Sakau juk, ne čia atsidūriau (I-III dalys)

einaras13

---

Tipas: Fantastika Publikavimo data: 2012m. Gegužės 29d. 18:38

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Na, tai pirmas fantastinis kūrinys (labai nepeikite už tai, jei šioje srityje pasirodysiu atsilikėlis). Bet tai ir pirmas epikos kūrinys, turintis pilną siužetą, kurį sueiliavau.


I. Kraštas

Lygumų žaliose pievose,
Apšviestose saulės spindulių,
Energija tryško, liejosi,
Suvaldyt jos nebegaliu.

Ir ten geltonos pienės žydi -
Puošmena laukų žaliųjų.
Šilti jausmai tave lydi,
Visa tai primena rojų.

Bet šis kraštas man toks keistas,
Tokio matyti dar neteko.
Apaugęs klampus pelkių raistas -
Patekus ten energijos seko.

II. Pelkės

Pilną musių, pilną bičių,
Ir kitų vabzdžių apstu.
Privalgiusios mažų ličių
Siautėja sparnuotosios beždžionės.

Vėjo blaškoma liekna nendrė
Lyg vėjarodis migruojantiems paukščiams,
O žalia koala sprendė,
Kodėl ji negali būt pilka.

Knibžda krokodilai vandeny,
Tyko jie stambesnio grobio.
Apsisaugot šansų neturiu,
Sumokėt jiems neužtektų lobio.

O tų klampių pelkių dugne
Sėdi visų velnių taryba.
Sprendžia, ar gaida liūdna
Numalšinti svečio gynybą.

Velniai tie labai pykti
Nesistengia būti gailestingi.
Įsakė mane priversti krykti
It antį krokodilams, kurie tingi.

Išgirdę jie, kad grobis jau čia,
Tingumą savo paskandino.
Puolė mane vytis. Šaukiu: "NE!"
Ir pradėjau bėgti,
Turėtoj taurėj ieškoti Aladino.

Sparnuotosios lyg angelai beždžionės
Bandė mane pagauti,
Bet įkrito jos į terliones,
Jų sparnai buvo per prasti.

Piktosios pelkynų bitės
Vijos mane iš paskos.
Iš kitur medus kvepės
Ir šios link jo nuskris.

Staiga prieš akis išdygo rūkas,
Nieko absoliučiai nematau.
Tie velniai manoj galvoj sukas -
Jie sukėlė šią stichiją, numanau.

Staiga įklimpstu į pelkes,
Jos trauk mane vis giliau,
Stengiuosi iš jų ištrūkti,
Jėgų išnaudoju kuo daugiau.

Šiaip ne taip perbridęs pelkę
Pasiekiu saulėtą kraštą.
"Pagaliau!" - iš džiaugsmo laidau gerklę
Ir nusikratau tą "mistinę" naštą.

III. Kalvos

Einu per žaliąsias pievas,
Jaučiu tą švarią oro gaivą,
Matau tik kalvas vienas,
Bet jau čia pavojus, gaila.

Prieinu aš kalvelę mažą,
Kopiu nuožulniu jos šlaitu.
Čia nėra jokių takų,
O užkopt vis negaliu.

Atrodo maža, išties aukšta,
Begalinė ta keista kalvelė.
Jau pirmi lietaus lašai tekšta,
Pradeda lyt beribiam narvely.

Kopiu ir kopiu, vos kojos neša,
O viršūnės vis dar nematau.
Stambūs lašai ant galvos laša,
Išeities nesušlapti neradau.

Štai aš ir viršūnėje
Aukščiausiosios kalvos.
Žiūriu, tik pusiaukelėje,
O gal tik pradžioje randuos.

Dar aukštumų dešimtys
Praeiti visgi privalau,
Kitaip žūsiu, bet turiu liautis,
Nes kojos lūš, tą žinau.

Permirkęs, nors tu gręžk,
Krentu ant žalios pievos.
Noris piligrimui pasakyt - nešk
Mane, bet jo nėra,
Tik kalvų sienos.

Atgavęs visas jėgas
Išlėkiau į lankas.
Ir kalvas nemažas
Įveikiau lyg skaldomas malkas.

Dar prisėdau ant kelmo
Pailsėt šiek tiek, trumpam.
Girdžiu kvietimą saldų.
Einu į mišką.
Nežinau, ar ilgam.

2012m. Gegužės 29d. 18:38

einaras13 / Šeštadienį žmonės eina į turgų  2015 m. lapkričio 19 d.  einaras13 / Kramtomosios gumos filosofija  2015 m. lapkričio 15 d.  einaras13 / Bandant (ne)subręsti  2015 m. rugpjūčio 29 d.