Erdvi balta salė. Didžiuliai langai, pro kuriuos veržiasi angeliška šviesa. Čia aidi muzika. Galbūt tai fleitos garsai, galbūt smuiko, o galbūt...kažkieno melodingas balsas. Bet tai – nesvarbu. Man nesvarbu. Aš vis tiek sukuosi basa ant šaltų, kaip žemė vėlyvą rudenį, grindų. Keista, bet šaltis nespėja įsiskverbti į mano kojas. Jos turbūt per greitai juda. O aš užsimerkiu ir jaučiu, kaip ledinis oras užpildo mano plaučius. Kaip deguonis skverbiasi į kraują ir šis pulsuoja visose mano kūno gyslose. Pagaliau tai mano kraujas. Anksčiau jis pulsavo ne manimi, o kažkuo kitu ir kažkam kitam...Tada, kai dar nežinojau ir nesupratau, ką man sakė tie, kurie sužeisti. Kai skausmas man buvo tik teorija. Bet tai nutiko. Nieko negirdėjau, kai man taip reikėjo balso išmintingo žmogaus, kai reikėjo rankos mylinčios esybės. Bijojau savęs, jausmų ir nejautros. Labiausiai bijojau pačios baimės, mane užvaldžiusios ir vedusios į tamsią beprotybę - milijonus klausimų, besidaužančių ribotame žmogiškame suvokime Pasinėriau į tuštumą ir leidau laikui bėgti aplink save. Nepajaučiau, kai paaukojusi savo auką vėl sugrįžau į save. Nežinau, kas tai buvo – galbūt žvilgsnis ar šypsena, galbūt gydantis pavasaris...Todėl vadinu tai tiesiog šokiu, aš nesiliauju šokusi. Plačiai atmerkiu akis, pakeliu abi rankas aukštai į dangų, kurio nematau, bet jaučiu virš savęs. Jaučiuosi saugi, nes sugebėjau pakilti...Atspindys didžiuliame veidrodyje manęs nebegąsdina. Nusišypsau sau. Juk iš ten, iš Aukčiau, mane saugo...Veda per kančią į vidinę didybę.
Pamenu kokiais 1985ais kai Lietuvoje dar nebuvo Dievo, rimtesniu baznyciu, renginiu, katinas leopoldas buvo pirmas krikscionis neses Dievo zinia i dar sovietine sali.
Jei esi geras – viskas lengva kelyje,
O kai atvirkščiai – sunku ir tamsu darosi tiesiog.
Pasidalink su kiekvienu džiaugsmu savo tyru,
Sėk aplinkui juoką skambų ir tyrą.
Jei dainas dainuoji – linksmiau pasidaro,
O kai atvirkščiai – nuobodu ir pilka, be gal
2009 m. balandžio 11 d. 16:51:25
____________________
Lietuva-Lietuviams Už Tėvynę.mp3