Šaltoje 2003 metų pavasario aušroje plykstelėjo Ukrainos tautos didvyrių atminimo liepsna, įskelta Eisenslavo ir Viterzgiro bendrų dvasinių impulsų kibirkščių. Laužo dūmai pakilo į dangaus skliautą ir, kaip prieš daugelį šimtmečių, subūrė debesis, trenkė Perkūno vėzdu ir sviedė liepsnas žemyn ant priešų galvų. Jie krito nešami lietaus srovės, nuplovė savo pačių pelenus ir padengė žemę sniegu. Tas sniegas ištirpo nuo saulės šviesos ir paskutinės dar žybsinčios žarijos tvykstelėjo su nauja jėga... Taip Kroda visuomet pakyla aukštai į dangų pranešdama, jog protėvių šlovė nėra pamiršta, nedingusi iš palikuonių atminties ir ratas nesustos, kol giminės kraujas teka ateinančių kartų venose, kol didysis vilkas nenutrauks savo grandinės, kad užgesintų saulę amžiams, paskelbdamas amžinybės pabaigą. Bet tai bus laikas tūkstančiams Krodų pakilti į rojaus dangų! Laikui bėgant Kroda tapo tokia plačiai žinoma paganoniško folk black metalo grupė, kad net sunku patikėti, jog į sunkiosios muzikos pasaulį ji įžengė tik 2004 metais. Be jokių ceremonijų išleidę savo pritrenkiantį debiutinį albumą „Cry To Me, River...“, ukrainiečiai iškart išsikėlė kartelę taip aukštai, jog buvo visiškai neaišku, ko galima tikėtis ateityje iš šios grupės. Tačiau perspektyvumo ir naujų idėjų nestokojantis duetas iki pat šių dienų nesiliauja stebinti savo kūrybiniais sugebėjimais. Šiemet pristatę jau ketvirtąjį studijinį albumą pavadinimu „Schwarzpfad“, KRODA dar sykį priminė apie save ir įsiamžino naujame garbingos pagoniško metalo istorijos skyriuje.