai. Priėjau pilį ar kažkokį kitą didelį pastatą, kuris iš Montreux atrodė esantis aukščiausiai. Po to Montreux jau nebesimatė. Viename iš kaimelių radau nuorodą link Rochers de Naye. 2h40min. Ot ilgokai. Kaimeliai retėjo, kol priėjau kelio galą. Vėliau vedė tik takelis ir traukinio bėgiai. Labai įdomiai atrodė nameliai kalnuose, besiganančios karvės. Jokio kelio iki jų nėra, tik takelis. Iš miesto iki jų kaip minimum pora valandų kelio, nebent traukinuku būtų greičiau. Kaimeliuose pakeliui neradau jokios parduotuvės, o burna džiūvo. Priėjau siaurą perėją. Iš abiejų pusių šlaitai, o perėjoje ganėsi karvės. Pravijau jas ir praėjau. Karvės su skambučiais, girdėjosi jos ir iš toli. Už jų prasidėjo miškelis, kuriuo buvo sunkoka eiti. Jaučiausi taip gerai, iš tikro nerealiai. Kalnai - tai ir yra tai, ko man reikia. Nieko nėra geriau už kalnus, bent jau nemačiau nieko geriau už juos. Labai džiaugiausi, kad keliauju vienas. Pyktis neatvykusiai partneriai vis mažėjo ir mažėjo. Galvojau, kad jai nepasisekė, o ne man. Kaip kai kuriems žmonėms kartais reikia pabūti vieniems, taip man reikia kartais pabūti su žmonėmis. Vienas niekada nekeliavau į užsienį ir kitų kelionės, kai jie keliaudavo vieni, man atrodė depresuotos. Nė velnio. Jei kitą kartą nerasiu labai geros partnerės/io, keliausiu vienas. Ne su kiekvienu žmogumi man gali būti geriau nei vienam. Šiek tiek išklydau iš keliuko ir atsidūriau aptvertoje teritorijoje. Turėjau perlipti tvorą, o per tą tekėjo elektra. Nestipri, bet šiek tiek įkrėtė. Permečiau megztinį, perlipau. Takeliukas šiek tiek aukščiau. Kopiau į viršų. O ten statumas neblogas. Tiksliau ne kopiau, o į žolę įsikibęs ropščiausi retkarčiais šiek tiek nusileisdamas žemyn. Atsisėdau pailsėti. Statumas tikrai neblogas. Rochers de Naye jau netoli, seniai jau jis netoli . Priėjau kalnų šaltinį. Taip godžiai ir sunkiai gėriau vandenį. Labai skanus, pasaka. Atrodė, kad visą išgersiu. Virš galvos skraidė sklandytuvai. Poilsis. Praėjau per siaurą perėją, kurioje buvo šiek tiek sniego. Dar vienas namas. Aukštis jau netoli 2000m. Išėjau į kitą kalno pusę, kuri nesimatė, kai lipau. Kalnai snieguotomis viršūnėmis, siauri keliukai, takeliai apačioje. AAA! Beribė išsikraipiusi erdvė, ramybė. Nesitikėjau tokių kalnų. Pagal nuorodas dar 30min iki viršūnės. Atrodė, kad ji čia pat, bet panašiai laiko ir lipau. Sunku lipti. Truputį palipdavau, pailsėdavau. Burna išdžiūvusi. Tik užlipęs atsisėdau ant uolos krašto pailsėti. Priėjo žmogelis, pradėjo kalbėti. Pasakė, kad šiandien kalnų traukinukai nevažiuos, bet man jų ir nereikėjo. Pradėjo pasakoti, kad jis čia dirba ir pakvietė mane užeiti į kavinę. Ištraukė iš šaldytuvo mineralinio buteliuką. Siūliausi susimokėti, davė nemokamai. Labai mane nustebino tai, kad čia, prie pat viršūnės, galima išsinuomoti jurtą. https://images.gadmin.ch/33959/i...s_nay e1-575.jpg – jurtos nuotrauka. https://www.eu-alps.com/r-site/d.../r-na ye1201.jpg – kavinės nuotrauka. Nuotraukos apačioje yra ta jurta. Užlipau į Rochers de Naye kairiu šlaitu. Užlipau ant pačios Rochers de Naye viršūnės. Kaip yra ant Trijų Kryžių kalno Vilniuje tokia informacijos lenta kur kokią bažnyčią galima matyti, taip ten buvo galima matyti kur kokio aukščio kalnai yra. Aukščiai įspūdingi, ir virš 3000m. Kai kurie ir apie 1500km, bet čia jau su klaidom užrašyta. Stovėjau, gerėjausi vaizdai ir velniava, taip norėjau, kad čia būčiau su draugais, su kuriais pradėjom žygius. Laikas, nors ir labai to nenorėjau, man šnibždėjo, kad turiu jau eiti. https://monjura.actifforum.com/l...6/les -rochers-d e-naye-vd-t247.htm - paieškojęs intenete radau. Beveik tą patį mačiau, tik dėl laiko trūkumo nemačiau tiek daug kalnuose. Kopimo takelis ėjo visą laiką netoli bėgių. Nusileidau, atsisėdau ant šlaito. Neblogas adrenalino kiekis išsiskyrė mano kūne. Baimė, panika ir ramybė. Viskas suderinama. Pradėjau leistis apie 19:00. Prieš