smagus skaitalas prieš miegą

     Dvaras. Gražus ir baltas. Graži balta pūsta suknelė. raukinukai, papuošalai, nepriekaištingos garbanėlės. 

     Bėgioju po dvara ir bandau į žaidimą įtraukti tėvą, kuris surimtėjęs užsidarė vienoje iš antro aukšto menių pasitarti su vyrais. Nepaliksiu visko taip, bandau apibėgti menę iš kitos pusės, du įėjimai neleis jam pasislėpti. pasikeliu suknelę ir užbėgu baltais laiptais į antrą aukštą visa besišypsodama. tokia graži diena, matau holą sklidiną šviesos su dideliais langais per du aukštus. bandau atverti duris ir išgirsti apie ką jie ten kalba, bet mane sustabdo viena iš tarnaičių. išsigandus ji šaukia, kad eičiau su ja. jos panika persiduoda man ir tiesiog bėgomis seku paskui.

     ji nuveda mane i rūsį kur jau laukia keli vaikai ir vyresnis vaikinas. patalpa ankšta, pilna dulkių ir smėliu vietoj tvirtų grindų. tarnaitė liepia čia likti ir uždaro duris. kodėl? nieko nesusigaudau.

     ir staiga BUM. dar keli duslūs garsai atseka iš paskos. iš pradžių sprogimai buvo girdėti toli, paskui pradėjo artėti. labai išsigandau. pradėjau panikuoti. ko labiausiai bijau tai mirti mažoje patalpoje, uždusti. sprogimai pasigirsta visai čia pat. rūsys sudrebėjo ir žemėn nukrito keli plytų gabaliukai su dulkėmis. ne, negaliu čia likti. stipriai iš visų jėgų atplėšiu duris - nuolaužos plytos smėlis, jokio praėjimo. uždarau jas. ne, negali būti, kad mirsiu čia. ne ne ne! antra karta atidarau duris - praėjimas kažkokiu būdu tampa laisvas (mintys surado logišką paaiškinimą, kad tarnai praėjimą atkasė). išbėgu i viršų, į šviesa. bėgu pro duris i lauką kuo toliau. noriu pamatyti kas čia vyksta.

     vakaro saulė nutvieskia priešais esantį ežerą. šaltuma ir gaivuma. būtų toks nuostabus vakaras jei ne tas chaosas aplink. žmonės klykia, bėga, skuba, gelbėjasi... sprogimai, žemės, bet nė vieno lavono. kareiviai mėlynom-baltom uniformom mėto sviedinius į žmones, i dvarą  ir visur kur tik sugeba. jie žiaurūs mėgaujasi savo galia. sviediniai telpantys į saują ir niekaip nesibaigiantys.

akimirka sustingstu, bet paskui pastebiu dešinėje esantį mišką. iš kažkur suvokiu kad jį pažįstu, kad ten būsiu saugi. galėsiu palaukti kol viskas baigsis. mes neturėjom nei peilių, nei ginklų, jokių šansų pasipriešinti. 

     pasileidu bėgti. suknelė vis trukdo, kabinasi ir pinasi už kojų. bandau ją pasikelti paimti. išgirstu arklių žvengimą. atsisuku. karieta pusiau atsidūrusi vandenyje. arkliai bando ją ištemti, bet ji grimsta ir gyvuliai pradeda dar labiau žvengti. vyras bando ištraukti merginą iš karietos įsibridęs į ežerą tiesia jai rankas. bet čia juos pastebi vienas iš kareivių ir sviedžia jų pusėn rutulį. nusisuku. negaliu žiūrėti. girdžiu tik sprogimus. vis bėgu ir viliuosi, kad per visą šią sumaišti niekas manęs nepastėbės. naivuolė. pastebiu tik prie pat esantį vyrą su uniformą ir pajutus smūgį trenkiuosi žemėn. toliau jiems tapau nebeįdomi.

     suvokiau pora dalykų. pirmas - jie belaisvių neima, žudo kas pakliūva arba tiesiog suluošinę bėga prie kitų, gal grįš pribaigti vėliau. antras - sviediniai nėra labai pavojingi, sprogimą galima pajusti 3m spinduliu o mirtinas tik pirmasis metras.

     protas tampa aiškus kaip niekada. niekur aš nenubėgsiu taip. reikia priedangos. ežeras, švendrai. mintys sukasi greitai. reikia plaukti bristi palei švendrus kuo tyliau. tik tada niekas manęs nepastebės. šiaip ne taip pakylu. pasileidau link vandens. pradedu bristi. suknelė kyla i viršų ir visur maišosi pinasi. išsisklaidžiusi aplink ji paverčia mane didžiuliu baltu taikiniu. apie tai nebuvau pagalvojus. velnias!

     štai prie manęs prisistato du kareiviai. jie sukiojasi šalia ir aišku rankose sviedinys. vienas skrenda į mane ir kas keisčiausia rutulys plūduriuoja! instinktyviai pastumiu sviedinį nuo savęs vandens paviršiumi kaip kamuolį. jis sprogta. jaučiu vandens purslus. aš gyva! kas toliau? atsimerkiu. kareiviai per toli kad mane pasiektų ar galėtų greitai atbristi, bet sviedinių jie turi pakankamai. antrasis kareivis pamatęs kas nutiko sviedžia sprogmenį protingiau. prie pat, bet ne tiek, kad galėčiau pasiekti rankomis. nepasiekiu kojomis žemės, kad galėčiau atsispirti, matau kad nespėsiu jo pastumti. mano apranga tikrai nepritaikyta greitiems manevrams. spėju tik apsigręžti kai pajuntu didžiulį smūgį i šoną. panyru po vandeniu. milžiniškas skausmas.

     negaliu pasiduot. kiek pajėgiu plaukiu po vandeniu. deja, jėgų nėra daug tad savaime kylu į paviršių. oro liko nedaug, bet taip bijau pakelti galvą, įkvėpti ir sulaukti dar vieno sprogimo.

     staiga į galvą šauna mintis, kad gulinti nugara į viršų atrodau kaip negyva. atpalaiduoju rankas, kojas - tikras plaukiojantis lavonas. ir vis dar bijau pakelti galvą ir įkvėpti, o oro taip mažai atrodo geriau uždusiu nei apsiversiu. nežinau ar į mane kas nors žiūri, bet daugiau nebegaliu. lėtai lėtai apsiverčiu. bijau giliai įkvėpti, tik po truputį. geriu šviežią orą į plaučus vis dar užsimerkius. bijau pamatyti realybę. labai palengva merkiu akis. iš pradžių tik pro blakstienas tolumoj matau dvarą.

     prie dvaro ir jame vis dar chaosas. mane neša lengva srovė į upelį link miško. girdžiu tolstančius riksmus. o koks gražus dvaras nutviekstas vakarinės saulės! baltas, nepriekaištinkas, klasicistinis. mano namai...

     nutyla šauksmai ir aš lengvai užsimerkiu....

pabundu.

viskas buvo tik susapnuota, bet kiekvienas jausmas išgyventas laaabai realiai. šitas sapnas vienas iš mano mėgstamiausių, nes nors pabudau sutrikus, bet kažkaip buvo gera.