Tema

Gyvenu kaip paprastas žmogus paprastame pasaulyje. Gyvenu taip kaip išeina, o ne taip kaip noriu. Gyvenu pilnavertiškai, esu laiminga, nes turiu šeimą ir namus, turiu paprastai monotonišką gyvenimą, pilną absurdiškų minčių. Jeigu kiekvieną mintį galimą būtų išreikšti žodžiais "Liūdesys" ir "Džiaugsmas", tai kažkodėl pirmųjų paminėtųjų būtų daugiau..

Kodėl taip yra? Gal aš klystu? Gal gyvenimas per geras ir aš jo nevertinu? Gal netelpu savyje, arba nesu toji, kuri esu? Gal pasiklydau jausmuose ir man niekas nepadeda išsikapanoti? Na, mano pasaulyje daug jausmų - tokiame kokį aš pati susikūriau. Tiesa, jis nėra spalvotas, o pilkšvas, su daug gražiai varijuojančių atspalvių.

Monotonija. Jausmai priklauso nuo gyvenimo būdo, vienas iš jų - tempas, todėl negaliu priprasti prie tokio gyvenimo, koks jis yra. Noriu daugiau teigiamų pojūčių, arba naujų patirčių, kurios nuteiktų kitokiam mąstymui ir požiūriui į pasaulį, gyvenimą, kuris nėra blogas, tik jam trūksta judesio, impresivumo, spalvų.. Norėčiau, kad mano akys šokinėtų iš džiaugsmo, mano oda kvėpuotų nauju oru, mano kūnu nusitęstų nepaaiškinamų jutimų kratinys..

Todėl noriu greičiau išsilaisvinti iš man madifikuojamo narvelio, nulėkti kažkur, kur mano sielai lemta būti. Nes mano mintys kitur, o kūnas čia, ant paprastos žemės, kurią kasdien matau. Tos laikinos džiaugsmo akimirkos, tai tarsi grūdeliai, išbarstyti po kelią, veikiau greitkelį...arba "Laimės" laiveliai su įkirptais šonais. Viskas laikina. Laimė, liūdesys, gyvenimas. Taip pat ir viskas trunka taip ilgai, bet iš tikrųjų taip greitai.. Laikas nesugražinamas, nemalonūs jausmai taip pat.

O blogiausia tai,kad blogų jausmų, kurie įsirėžę į galvos ertmę, neįmanoma atsatyti, atsitaisyti ar ištrinti. Kodėl viskas lieka? Ar klausti savęs ir tylėti su savimi yra tas pats? Skęsti svajonėse yra tas pats, kaip semti vandenį iš Jūros? Jūros,kuri tavyje tęsiasi begalybę erdvių. Lieka tik supratimas, kad kai turi tai, ko kiti svajoja, visada trokši to, ką turi kiti.