Kur man tai jau girdėta?- beprotybės uostas, laisvės žiburys, paleisti=išsivaduoti, apgaulingi lūkesčiai, šventa vieta, panardinimas vandenyne.

Sakyčiau, autoriaus tamsias mintis ir depresyvią nuotaiką įtakoja gotikinė muzika ir tekstai tokių grupių, kaip Paradise Lost ir Opeth.

 Apie patį eilėrašti man kalbėti sunku. Laisvas eiliavimas be jokių kanonų retai palieka gilų įspūdį. Tais atvejais, kai autorius pateikia skaitytojui mįsle ar asociacijų grandinę, tas pasiteisina. Vienas toks trumpos poezijos perlas yra haiku, ilgos - T. Elijoto poema „Waste Land“.

Proto, mąstymo ir dvasinės negalios tema neretai užkabinama autorės pastaruose dienoraščiuose bei diskusijose.  Dviejų dienoraščių filosofiniai „vykruntasai“ čia įgavo poetinę išraišką ir dvasinės kančios būseną nušviečia daug suprantamiau. Jei ne suprantamiau, tai apčiuopiamiau intuityviai.

Bent nerimo bangas aš tikrai pagavau.

Ps. Kas slypi po nuoroda „kita“? Esė, miniatiūra ...?

Suprantu, kad šios gairės gali kelti asociacijas su nagrinėtais minėtų grupių tekstais, galbūt pasąmoningai jie mane ir paveikė kažkiek. Jeigu bandant sugretinti kūrybą su muzikiniais įtakos šaltiniais, tai dar pasakyčiau, jog The Cure tekstai, Roberto Smith'o stilius irgi gali pasirodyti ganėtinai artimas manąjam (o ir klausant šios grupės dainų esu daug eilių parašius). Tačiau ne jų muzika iššaukė manyje mintis, tikrasis įkvėpimo šaltinis yra kitoks, o tų grupių kūrybos patirtis man tik padeda išsireikšti.

Mano tikslas nebuvo palikti skaitytojui gilaus įspūdžio. Mano tikslas buvo išreikšti savo vidinę būseną laisvu, nesuvaržytu, savu stiliumi. Tačiau jeigu bandant įsprausti šį kūrinį į kokius nors rėmus, tai apibūdinčiau jį kaip postmodernistinį eksperimentą, galbūt kiek avangardinį. Taip pat pasakyčiau, kad jaučiasi daug simbolizmo. Kokį priskirti kūrinio tipą... tai nei esė, nei miniatiūra, nei eilėraštis (kaip aš jį suprantu), tai greičiausiai galėčiau įvardinti kaip proto fragmentą, širdies/sielos poemą. Dėl ko nelabai ką pašalinis skaitytojas gali pasakyti/pakritikuoti, kadangi čia grynai buvo ieškoma tobuliausios asmeninės jausminės, emocinės išraiškos. Interpretacijoms irgi vietos nelabai yra, nes jokių mįslių, asociacijų, loginių sekų irgi nepalikau. Apskritai savo eilėse tokių dalykų nelabai darau, nes nemoku, aš tiesiog dedu kortas ant stalo. Dar, jeigu bandant sugretinti mano šį laisvų eilių kūrinuką su kokiais nors gigantiškais poezijos etalonais, galiu paminėti Walt'ą Whitman'ą ir ypač jo genialią poemą "Song of Myself". Jo stilius man jaučiasi labai artimas, o mintys gerai rezonuoja su maniškėm. Nors nesakau, kad ir identiška viskas (nepradėsiu lyginti). Netgi norėčiau pasidalinti porą ištraukų:

"I believe in you my soul, the other I am must not abase itself to you,

And you must not be abased to the other.

Loafe with me on the grass, loose the stop from your throat,

Not words, not music or rhyme I want, not custom or lecture, not even the best,

Only the lull I like, the hum of your valved voice

...

