Dilgele

Labai tingiu veltis į egzistencinius padejavimius (nes iš esmės šiuo metu mieliau eičiau vyno arba į parką. Arba vyno parke) ir asmenines patirtis stengsiuosi nustumti į šalį. Tik pasakysiu, kad, nepaisant labai gražių svajonių ir to, kad dabartine savo veikla pernelyg nesiskundžiu, laiką atsukusi aštuoneriais metais atgal, vietoje idealizmo pasirinkčiau pragmatiką.

Todėl. Pirma. Ką trumpai, neintelektualiai ir tiesmukai norėjau pasakyti.

Ko jau ko, o istorijos (ne)mokėjimo niekaip nesiūlyčiau sieti su vidurinės mokyklos kursu. Nes, atmetus asmenybes-įvykius-faktus (kuriuos gali laisvu laiku paskaityti vadovėlyje), vėliau suprasi, kad: a) mokyklos kurso atveju - nėra ten į ką gilintis; b) domėjimosi už mokyklos kurso ribų atveju - viskas yra visai ne taip, sudėtingiau, painiau. Arba gal net priešingai - to visko tiesiog nėra.

Taip, kad nelabai suprantu, kokį išprusimą tu norėtum aukoti.

Aišku, ir ta pati matematika gali būti filosofija, bet mes juk ne apie tai, ar ne?

Antra. Kalbėdamas apie žmonių kišimą į rėmus (aišku, tu tai darai kitame kontekste) savo komentare atlieki lygiai tą patį veiksmą. Stiprus gamtamokslis gali būti visapusiškai išsilavinęs individas. Įdomus pašnekovas. Ir priešingai - be proto stiprus, iš pažiūros - gerai išsilavinęs istorikas (ir pan. profesijos) gali būti tokio siauro pasaulėvaizdžio, apie kokį galbūt net nenumanei egzistuojant.

Ir, žinai, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tų siaurų protelių (nors, dar kartą kartoju, jie tikrai gali būti profesionalūs) tarp humanitarų yra žymiai daugiau, nei tarp gamtamokslių.:)

Banali išvada - viskas priklauso tikrai ne nuo tokio tipo kilmės pasirinkimų (t.y. nors pasirinkta profesija (išsilavinimas), net ir mokykloje mokomos disciplinos lygis (A, B, atsisakyti) gali reikšti daug, tie pasirinkimai matuojami, grindžiami ir savo realią išraišką įgauna tik tavo paties norų ir pastangų dėka). Bet tu tai tikriausiai ir pats supranti?

Dėl 1 - tai ir sakau, kad po to galvą į sieną norėjosi trinktelėti - iš pradžių kažką padarai, po to jau ir pagalvoji.

Dėl 2 - irgi gerai.

Dėl 3 - antru variantu kažkodėl galvoje turėjau Cortazarą. Velnias, reiškia - kažko neįskaičiau. Besmegenių dalia (kartu su punktu nr. 1).

4. Bet (mano) pamirštasis J.L.B. tekstu, matyt, džiaugtųsi. Tikrai.

1. https://www.fbi.gov/news/podcasts/wanted/jose-manuel-garcia-guevara-1.mp3/view  (taip, taip, aš gūglinau - jei galėčiau, vietoje rezultato, kurį nulėmė šita padaryta kvailystė, dabar trinktelėčiau galvą į sieną).

2. Pasakyk, kad tik mano pavargusios smegenys kažkodėl mintis nukreipė gerbiamo jau buvusio (bet vis dar esančio) G.G.M. link, ir kad tai niekaip nesusiję. Nes nesusiję.

Lošėją - Estijoje.:)

Jo.

Kokius penkis kartus taisiau aną žinutę (kad rodytų pilną tekstą), po to parašiau DAR vieną ir finale man vis tiek palikdavo tik pirmą sakinį. Nuoširdžiai - wtf?

