
Du pasakojimai apie kasdienybės išdaigas, vertas susimąstymo
Tipas: Novelė
Publikavimo data: 2012m. Balandžio 27d. 23:33
|
|
I
Klasė. Lietuvių kalbos mokytojos, aiškinančios nesuprantamą skyrybą, nėra. Mokiniai, nestokodami decibelų, kalbasi. Dar gerai, kad nesiautėja. Negriūna kėdės ir suolai, neskyla sienos. Visiškai pamiršę, koks darbas jiems buvo užduotas, pradeda kelti balsą, tiesą sakant, rėkti nesusišnekėdami.
Staiga atsiveria durys ir įlenda stambus storulis su šviečiančia plike ir juodu kostiumu. Tas senis man jau buvo kažkur matytas. Staiga jis prabila:
- Ką tai reiškia?
Staiga susiformavusi tyla leidžia numanyti, kas per žmogus nusprendė apsilankyti skandalingai pagarsėjusioje klasėje.
- Tai ką, vaikai, kur jūsų mokytoja?
- Kitoje klasėje, mums pamokų jungimas. - atsako prakaito išmušti triukšmautojai.
- Bet tai neduoda jums teisės triukšmauti. - pričiupo mus man jau pažįstamas asmuo.
Tyla. Šio reiškinio esybė sudaro pačią tobuliausią harmoniją pasaulyje. Staiga pasigirsta dėsningai pasikartojantys žingsniai, primenantys didžiojo būgno mušimą. Direktorius prieina mokytojos stalą, atsitraukia kėdę ir krenta ant jos visu svoriu. Vos nelūžo. Jis sėdi, mes sėdim.
- Ko nedirbat? - klausia mokyklos "bajoras".
Staiga mes susirandam sąsiuvinius ir pradedame rašyti.
Atsidaro durys ir pirmame plane pasirodo grįžtančios mokytojos portretas. Jis nustebo išvydusi direktorių ir sako:
- Laba diena, direktoriau. Kas čia nutiko?
- Tiesiog, išgirdau šurmulį klasėje ir užėjau. - ramiai atsako šis
Jiedu dar nuėję už durų kažką kalba ir po keleto minučių mokytoja grįžta pas mus.
- Tai ką, mielieji, rašau visai klasei pastabą.
Triukšmavo tik keli mokiniai, o pastabą gauname visi. Štai, ką reiškia žodis - kolektyvas.
II
Nelemtą dieną atsikėlęs nors tu šok pro langą ieškodamas to garso šaltinio. Ale tas šventadienis toks nevykęs buvo, kad tokio daugiau jam net neteko atgyventi. Baisaus tingumo įsikūnijimas mieliau būtų pasilikęs lovoje, bet tasai buvo toks tikintysis, kad negalėjo nesilaikyti antrojo Bažnyčios įsakymo: "kiekvieną sekmadienį dalyvauk šventosiose Mišiose". Neaišku, ar jis buvo apsėstas kažkokių dvasių ar tiesiog per daug pamaldus psichas. Juk net kunigas nemoka įdomiai pasakyti homilijos. Tą patį dešimt kartų sako...
Bet žmogeliui tai buvo nesvarbu. Jis mieliau tikėjo, kad Dievas gali jam suteikti amžinąjį gyvenimą Dangaus karalystėje, nei tuo, kad tokio personažo išvis nėra, nebuvo ir nebus.
Taigi, jis kėlėsi, ridenosi laiptais žemyn, prisikimšo į burną kažin kokio šaldytuve rasto maisto, kurį šiais laikais sudaro vien chemikalai, ir išlėkė pro duris. 7 minutės kelio, o jis turi tik penkias. Taigi, lėkė kaip reaktyvinis lėktuvas. Ir kaip jis belėkdamas nesusprogo prisikimšęs tos chemikalų bombos, atseit, pusryčių. Ne, jaunų ir tikinčių netyko jokie pavojai. Jiems jokių giltinių, stovinčių už kampo su dalgiu, nėra. Bet šįkart jis vis tiek pavėlavo minute. Kaip tyčia...
- Dievas mane nubaus... - kartojo tasai sau.
Jis nebuvo pradžioje, o tai žmogelis laikė Dievo įžeidimu. Jis nusprendė priimti išpažintį.
Įeina į klausyklą.
Iš ten išeina visas laimingas, atseit, apsivalęs. Pradeda vykdyti atgailą. Meldžiasi kaip tik įmanoma greičiau, nori jis atsiimti už praleistą minutę. Greitakalbės meistras sukalbėjęs poterius ima giedoti su choru. Jo baritonas nukreipė nustebusius žvilgsnius link jo pačio. Net žmonės taip neišsidirbinėja. Jis akivaizdžiai buvo per daug tikintis ir dievobaimingas...
Pasibaigus mišioms jis lekia namo ir tik bumt... Išlėkęs per anksti į gatvę jis tapo autoavarijos auka. Štai tau ir tikėjimo Dievu nauda ir jo atlygis už tai...
***
P.S. žanras "novelė" pasirinktas dėl to, kad daugelį reikalavimų atitinka, nors tai gali būti ir miniatiūra.
 2012m. Balandžio 27d. 23:33
|
 2015 m. lapkričio 19 d.
 2015 m. lapkričio 15 d.
 2015 m. rugpjūčio 29 d.
|
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
2012 m. gegužės 3 d. 12:03:56
man patiko pirmo pasakojimo reziume-,,Triukšmavo tik keli mokiniai, o pastabą gauname visi. Štai, ką reiškia žodis - kolektyvas''
...
2012 m. gegužės 2 d. 19:27:27
Išvis geriausi kūriniai mano buvo patys pirmieji stambesnės apimties nei keletą eilučių prozos kūriniai (kalbu apie "Pirmoji diena mokykloje" ir "Pirmadienio ryto nuotykiai", kurie man asmeniškai geriausi). Taip pat "Iš vasario prisiminimų" man pačiam iš šalies neblogas (turbūt dar neteko skaityti jo...)
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2012 m. gegužės 2 d. 19:23:01
Man labiau patinka seni, nepelnytai atstumti kūriniai :P Bet galiu ir kitus paskaitinėti (jei netingėsiu).
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2012 m. gegužės 2 d. 19:21:00
Ooo, dėkotina... Paskaityk naujesnį mano kūrinį, jį aš laikau man geriau pasisekusiu už šiuos du
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2012 m. gegužės 2 d. 19:19:10
O man patiko II
Nesuprantu, kas ten blooogo... :P
Bet I vis tiek labiau, ir bendrai 9, nes nesu griežta (šiuo metu) ir tingiu atidžiau vertinti, nes labai dažnai tingiu atidžiau vertinti, todėl dabar rašau 9 (jei dar neminėjau).... Vat
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2012 m. balandžio 30 d. 21:47:47
Mmm, o, tas antas pasakojimas nelabai. Bet užtat labai prajuokino pirmojo paskutinės dvi eilutės
____________________
Nes gyvenu mėnuly Kur angelai žiūri
2012 m. balandžio 30 d. 15:47:45
Taip, aš pats pripažįstu jo nevykiškumą. Jis labai greitai išsivystė mano mintyse ir net nesistengiau jo tobulinti. O pirmasis. Iškart įsiliejau į vaizdus ir mintyse, ir prieš akis. Nes jį rašiau lietuvių pamokoje kaip tik. Bet dar ir tobulinau. Nes pirminė versija vėlgi šlamštas
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2012 m. balandžio 30 d. 12:54:50
Man antras nelabai patiko. Netiek dėl tematikos, kiek dėl pačio pasakojimo. 6.