Heavy Horses

Diskusijos

0

SUNKIEJI ARKLIAI

Kaustytos kanopos žemę trempia.
Spalio diena, vakarėja.
Prakaitu žvilga venos, prieš plūgą pampsta,
krūtinė nuo druskų sūrėja.
Paskutinis giminėje sąžiningas darbštuolis
storą velėną verčia.
Akmenys į čiurnas vis taikosi uoliai
ir šnervės nuo musių kenčia.

Safolkai, Klaidsdeilai bei Peršeronai
su Šairais varžosi dėl garbės.
Tampo rąstus ligi pat sutemos,
kol ant šiltų pakratų bluostą sudės.

Sudrebinkite žemę po manimi, Sunkieji Arkliai
iš paskos plūgui čiuožiant ir slystant laisvai.
Kiek jūsų belikę,
be darbo stovit dyki.
Traktoriai keičia jus!

Norit, rasiu kumelaitę jums sėklai pasėti,
kad tęstus veislė sena.
Išrikiuosim jus pamiškėj atžalyne,
kur neras kreiva šypsena
dėl jūs stoto galingo bei ūgio
aštuoniolikos plaštakų visų.
Bet ateis diena, išsisunks baronai naftos,
o naktim ims atrodyt vėsu.
Jie mels jūs stiprumo ir ištvermės,
grakštumo, romumo jėgos.
Jūs gi vėl įsiręšite, kirams suklykus,
sekantiems gilia vaga iš paskos.

Ant kalvos tarsi tankai sustoję,
kaklai žvarbiam vėjui riesti.
Pasaulin tvirtai įsikinkę,
neleidžiat saulei sėsti.
Duokš man ratą ąžuolinį,
odos blizgančios vadžias.
Telkia audrą arklys ir dangus,
kūliais besiverčiąs.

Daina, skambėki vakarais,
tviskėki, žalvari, aušra
tais žvilgančiais arimais,
lyg pievų kilimuos rasa.
Tamsoj miestelėnai ten miega,
bet pabunda Sunkieji Arkliai
ir žadina mirštantį miestą
tikro raitelio šūksmai.
Tuoj senos rankos atgyja,
suvirpa grandyklės guviai,
išgirdusios žinią, jog grįžta
Sunkieji Arkliai.