Šiek tiek pagerėjo mano nuomonė per 4 metus, nes kai išėjo, manęs šis albumas pernelyg neužkabino, netgi pasirodė kiek nuobodokas. Dabar grįžtu prie jo po The Absence of Presence daugybės perklausų. Matyt susigyvenau su šiuolaikiniu Kansas skambesiu, nes šiame albume nieko ypač kitokio nėra, tik gal šis melodingesnis, The Absence of Presence daugiau dinamikos ir draivo. Man The Absence of Presence dėl to patinka labiau, bet tik šiek tiek.
Čia vėlgi situacija analogiška: antra albumo pusė stipresnė (ir gal net gerokai) nei pirma. Smagu, kad albumas gerai užsibaigia (tiesa, Section 60 žalokas instrumentalas), bet vis tik pirma pusė nuteikia prasčiau (matyt tai ir buvo mano pirmųjų perklausų afekto priežastis). Mano mėgstamiausi kūriniai yra puikų rifą turinti Crowded Isolation ir įdomiai visapusiškai išpildyta Camouflage. Tiesa, ir ilgoji The Voyage of Eight Eighteen imponuoja, ir Rhythm in the Spirit. Patinka ir tamsoka, atmosferinė Refugee. Melodiškai man nepatinka With This Heart ir The Unsung Heroes, bet tai neblogos dainos. Bendrai albumo įvertinimą pakeliu nuo pirmykščio 8-eto iki 9-eto.
R.I.P. Brant Hinds (ex-Mastodon). Kai Joe Duplantier pasakė šią naujieną per Gojiros koncą, negalėjau patikėt. Žmogus tik išėjo iš grupės, galimai norėdamas pasidžiaugt gyvenimu, ir buvo su motociklu nudaužtas sankryžoj. Life is a bitch.
Atsirado šviežias kito žmogaus postas fb evente, kad 19:00 Neckbreakker ir 20:15 Gojira. Pačiu laiku sužinota. Ypač tiems, kas iš kitų miestų važiuoja.
Vėl Live Nation komunikacija yra šūdų krūva. Bus Neckbreakker apšildymas, ko orgai iki šiol nepaskelbė (info ateina per atskirus komentuotojus ir pačios Neckbreakker profilį). Laikas neaišku, ar 20 h apšildymas, ar jau Gojira
Man nuoširdžiai baisu, kas bus tam Lukiškių kalėjimo kiemelyje... man atrodo baisiai per maža erdvė, jie sold out'ino ir po to dar 100 bilietų paleido. Avenged Sevenfold berods nebuvo sold out'o ir jau buvo per ankšta.
2020 m. lapkričio 5 d. 22:36:09
Šiek tiek pagerėjo mano nuomonė per 4 metus, nes kai išėjo, manęs šis albumas pernelyg neužkabino, netgi pasirodė kiek nuobodokas. Dabar grįžtu prie jo po The Absence of Presence daugybės perklausų. Matyt susigyvenau su šiuolaikiniu Kansas skambesiu, nes šiame albume nieko ypač kitokio nėra, tik gal šis melodingesnis, The Absence of Presence daugiau dinamikos ir draivo. Man The Absence of Presence dėl to patinka labiau, bet tik šiek tiek.
Čia vėlgi situacija analogiška: antra albumo pusė stipresnė (ir gal net gerokai) nei pirma. Smagu, kad albumas gerai užsibaigia (tiesa, Section 60 žalokas instrumentalas), bet vis tik pirma pusė nuteikia prasčiau (matyt tai ir buvo mano pirmųjų perklausų afekto priežastis). Mano mėgstamiausi kūriniai yra puikų rifą turinti Crowded Isolation ir įdomiai visapusiškai išpildyta Camouflage. Tiesa, ir ilgoji The Voyage of Eight Eighteen imponuoja, ir Rhythm in the Spirit. Patinka ir tamsoka, atmosferinė Refugee. Melodiškai man nepatinka With This Heart ir The Unsung Heroes, bet tai neblogos dainos. Bendrai albumo įvertinimą pakeliu nuo pirmykščio 8-eto iki 9-eto.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2017 m. vasario 25 d. 19:05:18
Nugi velniškai geras albumas. Visai nesijaučia didžiulio laiko tarpo. Antra albumo pusė - klasika.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly