
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Tai neitin trumpas aprašymas kelionės, kurios metu apsipirkome Andoroje, Gibraltare buvau užpultas beždžionių ir automobiliu keliavome Languedoc-Roussillon regionu. Tiems, kam nepatinka autostopinės kelionės, skaitykite nuo 2007m. birželio 23 dienos. Pirmą kelionės dalį rasite čia: www,road.lt/akimirka-antruose-f-merkurio -8230-1195302878 2007m. birželio 14 Išsimiegojau, ramiai atsikėliau. Šiandien laukia Nyon. Kai ieškojau nakvynės per HC ir parašiau šveicarui, nesitikėjau, kad man atrašys jo žmona lietuvę. Galima sakyt, kad šitą nakvynę dėl to ir turėjau, be to norėjau Ženevą aplankyti. Ramiai pavalgiau, susidėjau daiktus ir pamačiau tėvo žinutę, kad jis šeštadienį į Barceloną išvažiuoja, gali mane pamatėti. Buvo nelabai ankstus ketvirtadienio rytas. Ką gi, Nyon teks atmest. Greit išlėkiau iš namų prieš tai Elizabeth parašęs raštelį. Pagal nuorodas ėjau Ženevos kryptimi ir netoli autobano, degalinėje pradėjau tranzuoti. Miestas, degalinė, vietos mažai, bet vieta gera. Greit pagavau Citroen C5. Vairuotojos vyras pats autostopu jaunystėje daug keliavo. Važiavo ji į kaimelį, kuris yra netoli Nyon. Išleido mane degalinėje. Pamąsičua, kad peršokt Ženevą gal ir nepavyks, kad teks ir joje maltis, tai su užrašu "Geneve" pradėjau tranzuoti. Labai greit sustojo Fiat Bravo. Ženeva. Labai sunku buvo įsirangyti ant galinės sėdynės. Vairuotojas ir keleivis marokiečiai, kurie garsiai klausėsi marokietiškos muzikos. man atrodė keistai ir juokingai ![]() ![]() ![]() ![]() ![]() 2007m. birželio 15 Šiek tiek išsimiegojau, pasidariau valgyti, užsileidau muzikos. Nirvana - Lithium tiek užvežė. Kaip pakvaišęs laksčiau po namuką. Išėjau link Viduržemio jūros. Iki jos apie 5km. Tranzuoti nesinorėjo. Vic La Gardiole įdomus, kaip ir kiti Prancūzijos kaimeliai. Bet gamta keista: kai kur labai skiriasi nuo Lietuvos, kai kur beveik nesiskiria. Įdomus tiltas per kanalą: viena eismo juosta automobiliams, kita pėstiesiems. Įrengtas šviesoforas ir vienu metu automobiliai važiuoja tik viena kryptimi. Ar buvo sunku padaryti dviejų eismo juostų tiltą? Prancūzija... Paplūdimys irgi keistokas, labai daug akmenų. Žmonės išsitiesę ne ant smėliuko, o ant akmenukų. Teko ir pačiam ant jų išsitiesti. Žmonės atsipalaidavę, praėjo vienas kitas nuogas arba rankšluosčiu užsidengęs vyrukas. Atėjo mergina su dviem auksaspalviais retriveriais. Nusimetė drabužius, su šunimis šoko maudytis. Vėliau tik sužinojau, kad ten yra nudistų papludimys. Nudistų gal tik 10% ![]() ![]() ![]() 2007m. birželio 16 Anksti ryte atsikėlem, susėdom į Peugeot 406 ir išvažiavome link Barcelonos. Sesės vaikinas Marius prie vairo, aš priekyje keleivio vietoje su žemėlapiu ir Janina gale, kuri važiuoja apsipirkti į Andorą. Visi iš Elektrėnų ![]() ![]() ![]() ![]() 2007m. birželio 17 Tėvas buvo prižadėjęs, kad čia bus šventė, bet realiai nieko nebuvo. Nulėkėm prie jūros, bangos stiprios, net labai. Visą dieną pratinginiavom. 2007m. birželio 18 Atsikėliau 6:00. Greit susimečiau daiktus, pavalgiau ir sėdau į tėvo automobilį. Tėvas ir kiti trys lietuviai važiavo į darbą. Pažadėjo mane pametėti iki išvažiavimo į greitkelį. Palinkėjo sėkmės ir paliko mane ankstyvą rytą prie žiedo. Iš žiedo vienas išvažiavimas buvo į greitkelį. Išsirinkau išvažiavimą, iš kurio važiavo daugiausiai automobilių. Atsistojau, iškėliau užrašą "Beziers". Gibraltare, laikykis! Pusvalandis tranzavimo - jokios vairuotojų reakcijos. Gera pradžia... Nusprendžiau paeiti arčiau greitkelio. Prie pat jo buvo kelių mokėjimo punktas. Ah, kaip man jie patinka. Staigiai sustojo Citroen Xsara. Pametėjo tik iki artimiausios degalinės. Fūrų daug, bet nesinorėjo prašytis pas fūristus. Atsistojau degalinės pabaigoje su tuo pačiu užrašu. Greitai sustojo baltas dyzelinis ir apdaužytas Renault 21. Vairuotojas neaukštas, su bridžais ir dredais. Atsipalaidavęs, o gal atsipūtęs. Bet kur kas labiau nei jo išvaizda nustebino tai, kur jis važiuoja. Mauritanija. Po velnių, Afrika! Eina sau. Pasakojo, kad jau trečią kartą važiuoja į Afriką, kad tai yra lyg ir jo darbas: pirkti senus grabus Prancūzijoje ir juos parduoti Afrikoje. Gaila, netgi labai, kad jis pradžioje važiavo į Bordeux pas draugą. Kelionę į Afriką jie tęs dviese. Taip pat gaila, kad neturiu paso. be jo į Afriką niekaip. Ką gi, prieš Narbonne degalinėje jis mane paleido. Užsirašiau "E". Iš