I am of old and young, of the foolish as much as the wise,

Regardless of others, ever regardful of others,

Maternal as well as paternal, a child as well as a man,

Stuff'd with the stuff that is coarse and stuff'd with the stuff that is fine,

One of the Nation of many nations, the smallest the same and the largest the same,

...

A learner with the simplest, a teacher of the thoughtfullest,

A novice beginning yet experient of myriads of seasons,

Of every hue and caste am I, of every rank and religion,

A farmer, mechanic, artist, gentleman, sailor, quaker,

Prisoner, fancy-man, rowdy, lawyer, physician, priest.

I resist any thing better than my own diversity,

Breathe the air but leave plenty after me,

And am not stuck up, and am in my place.

...

These are really the thoughts of all men in all ages and lands, they are not original with me,

If they are not yours as much as mine they are nothing, or next to nothing,

If they are not the riddle and the untying of the riddle they are nothing,

If they are not just as close as they are distant they are nothing.

This is the grass that grows wherever the land is and the water is,

This the common air that bathes the globe.

...

You sea! I resign myself to you also--I guess what you mean,

I behold from the beach your crooked fingers,

I believe you refuse to go back without feeling of me,

We must have a turn together, I undress, hurry me out of sight of the land,

Cushion me soft, rock me in billowy drowse,

Dash me with amorous wet, I can repay you.

...

Is this then a touch? quivering me to a new identity,

Flames and ether making a rush for my veins,

Treacherous tip of me reaching and crowding to help them,

My flesh and blood playing out lightning to strike what is hardly different from myself,

On all sides prurient provokers stiffening my limbs,

Straining the udder of my heart for its withheld drip,

Behaving licentious toward me, taking no denial,

Depriving me of my best as for a purpose,

Unbuttoning my clothes, holding me by the bare waist,

Deluding my confusion with the calm of the sunlight and pasture-fields,

Immodestly sliding the fellow-senses away,

They bribed to swap off with touch and go and graze at the edges of me,

No consideration, no regard for my draining strength or my anger,

Fetching the rest of the herd around to enjoy them a while,

Then all uniting to stand on a headland and worry me."

 Skaityti Vitmeną originale ne mano jėgom. Netrukus pamečiau minties siūlą. Gerai, kad yra Genius, kur kiekviena eilutė paaiškinama eiliniam mirtingąjam suprantama kalba.

Yra Miškinio vertimas: Voltas Vitmenas - Žolės lapai. Išleista 1969 metais. Didelė retenybė dabar.

Radau tik du fragmentus iš "Dainos apie save"

...

Save aš šlovinu, apie save dainuoju,

Ir ką aš vertinu, jūs turite vertinti,

Nes kiekvienas man priklausantis atomas ir jums priklauso.

Aš bastausi ir šaukiu savo sielą,

Šlaistausi be rūpesčio ir stebiu pasilenkęs žolės stiebelį.

Mano liežuvis, kiekvienas kraujo kūnelis – sudaryti iš šios dirvos ir oro,

Gimiau čia iš tėvų, gimusių čia iš savo tėvų, o šie – iš savųjų,

Ir dabar, trisdešimt septynerių, puikios sveikatos, pradedu

Savo dainą,

Tikėdamas ją tęsti iki pat mirties.

Tikėjimas ir mokslai lai traukiasi į šalį,

Lai pailsi – jie geri savo vietoj ir nebus pamiršti,

Gera ar bloga ji būtų, aš priimu gamtą nieko nebodamas

Ir leidžiu kalbėti jai josios jėga pirmykšte.

...

Aš manau, kad galėčiau gyventi kartu su galvijais, jie ramūs, tokie santūrūs,

Aš stoviu ir žiūriu į juos taip ilgai ir ilgai.

