Laiškas mirčiai

Piliule

---

Tipas: Eilėraštis Publikavimo data: 2005m. Gruodžio 12d. 16:53

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Mirtie, girdėjau, prieš kelias dienas nusinešei su savimi anapilin keletą nekaltų sielų. Na … ir kaipgi dabar gali žiūrėti į tų žmonių graudžias akis, kurie neteko savo mylimų žmonių? Ar negraužia tavęs sąžinė? Kai kuriem Tu net išdrįsai užpūsti žvakę, kuri buvo ką tik uždegta. Šitos sielos juk dar nepatyrė džiaugsmo nei skausmo. Jos dar nemylėjo taip kaip mylėjo vienas kitą Romeo ir Džiuljeta, dar nejautė tikrų draugų paramos. Dar nematė audringos jūros bangų, nematė žiemos balto puraus sniego ir spalvingų rudens lapų.
Žinai, neseniai stovėjau prie senelio kapo, mat Tu užpūtei jo beveik sudegusią žvakę, visi aplink verkė, raudojo. Graudu ir man pasidarė. Gaila to senuko. Jis juk toks geras žmogus kažkada buvo. Visi aplink juodai balti lyg nespalvotas filmas, kuri senai esu mačiusi ir kuris turi greit baigtis. Žinai, tada mano akys pakilo į viršų į dangų. Jis toks šviesus, giedras, saulėtas, jokio debesėlio, atrodė, lyg Tu tyčia, Mirtie, džiaugiesi, lyg rodytum savo dantis. Kaip Tu galėjai tokiu momentu būti laiminga?!
Nors giminės liūdėjo, verkė, tačiau visi jau seniai žinojo: vieną dieną jis nebeatsikels iš miego ir užmigs amžiams. Seneliukas jau mėnesį jautėsi labai blogai: dažnai dejuodavo, naktimis neužmigdavo, kamuodavo baisūs skausmai. Giminės užjautė jį, globojo kiek įstengė. Tačiau sakydavo: "Visai nusikamuos, jau laikas jam anapilin. "
Žinai, Mirtie, gal ir gerai, jog pasiėmei mano senelį pas save. Jis buvo jau senas ir ligotas. Be to, senelis daug ko matęs. Matė šilto ir šalto. Jis ne vieną kartą matė audringą jūrą. Sulaukė ne vieno auksinio rudens ir baltos žiemos. Turėjo daug draugų, kurie padėdavo bėdoj. Turėjo savo išrinktąją.
Mirtie, bučiau labai dėkinga, jei pasirūpintum juo. Tikiuosi, "ten" jis gerai jaučiasi.
Mirtie, kam tavęs šiam pasauliui prireikė? Anksčiau dažnai apie tai pagalvodavau. Ir, žinai, kokias aš išvadas padariau, Tu tikrai nereikalinga jauniems ir veikliems, tiem, kurie daug ko nepatyrė savo gyvenime. Tačiau labai gerai darai, kad pasiimi su savimi ligonius, kuriems labai skauda ir vaistu išgydyti ligai niekas neranda. Tu tikrai tada pasižiūri į jų akis matydama, jog jos skausmo pilnos, įvykdai savo pareiga. Gerai darai, kai pasiimi "ten" senukus, kurie negali nei žodžio ištarti, negali vaikščioti, nesikelia visa diena iš lovos ir negali nieko padaryti. Tokiam žmogui tikrai butu geriau "ten" negu čia, kur jis negali nieko padaryti.
Po daugelio metų ir mano laikas ateis, kai turėsiu atsisveikinti amžiams su savo draugais, giminėm. Su saule, jūra, mėnuliu. Su pavasariu, žiema, vasara ir rudeliu. Tikiuosi, spėsiu pajausti tikrą meilę, suspėsiu pajausti parama tikrų draugų. Tu ateisi prie mano lovos ir paskysi man tylai: " laikas išeiti"
Tada Tau padėkosiu už tai, kad išvadavai mane iš skausmų, ir netampei mano gyvenimo siūlo per ilgai.
O dabar aš Tau tariu ačiū, Mirtie, kad šįryt leidai išvysti saulę.

2005m. Gruodžio 12d. 16:53

Piliule / Laiškas mirčiai.....  2009 m. vasario 2 d.  Piliule / Miestas  2006 m. balandžio 9 d.  Piliule / Gyvenimėlis sutvertas..  2005 m. spalio 5 d.