čia jau tikėjausi pagauti ką nors, kas traukia iki Ispanijos. Iki jos jau netoli. Dienos planas buvo nukakti iki Valencia, vėliau naktį tranzuoti ir galbūt kitos dienos vakare būti Gibraltare. Vėl labai greit sustojo BMW 320d (E46). Prie vairo rumunas, kuris šitą BMW varė iš Belgijos. Dar vakar jis buvo Briuselyje. Nors Ispanijoje greitis ribojamas, bet jam tai buvo ne motais, pasapaudė iki 200km/h. Lenkėm fūras, lengvuosius, lenkėm visus. Taip džiaugiausi, kad važiavau ne su fūra. Rumunas yra baro Gironoje savinkas, į kurį dažnai užsuka lietuviai, dirbantys Ispanijoje. Papasakojo nemažai apie ten dirbančius lietuvius. Išgeriantys, dirbantys sunkius darbus ir pan. Pavežė už Gironos ir išleido degalinėje. Jau Barcelona netoli. Užsirašiau "Barcelona". Pietų Prancūzijoje ir Šiaurės Ispanijoje autostopas toks geras, kad ilgiau rašydavau miesto pavadinimą nei tranzuodavau. Čia strigau... 10-15min ![]() ![]() 2007m. birželio 19 Ryte sustojo Peugeot 405. Du ispanai važiavo į darbą, į Malagą. vėl aiškinau, kad man reik iki degalinės, bet vėl lūžau. Atsibudau kai išsukinėjome iš greitkelio. Per radiją ėjo kažkokia programa, lyg ir komedija. Ispanai priekyje labai juokėsi iš jos. O man nebuvo juokinga, nes įvažiavome į centrą. Tada man jau buvo tas pat kur išlipt. Prie sankryžos sustojo, išlipau. Prie manęs didelis stadionas. Patraukiau link ten, kur mane išleido. Pasiekiau greit greitkelį, tik dar ne pagrindinį. Patranzavau, bet nieko nesigavo, tai teko eiti palei greitkelį. Priėjau kažkokią išdžiūvusią upę su stačiais šlaitais, tai teko daryti lanką. Kiek supratau, ten bomžynas, nors prie pat statomi nauji pastatai. Augalai dygliuoti, gerokai į juos nusibraižiau. Pilna šiūkšlių, kaip ir pačiame mieste. Išėjau į normalias gatves. Stengiausi eiti kuo arčiau autostrados, bet kai kur neišėjo. Priėjau lyg ir centrą su plačiu išvažiavimu į autostradą. Pasidariau porą nuotraukų prie purkštukų, laistančių žolę. Žolės mažai. Miestas purvinas ir šiūkšlinas, bet kuo arčiau centro, tuo vaizdas geresnis. Pradėjau tranzuoti prie pat išvažiavomo į greitkelį, bet ten tiek man, tiek vairuotojams nelabai patiko, nieks nekreipė dėmesio. Paėjau toliau nuo autostrados iki žiedo, iš kurio išeina eismas link autostrados. Kaip ir Montpellier, taip ir čia išsirinkau įvažiavimą į žiedą, į kurį atvažiuoja daugiausiai automobilių. Atsistojau prie automobiliams pastatyti skirtos vietos. Patogu bus sustoti. Šiek tiek blogai, kad tuo metu buvo kamščiai. Automobiliai judėjo labai lėtai. Šiek tiek praėjus kamščiams sustojo automobilis, tik dabar nepamenu koks. Važiavo labai netoli, bet iki normalios degalinės pavežė. Ta degalinė buvo šiek tiek už Torremolinos. Uolos prie pat degalinės, matėsi jūra. Man ten patiko. Sekantis vairuotojas buvo olandas su Toyota RAV4 mk1. Ispanijoje gyvena jau senokai, nes jam labai patinka gamta. Angliškai kalbėjo geriau už mane, taigi, galėjau bent jau pamiršti tokias mintis, kad jis manęs gali nesuprasti. Kaip ir dauguma vairuotojų stebėjosi mano kelione. Viename prekybos centre prie autostrados sustojome. O jis buvo labai didelis, manau, kad už Megą didesnis. Išsiskyrėme ir susitarėme susitikti po 20min. Nusipirkau valgyt, pavalgiau, pradėjau, palaukiau 20min, jo nėr. Pradėjau ieškoti jo automobilio, jo ir nėr. Šakės. Gerai, kad dokumentus turėjau su savimi, bet kuprinė jo automobilyje. Ten nieko nėra vertingo, tik fotoaparatas. Buvo minčių skambinti policija, jei jis nepasirodys. Šiek tiek pavėlavęs jis pasirodė. Automobilis buvo šiek tiek kitoje vietoje nei aš ieškojau, Automobilius atskiriu gerai, tik automobilio stovėjimo vietą buvau užmiršęs. Vėl tęsėm kelionę. Nuo to momento, kai vairuotojas man pasakė, kad tolomuje matosi Gibraltaras, nuo jo neatplėšiau akių. Jis po truputį artėjo. Olandas išleido kažkokiam miestelyje prie žiedo. Ten įdomiai, pačiam žiede buvo autobusų stotelė. Greit sustojo fūra. Ispanas fūristas važiavo iki Sevilla. Trūkinėjau, fūristas į mane keistai žiūrėjo. Mačiau viena užrašą "La Linea", bet tą pravažiavom ir išleido prie kito nusukimo. Ką gi, jau La Linea. Telieka susisiekti su Emu, HC nare, nueit į butą ir išsimiegoti. Ateinu į sutartą vietą. Vietinis girtuoklis prie bažnyčios, neduodantis kitiems ramybės atkreipė dėmesį. Garsiai ispaniškai rėkė, trukdė ramų miestelio gyvenimą. Pasiūlė man išgerti, klausė, iš kur esu, matyt pagalvojo, kad atvykau čia