
kasnakt prabundu vis tuo pačiu laiku. mintys neduoda ramybės, o galbūt tiesiog jos neranda. atrodo, ten viduje, kažkas tarp siūlų supainiojo mažą katinuką, ir dabar šis vartosi, blaškosi, draskosi, kabinasi nagais bei dantimis bandydamas sutraukioti siūlus ir ištrūkti. aštriais nagučiais drasko širdį. žolelėmis, maldomis ir ritualais bandau prisišaukti tylą, jaukumą, užpildyti viduje plačiai besišypsančias skyles ir bedugnes. pirštai įsivelia plaukuose, įstringa tarp šonkaulių. miegu embriono poza, mintyse kurdama saulėtos dienos, židinio liepsnos ar garuojančio kakavos puoduko vaizdinius. atrodo, smegenys virto galingu voratinkliu svaigiai karštą vasaros dieną, kuomet daugiausia musių. ir tas voratinlis aplipęs visa krūva įvairiausio dydžio minčių, svajonių ir norų. viskas įkalinta, įstrigę, jokios dinamikos, mirštanti pasąmonė. laikas atsisveikinti su savo esybe. ja sutraiškys beveik bemiegės naktys. pačios į vidų įsileistos skausmingos, visa užvaldančios ir ryjančios mintys. ir faktas, kad kūnas silpnesnis už sielą, o josios stiprybė jau nebepadės.
|
||||||
![]() |
||||||
![]() ![]() ![]() |