Albumo recenzija | Donis - Bars Bars

---

Donatas Bielkauskas arba tiesiog Donis Lietuvos muzikos scenoje turi tvirtą ir užsitarnautą vardą. Nuo legendinio folk ir ambient muzikai projekto Wejdas iki paties Donio – lyderiaujančio folk projekto mūsų šalyje. Man Donis visada siejasi su nesibaigiančiais eksperimentais, baltiškumu, senosios Lietuvos kultūros puoselėjimu. Jei Driezhas savo muzika yra labiau modernus, tai Donis yra autentiškesnis. Man visada buvo įdomu stebėti kaip Donatas savo muzikoje maišo ne tik Lietuvos, bet ir antikinę, rytų kultūras, kas ryškiausiai jautėsi „Alexandreia“ albume.

Naujausias Donio albumas „Bars bars“ yra asmeniškesnis ir šiltesnis nei ankstesni projekto darbai. Čia negirdėsime tokių karingų moteriškų partijų kaip „Bitė lingo“ ar visiško folkloro kaip „Oi tu varna“. Šį kartą didžiąją vokalo partijų dalį atlieka pats Donatas, muzikine prasme varijuodamas ne tik tarp elektronikos ir folkloro, tačiau ir įpindamas roko skambesį. Pirmoji daina „Mergyte mano mylima“ net primena ankstyvąją grupės „Siela“ kūrybą.

Kaip jau minėjau ankščiau, Donio kūryboje jaučiasi ir antikinės kultūros atgarsiai. Ne išimtis ir „Bars bars“ albumas. „Skrenda sakalas“ savo pučiamaisiais instrumentais priminė „Alexandreia“ albumą, o kai kurios partijos net antikinio simfoninio metalo grupę Aesma Daeva. Jei kalbėti apie Lietuvių liaudies sąskambius, tai Baltiškoji dvasia labiausiai atsispindi dainoje „Vidur lauko“. Intymus dialogas tarp gamtos ir žmogaus sukuria paslaptingo ritualo nuojautą. Prieš akis iškyla auksiniai laukai, vaidilutės ir kriviai.

Nors „Bars bars“ dainos ir labai skirtingos, bet visas albumas yra tarsi daugybė intakų subėgančių į vieną darniai tekančią upę. Rekomenduojama klausytis gamtoje, degant žvakėms, kur nors prie ežero. Mistiškas ir paslaptingas Donio sugrįžimas leidžia pasidžiaugti Donato muzikine vizija, kuri yra niekieno nesutrikdyta ir tokia, kokią jis mums ir nori pristatyti.

Deividas Budginas

Susijusi informacija

---