dirbti. Sakė, kad moka bet kokia kalba kalbėti. Paskambinau Emu, ji pasakė, kad tuoj ateis. Šypsojausi beveik kiekvienai merginai, panašiai į Emu. Man taip pat šypsodavosi, bet praeidavo. Velniava. O tos ispanės visai simpatiškos. Paskambinau jai, perėjau prie kito objekto. Nerasdavau jos, ji paskambindavau man. ORANGE F sąskaitoje turėjau 10 eurų. Praskambinau visus eurus, o pasipildyti šią kortą galiu tik Prancūzijoje. Velniava, taip susinervinau. Pažiūrėjau į Gibraltaro uolą ir sumasčiau užlipt į ją. Gibraltarą planavau aplankyti kitą dieną, bet neliko kitos išeitės. Sukoriau 1500km nuo Montpellier, negaliu tiesiog viską mest ir lėkt atgal, be to dar tikėjausi į vakarą, kai Emu baigs darbą, paskambinti jai iš taksofono. Užsukau į prekybos centrą. Vynas- 60 euro centų, pigiau, nei geriamas vanduo. Bet negaliu jo gerti, esu per daug pavargęs, be to turėsiu dar būti žvalus. Išėjau link uolos ir po velnių, pamačiau užrašą, kad iki La Linea dar 5km! Prasimaliau San Roque. Keista, bet gatvių, skverų pavadinimai sutapdavo. Netranzavau, nuėjau iki Gibraltaro. Taip norėjau išsimaudyti, bet skubėjau. Jau buvo apie 16:00, o dar norėjau užlipti ant uolos. Perėjau pakrante La Linea. Gražus miestelis. Sienoje patikrino dokumentus ir aš jau Gibraltare. Gibraltaras yra vienintelė vieta Europoje, kur laisvos gyvena laukinės beždžionės. Gibraltaras priklauso Didžiajai Britanijai, todėl ir valiuta yra svarai sterlingų. Norėdamas patekti į Gibraltarą turėjau kirsti lėktuvų pakilimo taką. Nustebino tai, kad čia ganėtinai nemažai vietinio jaunimo, Lietuvoje apibūdinamo kaip "gezai", garsiai klausančio popso, tik čia jis kitoks, važinėjančio su tiuninguotais automobiliais ir panašiai. Perėjęs Gibraltaro senamiestį pasukau link uolos. Kilau gyvenamaisiais rajonais. Suprakaitavau, nusipirkau ledų. Atsiskaičiau eurais, tik kaina eurais automatiškai yra didesnė nei svarais. Bet įdomiai, kai kas net neskaičiuoja ir už prekę prašo tiek pat eurų kaip ir svarų. Kilau laiptais, po to vos ne uola, kol supratau, kad neužlipsiu. Teko apsisukti, grįžti į miestą ir kilti kitu keliu. Keliu kilimas nuobodus, tai kaip ir Šveicarijoje pradėjau kilti laiptais, tik šie buvo užtverti ir kiek supratai, jais nelabai buvo galima lipti. Ėjau kažkokiu takeliu, šone matėsi Ispanija, viduržemio jūra, o tiesiai uola. Takelis buvo išvis siauras ir iš nežinia kur atsiradusios žuvėdros pradėjo skraidyti man virš galvos, atrodė, kad jos mane puldinėjo. Praskrisdavo dideliu greičiu pro pat mane. Tik užlipęs laiptais išėjau ant kelio. Beždžionės!!! AAA! Jėga. Pamatė mane viena beždionė, pribėgo, užšoko ant bortelio ir su letena bandė perplėšti mano maišą. Sulaikiau leteną, tai ta įkando man į ranką. Velnias, kokia baimė apimė. Ne, aš tos beždžionės nebijau, bet bijau beždžionių, o jų buvo apie dešimt! Išsitraukiau iš maišo Prancūziško batono, atlaužiau daugiau nei puse ir numečiau nuo skardžio, į kurį užlipau laiptais. Beždžionė pažiūrėjo į nukrentantį batoną ir atsisuko vėl į mane. Numečiau likusį batoną, įsidėjau maišą, daiktus iš maišo (mineralinį vandenį, marškinėlius) pasiėmiau į rankas ir pradėjau rėkauti, kad nieko daugiau neturiu. Lietuviškai, bet turėjo suprast. Tada jos tarpusavyje susipešė dėl batono. Priėjau prie vienos beždžionės, padariau nuotrauką. Vieno draugo klausiau ko jis norės lauktuvių. Tai jam tik reikėjo nuotraukos su beždžione. Ką gi, gavo. Patraukiau vėl link uolos virsūnės. Sutiktoms beždžionėms rėkiau, kad nieko neturiu ir trankiau su buteliu į ranką. Keista, bet kiek teko domėtis, beždžionės kitus turistus mielai sutinka. Ką gi, aš ne kiti. Pasiekiau kavinę, praėjau į apžvalgos aikštelė. Vaizdas kaip ir iš nuotraukos, kurią buvau radęs prieš kelionę - lrrc3 sas upenn edu/popcult/MAPS/gibraltar/Gibraltar3 jpg (vėl taškai vietoj tarpų). Gražu, įspūdinga, bet nieko nejaučiu. Pridariau nuotraukų, bet vis tiek nieko nejaučiu. Eičiau, bet tiek per pamokas prasvajojau apie šią uolą. Buvo verta? Taip, bet kitą kartą taip nekeliausiu. 