Jie neliūsta ir likimu nesiskundžia,

Jie nemigos naktimis neverkia dėl nuodėmių savo,

Jie nekankina manęs savo svarstymais apie pareigas Dievui,

Jų tarpe nėra nepatenkintų, jie nuturi pamišėliškos gobšumo manijos,

Niekas jų neklaupia prieš kitą ant kelių ir negarbina panašių į save, kurie

gyveno prieš tūkstančius metų,

Visoje žemėje nėra jų nei garbinamų, nei nelaimingų.

Būtinai susirasiu bibliotekoje. Pas mus galima užsisakyti iš rajono bibliotekų fondo - tikrai turės. 

Kur man tai jau girdėta?- beprotybės uostas, laisvės žiburys, paleisti=išsivaduoti, apgaulingi lūkesčiai, šventa vieta, panardinimas vandenyne.

Sakyčiau, autoriaus tamsias mintis ir depresyvią nuotaiką įtakoja gotikinė muzika ir tekstai tokių grupių, kaip Paradise Lost ir Opeth.

 Apie patį eilėrašti man kalbėti sunku. Laisvas eiliavimas be jokių kanonų retai palieka gilų įspūdį. Tais atvejais, kai autorius pateikia skaitytojui mįsle ar asociacijų grandinę, tas pasiteisina. Vienas toks trumpos poezijos perlas yra haiku, ilgos - T. Elijoto poema „Waste Land“.

Proto, mąstymo ir dvasinės negalios tema neretai užkabinama autorės pastaruose dienoraščiuose bei diskusijose.  Dviejų dienoraščių filosofiniai „vykruntasai“ čia įgavo poetinę išraišką ir dvasinės kančios būseną nušviečia daug suprantamiau. Jei ne suprantamiau, tai apčiuopiamiau intuityviai.

Bent nerimo bangas aš tikrai pagavau.

Ps. Kas slypi po nuoroda „kita“? Esė, miniatiūra ...?

Suprantu, kad šios gairės gali kelti asociacijas su nagrinėtais minėtų grupių tekstais, galbūt pasąmoningai jie mane ir paveikė kažkiek. Jeigu bandant sugretinti kūrybą su muzikiniais įtakos šaltiniais, tai dar pasakyčiau, jog The Cure tekstai, Roberto Smith'o stilius irgi gali pasirodyti ganėtinai artimas manąjam (o ir klausant šios grupės dainų esu daug eilių parašius). Tačiau ne jų muzika iššaukė manyje mintis, tikrasis įkvėpimo šaltinis yra kitoks, o tų grupių kūrybos patirtis man tik padeda išsireikšti.

Mano tikslas nebuvo palikti skaitytojui gilaus įspūdžio. Mano tikslas buvo išreikšti savo vidinę būseną laisvu, nesuvaržytu, savu stiliumi. Tačiau jeigu bandant įsprausti šį kūrinį į kokius nors rėmus, tai apibūdinčiau jį kaip postmodernistinį eksperimentą, galbūt kiek avangardinį. Taip pat pasakyčiau, kad jaučiasi daug simbolizmo. Kokį priskirti kūrinio tipą... tai nei esė, nei miniatiūra, nei eilėraštis (kaip aš jį suprantu), tai greičiausiai galėčiau įvardinti kaip proto fragmentą, širdies/sielos poemą. Dėl ko nelabai ką pašalinis skaitytojas gali pasakyti/pakritikuoti, kadangi čia grynai buvo ieškoma tobuliausios asmeninės jausminės, emocinės išraiškos. Interpretacijoms irgi vietos nelabai yra, nes jokių mįslių, asociacijų, loginių sekų irgi nepalikau. Apskritai savo eilėse tokių dalykų nelabai darau, nes nemoku, aš tiesiog dedu kortas ant stalo. Dar, jeigu bandant sugretinti mano šį laisvų eilių kūrinuką su kokiais nors gigantiškais poezijos etalonais, galiu paminėti Walt'ą Whitman'ą ir ypač jo genialią poemą "Song of Myself". Jo stilius man jaučiasi labai artimas, o mintys gerai rezonuoja su maniškėm. Nors nesakau, kad ir identiška viskas (nepradėsiu lyginti). Netgi norėčiau pasidalinti porą ištraukų:

"I believe in you my soul, the other I am must not abase itself to you,

And you must not be abased to the other.