Citavau aną sakinį, nes (tęsiu):

tai (kad) gavo Jonynas su Saboliumi finansavimą parengiamiesiems darbams.:)

Lošėją mačiau anksčiau, palaikiau ir gero tikėjausi dar nuo filmavimų. Džiaugiuosi aš juo (subjektyviai ir labai šališkai). Galima prisikabinti, bet šiuo atveju tiesiog nesinori, o tai jau labai svarbu.

KP šiemet mačiau tik vieną programą, ir tą pačią - lietuvišką. Hau. Bet Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus - visai profesionaliai sukaltas darbelis. Infantilus - t.y. jam trūksta smegenies. Bet įdomiai žiūrisi, tad vis tik gana originalu - ypač žinant sumas, už kurias tas filmas apskritai buvo padarytas (va čia ir išlenda geros idėjos faktas. Įgyvendinimas, kaip minėta, kitas klausimas). Rodyčiau vaikams.:) Suaugusiems dar teks palaukti.

---

Bžžhh.. Niekaip nesuprantu, kas čia su tuo citavimu darosi. 

Jo, baigėsi. Gaila šiaip, įdomu, kaip bus su kitais sezonais.

Tik esu pasimetusi. Viena vertus - turbūt reikėtų sėsti prie kompo ir kiek pasigūglinti tam tikrus niuansus. Kita vertus - man, kaip intelektualiai paplokščiam sutvėrimui, galimai trūko tos metafizikos įžeminimų. O gal kaip tik tokio pretenzingumo nebuvimas yra gerai, tik aš nemoku to įvertinti.

Šiaip į gerų serialų temą (gal kiek kitas kampas, bet kam tai rūpi) rekomenduočiau pasidomėti skandinavų (danų-švedų, ne JAV perdarytais) Borgen, Killing ir Bridge.

Jo, į Lošėją būtinai nueikite.

O KP programa šiaip kaip visada. Yra ir gerų, ir prastų filmų, bet čia, aišku, visiems pagal savą skonį. Tik jiems kažkaip dažnai būna sunku su gerųjų iškėlimu į viršų.

Puiku, kad pavyko įgyvendinti Aleksejaus Germano retrospektyvos idėją ir susižvejoti naujausiąjį. Fenomenalus režisierius buvo.

Ir iš tikro Pupa-Puipa man buvo geriausia vieta filme. Šis simbolis tiesiog tobulas iliustruoti ikišaindieniniam LT kinui.

Aš ne plėšriai.:) Bet man tiesiog įdomu, kas yra „ikišiandieninis LT kinas“ ir kaip jį iliustruoja šuns būda? (režisieriaus požiūrį aš žinau (nepritariu), įdomu, kaip jas supranti tu?)

Nes, vienok, Vėlyviui iki Puipos - kaip pėsčiom iki mėnulio ar dar toliau.

-----------

Ne joks ne Olimpas. Šioks toks nušvitimas vaidybinio kino sferoje bus Jonyno ir Saboliaus „Lošėjas“. Tik tiksliai nežinau, kada jis pasieks Lietuvą, lyg ir pavasarį? Bet kokiu atveju - jeigu kalbame apie nac. kino siekį aktualizuoti nūdienes Lietuvos problemas - filmas visa galva aukščiau.

Vėlyvis turbūt yra talentingas berniukas. Bet gerų norų, intuityvizmo ir dievukų (pastarųjų atžvilgiu stebina tai, kaip elgiamasi (ar, tiksliau, nesielgiama) su tuo, kas pas slypi po forma) turėjimo neužtenka, o režisierius - visgi rimta profesija, kuriai reikia įdirbio. Kai prie to įdirbio nebuvimo prisideda dar ir bėdos su scenarijumi (o žanriniame kine jos ypač išryškėja) - nes nei Vėlyvis, nei, tuo labiau, Banys nėra kino dramaturgai (talento, kino kalbos specifikos pagavumo prasme) - finale ir gaunasi vidutinis antrarūšis marmalas. Užsieniui mes tikrai neįdomūs, nes analogų ir pas juos prikurta, o talentingesni kaimynai gali pavaryti ir geriau, ir stipriau.

