Rasabasa. [Twodicks nuotr.]"Rasabasa". Atėjo noras čia ir baigti šią recenziją. Gaila, bet neišeis, nes "Rasabasa" dar nepelnė tokio pripažinimo, kad paminėjus jos vardą būtų viskas aišku. Iš dalies gaila, bet iš dalies yra ir dar kur padirbėti. Bet apie viską iš eilės.

Vakar Vilniaus „Studio 9“ bare vyko paskutinis šiemet "Rasabasa" koncertas. Kaip paaiškėjo koncerto metu, grupė įrašinės naują albumą ir kitais metais sugrįš jau su kitomis dainomis. Bet kol kas apie tai, kaip dabar skamba "Rasabasa" muzika.

Iš vienos pusės norėtųsi pasakyti, kad šis koncertas įkvėpė pasitikėjimo lietuviška muzika, bet kai grupės sudėtis internacionalinė - nesinori nuvertinti ir vaikinų iš Norvegijos. Bet kokiu atveju "Rasabasa" kuria ir groja pačią kokybiškiausią muziką, kurią apibūdinti ir įsprausti į vieną stilių nėra lengva. Koncerto metu galvoje sukosi mintys apie atmosferinį roką ir post-roką, bet kaip ir būdinga kitoms šių stilių grupėms, "Rasabasa" daug eksperimentuoja ir net vietose, kur skamba girdėtai, prideda savitumo.

Rasabasa. [Twodicks nuotr.]Kalbant apie muzikinį stilių ir originalumą negaliu nepaminėti fakto, kad viso pasirodymo metu galvoje vis sušmėžuodavo kokios kitos grupės pavadinimas. Tuo tikrai nenoriu pasakyti, kad "Rasabasa" groja neoriginaliai - kaip tik noriu išskirti jos kokybinę pusę ir profesionalumą, nes grupės su kuriomis "Rasabasa" jau dabar gali lygiuotis yra paties aukščiausio kalibro.

Skambant intro, dar nespėjus priartėti prie scenos, tikrai lengvai galėjau sumaišyti grupės skambesį su netrukus į Lietuvą atvyksiančiais "God is an Astronaut". Labai panašus atmosferiškumas bei gitariniai efektai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Astronautai yra iš Islandijos, stebėtis neverta. Skandinaviškas rokas visada pasižymėjo šaltu, bet melodingu gitarų skambesiu. Kalbant apie Rasos balsą, tai vietomis jame girdėdavosi keltiškų motyvų ir tai priminė Dolores O'Riordan, legendinių "The Cranberries" vokalistę. Įdomu tai, kad tokį vokalą Rasa Bubulytė naudoja tik gyvuose pasirodymuose ir vien dėl šių subtilybių verta išgirsti juos gyvai. Negaliu nepaminėti ir tokių grupių kaip olandų The Gathering ar pačių norvegų folk-roko žvaigždžių Gåte, iš kurių, nežinau, tikslingai ar tik sutapimu, "Rasabasa" pasiėmė pačias geriausias dainų rašymo tradicijas. Na ir galiausiai, paskutinė vakaro daina „Lullaby“ nukėlė į "Mono" koncerto atsiminimus. Ypač paskutinė dainos dalis skambėjo lygiai taip pat gerai kaip ir japonų šedevrai.

Lygindamas "Rasabasa" muziką su šiomis grupėmis noriu tik pabrėžti, kad pagaliau turime grupę, kuri ne tik kokybiškai groja, kokybiškai skamba įrašuose, bet ir sugeba kurti išskirtinę muziką. Būtent dainų rašymas yra stiprioji "Rasabasa" pusė, kur negalima nepaminėti Snorre Bergerud, kaip puikaus kompozitoriaus, darbo. Atlikimo prasme - taip pat jokių priekaištų. Buvo gera klausytis muzikantų, kurie žino ką ir kaip daro.

Rasabasa. [Sandros Misevičiūtės nuotr.]Bet nepaisant nuostabios grupės muzikos ir visų sugebėjimų, "Rasabasa" dar turi, kur tobulėti gyvų pasirodymu metu. Ir kad ir kaip gerbčiau Rasą Bubulytę, kad ir koks buvau jos fanas dar „Dangaus“ laikais, reikia pripažinti, kad du dalykai, kuriuos pastebėjau prieš du metus, "Rasabasa" sugrįžimo koncerte, taip ir liko nepakitę. Pirmiausia, tai bendravimas su publika. Grupė jau pasiekė tokį lygį, kad publika nebėra tik draugai, nebėra tik lojalūs fanai ir bendrauti su jais taip pat reikėtų kiek kitaip. Suprantu, kad Rasa bando sukurti jaukią atmosferą, bet vietomis jos kalba galėtų būti subtilesnė, tvirtesnė ir iš anksto paruošta. Na, ir kitas dalykas užkliuvęs ne man vienam, tai Rasos judesiai ant scenos. Nuostabu, kaip atlikėja įsijaučia į muziką, tačiau tokio kalibro grupei tikrai reikėtų susidėlioti savo choreografiją, nes kol kas garsas su vaizdu sunkiai suderinami.

Bet kokiu atveju tai tik vizualiniai dalykai, kuriuos, net neabejoju, kad kolektyvas ištaisys. Smagiausia, kad mūsų šalyje turime tokią puikią grupę kaip "Rasabasa", kurios muzika turėtų kelti ir kitų Lietuvos grupių lygį. Tikiuosi tik vieno, kad kitame albume pažadėję naudoti daugiau sintezatorių, nepamirš ir taip puikiai skambančių gitarų. Ir, galiausiai, noriu palinkėti, kad po artimiausio albumo išleidimo, man jau užtektų tik parašyti "Rasabasa" ir visiems viskas būtų aišku. Šaunuoliai.

Lankėsi Deividas Budginas