
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Kas rytą dievagojuosi sau, kad šita vasara pati nuostabiausia. Pati lengviausia, pati tyriausia, tokia laisva ir nepriklausoma, kaip seniai, o gal ir niekada nebuvo. Pati pirma tokia. Rytinė malda, stiklinė pieno, kaitri saulė ir lengvas vėjelis slankiojantis rusva, švariai išmaudyta kvepiančia oda. Aš semiu savo įkaitusias vasaros dienas rugių laukuose po melsvu dangumi, o jos tirpsta tingia tekėdamos man pro suglaustų delnų saują. Be jokio plano nuvarva pirštais, per mano delnų žemėlapį, per Saturno ir Marso kalvas, per gyvenimo linijas. Pasirodo iš žydinčių pievų atskridusios dūzgiančios bitės, o tolumoje aš jaučiu ežero bangų tykų teliuškenimą į dumblėtas valtis, į akmenuotą krantą. Jau laukia manęs. Nendrės šiurena, o laumžirgiai nardo saulės spinduliuose virš stiklinio vandens. Jaučiu, kad jau atėjo laikas. Tačiau, kas pagaunu save abejojant, jei šitokie rytai niekada nesibaigs ? Kas tada. Kas bus jeigu, dar daug daug metų, diena iš dienos, negalėsiu liautis pynusi plono pramanų šilko ir vienos išgalvotos istorijos apie save, apie tave, apie šiandien ir vakar, apie pasaulį. Primerktomis akimis iriuosi tolyn, pauostyti žydinčio balto lotose švendrių prieglobstyje. Skaičiau,kad šventi vardai gali palaistyti mūsų širdys ir jos išsiskleis kaip lotoso žiedas. Pilvu ir kojomis sukasi šalto vandens srovės, drumsčiama ežero ramybė, vandens garsais liejasi man į ausis. Vilioja mane link kito kranto. Mano meditacija yra čia ir dabar. Tokios akimirkos stoja kaip amžinybė. Mėlyna lotosinė ranka man siūlo saldainį, man siūlo gėles, man siūlo šiltą pieną su kurkumos milteliais, siūlo pasakas ir istorijas, virš mano suvokimo ribos, atėjusias iš amžių glūdumos, bet vis dar kvėpuojančias ir jos įsigeria į mano vaikišką sąmonę it į sausą pakrantės smėlį susigeria vanduo. Šyamasundara man siūlo malonę, kiek aš jos sugebėsiu pasiimti ? Ir kiek nuoširdžiai aš sugebu atsidėkoti už visa tai, kas man duodama. ar tai meilės mainai, ar taip tik man atrodo. Nenoriu iliuzinio prieglobsčio, bet man širdis keistai suvirpa, kai atverčiu mažą seną poezijos knygutę ir randu joje kažkieno sudžiovintus keturlapius dobiliukus ir ramunes. Mano širdis tilindžiuoja jaunų mergaičių ir berniukų juoko choro, it vėjyje pleventų nerūpestingas varpelių skambesys. Aš idealizuoju jazz'ą ir poeziją šįryt. Man sako rašyk, rašyk, bet jas bus jei jų paklausysiu ? "*** numirti su pienėm su kaktusu ant palangės kregždėm su rūkančiu vyriškiu kalbėti senamadiškai molėtais spalio rytais – mano jausmai yra stygos formos mano jausmai yra bumbsinčios kriaušės sode negyvenamam jausmai ant skardžio ant krašto pasaulio Bleizgys, Gintaras. Žiema, ruduo, vasara: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007." Galvoj ir sieloj kažko tiek pritvinko, kad rodos, tuoj eilėraštis išlįs. ![]() |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2010 m. liepos 11 d. 14:59:57
Vat tas jautimas savęs ir aplinkos, savęs mėgimas labai gerai atsispindi ir prasmingiausios Whitney Houston dainos eilutėse:
Everybody searching for a hero / People need someone to look up to / I never found anyone who fulfill my needs / A lonely place to be / So I learned to depend on me
I decided long ago, never to walk in anyone's shadows / If I fail, if I succeed / At least I'll live as I believe / No matter what they take from me / They can't take away my dignity
Because the greatest love of all / Is happening to me / I found the greatest love of all / Inside of me / The greatest love of all / Is easy to achieve / Learning to love yourself /It is the greatest love of all
https://www.music.lt/Whitney-Hous...aina- 14762.html
____________________
Man sunku susivokti, kaip jiems taip lengva susivogti.