Styvenas Vilsonas sukėlė naują susidomėjimo bangą Gentle Giant kūrybai, ir ne tik man. Pagaliau Interview pasidarė artimas ir suprantamas.

Mirė Ray Shulman.  Perkopijuoju savo post'ą, rašytą Facebook'e.

Mirė Ray Shulman (1949-2023), „Gentle Giant“ grupės narys, multiinstrumentalistas (daugiausiai bosistas ir smuikininkas). Daugelis žino, kad „Gentle Giant“ įvardiju kaip vieną iš trijų mano mėgstamiausių muzikos grupių. „Gentle Giant“ yra turbūt viena talentingiausių roko muzikos grupių, kurioje visi nariai galėjo groti visa krūva skirtingų instrumentų. Ir visą instrumentų įvairovę grupė inkorporuodavo į muziką pačiais įdomiausiais ir įmantriausiais būdais. Negali nesižavėti Ray, taip pat ir jo brolių Derek bei Phil, o ir Kerry Minnear, John Weathers, Gary Green talentais.

Ir nors „Gentle Giant“ nebėra aktyvūs nuo 1980-ųjų, vis tiek jo mirtis yra skausmingas faktas, ypač kai visi klasikinės grupės sudėties nariai iki šiol buvo gyvi. Ir jie, nors kiekvienas nuo 1980-ųjų užsiima skirtingais dalykais, vis tiek yra puikios asmenybės. Visuomet įdomu įsijungti bet kurio iš „Gentle Giant“ narių interviu ir paklausyti charizmos ir išminties. Ray Shulman – ne išimtis.

Man net nekilo abejonių, kuo aš šia liūdna proga norėčiau pasidalinti ir pats paklausyti. Tai daina „Funny Ways“, esanti debiutiniame „Gentle Giant“ albume (1970 m.). Tiksliau, jos koncertinis 1974 m. įrašytas atlikimas. Šis įrašas prasideda nuo Ray Shulman, bosine gitara užbaigiančio praėjusią dainą „Proclamation“, tačiau Gary Green akustine gitara pradeda „Funny Ways“ ir Ray pereina prie smuiko. Ir atlieka vieną nuostabiausių smuiko partijų roko muzikos istorijoje. Negana to, viduryje dainos dar pagroja ir trimitu! Nepakartojamas muzikantas.

Oho. Tas po jo grojantis ksilofonu dar labiau patiko 

Mirė Ray Shulman.  Perkopijuoju savo post'ą, rašytą Facebook'e.

Mirė Ray Shulman (1949-2023), „Gentle Giant“ grupės narys, multiinstrumentalistas (daugiausiai bosistas ir smuikininkas). Daugelis žino, kad „Gentle Giant“ įvardiju kaip vieną iš trijų mano mėgstamiausių muzikos grupių. „Gentle Giant“ yra turbūt viena talentingiausių roko muzikos grupių, kurioje visi nariai galėjo groti visa krūva skirtingų instrumentų. Ir visą instrumentų įvairovę grupė inkorporuodavo į muziką pačiais įdomiausiais ir įmantriausiais būdais. Negali nesižavėti Ray, taip pat ir jo brolių Derek bei Phil, o ir Kerry Minnear, John Weathers, Gary Green talentais.

Ir nors „Gentle Giant“ nebėra aktyvūs nuo 1980-ųjų, vis tiek jo mirtis yra skausmingas faktas, ypač kai visi klasikinės grupės sudėties nariai iki šiol buvo gyvi. Ir jie, nors kiekvienas nuo 1980-ųjų užsiima skirtingais dalykais, vis tiek yra puikios asmenybės. Visuomet įdomu įsijungti bet kurio iš „Gentle Giant“ narių interviu ir paklausyti charizmos ir išminties. Ray Shulman – ne išimtis.

Man net nekilo abejonių, kuo aš šia liūdna proga norėčiau pasidalinti ir pats paklausyti. Tai daina „Funny Ways“, esanti debiutiniame „Gentle Giant“ albume (1970 m.). Tiksliau, jos koncertinis 1974 m. įrašytas atlikimas. Šis įrašas prasideda nuo Ray Shulman, bosine gitara užbaigiančio praėjusią dainą „Proclamation“, tačiau Gary Green akustine gitara pradeda „Funny Ways“ ir Ray pereina prie smuiko. Ir atlieka vieną nuostabiausių smuiko partijų roko muzikos istorijoje. Negana to, viduryje dainos dar pagroja ir trimitu! Nepakartojamas muzikantas.