mane du bepročiai dviratininkai. Iš tikro, nežinau kiek turi būti pakvaišęs, kad į tokį aukštį pakiltum tokiais keliukais dviračiu. Nors jie ir su dviračiais, bet lengvai juos aplenkiau. Leisdamasis nestojau ilsėtis, labai skubėjau. Gerokai juos aplenkiau, sustojau prie to paties šaltinio, iš kurio prieš tai gėriau vandenį. Prisipyliau vandens atsargų. Per pora valandų nusileidau nuo kalno, gyvenamaisiais rajonais ėjau link tos vietos, iš kurios praeitą dieną tranzavau. Skambino tėvas, bet telefonas išsikrovęs. Nuėjau į tranzavietę. Buvo jau tamsu. Stovėjau, ilgai tranzavau. Nieks nestojo. Keičiau vietą, visaip bandžiau tranzuoti. Turbūt pirmą kartą gyvenime būčiau nesupykęs, jei mane iš gailesčio būtų paėmę. Turėjau sekančią dieną nulėkti į Nyon, pernakvoti lietuvės HC narės namuose. Jau buvo apie 22:00, taip, kad turėjau skubėti. Prastovėjau gal pora valandų, nežinau kiek tiksliai, telefonas buvo išsikrovęs. Nuėjau į traukinių stotį, sėdau zuikiu į traukinį. Gerai, kad dar toks buvo tokiu metu. Sekančioje stotelėje ilgokai stovėjome. Įtariau kontrolę. Po velnių, buvau teisus. Staigiai sukūriau mintyse istoriją. -Do you speak english? -Yes, I do. Tada ir pradėjau kurti istoriją, kad esu turistas, turiu tik eurus, o tokiu metu neradau kur išsikeisti eurus į frankus. Paklausė kur važiuoju. Kažkaip pagalvojau, kad turiu paaiškinti, kad turiu kur apsistoti ir panašiai. Aišku, pasakiau, kad į Lausanne. Sekantis klausimas ar iš Vevey važiuoju. Aišku iš Vevey, negi sakysiu, kad iš Montreux, lietuvis esu, taupyt reik . 8 eurai. Kaina už 22km važiavimą traukiniu. Lausanne. Pamenu, kai juokavau, kad tik paskutinis kvailys sugebėtų pasiklysti Lausannėje, juk yra žemėlapiai kiekvienoje autobusų stotelėje. Tai va, tas paskutinis kvailys buvau aš. Klaidžiojau, klausinėjau kur ta prakeikta Louis-Curtat. Sulaukiau pasiūlymo permiegot iš vienos 30+ moteriškės, užsikalbėjau su tokia visai simpatiška mano amžiaus šveicare. Kad tik būčiau turėjęs laiko, bet ne, būtinai turiu lėkti tada, kai noriu pasilikti. Pas Elizabeth buvau apie 1:00 nakties. Buvau mažumėlę pavargęs: valgiau tik pusryčius, buvau nusilpęs dėl apsinuodijimo maistu, pavargęs dėl ištiso lėkimo (praeitą dieną praėjau apie 25km, šia dieną 22km iki Montreux ir 10,3km kopimo į kalną ir 10,3km leidimosi, sumoj apie 45km), bet buvau velniškai laimingas. |
 2007 m. lapkričio 16 d. |
|
2008 m. liepos 16 d. 2007 m. gruodžio 30 d. 2007 m. lapkričio 10 d. |
Komentarai (2)
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
Artimiausi įvykiai
Kas vyksta?
kalipse
balsavo Music.lt TOP 40
kalipse balsavo LT TOP 30
einaras13 mėgsta Some Other Time
Konditerijus mėgsta Paradise Lost dainą The Painless
Konditerijus mėgsta Paradise Lost dainą Gothic
Konditerijus pakomentavo Įdomūs pokalbiai, interviu, naujienos
Konditerijus mėgsta Wanted Dead Or Alive
sanitex2 balsavo LT TOP 30
sanitex2 balsavo Music.lt TOP 40
Alvydas1 mėgsta The Light Which I Bleed
kalipse balsavo LT TOP 30
einaras13 mėgsta Some Other Time
Konditerijus mėgsta Paradise Lost dainą The Painless
Konditerijus mėgsta Paradise Lost dainą Gothic
Konditerijus pakomentavo Įdomūs pokalbiai, interviu, naujienos
Konditerijus mėgsta Wanted Dead Or Alive
sanitex2 balsavo LT TOP 30
sanitex2 balsavo Music.lt TOP 40
Alvydas1 mėgsta The Light Which I Bleed
Pokalbių dėžutė
Informacija
Šiuo metu naršo narių: 0
Neregistruotų vartotojų: 431
Iš viso užsiregistravę: 73640
Naujausias narys: senxdwfgji
Šiandien apsilankė: 20644
2007 m. lapkričio 16 d. 17:08:29
Nors aišku į automobilius galėjai taip ir nesigilint
____________________
Let me be weird as i fucking like. It's my fucking life. Eddie V.
2007 m. lapkričio 16 d. 13:16:01
____________________
" - Kai vairuoju, aš negeriu,- tarė jis, duodamas man pintos talpos butelį. Gurkštelėjau ir pasiūliau jam. - Velnias neims, - pasakė jis ir mauktelėjo." - Jack Kerouac "On The Road"