1500km dėl uolos ir beždžionių. Vasarą buvo verta, sekantį kartą ne. Mokausi keliauti. Suvokiau, kad tai, ką matai yra nesvarbu. Svarbu tai, ką jauti. Afrikos nesimatė, o tai, ką kiti vadina Afrika, iš tikro yra Ispanija. Tiesiog ji yra taip užsilenkusi, kad gali atrodyti, kad ten yra Afrika. Gal Afrika ir matosi kartais, bet aš jos nemačiau. Pasižiūrėjau į dūkstančias beždiones ir patraukiau link nežinios. Nusileidau iki Heraklių kolonos. Vėliau neužtaikiau į gerą taką, norėjau sutrumpinti, ir priėjau beždžionių šeimą. Vėl rodžiau, kad nieko neturiu. Jos kvailos, žiūri tik į tai, ką turi rankose, jos visiškai neįdomi kuprinė. Išėjau iš Gibraltaro, saulei nesileidžiant išsimaudžiau jūroje. Ne vien dėl to, kad norėjau, bet ir dėl to, kad jau pora dienų buvau nesiprausęs. Centre bandžiau paskambinti iš taksofono, bet jis kažkodėl buvo nedraugiškas. Net praeiviai nesugebėjo padėti. Ką gi, į Tarifą tikrai nevarysiu. Buvo antradienio vakaras, o savaitgalį Marius ir mano tėvas nedirbs, važinės automobiliu po Prancūziją. Buvau sumastęs, neskubėti ir apsistoti pas Emu, bet tada neturėjau kur dėtis, tiesiog turėjau lėkt į Prancūziją. Išėjau iš La Linea, netoli kelio, prie reklamos suradau neblogą vietą nakvynei ir atsguliau. Ką gi, pirma autostopinė nakvynė po atviru dangumi. Bomžėju. Telefonas išsikrovęs, tai teks keltis pagal šviesėjantį dangų. 2007m. birželio 20 Dangus lyg ir pradėjo šviesėti, tai atsikėliau. Susidėjau daiktus, nuėjau beveik iki San Roque. Atsistojau autobusų stotelėje ir pradėjau tranzuoti. Velniava, dar buvo gili naktis. Tranzuodavau, nueidavau į stotelę pasnausti. Vėl pamačiau visą saulėtekį. Sustojo senas krovininis Citroen, kokių pilna Prancūzijoje. Vairuotojas kalbėjo ispaniškai, tai visiškai su juo nesusikalbėjau. Gerai nesusitariau, kur noriu išlipti. Dėl nuovargio užsnūdau. Miegojau gal pora valandų, tikrai ne daugiau. Kažkaip man pasidarė viskas vienodai. Vienodai, kad pravažiavom degalinę. Tapau paties keleiviu, stebėtoju. Stebėjau save pašalinio akimis. Išleido prie kažkokio žiedo prie greitkelio. Nieks nestojo, tai nuspredžiau grįžti į degalinę. Ėjau pėsčiom 5km palei greitkelį. Prasilenkiau su kažkokiu ispanu. Priėjau išsukimą iš greitkelio, išvažiavimą iš poilsio aikštelės. Ėjau link jos ir pamačiau ispaną prie seno Nissan Patrol. Ispanas remontavo visureigį. Tada sumąsčiau padaryti tokį autostopą, kokio dar neteko padaryti: pasisiūliau padėti, aišku, tuo tikslu, kad jis mane pavežės . Padėjau pakeisti ratą, sėdau į Patrol ir į kelią. Vėl išleido netoli degalinės. Nieks nestojo, tai vėl pėsčiom 4 ar 5km. Neblogai sukaitau, pradėjau nervuotis. Atrodė, kad niekaip nepasieksiu Marbellos. O buvo jau vidurdienis. Pagavau Opel Astra mk2, kuri važiavo iki Malagos. Bandžiau neužmigti, bet nieko neišėjo. Visą kelią prasnaudžiau. O ir išlipau blogoje degalinėje. Vairuotojų nemažai, bet nieks nestojo. Pradėjau klausinėt vairuotojų ar jie kalba angliškai. Nepriklausomai nuo atsakymo pasakydavau "Malaga direction". Pradėdavo rodyti, kur ta kryptis yra, o aš paklausdavau ar jie kartais ten nevažiuoja. Vėliau iš vieno vairuotojo išsiaiškinau, kad jie čia atvažiuoja, palieka automobilius ir susėda keliese į vieną automobilį. Saugo gamtą. Šaunu, bet man reik judėt. Vėl palei greitkelį ėjau. Vėl 4-5km. Perėjau per tiltą. Vienas blogas žingsnis ir aš jau apačioje. Nebuvo jokios tvorelės, nieko. Ėjau link Torremolinos. Degalinė jau buvo prie pat, turėjau kirsti tik vieną išsukimą iš greitkelio. Ten buvo didelis eismas ir jį reguliavo mentas. Pasakiau, kad man reik į degalinę, bet tas šaltu veidu atsakė, kad negaliu kirsti kelio. Leidausi apačion, įėjau į miestą ir pirmoje sankryžoje vėl mentai. Kad juos kur. Paėjau nuo jų toliau, perbėgau kelią ir vėl grįžau prie pirmo mento, tik šį kartą kitoje kelio pusėje . Degalinė labai didelė, fūrų taip pat nemažai. Fūristai maloniai bendravo. Dauguma važiavo pro Granadą, bet aš norėjau pro Almeria, taip pat, kaip ir į priekį. Kvailai dariau, nes visos fūros važiuoja pro Granadą, bet kažkoks kvailas užsispyrimas tada buvo mane užvaldęs. Norėjau pravažiuoti pakrante. Vienas vairuotojas važiavo iki Madrido, bet pagalvojau, kad lankas didelis gausis ir atsisakiau, nors kvailai padariau. Gaudžiau automobilius, kurie važiuoja į Malagą. Labai prastai stojo, turbūt jau ir atrodžiau ne kaip. Vienas vairuotojas pasisiūlė pametėti šiek tiek už Malagos. Išleido degalinėje, į kurią, pasak jo, neretai užsuka sunkvežimiai su vaisiais. Pradžioj bandžiau tranzuoti, po to pradėjau savo klausimus "Do you speak english?" ir "Almeria direction?", bet nepadėjo. Nuėjau arčiau greitkelio, bet patogios vietos tranzavimui taip pat neradau, tada užsukau prie pat greitkelio esantį didžiūlį prekybos centrą. Pavalgiau, atsigėriau, pamąsčiau, kad