13

Diskusijos

0

Pamenu kai šis albumas tik pasirodė ir VISI jo čia klausėsi, buvo kažkokia Black Sabbath ekstazė :D Tokių laikų daugiau nebebus, tad tai buvo labai reikšmingas, net istorinis įvykis. Ir šis albumas man svarbią vietą širdyje turi. Bet ne tik dėl sentimentų, skambesys man irgi patinka. Aišku, įspūdis jau nebe tas, kaip prieš 12 (jau beveik 13!) metų, bet albumas skamba lygiai taip pat Sabbath'iškai kaip ir kiti, ir dėl to jis man nenuvertėja prieš kitus. Blogiausias dalykas man šiame albume tik tai, kad dainos seka daugiau mažiau ta pačia struktūra, su keliom išimtim, jam trūksta kūrybiškumo, bet tuo pačiu ir negaliu per stipriai kritikuoti, nes argi gali dar pakritikuoti tokius scenos grandus? Šiuo albumu reikia tik džiaugtis, o ne kritikuoti.

Mėgstamiausiomis dainomis turėčiau išskirti (savaime suprantamai) God Is Dead?. Ši daina turi lygiai tokį patį efektą kaip Paranoid. Aiškiai nugrota ir nuklausyta, bet vis tiek džiaugiesi jei išgirsti ir kaskart įžvelgi hito genialumą. Taip pat ramesnioji Zeitgeist man prie širdies. Damaged Soul man sukelia labai įdomų efektą, nes visa daina rodos tempia savo lėtumu ir nieko gero jau nesitiki, bet tada staiga šaltas dušas - visiškas kontrastas su fantastiška gitaros solo pabaigoje. Dar labai traukia Methademic dėl savo greito tempo ir muzikinių subtilybių, kas atgaivina nuo albumo letargijos. Dar visai patinka Pariah kaip labai stipri bonusinė daina. 

Ozzy Osbourne su Black Sabbath kelionės užbaigimą vertinu 9. Kad ir kaip norėtųsi skirti 10, kaip ir pirmąjam legendiniam albumui, šis yra legendinis, bet kitaip.

Mano 2021-ųjų vertinimas visai on point, mažai kas bepasikeitė. Galbūt pridėsiu porą papildomų pastebėjimų. 

Nežinau, ar tai gerai, ar ne, bet man šis albumas skamba kaip Paranoid 2.0. Didelis pirmosios pusės gabalai End Of The Beginning ir God Is Dead yra savotiški šio albumo War Pigs ir Iron Man, Loner yra glaustesnis hitas, a la Paranoid, o Zeitgeist yra ramesnė psichodelika, parašyta pagal Planet Caravan šabloną. Antrąją pusę surišti galbūt sunkiau, bet sakyčiau, kad Electric Funeral atmosferą labiausiai atitinka Live Forever, tuo tarpu Age of Reason ir Damaged Soul yra kaip dvi skirtingos Hand of Doom versijos. Dear Father gal nėra tokia apeliuojanti savo skambesiu daina kaip Fairies Wear Boots, bet vėlgi, nesakyčiau kad baisiai skirtingos kompozicijos. Ir tik Rat Salad neturi aiškaus atitikmens šiame albume. Nežinau, ar aš čia šitą formulę sapnuoju, bet ją nujaučiau jau seniai ir su kiekviena perklausa man ji darosi ryškesnė. Bet ar tai minusas: gal šioks toks, bet kita vertus, gera formulė, išlaikanti albumo vientisumą. 

Esti masės skundų internetuose dėl šio albumo perdėto suprodiusavimo, kompresijos ir kitų niuansų. Yra šiame albume kiek atstumiančio šaltumo, neneigsiu, tačiau ritmo sekcija skamba puikiai. Duokit Geezer'iui tokį boso garsą kiekviename albume. Nuoširdžiai manau, kad Brad Wilk taško su būgnais šiame albume ir nuoširdžiai nežinau, ar Bill Ward būtų pasiekęs kažką geriau. Jei būtų 70-ieji, be abejo, bet 2013-aisiais... nežinau. Nuo kompresijos turbūt labiausiai kenčia Iommi gitara, jai pritrūksta spalvingumo. Ozzio balsas – meh, ne pačioj nuostabiausioj formoj, bet su juo galima gyventi. Nėra taip, kad balsas toks silpnas, kad gadina visą albumo įspūdį. Jis tiesiog normalus. 

Albumo žvaigžde aš būčiau linkęs nominuoti Geezer'į Butler'į. Vien jau jo bumsintis bosas God Is Dead dainoje ko vertas. Dear Father dainoje boso indėlis baisiai didelis. End Of The Beginning ir Age of Reason bosavimas irgi stulbinantis. Methademic groove'as gan statiškas, bet jis (ypač pabaigoje) kala į ausis nuostabiai. Tiesą sakant, svarsčiau ir Brad Wilk nominuoti, jo būgnavimas labai solidus albumas, nepaisant milijono fanų, vapančių "bet gi čia ne Black Sabbath garsas" – koks skirtumas, jis skamba gerai, jo būgnavimas tinka parašytai muzikai, taškas. 

