Daina yra merginos ir spėjamai jos sužadėtinio dramatiškas pokalbis. Mergina džiugia nuotaika nori užkrėsti ir savo draugą, bandydama atkreipti jo dėmesį į ryto grožį. Tačiau jis įtarus jos atžvilgiu. Jai viskas mat be šešėlio, o tuo metu meluoja jam ir yra neištikima. Kaltina, jog nerodo uolumo demonstruoti palankumo jam, kai tuo tarpu tą daro į kairę ir į dešinę. Kol tas ją kaltina, mergina visą tai neigia, įsikarščiavusi net išsitaria, jog jis senas kvailys, bet tuoj pat pasitaiso – nebe jaunuolis. Toliau įsiaudrinęs jaunikis drebia visą eilę užgaulių epitetų, kurių nugirdęs iš aplinkos. Klausia jos, ar ši nenumano, kas ją taip niekina. Mergina tikina, jog nėra pasileidusi, jai skaudu, kad jos vardas nepagrįstai teršiamas, ir švelniai vadina savo „sužadėtinį“ įsibauginusiu elniu, t.y. bijančiu paskalų. Tačiau šis apšaukia ją intrigante ir siunčia nuo savęs tolyn: eik pas savo simpatijas į visas keturias puses. Mergina sutrikusi atsako: su džiaugsmu atėjau, skaudančia širdimi išeisiu, bet negi ši graži diena neatgaivins jo jausmų?

- Pažvelk, tikrai rytas džiugina akį!
Saulė aukštai, paukščiai danguj.
O štai, įlankos ramybę sujaukęs
Priklydęs vėjelis nuo ten dvelkia.

- Tu nematai jokio šešėlio. – Koks melas!
Tik trupiniai ištikimybės žadėtos – Nemelavau aš!
Manau, kad nuolat! – Neiškreipti mano žodžiai. Tai išgalvotas melas…iš neapykantos, sakyčiau!
Šen bei ten tiktai ne čia – va kur meilė tavo.
- Suvaikėjęs senis, norėjau pasakyt... nesi jaunuolis!

- Nematyt didelio noro veržtis man į giminę!

- Gražioji tironė!
Šėtonas angelo veidu!
Varnas balandės plunksnomis!
Avelė vilko apetitu!
Kaimelis tingiam vasalui –
Gaivus elis perdžiuvusiam girtuokliui.
Na, pasakyk man
Kas tave už nieką laiko.
Aš matau šešėlį!
- Kodėl man šiuos vardus kabina?
Kipšo nėra manyje!
Tu mano baikštus elnias,
Besiganantis pievoj.
- Visad sakai „taip“ – Bet tai melas!
- Sukta intrigantė! –Aš nemelavau!
- Dabar eik, į savo pasimatymą slaptą -  Suktybės nėra mano žodžiuos!
- Eik, palik, krypuok! Kol susitrauksi iki kuopelės, nedidesnė, savo kelionėje iš vietos į vietą!
– Ką gi, viso.  Su džiaugsmu atėjau, su sielvartu išeisiu. Negi net saulė nepadės man ištirpinti to ledo?