einaras13

Balandžio 21-27 savaitė. Intensyvi savaitė, daugiau muzikos turbūt girdėjau gyvai negu ausinėse.

1-2. God Is An Astronaut – Adrift (4)

1-2. dargana – Niekas Nesupras (4)

3-6. God Is An Astronaut – Burial (3)

3-6. God Is An Astronaut – In Flux (3)

3-6. Oranssi Pazuzu – Kuulen ääniä maan alta (3)

3-6. Xiu Xiu – Gray Death (3)

Cmon, TH turi kalnus kitų gerų ir originalių dainų.

Valveavaruus ne tik uždaro puikų Värähtelijä albumą. Jis taip pat meta užuomina į tai, koks bus Oranssi Pazuzu skambesys po 4 metų, kai jie išleis kitą studijinį albumą Mestarin Kynsi. Värähtelijä albume klavišinių ir apskritai sintezatorinių manipuliacijų nėra jau tiek daug, tai nėra taip jau labai elektronikos inspiruotas albumas, bet Valveavaruus kompozicijoje į psichodeliškai atmosferinį muzikos pluoštą grupė įsiuva įvairių sintezatoriaus manipuliacijų (įžangoje), bene bažnytiškai skambančių vargonų (vidurinėje sekcijoje) ir riebų sintetinį bosą, greičiausiai boso pedalą trečiajame kūrinio trečdalyje. Nors yra avantiūristiškų vargonų Saturaatio dainoje, griausminga vargonų siena Havuluu kulminacijoje, bet sintezatoriaus manipuliacijos albume gan retos, pasirodo tik protarpiais ir dažniausiai antrame plane. Valveavaruus dainoje šitie bene elektroninę muziką primenantys elementai tampa daug atviresni ir tokia pati filosofija tęsiasi tiek Mestarin kynsi, tiek Muuntautuja albumuose. 

Valveavaruus nėra mano mėgstamiausias kūrinys albume, jo pirma pusė man kartais prailgsta. Bet nuo vidurio tas vargonų skambesys taip mane įsiurbia, o tą riebų bosą tiesiog dievinu. 10 balų su minusu.

Balandžio 14-20 d. savaitė:

1. Xiu Xiu – Maestro One Chord (12)

2-3. Xiu Xiu – Sleep Blvd. (9)

2-3. Xiu Xiu – Piña, Coconut & Cherry (9)

4-6. Moonspell – Opium (8)

4-6. Moonspell – Awake (8)

4-6. Dark Tranquility – Day To End (8)

Thanks for reminder! 

Gan gerai vertinamas ir žinomas Xiu Xiu darbas, norėjau jį išgirsti prieš apsilankydamas Xiu Xiu koncerte už poros dienų. Gerai prasidėjęs, bet greitai spirale žemyn nusiritęs albumas, mano nuomone. Geriausios dainos yra pirmosios dvi: Sad Pony Guerrilla Girl pasiūlo melodingą ir gražią Xiu Xiu kūrybos pusę, o Apistat Commander yra galingas noise roko gabalas, kuris yra tikrai gan panašus į man gerai pažįstamą vėlyvesnę Xiu Xiu kūrybą.

Tačiau po to einančios dainos vis labiau kelia man klausimų... Walnut House dar suprantu, tai gan tykus ambientinis avant pop numeriukas, savotiškai žavinga daina, bet jau prasčiau išlaikanti dėmesį. Su 20000 Deaths irgi galima gyventi, gan elektroniškas gabaliukas. Pink City jau mane išmuša iš vėžių – agresyviai skambantis trumpas noise roko gabaliukas, kurį sunku suvirškinti. Ties Sad Redux-O-Grapher jau ištinka gili krizė – skamba kaip atsitiktinis minimalizmas be gilesnės idėjos. Šiek tiek albumą bando reabilituoti Blacks ir Brooklyn Dodgers – nors Blacks irgi turi ne visai simpatišką minimalistinę aranžuotę, bet tai jau daug labiau panašu į dainą lyginant su Sad Redux-O-Grapher. Brooklyn Dodgers turi riebią, tankią atmosferą, dėl ko skamba dar įtikinamiau.