Jo, teko susidurti su Kaubriu. Grynas istorikas, bet tikrai gerietis, žinau, kad labai rūpinasi pas jį rašančiais studentais. Motyvuokis motyvuokis, nėra čia ko, mažai liko.:)

Iš ko ir pas ką BD rašai? Pasimotyvuok bent truputį - geras balas - tiesus kelias į norimus magistrus (vis tiek, įtariu, kada nors teks stoti).:)

Dėl to ir rašau, kad žinau, kas prie ko IF. Tik kad ir kitose studijų srityse tas pats. Mesti ir aš kiekvienais metais norėjau. Likus savaitei iki BD pridavimo tas noras buvo ypač didelis. Rezultatas toks, kad ne už ilgo, reikia manyti, gresia magistrinio gynimas.

Nieko gero, bet man atrodo, kad daugumai tokia banga užeina.:) O bakalauro rašymas irgi nemotyvuoja (interesai ir pan.)? Neįdomu/neaktualu?

Nes paskaitos tai. Nugi visokių yra, tarp jų - ir tų, kuriose sėkmingai gaištamas laikas (t.y. tokių, kurias net sudėtinga nurašyti į „bendro išsilavinimo“ skiltį), ir motyvacijos net ir labai norint jose nerasi.

O šiaip gi studijose daug kūrybinės laisvės - išnaudok tai.

Sutikčiau. Voliojosi (jau senokai) kažkoks straipsnis apie tai, kad dauguma statistinių komentatorių yra įv. įstaigų (gal net buvo minėta, kad valstybinės? Nepamenu) tarnautojai. Kažkaip tikrinta pagal IP adresus.

Dabar pagalvojau, kad beviltiškesnis reikalas, nei būti etatiniu komentarų rašytoju, yra tų etatinių komentatorių apskaitos vedimas.

Dar biškį literatūros į komentarų temą: https://auksozuvys.lt/knyga/lietuvio-utoportretas-intelektualine-provokacija/

  Mes dar galvojome, ar  norime rašyti komentarą, ar ne, bet tik dėl tavęs, tik dėl tavęs... Komentaras tatai buvo ir prieš tai, net be bandymų recenzuoti.

Taip, kuo ramiausiai teigiu, kad tame filme iš esmės viskas yra blogai - nei režisūros, nei dramaturgijos, nei vaidybos, nei operatoriaus darbo. Pasityčioti iš blogų darbų iš pradžių smagu, bet su laiku tai ima užknisti. Nuobodumas - anaiptol ne dėl veiksmo trūkumo, ano filme gi per akis, tik kas iš to? Nesuprantu, prie ko čia dokumentika, o „Tadas Blinda - pradžia“ (apie tą kalbame?) su Čiurlioniu sieja nebent tai, kad abiejuose režisūros, kaip profesinio amato, nerasi net su žiburiu. Niekas nebaksnoja į istorinius vingius Sofia'i Coppol'ai ir jos „Antuanetei“ (čia tiesiog pirmas į galvą atėjęs nestandartas), nes režisierė elementariai supranta ką daro ir suvaldo medžiagą. O kai filme nėra „bazės“ - akys natūraliai ima lakstyti po „anstatą“ ir nori nenori užkliūna už fikusų ir sovestkų krištolinių servizų. Su „Dėde Vania“, nes niekas man neįrodys, kad jis buvo nepakeičiamas meninis sprendimas - pribaigė galutinai. Velnias slypi detalėse, ar ne? Jos visada labai daug pasako apie filmą.

