katiną sutikau karrtą

Kartą sutikau katiną. Jis mėgo vaikščioti vienas, kaip ir visi katinai, kur tik nori ir kiek tik nori. Jis mėgo stebėti žvaigždes. Jaust laisvės vėją statant letenėles naujoj žemėj. Mano naktys buvo truputį vienišos ir aš tuo mėgavaus. Leidaus su mėnuliu į paslaptingas šnekas. Džiūgavau, kad niekas nesako, jog dėl šito iš manęs bus ne kas.

Kartą sutikau katiną. Pašėriau. Paglosčiau. Pašnekinau. Atsidėkojo gražia muzika - murkimu. Ryte išėjo laisvės takais. Palikęs pėdučių šilumą ant grindų. Aš grįžau prie kūrybos, popieriaus lapų, minčių ir arbatos. Dangus užmerkė vienintelę akį - mėnulį.

Kartą vėl sutikau katiną . Skleidė jaukia šilumą ir pasakojo savo kelionių istorijas tyliu kniaukimu. Ryte išlydėjau su viltim, kad sugrįš. Dienos bėgo, saulėtos, lietingos, naktys slinko, vėsios ir ilgos. Prirašiau, primąsčiau daug minčių. Tyliai laukiau mėnulio, žvaigždžių.

Kartą pas mane atėjo katinas, Pašėriau. Paglosčiau. Pašnekinau. jis meiliai murkė ir glaustės apie kojas. Gardesnio kąsnelio žaviom akim prašė. Aš gėriau arbatą, stebejau ramiai, svarsčiau, kokie vienišo padaro galėtų būti planai. Kiek matė žvaigždžių, kiek sutiko žmonių. Kai aš ant palangės miegojau su popierium ir pieštuku. Kai šnekėjau su kažkuo prie puodelio arbatos, kokių nuotykių matė jo akys.

galvojau, reikia prisijaukinti katiną.

Kartą sutikau katiną. šikart jis pasiūlė eiti kartu - Pasivaikščiot paukščių taku. Atsargiais žingsneliais pirmyn į naktį. žvaigždės danguje pavirto žemėlapiu. Mano mintyse sukosi ankstesni gyvenimai, liūdnų žmonių akys ir  prasmės klausimai. Katinas ėjo išdidžiai, taip, kaip vaikšto tik katinai, tik karts nuo karto atsigręždamas patikrinti ar aš neatsilieku. žvilgsniai užkliūdavo už anksčiau nepastebėtų  detalių. Naktis virš galvų paslaptingai šypsojosi.

Vakare įsitaisė ant kelių, Savo nuottykius porino,  ir pėdutėm švelniom sumedžiojo pirštus,  jaukiu murkimu sušildė naktelę. prašė gardesnio kąsnelio....  tokiomis akimis, tokiomis akimis.. kad jeigu išeis, dar sugrįš....