reiktu jau ir nakvynės pradėt ieškotis, jei taip ir toliau nesiseks. Buvo jau trečiadienis, o šeštadienį Marius ir mano tėvas išvažiuos pasivažinėti po Pietų Prancūziją. Skubėjau stovėdamas vietoje . Prie prekybos centro buvo nedidelė degalinė. Vairuotojus apipildavau anksčiau paminėtais klausimais. Užkalbinau Mercedes-Benz CLK 320 cabrio (pirmo keturakio) vairuotoją. Pažadėjo pavežti prašoma kryptimi. Pirmą kartą važiavau kabrioletu ir dar Ispanijoje! Ilgus riebaluotus plaukus taršė vėjas. Taip gerai jaučiausi. Nors automobilis ir buvo neitin senas ir dar kabrioletas, bet man kažkodėl atrodė kaip grabas: tamsus, murzinas ir dar tos keturios išsokusios lempos priekyje. Vairuotojas kalbėjo angliškai ir pasisiūlė man padėti: Torre del Mar, miestelyje, kuriame jis gyvena, yra tokia įmonė "FRUNET", iš kurios beveik kasdien važiuoja fūros iki Almerios. Kažkaip nelabai tikėjau, kad kas nors išeis, bet pabandyti verta. Nuvažiavome į "FRUNET", nuėjome į sandėlius ir vairuotojas pradėjo kalbėti su vienu sandėlio darbuotoju. Pastarasis neblogai kalbėjo angliškai. 6p.m. kitą dieną važiuos fūros į Prancūziją. Viena važiuoja iki Perpignan, kita iki Montpellier. Man labai tiko abu variantai. Susitariau, kad sekančią dieną ateisiu prieš 6p.m. Ilgokai tektų laukti, be to gal ir manęs nepaims. Išėjau, pasivaikščiojau, nusipirkau degalinėje pavalgyti, pabandžiau tranzuoti, bet visi važiavo į Malagą, o į greitkelį nenorėjau eiti tranzuoti. Suknista vieta buvo: eismas mažas, bet taisyklės tokios, kad negaliu tranzuoti greitkelyje. Kaimas, eismas kaip kaime, o taisyklės kaip Vokietijos autobanuose. Velniava. Grįžau atgal į "FRUNET", nes nebuvau tikras kada fūros išvažiuoja, kažkaip pasimečiau ar 6a.m. ar p.m sakė. Įmonėje pradėjau aiškinti situaciją, bet nieks nusuprato angliškai, tai mane nuvedė pas kažkokį technologą ar meistrą. Tas iškart manęs paklausė ar ieškau darbo. Taip nustebau. galvojo pradėjo skrajoti visokios mintys. Pradėjau nesuprasti lietuvių, kurie darbinasi per tarpininkus. Atrodė, kad galėčiau atlėkęs į Ispaniją beveik be nieko susirasti darbą, gyvenamą vietą. Atsakiau, kad ne dėl darbo čia atėjau ir išdėsčiau visą situaciją. Pavaišino arbata, vaisiais, kurių nenorėjau ir pasikroviau telefoną. Nemažai pašnekėjom ir susitarėm, kad ateisiu 10a.m. Išėjau į vakarą. Pradėjau ieškotis nakvynės. buvau suradęs visai neblogą vietą, aptvertą tvora, norėjau ten įlysti, bet motociklininkas, nežinia iš kur atsiradęs, mane nuvijo. Ėjau link jūros ir vienuose krūmuose smigau. Prieš užsiversdamas perskaičiau SMS, atėjusią iš Lietuvos. Klasiokas 95, draugas 100 iš fizikos gavo. Aš, nors ir ne 100, bet vis tiek neblogai gavau. Gavau daugiau nei norėjau gauti. Labai užsinorėjau grįžti į Lietuvą. Norėjau informuoti tėvą, taip pat Lietuvoj likusius žmones, kaip man sekasi, nes jau kelias dienas iš manęs nebuo jokių žinių, bet negalėjau, nes visą saskaitą suknistai praleidau San Roque. Užverčiau telefoną, užsiverčiau ir pats. 2007m. birželio 21 Naktį kažkas praėjo pro mane, bet man buvo vienodai. Ryte atsikėlęs pradėjau rankioti kažkokias nesamones iš savo plaukų, bandžiau juos susišukuoti, tikrai ilgokai šukavau. Išsitraukiau dribsius, sausus, be nieko, kišau sau į burną. Jaučiausi nusilpęs ir pralaimėjęs. Pralaimėjau pats sau. Pasirinkau ne tą kelią. Atėjo dar viena žinutė iš Lietuvos, vėl tie patys egzaminų rezultatai. Taip noriu ten. Jaučiausi kaip bomžas, tik skirtumas tas, kad aš buvau toli nuo namų. Nusiteikiau kovingai ir pasiryžau gauti vietą fūroje, net jei ir tektų sumokėti vairuotojui. Nuėjau prie jūros. Vaizdas labai priminė filmo "Laisva valia" epizodą, kai Sabine Timoteo sedėjo prie jūros. Sedėjau, ilgėjausi Lietuvos, buvau nežinioje. Saulė dar nebuvo pakilusi, bet jau buvo gana šviesu. Nežinau kodėl, bet man labai įsiminė ta nuotaika, kuri tuo metu buvo. Nuotaika aplink tą akimirką nebuvo gera, jaučiausi suknistai ir norėjau namo, bet būtent tą akimirką prie jūros jaučiausi laimingas, nors ir nežinau kodėl. Bangos tik daužėsi į akmenis, saulė po truputį kilo išryškindama palmes ir aukštus daugiabučius prie pat jūros. Viskas atrodė kaip iš kokio filmo. Bandžiau susirasti kokią nors kavinę ar prekybos centrą, bet nieko neradau, kas veiktų tokiu metu. Nuėjau prie degalinės, prie kurios bandžiau tranzuoti, nusipirkau alyvuogių ir prancūzišką batoną. Praėjau pro "FRUNET", pradėjau