Andrius Kaniava. [Atlikėjo archyvo nuotr.]Tikriausiai žinote jausmą, kai nueini į koncertą, o jame viskas sustyguota absoliučiai be priekaištų: garsui nieko neprikiši, prie vokalo neprikibsi, muzikantų partijos atliktos nepriekaištingai ir nė natos į šoną, kostiumai keičiami dešimt kartų per vakarą, nuo šou burna neužsidaro visą koncertą, o štai širdies tai nepasiekia. Lyg ir neblogai, bet o kur tas šventės jausmas krūtinėje? Ir belieka tik džiaugtis, kad tai ne penktadienio vakaro scenarijus Vilniaus mokytojų namų kiemelyje.

Tąvakar ten vykusiame Andriaus Kaniavos naujausio albumo „Musė“ pristatyme šventę skelbė ne tik Sigito Mickio vadovaujamo orkestro varinių pučiamųjų garsai. Ne tik pats orkestro vadovas, ant scenos besisukdamas šokio žingsneliais. Ne tik pats Andrius Kaniava, kaip visada taikliai sugebėdamas vietoje ir laiku pasakyti tai, kas žiūrovui glosto ausį. Kad bus kažkas ypatingo, skelbė kiekviena smulkmena aplink, net ir dangus, tą vakarą tarsi bijojęs lyti.

Turiu pripažinti – mėgti pučiamuosius populiariojoje muzikoje man visada buvo sunku. Viena iš nedaugelio išimčių buvo amerikiečių grupė „Beirut“, tačiau sunkiosios muzikos orkestras „Musė“ gali dar kartą patvirtinti, kad kiekviena taisyklė turi išimčių. Visos, daugumai jau iš seniau žinomos dainos, orkestro pagalba keitė spalvas, kaip medžiai rudenį. Ir iš tiesų – jei klausant vieno Andriaus Kaniavos kartais atrodo, kad nieko netrūksta, greičiausiai tiesiog negirdėjote jo kartu su orkestru arba pamiršote, kaip jie skamba drauge. Todėl vienas džiaugsmas, kad prieš daug metų pradėję koncertuoti ir išsiskirstę, jie tą 2011 metų rudenį vėl susirinko groti.

Kažko naujo ir neatpažįstamo koncerte buvo mažai: mažiau ar daugiau dainų žodžiai girdėti buvo visiems. Tikriausiai tiems, kurie laiko save Andriaus Kaniavos gerbėjais tokios dainos, kaip „Musė maišė“, „Internautas“, „Kitas gyvenimas“, „Sąžinė“, „Naktis“, „Jeigu“ ar „Pelėda“ buvo žinomos nuo pradžių iki galo , todėl repertuaru nustebinti nepavyks. Tiesa, to ir nereikia. Tačiau vis norisi pasikartoti: be orkestro tos dainos irgi šventė ausims. Bet su orkestru jos jau tampa mažais stebuklais.

Galima rasti tūkstančius priežasčių mylėti dainuojančius aktorius (dažniausiai priešingai, nei vaidinančius dainininkus). Reikia argumentų? Jie niekada neprimena veblenančios peroksidinės blondinės ant scenos. Klausyti, ką jie šneka, intarpuose tarp dainų, ne tik nebūna gėda. Tai būna privaloma koncerto dalis, be kurios renginys netektų pusės žavesio. Ir jeigu Andrius Kaniava grojant dainai „Internautas“ sako: „ Mes su Sigitu šitoje dainoje puikiai tūpčiojame, atkreipkite dėmesį“, jis tai pasako taip, kad regis be šitų žodžių viskas nebūtų taip gerai. Be to, kiekvienas tūptelėjimas visada būna vietoje ir laiku. Ir kažkaip visos smulkmenos įgauna prasmę.

Ir štai atėjus laikui prie kažko prikibti nėra (arba nesinori rasti) prie ko. Taip, tokiais atvejais galima atleisti visas natas pro šalį, kurių gal buvo, o gal ir ne, nes kai kažkas paliečia širdį, daug ko aplink nebematai. Ir nors pasiusk, su Andriumi Kaniava visada taip. Klausai, kaip jis dainuoja žemąsias natas ir stebiesi tuo teatrališku šnibždėjimu.

Poetiškumo tą vakarą buvo daug. Tiesa, ne to skysto, ištižusio, kaip palikti ledai, karštą vasaros dieną. Ne. To, kuris taiklus, kartais tiesmukiškas, o kartais atviras ir švelnus. Abejais atvejais abejingam prieš šitai išlikti sunku. Todėl galima sakyti, kad Kalėdos į mūsų Vilniaus mokytojų namų kiemelį buvo užsukusios kiek per anksti. Bent jau vienam vakarui.

Lankėsi ir vertino Fausta Marija Leščiauskaitė