Loafe with me on the grass, loose the stop from your throat,

Not words, not music or rhyme I want, not custom or lecture, not even the best,

Only the lull I like, the hum of your valved voice

...

I am of old and young, of the foolish as much as the wise,

Regardless of others, ever regardful of others,

Maternal as well as paternal, a child as well as a man,

Stuff'd with the stuff that is coarse and stuff'd with the stuff that is fine,

One of the Nation of many nations, the smallest the same and the largest the same,

...

A learner with the simplest, a teacher of the thoughtfullest,

A novice beginning yet experient of myriads of seasons,

Of every hue and caste am I, of every rank and religion,

A farmer, mechanic, artist, gentleman, sailor, quaker,

Prisoner, fancy-man, rowdy, lawyer, physician, priest.

I resist any thing better than my own diversity,

Breathe the air but leave plenty after me,

And am not stuck up, and am in my place.

...

These are really the thoughts of all men in all ages and lands, they are not original with me,

If they are not yours as much as mine they are nothing, or next to nothing,

If they are not the riddle and the untying of the riddle they are nothing,

If they are not just as close as they are distant they are nothing.

This is the grass that grows wherever the land is and the water is,

This the common air that bathes the globe.

...

You sea! I resign myself to you also--I guess what you mean,

I behold from the beach your crooked fingers,

I believe you refuse to go back without feeling of me,

We must have a turn together, I undress, hurry me out of sight of the land,

Cushion me soft, rock me in billowy drowse,

Dash me with amorous wet, I can repay you.

...

Is this then a touch? quivering me to a new identity,

Flames and ether making a rush for my veins,

Treacherous tip of me reaching and crowding to help them,

My flesh and blood playing out lightning to strike what is hardly different from myself,

On all sides prurient provokers stiffening my limbs,

Straining the udder of my heart for its withheld drip,

Behaving licentious toward me, taking no denial,

Depriving me of my best as for a purpose,

Unbuttoning my clothes, holding me by the bare waist,

Deluding my confusion with the calm of the sunlight and pasture-fields,

Immodestly sliding the fellow-senses away,

They bribed to swap off with touch and go and graze at the edges of me,

No consideration, no regard for my draining strength or my anger,

Fetching the rest of the herd around to enjoy them a while,

Then all uniting to stand on a headland and worry me."

Kur man tai jau girdėta?- beprotybės uostas, laisvės žiburys, paleisti=išsivaduoti, apgaulingi lūkesčiai, šventa vieta, panardinimas vandenyne.

Sakyčiau, autoriaus tamsias mintis ir depresyvią nuotaiką įtakoja gotikinė muzika ir tekstai tokių grupių, kaip Paradise Lost ir Opeth.

 Apie patį eilėrašti man kalbėti sunku. Laisvas eiliavimas be jokių kanonų retai palieka gilų įspūdį. Tais atvejais, kai autorius pateikia skaitytojui mįsle ar asociacijų grandinę, tas pasiteisina. Vienas toks trumpos poezijos perlas yra haiku, ilgos - T. Elijoto poema „Waste Land“.

Proto, mąstymo ir dvasinės negalios tema neretai užkabinama autorės pastaruose dienoraščiuose bei diskusijose.  Dviejų dienoraščių filosofiniai „vykruntasai“ čia įgavo poetinę išraišką ir dvasinės kančios būseną nušviečia daug suprantamiau. Jei ne suprantamiau, tai apčiuopiamiau intuityviai.

Bent nerimo bangas aš tikrai pagavau.

Ps. Kas slypi po nuoroda „kita“? Esė, miniatiūra ...?