Low Budget

Diskusijos

0

Low Budget yra man vienas geriausiai pažįstamų The Kinks albumų. Šio albumo visai nemažai klausiau gūdžioj jaunystėj (apie 2012-uosius), tiek prie jo grįždavau kas keletą metų ir po to, kol dagyvenau iki dabar, 2026-ųjų metų, kai sugrįžo didelis interesas panardyti po The Kinks diskografiją. 

Tai iš tikrųjų yra savotiškai keistas albumas. Jo pirmtakas Misfits turėjo tikrai sofistikuotai aranžuotų ir stilistiškai skirtingų roko kūrinių ir darė labai solidų įspūdį. Low Budget yra labiau ėjimas simplicizmo ir minimalizmo, gal net kažkokiu laipsniu panko link. Galbūt gali išgirsti Misfits pojūtį dainose National Health, In A Space, Moving Pictures ir ypač Catch Me Now I'm Falling, bet visgi panašią albumo dalį sudaro tokie ganėtinai tiesmuki hardrokeriai kaip Attitude (beveik pankrokas mano ausiai), Pressure, Low Budget ir Misery. Ir yra kelios odd dainos, kaip A Gallon of Gas bliuzavimas, (Wish I Could Fly Like) Superman disko-rokas bei ramesnė, baladiškesnė Little Bit of Emotion. Taigi, albumas dėl to iš vienos pusės įdomus, iš kitos pusės gali pasirodyti gan fragmentuotas, nevientisas, ir esant netinkamai nuotaikai visgi gali labiau dirginti negu pamaloninti. 

Nuo seno turiu du labai ryškius favoritus, kurios abi drąsiai pretenduoja į mano mėgstamiausias viso The Kinks repertuaro dainas. Tai (Wish I Could Fly Like) Superman ir Catch Me Now I'm Falling. Turbūt The Kinks snobų būčiau prikaltas prie kryžiaus už pirmąjį pasirinkimą, juk tokia cheap disko daina, nusipiginimas baisesnis negu Kiss'ų I Was Made For Lovin' You. Bet man asmeniškai toje dainoje viskas pasiekia perfekciją: tas ritmiškai ir bosiškai skambantis pagrindinis sintezatoriaus motyvas, labai nuostabus Jim'o Rodford'o boso grojimas, edgy Dave'o Davies'o gitaros akordai, tos sporadiškos sintezo natos posmuose ir labai witty Ray'aus Davies'o tekstas ir vokalinis atlikimas. Nėra nei vienos akimirkos ir nei vieno momento dainoje, kuris man nepatinka, aš tos dainos galėčiau klausytis ir klausytis, o jei ir pabostų, tai greit vėl jos pasiilgčiau. 

Catch Me Now I'm Falling tokia rimta roko epopėja, gali priminti Celluloid Heroes, o gal net labiausiai A Rock 'N' Roll Fantasy iš praėjusio albumo Misfits. Tiesiog labai skoninga kompozicija ir labai vežanti dainos pagrindinė melodija (ypač ją gerai perteikia Rėjus savo vokalinėje linijoje). Tokios labiau išplėtotos, sofistikuotesnės dainos yra mano mėgstamiausi The Kinks kūriniai.

Antrajame ešelone būtų tokie pasirinkimai kaip National Health ir In A Space. Pirmoji turi tokio misteriškumo, žiupsnelį tamsumo savo skambesyje, bet nu neįmanoma nemylėt to funky klavišo motyvo. Labai panašiai ir In A Space varomąja jėga tampa funky minimalistinis klavišo motyvas, dėl to man šios dvi dainos labai seseriškos šiame albume. 

Tas minėtąsias tiesmukiškesnes dainas mėgstu mažiau, bet jos visos visai geros. Mano pagrindinis pasirinkimas iš jų būtų Attitude – pankišką energiją turinti daina, bet ir turi labai sveiką dozę melodingumo. Attitude priedainis man skamba kaip kažkas, ką Pete Townshend parašytų The Who repertuarui, turi kažkokį Baba O'Riley'išką jausmą savyje. 

A Gallon of Gas man turbūt keisčiausia (bet ne silpniausia) daina albume. Netikėtas Joe Cocker'iškas posūkis į bliuzovą blue-eyed soul teritoriją, labai sunku šią dainą vertinti rimtai, ypač vientisai klausantis viso albumo. Silpniausia man vis tik būtų Little Bit Of Emotion – maloniai lengva, tačiau ne baisiai įsimintina. 

Ir paskutinis komentaras apie paskutinę albumo dainą Moving Pictures. Aš beveik garantuoju, kad toji daina įkvėpė Rush'us pavadinti savo albumą tuo pačiu pavadinimu. O pati daina man labai asocijuojasi su The Police daina Voices Inside My Head, kuri pasirodė metais vėliau. Jos turi labai panašų groove'ą mano ausims, tik apipavidalinimas skirtingas. Voices Inside My Head yra vieno akordo daina, visas fokusas sutelktas į instrumentinį išpildymą ir atmosferos sukūrimą, o ne harmoniją. Kinks'ai Moving Pictures dainoje visgi daug labiau alternuoja su harmonija ir mažiau sofistikuotai priima instrumentinio virtuoziškumo aspektą. Abi dainos įdomios, nors man labiau į ausį krentą Voices Inside My Head, jos ir produkcija malonesnė ausiai, Moving Pictures kažkiek muddy skamba palyginus. 

Taigi, albumas įdomus, įvairus, turintis savo pakilimų ir nuosmukių ir, kaip minėjau, turi nemažai dichotomijos tarp labiau sofistikuotų dainų pagal senesnes Kinks tradicijas ir naujoviškesnių hardrokinių himnų, kas galbūt šį albumą daro sunkesnį klausytis. Bet jį gan drąsiai vertinu 9 balais, jaučiu nemažai sentimentų šiam darbui.