Klausykis sakmių* ir fantazuok:
Mes seksime taku paskui herojų*. 
Didžiuokis, dienoj kada upės ištvins,*
Mes pakilsim į aukštį savų aureolių.

*sakmės – evangelijos: *herojus - Kristus
*dienoj kada upės ištvins – apokalisė

Klausykis sakmių, kaip kelią visi mes
Į įšganytojo rankas protingai pagrindžiam,
Išgalvodami visas bėdas ir vargus –
Tikrovėj mums iki ten nepriartėt nei per sprindį.
Ne taip, kaip tau.

Neišprusę tikėjimo sesės ir broliai*
Užuojautą iš savęs spaužia čia susirinkę.
Apsaugok mane...
Nė vienas jų net žvakės prie tavęs laikyti netinka,
Akli savo noru tie veidmainiai net nesuvokia kame.

* Neišprusę tikėjimo sesės ir broliai – religinės bendruomenės nariai (šiuo atveju prie mirusiosios giedoriai ir litanijų skaitovai)

Bet užteks apie kolektyvinį Judą.
Kas paneigs, kad kaip tiktai tu
Švytėjai savąja dieviška dalimi?

O ši spingsulė*, tai dovana, kurią perdavei man.
Įpūsiu ją, kad šviesa jos saugiai lydėtų tave kelyje,
Kelyje į namus..

* spingsulė – tikėjimo pradmenys (Maynardas beveik ateistas, o jo motina giliai tikinti)

Ak, ką jie darys, kai šviesos užgęs, būdami be taves,
Kad į Zioną* lydėtumei juos?
Ką jie darys, kai upės iš krantų išsilies,
Jei ne iš baimės virpės nuolatos?

* Zionas (Sionas) – kalnas Jeruzalės pašonėj. Jo pavadinimas dažnai sutapatinamas su pačia Jeruzale.

Kelias aukstai, tačiau į žemę nudelbtos akys visų;
Tu buvai šviesa ir kelias, ir tą jie suvoks ištiesų.
Aš tik meldžiu, Dangus žino, kada kelt tave aukštumon.
Dešimt tūkstančių dienų ugnyje*   - ilgas laikas;
Tu keliauji namo.

* Dešimt tūkstančių dienų ugnyje -  27 metai paralyžiaus , tiek Maynardo motina buvo paralyžiuota, kas sudaro 10.000 dienų. Iš čia gaunasi dainos ir viso albumo pavadinimas.

Tu vienintelė, kuri aukštyn galvą pakelti gali.
Kumščias pagrumok prie vartų, sakyk jiems:
„Aš jau namo parėjau!
Pakvieskit dvasią, sūnų ir tėvą, 
Praneškit jiems, kad atkilo tikėjimo stulpas.
Jau laikas!
Mano laikas!
Duokit man mano, duokit mano sparnus!“

Tu esi šviesa ir kelias, ir tą jie suvoks ištiesų.

Mane tenkina tai, koks esu ir puikybė manoji
Su užkrauta našta netikintiesiems.
Tu buvai man liudytoja, mano akimis ir įkalčiais,
Judita Marija, besąlygiškoji.

Diena blėsta, lieka šaltos fluoroscentinės lempos
Sunku matyti tave šitoje šviesoje

Atleiski prašau už užuominą įžūlią,
Bet ar neišvysi Sutvėrėjo veido šiąnakt?
Žvelk jam į akis, žvelk į akis ir sakyk:
„Be melo gyvenau, gyvybės neatėmiau, o išgelbėjau vieną*
Aleliuja, laikas tau parsivesti mane namo.“

*Be melo gyvenau, gyvybės neatėmiau, o išgelbėjau vieną – Maynardo motina laikėsi dievo įstatymų, nedarė aborto, o pagimdė sūnų.