kilti į kalvas, pasak kabrioleto vairuotojo, kuris ten gyvena, į kalnus, nors man liežuvis neapsivertė jų vadinti kalnais. Neradau normalios vietos atsisėsti, tai atsisėdau ant kelkraščio prie vieno sodo namelio. Juodosios alyvuogės taip tiko prie prancūziško batono, kad ir dabar bent kartą per savaitė jas taip valgau. Sedėjau, valgiau, galvojau, bandžiau negalvoti. Dar šiek tiek laiko turėjau, nusileidau į miestelį. Eidamas valgiau, spjaudžiau kauliukus. Nuėjau į "FRUNET" ir norėjau įeiti į tuos pačius sandėlius, kuriuose buvau, bet manęs nieks neįleido. Pradėjau aiškinti situaciją, bet manęs nieks nesuprato ir šį kartą nuvedė į administraciją, kurioje pradėjau kalbėti su tokiu Antonio. Jis man paaiškino, kad dabar yra pertrauka ir turėsiu pusvalandį palaukti. Žavios ispanės sutrumpino laukimą. Vėl atėjau į administraciją, Antonio aiškinau, kad noriu patekti į sandelius, kad ten dirba vienas darbuotojas, su kuriuo praeitą dieną kalbėjau. Po kurio laiko atsidūriau sandeliuose, bet sužinojau, kad vairuotojai negali paimti pakeleivių. Sakiau, kad sumokėsiu, bet nieko gero neišėjo. Tada Antonio nusivedė mane į administraciją, pasiūlė atsisėsti ir pradėjo internetu ieškoti autobuso bilietų. Sakiau, kad turiu 40 eurų, bet tas atsakė, kad nesijaudinčiau. Pasakė, kad 15:30 iš Malagos išvažiuos autobusas į Barceloną. Klausiau, kiek tai kainuoja, bet tas atsakė, kad tai nesvarbu. Spėjau pamatyti kainą - 83 eurai. Paaiškino kaip susirasti autobusą, pasakė, kada autobusas išvažiuos į Montpellier. Bilietas kainuos 27 eurus. Nieko, užteks. Buvo minčių bandyti tranzuoti, kai būsiu netoli Barcelonos, bet norėjau pamatyti Sagrada Familia. Sėdom į Antonio BMW Z3 2.8 cabrio ir lėkėm Torre del Mar gatvėmis. Atvežė iki autobusų stoties. Padėkojau už viską ir jis man dar davė 50 eurų. Nenorėjau jų paimti, bet tiesiog įsiūlė man juos. Sėdau į autobusą, kuris važiavo iki Malagos. Pakrantė, palmės, smėliukas. Gražu, bet buvau pavargęs ir užmigau. Atsikėliau jau pačioje Malagoje. Plati upė, kurioje vietoj vandens krūmai ![]() 2007m. birželio 22 Atsikėliau jau Barcelonoje. Bandžiau ieškoti Sagrada Familia, bet nublūdijau ne ten. Žmonių klausdavau, kur yra garsiausia Barcelonos katedra. Pagal jų nuorodas nuėjau prie kažkokios rekonstruojamas bažnyčios. Susinervinęs grįžau prie stoties ir greitai suradau Sagrada Familia. Ji kažkokia nereali. Atrodo, kaip iš kokio molio drėbta, kaip nežinau kas, kaip ne žmogaus sukurta, net ne kaip pastatas. Žiūrėjau, šypsojausi. Einant nuo jos link stoties užkalbino mane jaunas vaikinukas. Šypsojosi, pradėjo pasakoti, kad vartoja LSD, kad šiaip atvarė į Barceloną. Pats iš Paryžiaus, prieš keletą dienų buvo Montpellier. Ilgokai užsikalbėjom ir jau man buvo laikas eiti, nenorėjau pavėluoti į autobusą. Paprašė mano email, jei kartais atvyktų į Lietuvą. Iš Barcelonos autobusas iki Montplellier važiavo labai ilgai. Stodavo visokiose degalinėse, 300km įveikė gal per kokias 5-6 valandas. Vėl visą kelią pramiegojau. Nuobodu važiuoti autobusu, be to labiau vargina ir lėčiau nei autostopu. Montpellier autobusų stotyje vienos moteriškės paprašiau pagalbos. Mano telefonas buvo išsikrovęs, o reikėjo tėvui paskambinti. Išsitraukiau SIM kortelę, įsidėjau į moteriškės telefoną ir nusirašiau tėvo numerį. Iš kitos panelės telefono paskambinau tėvui. Susitarėm, kad po valandos jis atvažiuos prie stoties. Siūliausi užsimokėti už skambutį, bet atsisakė. Valanda prabėgo greitai ir pradėjo bėgti kita valanda. Tėvo kaip nėra, taip nėra. Ieškojau taksofono ar kažko panašaus, buvau net suradęs kažkokią įstaigą, iš kurios būtų galima paskambinti ar internetu pasinaudoti, bet darbuotojas atsakė, kad į Orange F negali skambinti. Bliam. Negalėjau toli nueiti nuo stoties. Vieno praeivio paprašiau paskambinti. Tėvas visą valandą laukė traukinių stotyje, nes nežinojo, kur yra autobusų stotis, o ji buvo prie pat... Pasakojau, pasakojau... 