Pastaruoju metu nemažai klausausi Gentle Giant ir jų muzika priminė, jog esu kažką panašaus girdėjęs (kas, patikėkit, sunkiai įtikima, žinant kokie originalūs buvo GG). Papurčiau CD spintelę ir radau gal 5 metus dulkėjusį savadarbį Yezda Urfa albumą Boris / Sacred Baboon. Šis amerikiečių progroko kolektyvas teišleido vieną albumą ir to albumo demo ir nugrimzdo į užmarštį, tačiau tas įrašas toks novatoriškas, nors ir pagrįstas Yes, GG bei Renaissance patirtimi.

Čia tas demo Boris

Jei prieš 1-1,5 metų mano nuomonė apie Gentle Giant buvo paviršutiniška ir sausa, tai šį rudenį man Gentle Giant nuo kažkur žemai užkopė bene iki antros vietos (praleidžiant į priekį Van der Graaf Generator). Superinės grupės kompleksas: negaliu niekada išsirinkti geriausio albumo. Tokia pati istorija su Pink Floyd, VdGG, King Crimson ir dar keletu grupių. Debiutas, kaip priklauso, galbūt pasvilęs (nors Why Not? - meistriškas kūrinys, mėgstamas gerbėjų). O po to Acquiring The Taste - savo bruožus ir charakterį turintis albumas, kuriam aš labai simpatizuoju. Tuo tarpu Three Friends nelabai - man jame muzikalumo trūkumas... Atvirkščiai Octopus - sėkmingiausias albumas ne tik populiarumu, bet ir muzikos dinamika, originalumu, išpildymu... In a Glass House - progresyvistiniuose rėmuose įtvirtintas albumas, bet muzikos išpildymas, nepaisant išplėtotų partijų, nėra net už Three Friends geresnis. The Power and the Glory - lengvas, dinamiškas, muzikalus. Free Hand - vėl link progresyvizmo, nenukenčiant muzikalumui. Prie širdies man labai Interview - profesionalios instrumentuotės progroko rėmuose. Niekad nesuprasiu The Missing Piece ir Giant For a Day - jie man per "sunkus", ta prasme, jog muzika ten per daug man nesuvokiama, per daug link popso, link griežtų rėmų... ten įsikalino savo Gentle Giant. Galbūt Civilian buvo savotiškas atodūsis, bet menkas džiaugsmas lyginant su Interview, kuris buvo paskutinis man geras albumas. 

Tokia būtų mano apžvalga ir galiu pastebėti, jog kiekvienas albumas turi savo bruožų ir pagal juos iškart juntama didelė jų tarpusavio skirtybė, kas įrodo grupės originalumą, improvizuotumą. Na, o kūriniai kokie - jie vieninteliai naudoja tokias vokalo technikas (kontrapunktinis dainavimas muzikos fone, kartais išvis, muzikai nebūnant - a cappella). Instrumentalizmas (smuikas, violončelė, vibrafonas, trimitas - neįprasta). Ką jau kalbėti apie pagrindinių instrumentų sukuriamą muziką, tai apie kitus instrumentus tikrai nėra šnekos. Kompozicijos - įspūdingos. Dar ir poetais galėtų būti.

Žodžiu, aplodismentų iš mano pusės verta grupė. 10.

Matosi, kad nuodugniai buvo klausyta albumas po albumo. Kitaip, kaip būtų susikristalizavę nuomonės krislai apie kiekvieną iš albumų ir net dainų 30-tuką. Neturėdamas tokio visapusiško vaizdo, nes nesu visų albumų klausęsis (Gentle Giant, Interview ir po jo sekusieji albumai), remsiuos tais, kuriuos žinau, ar bent tikiuosi, jog žinau.