Nu ir aš be galo dievinu Spotify versijoje esantį Dirty Women live'ą. Man jis turi sentimentalią reikšmę, nes Dirty Women yra viena iš dviejų mėgstamiausių Black Sabbath dainų (kartu su Megalomania), tai visa kelionė per Black Sabbath diskografiją man užsibaigia aukšta nata sulig šiuo įrašu, kuriame yra daug pozityvios energijos. Ozzio firminiai riktelėjimai publikai šildo širdį, o muzikavimas fone tiesiog neprilygstamas. 

Išlieka stovėti tas pats 9-etas, skirtas albumui prieš kelis metus. Beveik porą mėnesių trukusi kelionė per studijinius Black Sabbath albumus baigta, tačiau dar liko kitų mažų dalykėlių, kuriuos reikia išgirsti ir įvertinti: The End EP, kelios Heaven & Hell dainos The Dio Years rinktinėje, na ir svarbiausia šviežiai perleisti senieji 1969-ųjų Earth (pre-Black Sabbath) įrašai. Galbūt ir dar kokių pražiopsotų retų dainų atrasiu.  

Jau turbūt kokius 7 metus ir neklausiau šio albumo, o šiemet jau antrą kartą įsijungiu. Albumas savotiškas tuo, kad jis vienu metu skamba intriguojančiai, tačiau vietomis ir sausokai. 2013-aisiais jo klausiau daug vien dėl afekto (juk Black Sabbath su Ozziu, kaip gali nepatikt). Tiesa, man ir dabar albumas bendrai paėmus yra stiprus, bet turi daugiau minusėlių, kurių sau nenorėjau pripažinti tada. Pagrindinis minusėlis: kad kai kur rifai, nors buvo siekta išgauti tą ankstyvųjų Black Sabbath doomy įspūdį, bet verčiau skamba ne tamsiai, o tiesiog sprangiai. God Is Dead? šiandienai jau vertinu 9-etui, nebe 10-etui, būtent dėl to, kad vietomis rifai skamba tiesiog sausai. Dar vienas minusėlis yra tai, jog dainos skambesio prasme yra gan panašios. Yra viena akivaizdžiai išsiskirianti daina Zeitgeist, kuri nuo pat pradžių iki pat dabar yra vienvaldiškai favoritas albume dėl savo a la Planet Caravan natūros su tuo švelniu žiupsneliu psichodelikos. O likusios 7 pagrindinės albumo sudėties dainos gali susiplakti tarpusavyje dėl panašumo. Tiesa, jų priedainiai yra gan charakteringi, pavyzdžiui, Live Forever priedainio tikrai neįmanoma su niekuo sumaišyti. Bet, pavyzdžiui, Age of Reason ir Damaged Soul, nors yra visai įdomios dainos, jos nėra ryškios albumo kontekste. Ir apskritai, manau, ryškumo klausimu pirmosios keturios dainos nusveria antrąjį ketvertuką. Su išimtimi, kad aš nesu didelis Loner fanas, man ji visada patiko mažiausiai šiame albume. Jei reiktų be Zeitgeist dar vieną favoritą nurodyti, tai End of the Beginning yra puikiai išpildyta daina, kur tas tamsumas buvo sėkmingai išgautas ir skamba gan natūraliai. Man dar labai patinka Age of Reason instrumentinė pabaiga, ten labai įdomų įspūdį sudaro vystoma akordų progresija su antraplaniais klavišais. 

Iš bonusinio materialo man labai patinka du momentai: Methademic yra labai stogą raunanti daina, tikrai buvo verta ir buvimo pagrindinėje albumo sudėtyje. O kitas momentas yra Spotify versijoje randama Dirty Women gyvo atlikimo versija, kurią dabar pridėjau ir į music'ą. Technical Ecstasy yra vienas dažniausiai mano klausomų BS albumų dėl jo kitoniškumo ir kompleksiškumo ir tikrai yra malonu, kad nepaisant abejotinos albumo reputacijos, grupė įtraukė į savo koncertinį repertuarą Dirty Women, kuri tikrai nusipelnė sceninio atlikimo dėl savo veržlumo ir energingumo. Ypač ploju Adam'ui Wakeman'ui už jo vargonų partijas toje dainoje, su tais ryškiais vargonais daina skamba dar įspūdingiau. Labai įdomiai jie dera su riebiu Butler'io bosu ir gaunasi labai mėsingas skambesys. 

Žodžiu, albumas tikrai stiprus, galbūt Loner ir Dear Father nėra mano mėgstamiausios dainos, bet visas albumas, nepaisant poros smulkių niuansų, skamba solidžiai. Dėl to 9 balai. 

geras

palaikau,tikrai kaip senais gerais laikais

SUPER!!!. Pasijutau lyg klausyčiau Jų geriausius ir mano mėgstamiausius 1970-1973 metų gabalus.

"God is Dead" jau ilgai klausau, dabar laikas perklausyt visą albumą

Jau visa savaite mano grotuvuose sitas ju darbas sukasi. Ir zinau 100%, kad sia vasara dar ne karta ir ne du as juos klausysiu. Visiskai tobulas sugryzimo albumas. Tiesa sakant nesitikejau, kad bus taip gerai.