Taigi, kas čia dar? Režisieriaus vizija primena seną negerą sovietinį revoliucinį filmą, tokį, kokių stalinmečiu kepdavo N vienetų. Ir po to kepdavo, tik jie būdavo dar labiau išvėsę ir niekas bent jau nebeapsimesdavo, kad tai - menas. Ar papasakoti apie nuvalkiotas klišes, kurių pagalba „sukama“ intriga ir konstruojamas siužetas, dramatugrijos baltas, ar gal jau juodas, dėmes (ir visa tai - su klasikiniu linijiniu naratyvu!) ir nemotyvuotus, neišvystytus charakterius, kur vienas blogas, kitas geras, o trečias - šiaip pavėpęs? Primenu, kad tiek Čiurlionis, tiek Kymantaitė realybėje buvo labai išsilavinę žmonės, tad bent anųjų žodyno skurdą reikėjo  kiek apmąstyti. Čia kaip minimum. A, ir dar blogas operatoriaus darbas. Pornografija yra taip filmuoti Čiurlionio paveikslus. Ar argumentavau, kodėl, mano kuklia nuomonyte, filmas man atrodo blogas?:(

Bet aš labai džiaugiuosi, kad filmas tau patiko. Ir kad režisūra patiko - taip pat. O dabar einu lauk iš smėlio dėžės.:)

Tai į Čiurlionį nueik nueik. Reikia nueiti, nepaisant to, kad labai vargšas.:D Ne tiek ir daug tos nacionalinės produkcijos, žinia.

Mhm, va, o manęs „One Day“ niekaip nepalietė. Dar, va, pagalvojau, kad iš esmės tai Meilė labiausiai „kerta“ per asmenines baimes arba patirtis, kas jų turi tokiomis formomis.

Kino teatre kažkada ašaras upeliais leidau.:))) Tu visai ne?

Po to su vienu pažįstamu įsivėlėme į diskusiją apie manipuliavimą emocijomis. Kad jo „priėjimas“ prie filmo buvo nuo įtarimo, kad manipuliuojama, iki emocijos, o man - atvirkščiai, po pasikūkčiojimų pagalvojau, kad velnias, gi jis (režisierius) tyčia taip smeigė ir sėkimingai sužaidė. Truputį pasigedau hanekiškų demonų už durų, bet ta žmogiškosios prigimties tema, kokiu kampu Haneke ją bepaimtų, yra vis dėlto meistriška. Norėčiau gal pakartoti, turbūt jau blaiviau sektųsi žiūrėti.

Kadangi dar neturėjau progos, tai norėčiau palikti atsiliepimą apie „Laiškai Sofijai“. Vargšas Čiurlionis. Nuobodu iki begalybės, visiškas profanizmas, rezultatą truputį gelbėjo pora aktorių, bet smukdė visa kita (nuo režisūros, absurdo scenarijaus iki to, kad net elementarių istorinių faktų nesuderino). Ir džiaugsmas, kad bent jau šito tai mes nefinansavom.

Man Girlfriend experience, pamenu, patiko.:)

Taip, tas pats Murti-Bingas.

Bet „Mobis dikas“, kaip bebūtų, nėra jauniesiems zoologams skirtas vadovėlis „apie banginį“. Ateičiai.;) Pradedant individo obsesyvia drama ir savo ribotumo suvokimu, net religijos klausimu, baigiant tuo, kad kiekvienas kūrinys yra savo laikotarpio politinės santvarkos/sociokultūrinės situacijos atspindys. Neįvertini  slenksčių. Ok ok, protingas vaikas, viskas su laiku.