Kai kalba užeina apie GG man visu pirma atmintyje atgija nuostabus baigiamasis Three Friends numeris, o paskui jį žavusis Prolog bei Mister Class and Quality? Man šis albumas lengviausiai prieinamas, myliu jį dar ir už jame papasakotą trijų berniukų gyvenimo raidos istoriją. Tačiau dažniausiai klausomi yra In a Glass House ir Free Hand. Pastarasis  man yra arčiau širdies. Bet Stikliniuose Namuose jaučiuosi patogiau, nei su Galia ir Šlove Beugdant Skonį pas Aštuonkojį. Octopus sunkiausias man jų albumas muzikine prasme ir pagal savo natūrą turėčiau jį mėgti labiausiai, bet kažkodėl tai nenutinka. Acquiring the Taste man kiek sujauktas, sunkiai gaudausi. Ieškojau anotacijos ar šiaip protingo albumo pristatymo, tai užsiroviau, ant juokingos pastabos albumo viršeliui. Tikrai, tas liežuvis net seilėjasi, kaip nori lyžtelėt tą "subinę", kur,i išskleidus albumo voką, pasirodo besantis persikas. Štai tau. Kažin ką minty turėjo Peteris Hammilis piešdamas Silent Corner Empty Stage? Man ta pati subinė, kenčianti nuo hemarojaus.

Jei prieš 1-1,5 metų mano nuomonė apie Gentle Giant buvo paviršutiniška ir sausa, tai šį rudenį man Gentle Giant nuo kažkur žemai užkopė bene iki antros vietos (praleidžiant į priekį Van der Graaf Generator). Superinės grupės kompleksas: negaliu niekada išsirinkti geriausio albumo. Tokia pati istorija su Pink Floyd, VdGG, King Crimson ir dar keletu grupių. Debiutas, kaip priklauso, galbūt pasvilęs (nors Why Not? - meistriškas kūrinys, mėgstamas gerbėjų). O po to Acquiring The Taste - savo bruožus ir charakterį turintis albumas, kuriam aš labai simpatizuoju. Tuo tarpu Three Friends nelabai - man jame muzikalumo trūkumas... Atvirkščiai Octopus - sėkmingiausias albumas ne tik populiarumu, bet ir muzikos dinamika, originalumu, išpildymu... In a Glass House - progresyvistiniuose rėmuose įtvirtintas albumas, bet muzikos išpildymas, nepaisant išplėtotų partijų, nėra net už Three Friends geresnis. The Power and the Glory - lengvas, dinamiškas, muzikalus. Free Hand - vėl link progresyvizmo, nenukenčiant muzikalumui. Prie širdies man labai Interview - profesionalios instrumentuotės progroko rėmuose. Niekad nesuprasiu The Missing Piece ir Giant For a Day - jie man per "sunkus", ta prasme, jog muzika ten per daug man nesuvokiama, per daug link popso, link griežtų rėmų... ten įsikalino savo Gentle Giant. Galbūt Civilian buvo savotiškas atodūsis, bet menkas džiaugsmas lyginant su Interview, kuris buvo paskutinis man geras albumas. 

Tokia būtų mano apžvalga ir galiu pastebėti, jog kiekvienas albumas turi savo bruožų ir pagal juos iškart juntama didelė jų tarpusavio skirtybė, kas įrodo grupės originalumą, improvizuotumą. Na, o kūriniai kokie - jie vieninteliai naudoja tokias vokalo technikas (kontrapunktinis dainavimas muzikos fone, kartais išvis, muzikai nebūnant - a cappella). Instrumentalizmas (smuikas, violončelė, vibrafonas, trimitas - neįprasta). Ką jau kalbėti apie pagrindinių instrumentų sukuriamą muziką, tai apie kitus instrumentus tikrai nėra šnekos. Kompozicijos - įspūdingos. Dar ir poetais galėtų būti.

Žodžiu, aplodismentų iš mano pusės verta grupė. 10.

Ar čia bus music'o klaida ar aš tikrai taip prastai pažįstu šią grupę? Jei neklystu dainoje "Three Friends" yra įkelta Mister Class and Quality pabaiga.

Mister Class and Quality dainos pilni žodžiai yra, bet daina kažkodėl nukirpta, ir ta dalis pridėta prie Three Friends ;)

Verta atkreipt dėmesį, kad Three Friends nurodyti žodžiai prasideda tik dainos viduryje.