2007m. birželio 23 Anksti ryte atsikėlėm ir puolėm į automobilį. Marius prie vairo, tėvas su dviem lietuvėmis gale, aš priekyje apsikrovęs žemėlapiais. Movėm išmaišyti Pietų Prancūzijos. Objektus, kuriuos buvom suplanavę šiai dienai, Marius jau matė. Kai mano sesė čia gyveno, savaitgaliais juos išmalė. Taigi, pirmas objektas – Cirque de Navacelles. Trumpas nuobodokas važiavimas autobanu ir išsukimas iš jo. Šiek tiek nuvažiavome ne tuo keliu ir pakliuvome į siaurą tiesų it styga kelią. Roką pakeitė Enya ir po velnių, ji taip tiko tuo metu. Movėm tiesiai tiesiai, aplink lygumos, žolė, krūmai, toliau kalnai, jokių žmonių. Mus sustabdė tik į kelią išėjusi paukščiukų šeimynėlė. Vos nepervažiavom. Lėtai perėjo motina su paukščiukais ir vėl lėkėm. Prisivijom seną vietinio ūkininko Citreon furgoną. Lėtai, niekur neskubėdamas vos vilkosi. Aplenkėm jį ir pradėjome kilti į kalnus, kurie matėsi tolumoje. Atvirai? Man tie kalnai labiau patiko nei Cirque de Navacelles. Privažiavome kavinę, esančią prie pat Cirque de Navacelles. Nuo skardžio matėsi apačioje esantis kaimelis apsuptas kalnų. Uolos. Taip, gražu. Nusileisdinėjant nuo kalnų link kaimelio grojo Queen – Bohemian Rhapsody. Staigiai lėkėm nuo kalnų, sustojom, iššokau pafotografuoti, bet dėl grojančios dainos ir.. ir lekiančio gyvenimo kuo greičiau grįžau į šturmano vietą ir vėl važiavome. Atvažiavus nenorėjau išlipti iš automobilio. Taip, dėl Queen. Iš viršaus gražiau atrodo, bet ir apačioje visai nieko. Įspūdingai atrodė šaltiniai. Prancūzai stovėjo prie šaltinių, o mes drąsiai nusiėmėm batus, perbridom labai vėsų šaltinį ir jau gerėjomes kriokliuku. Uoluomis atsargiai nusileidau į apačią. Vėliau ir Marius nusileido. O dar vėliau ir fotoaparatą perkėlėm. Maždaug tuo metu prancūzai įsidrąsino ir perbrido šaltinį. Bandos principas ![]() ![]() 2007m. birželio 24 Vėl anksti ryte išlėkėm. Ekipažas tas pat. Pirmas objektas - Pont du Diable, velnio tiltas, pastatytas XI amžiuje. Įsimaišėm į savaitgalį išvažiavusių pakeliauti prancūzų minią. Beje, prancūzai keliauja daug, bet skirtingai nei vokiečiai, keliauja savo šalyje. Iš tikro, tokios savaitgalinės kelionės... galėtų Lietuvoje tokios būti. Upė siaurai įssipraudusi tarp uolų, trys tiltai jungia du krantus, o apačioje žydras vanduo ir šiaip atostogaujantys, besimaudantys upėje. Mažai pavažiavome iki sekančio objektos – Grotte de Clamouse. Tai grota, sudaryta iš stalagmitų ir stalaktitų. Įėjimas kainavo 8,5 eurų. Gidas prancūzų kalba (aišku, gaila, kad ne anglų) pasakojo apie Grotte de Clamouse, rodė vaizdinę medžiagą. Marius vertė lietuviškai, tik jis nelabai moka tyliai kalbėti, tai kalbėjo garsiau už gidą, o tai aišku siutino aplinkinius. Nelabai pamenu, apie ką pasakojo, tik pamenu, kad kai upės lygis padidėja, tai upės vanduo užlieja grotą, be to, kad stalagmitai ir stalaktitai susidarinėja n+k metų, tik nepamenu n ir k reikšmių, bet jos nemažos . Šiaip gražu ten buvo. Ypač patiko, kai išėjome į šiek tiek didesnę erdvę ir pradėjo groti muzika. Begrojant muzikai šviesos bėgiojo per stalagmitus ir stalaktitus, priversdamos kraipyti galvą ir sekioti jas. Buvo nuostabu. Youtube .com /watch?v=rinBdxrX8Hk&feature=related (panaikinkit tarpus). Video ne mano, bet čia viskas taip pat, kaip buvo, tik aišku, visada realiai įdomiau. Išėjome, vėl sėdome į Peugeot 406 ir šį kartą patraukėmė link paskutinio objekto – St Guilhem le Desert. Tai tiesiog miestelis, kurį supa uolėti kalnai ir ant pačio didžiausio (bent jau iš miestelio taip atrodo) kalno stūksojo pilies griuvėsiai. Parkingas mokamas, bet tik keletą eurų. Palikome automobilį ir patraukėmė link griuvėsių. Tėvas su lietuvėmis atsiliko, o mes su Marium movėm link griuvėsių. Marius visai pakvaišo ir pradėjo lipti tiesiai per visokius krūmus. Aš ėjau keliuku aplinkui. Šiek tiek sukaitęs pasiekiau uolas ir jau reikėjo siaurais takeliukais eiti smulkiais akmenukais link griuvėsiu, kas su šlepetėmis nebuvo itin lengva. Atėjau prie griuvėsių, atsisėdau, pagulėjau. Buvo baisu eiti prie krašto. Marius buvo šiek tiek žemiau ir pradėjo laipioti uolimis. Atėjau prie jo ir atsisėdome ant vienos iš uolų. Laisvai kristi paleistas akmenukas krito penkias sekundes. Iš formulės h= įvertinant oro pasipriešinimą, "bandymo" tikslumo paklaidas nesunku apsiskaičiuoti, kad aukštis yra apie 100m. Būtent tiek būčiau kritęs, jei maždaug kokių 20cm būčiau pasislinkęs į priekį. Sedėjau kojomis apžergęs uolą ir tiesiogine ta žodžio prasme tarp kojų jutau TAI, jutau gyvenimą. Adrenalino buvo pakankamai, seniai jo tiek nejaučiau. Pradėjom laipioti uoloms kitomis uolomis. Marius seniau lankė alpinizmą ir jam šiek tiek tekę laipioti dirbtinėmis uolomis, man, tuo metu, nebuvo tekę jomis laipiot. Užsinorėjom užlipti į netoliese esantį kalną, bet mano tėvas tyliai nuniurzgėjo ir mes taip pat tyliai išvažiavome, nes mums jau buvo LAIKAS. Laikas