Nu kamon, vaikai. „Mobis dikas“, kaip bebūtų, yra XIX a. amerikiečių literatūros klasika, viena iš tų knygų, kurių, sakyčiau, elementariai gėda nežinoti ir būti neperskaičiusiam. Neabejoju, kad ji netaps nei jūsų gyvenimo kūriniu, anei, realu, padės besikankinant nūdienėse egzistencialistinėse duobėse. Bet knyga cituojama, perfrazuojama, ir ne vien literatūroje (kur jau vien kultinis pirmasis sakinys) — be tokių jungiamųjų grandžių sudėtinga sekti ir suvokti kultūrinę tradiciją, jos tęstinumą/kaitą

Skaitau Stanislaw Ignacy Witkiewicz „Insatiability“. Gana „intensyvus“ stilius, vietomis truputį sunku stumtis į priekį. Neabejoju, kad kaltas čia ir vertimas, bet originalo kalba kol kas skaityti neapsiimsiu. Tuos, kuriems įdomūs pavergti protai, dvigubos moralės etosas, totalitariniai režimai (ypač Vidurio ir Rytų Europos regiono specifika), manau, turėtų „užkabinti“. Ir orveliškos utopijos/distopijos etapą išgyvenusius, ir šiaip lenkų tarpukario literatūros mėgėjus.

Muzikiniai šifrai. Dum dum dum... Čia: https://answers.yahoo.com/question/index?qid=20081101161634AAvM3kB

Ou. Jo, laukiniai 92-ieji.: )))

Taigi labai gerai, kad yra galimybė nestovėti vienoje vietoje. Nebent gaila vasaros/atostogų.:) O ar buvo/bus sunku galima įvertinti tik po visko, ne prieš.

Man po +/- poros metų to paties darymo jau stogas važiuoja, kompensaciniai mechanizmai nebepadeda, o naujos pespektyvos kažko artimiausiu metu nebesišviečia.

Aha. Panašu, kad bus gerų renginių. Teks eiti. Knygų nepirksiu.:) Nors negera pasidaro nuo minties apie krūvą žmonių.

Kartojam jo ritmą įtaigų, manyčiau.

Tarp kitko - pažiūrėti rudenį jį iš esmės galėjo visi, kas tik norėjo - visą savaitę rodė Multikino vėlai vakare. Čia buvo kažkokia chaltūra lyg su Oskarais susijusi... Tik nereklamavo niekas niekur dėl suprantamų priežasčių, žinios kažkaip per savus ėjo.

Soundtracko absoliučiai neprisimenu! Ar garsus, ar daug jo buvo... Bet čia man su girdimąja atmintimi blogai.

Va dėl biudžeto ir neišpildymų, tai, mąstyčiau, ne visai piniguose esmė. Jų reikia, ir kad lietuviai yra vargšai, už mažus pinigus filmuojantys gerokai per didelius filmus, tai faktas. Bet skylės šiuo atveju grynai idėjinės.

Tik dar kartą įsitikinau (minusas sau pačiai), kaip blogai yra kažko tikėtis. Besiremdama treileriu ir preliminariu naujienose pateikiamu siužetu mintyse turėjau visai neblogo filmo vaizdą.:)) O tema man, nepaisant jos galimo nuvaliojimo ar populiarumo, atrodo(-ė) visai patraukli.

Dilgėlė „Aurorą“ matė dar rudenį.:) Ir labai spjaudėsi, nes po daug žadančio treilerio ir gana vidutiniškai neblogos (pripažinkime) „Kolekcionierės“ tikėjosi daugiau. Tai čia buvo kaip šlapiu skuduru per veidą.:) Dabar linksma prisiminti, kaip ir visą nelabai vykusį filmo PR'ą.

Eidama į peržiūrą blogiausiu atveju, galvojau, bent į Šarūną Bartą pažiūrėsiu. Bet ir anas tik kažkur aptakiai fone sušmėžavo. Dar vienas linksmumas buvo tame, kad iš esmės niekas nenorėjo apie šitą filmą rašyti. Dabar jau gal net gailiuosi.

Prastas filmas, 6,9 jam daug (ir kaip lietuviškam). Vertinant žiūroviškai jis paprasčiausiai nuobodus. Dramaturgiškai akivaizdus yra elementarus motyvacijos stygius, iš labai abstrakčios idėjos „išvartytas“ ilgo metro filmas. Pažiūrėjęs filmą žiūrovas „pats iš savęs“ gali suformuluoti daugiau, nei siūlo kūrėjai.

