man patinka tai ką sapnuoju

nesistengiu susapnuoti liucidiniu sapnu, dabar tam neturiu laiko, per daug noriu miego. vis tik liucidiniai ar ne, jie mane aplanko ir karts nuo karto jie būna gana įspūdingi. kaip ir praeita karta mano sapnas apie dvarą taip šį sykį kažkas dar keistesnio. kadangi manau tau bus įdomu, netgi gali pabandyt išaiškint sapną, štai prašom pateikiu jį tau.

pasaulis, kuriame žmonės gyvena kartu su tvariniais nėra itin malonus. jie kitokie, o tai baugina. visada bijai ko nežinai.

senesni laikai.jie buvo maži ir kūdi, balkšvos odos, ilgesnių rankų, bet turėjo panašų veidą kaip ir mes: nosį, lūpas, akis. vieni nieko blogo nenorėjo, bijojo žmonių taip pat kaip ir mes jų, kiti pavojingesni. tų būtybių pasirodymas priversdavo baimę išlįsti. beje jie turėjo vieną talentą, kuriuo žmonės nelabai džiaugėsi. jie galėdavo virsti gyvūnais. patys to kontroliuoti negalėjo, tai tikriausiai priklausė nuo emocijų, temperatūros ar kitų veiksnių. visą šitą žinojau kai buvau užsidariusi morkinėje mašinoje vidurį dykvietės. bijojau didelio šuns kuris buvo persivertėlis. aplink nieko nebuvo tik pora apleistu pastatų su sutvarkytais kiemais. žmonės matyt apleido šią teritorija. galva sukosi - čia pastatai, čia smėlis, čia kiemai. bijojau kad šuo išdauš stiklą. jis buvo kažkur netoli. kažkaip prisiminiau mamą. sėdėdama mašinoje supratau, kad sapnuojant visada lengviau šalia turėti artimą žmogų. ypač mama priverčia jaustis saugiai ir atrodo niekas blogo tau jau daugiau nepadarys. tik šį kartą tai buvo ne mama, o keliu einantis pakeleivis, kuris padėjo išlipti iš mašinos. jis buvo su kaubojaus skrybėle ir pentinuotais purvinais batais lyg nužengęs iš vesterno filmų. jei tai buvo mano suplanuotasis saugumas jis atrodė visai gerai.

šie laikai.stoviu turguje, triukšmingame ir pilname žmonių. per visą tą šurmulį mano akį patraukė varlės. jos buvo metaliniuose grotuotuose narvuose sudėtuose i vieną eilę. žalios rudos didesnės mažesnės. pardavėjas numeta penkių litų moneta šalią gardų. po akimirkos ši virsta žalia varle ir ramiai bando nušuoliuoti. atbėgęs kitas vyras su tinklu ją pagauna ir imeta prie kitų. mane aplanko suvokimas, kad tie padarai mutavo. kai kurie jau neatgauna savo pirminio mažo žmogeliuko formos, bet puikiai pasiverčia į tam tikrus daiktus. paklausiu pardavėjo ar visos varlės yra penkių litų monetos. iš plačios šypsenos suprantu, kad taip. pardavėjas pasakė, kad tai priklauso nuo temperatūros, jeigu šalčiau jos būna monetos, jei šilčiau virsta varlėmis. kažin jei šias varles nuvežtų i šiaurę niekas ir nesuprastų kad tai varlės, pardavėjas taptų turtingas. gal jis taip ir daro? neklausiau jo, skubėjau namo. grįžusi radau šeimyną namuose, bet visas smagumas laukė kieme. čia aplink šuns maisto dubenėlį sukosi rudas žiurkėnas. jis greitais judesėliais bandė pasiekti maistą. ir štai vieną sekundę žiurkėnas kitą jau šuo. nesupratau kodėl neišsigandau ar net nenustebau, tiesiog nuoširdžiai šypsojausi ir žiūrėjau į tą nepaprasto grožio didelį šunį, juodas ilgas kailis blizgėjo saulėje (galiu teigti, kad šuo buvo panašus i tą iš hellsing'o, tiks su viena pora akių, natūralesnis). trumpa sapno pauzė kuri mane nunešė į parką. visa šeimyna tiesė dekius ir gulėsi pailsėti. buvo net Mantas. gulėjom susiglaudę ir tai buvo toks nuostabus jausmas, lyg nieko pasaulyje daugiau nereikėtų, nes jis ir yra mano pasaulis. viskas buvo tiesiog nuostabu kol prie mūsų neatsirado liesas vyras. jam buvo per penkiasdešimt ir priėjęs prie mūsų jis tiesiog stovėjo nieko nesakydamas. jo veide atsispindėjo nerimas, o tai greitai pasiekė mamą ir jos akys išdavė tokį patį jausmą, nieko nesuprasdama klausiau mamos kas vyksta. ir tik pakartojusi klausimą keletą kartų priverčiau mamą kalbėti. Mantas mane apkabinęs bandė raminti. mama pradėjo savo pasakojimą, kad tai ne vyras ir netikėtai uždavė klausimą koks mano prosenelės vardas. žinojau kad prosenelės vardas toks kaip ir mano - Kristina. ir tada mama paaiškino kad prieš mus stovi Kristina. man viskas pradėjo maišytis, nieko nesupratau, nejau mūsų šeimoje yra tų padarų ir jie išmoko būti žmonėmis? būtent tokį nerimą matau to vyro akyse, kad aš pradedu jo bijoti. bet staiga įvykiai pasikeičia kita linkme. glėbyje buvęs Mantas virsta juodu, gražiakailiu šunimi. supratau, jis jau ilgai bando kontroliuoti virtimą kažkuo kitu, o dabar gal nuo emocijų gal nuo ko nepavyko. šuo muistosi, nori ištrūkti.aš dar arčiau ji priglaudžiu prie krūtinės. nieku gyvu neleisiu niekur pabėgti. raminu, glostau ilgus plaukus, žiūriu i akis ir kartoju kad viskas gerai, nieko baisaus. tos didelės rudos akys...bandau nuvalyti traiškanas ir pati apsiverkiu. myliu šį šunį, jis viskas ką turiu. noriu, kad jis tai suprastų ir nusiramintų. vyras stovi šalia ir vis dar tyli, bet šypsosi ir akimirką man pasirodo kad jis virsta žema kresna ir malonia moterimi kokios ir turi būti prosenelės.

pabudau.