Prancūzijoje bėgo į pabaigą ir gan stipriai užsinorėjau namo. 2007 birželio 25 Kartu su tėvu aš ir dvi lietuvės išvažiavome į darbą, į Montpellier. Atvažiavus tėvui į darbą mes išžingsniavome link miesto centro. Office de Tourism pasiėmiau miesto žemėlapį su labiausiai lankytinomis vietomis. Pasak jo, Montpellier yra aštuntas pagal dydį ir sparčiausiai augantis gyventojų skaičiumi miestas Prancūzijoje, turi 420 000 gyventojų, iš jų 60 000 studentų, tai miestas, kuriame saulė niekada nesileidžia. O kaip buvo iš tikro? Jaunimo labai daug, miestas įdomus, bet jau po visų objektų, kuriuos buvau matęs šioje kelionėje, įspūdžio nepaliko, be to dar ta namų trauka. Įdomiai atrodo išpaišytos senų pastatų sienos, atrodo, kad tame name kas nors gyventų, nupiešti žmonės iš toli atrodo kaip tikri. Senamiesčio siauros gatvelės jaukios, ypatingo jaukumo joms suteikia fontanai, kurių tikrai nemažai, bei maži skverai, iš kurių kai kurie yra TIKRAI MAŽI. Romos laikų akvedukas, prie kurio yra automobilų stovėjimo aikštelė, viešasis tualetas, turgus, kas nelabai dera, arka ir didingas senamiestis suteikia miestui didybės. O kur dar įspūdingo dydžio Saint Pierre katedra. Eini siauromis senamiesčio gatvelėmis ir staiga išnyra TOKIA katedra. Ji neatrodytų tokia didelė, jei būtų didelėje atviroje erdvėje, o įspausta siaurame senamiestyje atrodo tikrai įspūdingai. Neįmanoma nufotografuoti jos visos dėl anksčiau paminėto įspraudimo į senamiestį. Didžiausia aikštė senamiestyje, prie kurios yra Office de Tourism, prideda didingumo ir taip didingam senamiesčiui. Po ja – požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Nors Montpellier turi ir tramvajų, bet link tėvo darbo vis tiek ėjome pėsčiom. Trumpai pravažiavome pro Palavas. Gaila, bet neužsukome į jį. Nors ir buvo planų sekančiomis dienomis nutranzuoti iki Carcassonne, bet to atsisakiau, nes norėjosi ir pailsėti, ir taip beveik visą laiką be poilsio, o darbas grėsmingai artėjo, be to labiau už viską norėjau Lietuvos ir Carcassonne nebūtų suteikęs tiek džiaugsmo, kiek jis galbūt suteiks ateityje, o pasižymėjimas prie jo, kad jau ten buvau, tikrai nereikalingas. Per sekančias dienas buvom nuvažiavę prie rukyklos išrūkinti ungurius ir parvežti namo juos. Berūkinant juos vėl apsivėmiau. Velniava, silpnas skrandis. Nieko, šį kartą jau nieko, jau pamačiau ką norėjau. Iki kelionės pailsėjau, be to tėvas turėjo sutvarkyti keletą reikalų prieš išvažiuojant, tai su juo šiek tiek pasitrankiau. 2007m. birželio 28 Ilgai miegojau, vis tiek dieną nenorėjau nieko veikti, nes grįžus į Lietuvą man iškart prasidės darbas (jeigu gausiu), o be to ir visą vasarą mažai miegojau. Išlėkėm į Montpellier, sutvarkėm visus reikalus. Prancūzijoje yra labai kvaila tvarka: norint gauti atostoginius turi užpildyti prašymą, o tie prašymai yra išduodami tik rugpjūčio mėnesį, nes visi prancūzai tada atostogauja. Žodžiu, kažkokia nesamonė, dėl kurios tėvas negavo atostoginių. Užsukom į Merival, užsipirkom vyno. Pradžioj galvojau paimti vieną dėžę (6 buteliai) vyno, bet persigalvojau, ir imiau dvi dėžes. 24 eurai už 12 butelių arba 9l vyno, kuriuo, pasak tėvo, Lietuvoje visi būna patenkinti. Pakeičiau ratą, jau antrą kartą per šią kelionę, tvirtai užsukau, nes jau vieną kartą su šitu Safrane buvom pametę ratą: važiavom kokiu 110km/h ir netoli Klaipėdos pamatėm, kad mus autostrada lenkia ratas ![]() |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2007 m. gruodžio 30 d. 23:59:16
Reiks tada is kurnors vel susisaudyt
2007 m. gruodžio 30 d. 23:21:51
Tris kartus, paskutinis buvo berašant šį aprašymą
Įdomi, tik reik įdėmiai skaityti, be to įdomu, kai patiri realiai ką reiškia keliauti automobiliu, autobusu, autostopu, visa tai įvertini
____________________
" - Kai vairuoju, aš negeriu,- tarė jis, duodamas man pintos talpos butelį. Gurkštelėjau ir pasiūliau jam. - Velnias neims, - pasakė jis ir mauktelėjo." - Jack Kerouac "On The Road"
2007 m. gruodžio 30 d. 21:25:55
Bet siaip, sunku skaityt, nes tokia truputi nostalgija ir siaip
Speju skaitei visa Keruako knyga, tai idomu, ar ji idomi, nes siaip buvau pradejus skaityt, bet taip ir nepabaigiau..
2007 m. gruodžio 30 d. 20:49:45
____________________
" - Kai vairuoju, aš negeriu,- tarė jis, duodamas man pintos talpos butelį. Gurkštelėjau ir pasiūliau jam. - Velnias neims, - pasakė jis ir mauktelėjo." - Jack Kerouac "On The Road"