O šiaip — nejaugi kažkas tikrai taip primityviai įsivaizduoja žmogaus smegenų veiklą ir galimybes? Jau apirusios jos, tosios „kelionių smegenys“. Koma, panašu, padarė savo. Žiūrėdama prisiminiau Maslow poreikių piramidę, visą filmą taip ir nebuvo išbrista iš primityviųjų poreikių bazės (seksas, maistas ir pastogė). Nebe tie laikai, kai sekso scenų filme negalėjo būti, nieko naujo, trikdančio ar neįprasto. Bet geruose filmuose jos kažkaip sugeba rasti savo vietą bendrame kontekste. Vienas gerbiamas žmogus, mane susistabdęs, sakė — „o žinai, skaičiau genialią antraštę — „Naujame Buožytės filme — nuogi Jutaitė ir Jampolskis“.“

Geniali ji vien jau todėl, kad iš esmės suformuluoja viską, kas tame filme ir yra. Deja.

Filmui skirti „specialieji fantastinių filmų prizai“ manęs neįtikina, nors suprantu, kad žiūrovui (ar gal netgi kažkam, kam specifinė Rytų/Vidurio Europos kino filmų raiška vis dar asocijuojasi su „kita kokybe“, Ezopo kalba etc.) gali pasirodyti, kad jam rodomas didelis menas.

p.s. tuo metu, kai vyko nereklamuojamos filmo peržiūros, buvo labai rimtų problemų su subtitrais — daug „iššokinėjusių“ raidžių. Nepagarba žiūrovui. Dabar gal jau sutvarkė?

Mhm! Nors galvoju, kad pagal bendrą idėją tai viskas kaip ir susidėliojo. Bet va kad ji, toji idėja, tikrai siaura, nekabinanti ir nepasakanti nieko naujo (įskaitant ir visus „užmetimus“ apie totalitaristines santvarkas, sąmokslus bei kitas gyvenimiškas negandas).

Knygos skaityti neteko?

Debesų žemėlapis / Cloud Atlas .

Primityvi filosofija sugeba greitai atsibosti. Trys valandos apie tai, kad egzistuoja likimas (Dievas? Na, kažkas), meilė ir (asmeninis) pasirinkimas. Ir kad skirtingos komponentų proporcijos nulemia skirtingą rezultatą. Knygą gal ir vertėtų paskaityti. Vien tam, kad išsiaiškinčiau, kas joje tokio neekranizuojamo.

Įdomiausia filmo dalis buvo kelios minutės beprasidedant titrams, kai parodė, kas ir ką vaidino. Išradinga!

Po visko tik susimąsčiau, kad gal ir aš išaugau iš tų laikų, kai Matrica buvo filosofijos viršūnė šiuolaikiniame kine.

Carax'o „Šventuosius motorus“ mačiau. Pažiūrėjai? Kokie įspūdžiai?

Atsiliepimas turėtų būti ir galėtų būti ilgas, todėl tingiu.:) Man tai neabejotinai buvo vienas geriausių reginių šių metų Scanoramoje.

Visų pirma dėl to, kad kažkurią žiūrėjimo minutę tu spjauni į smegenų prievartavimą meždiojant vaizdines metaforas ir mėgaujiesi pačiu reginiu, kino galimybėmis ir režisieriaus fantazija. Suvokimas ateina vėliau. Pats.

Antra — tai, kas man labiausiai patiko filme — tai pati tikriausia kino dedikacija kinui.

Savotiška kontepliacija apie kiną. Tokį, kokiu jis buvo anksčiau, kokiu tapo ir kaip kito ribos tarp kino ir realaus gyvenimo. Galų gale — ir apie patį žiūrovą. Nostalgiška. Ir kartu — liūdna. Toks… Kažkuria prasme — filmas-manifestas. Paskutinis įkvėpimas. Ar iškvėpimas.:)