Visgi visi gerieji albumo aspektai mano mintyse yra sutraiškomi su daina Fast Car – nežinau, ko Jamie Stewart užrūkė, kad nusprendė, jog 6 minutės ramble'inimo virš sporadiškų Tracy Chapman dainos akordų gali būti įdomu. Tos dainos klausymas man artimas agonijai. Gal tai susiję ir su tuo, kad ir originalo aš nemėgstu, bet turbūt geriau 10 kartų Tracy versiją perklausyčiau iš eilės negu šitą interpretaciją. Ian Curtis Wishlist irgi crazy daina su pernelyg nesuprantamu introspektyviu tekstu ir siaubingai skambančiais kaskartiniais rėkimais. Nors idėja įdomi, bet skamba ji tiesiog siaubingai ir kompozicija nesijaučia nei išvystyta, nei smagi ausims.

Jei dar albumas iki Brooklyn Dodgers turėjo šansų pretenduot į 8-etą, tai paskutinės dvi dainos iš jo nusiurbia gerą balą su viršum. Silpnas 7-etas. Nepateisino mano lūkesčių. Verčiau grįšiu į labiau contemporary Xiu Xiu kūrybą. 

Priedainio melodija turi šiek tiek panašumo į INXS – Original Sin. Bet gan gera melodinga daina su kaip visad Fancy muzikai būdingu šiokiu tokiu noktiurniškumu ir šaltumu. 9 balai.

Seku Xiu Xiu nuo Forget išleidimo (kas buvo berods 2017 m.). Man tas albumas, o dar labiau po jo sekęs Girl With Basket Of Fruit (2019 m.) paliko gilų įspūdį apie šią ekscentrišką grupę, tačiau pora vėlesnių albumų Oh No ir Ignore Grief mane kiek nuvylė. Todėl kažkaip neskubėjau 13'' išgirsti, bet dabar išgirdau ir tai tapo be konkurencijos mano mėgstamiausiu Xiu Xiu albumu iš paskutiniųjų penkių. Gal jei Basket Of Fruit nedavė pakankamai gero spyrio pasidomėti jų ankstesne kūryba, tai bent 13'' duos. 

Norėtųsi sakyti, kad 13'' yra labiausiai sveiko proto albumas iš paskutiniosios penkiukės. Mačiau wikipedijoj, jog kažkas iš recenzentų pažymėjo, jog tai yra neprognozuojamas chaosas, tačiau šitas teiginys neturi jokios vertės Xiu Xiu kontekste, nes visi jų albumai yra tokie. Šiame albume dar dainos turi aiškiai apčiuopiamą struktūrą ir kiekviena daina turi savo stilistinį charakterį, chaosą kuria tik kaip visuomet keistos, tirštos Xiu Xiu aranžuotės ir tai, jog yra platus stilistinis spektras albume (dainos viena nuo kitos stilistiškai gan stipriai skiriasi). Tai kiek kitokia situacija lyginant su Basket Of Fruit, pavyzdžiui, nes ten net dainų vidus (struktūra) buvo pilnas chaoso. Čia galbūt vienintelė Bobby Bland sudaro per daug trenktos avangardo dainos įspūdį. 

Ir tas gebėjimas atrasti dainoms jų formą ir yra didysis šio albumo laimėjimas, mano vertinimu. Tai sustiprina dainų charakterį ir padaro albumą daug įsimintinesniu. Šis albumas turi neįtikėtinai groovy ritmų, kokių turbūt nesu girdėjęs dar Xiu Xiu muzikoje: išskirčiau Maestro One Chord ir Bobby Bland šiuo aspektu. Albume yra tikrai geras atmosferinis numeris Arp Omni. Jame yra savotiškai glamroko o gal net acidroko inspiruotos Common Loon, Veneficium ir T.D.F.T.W., kurių rifai tiesiog traukia ausį. Veneficium išvis savotiška, ji turi progroko energiją savyje, galėtum ją asocijuoti su ankstyvomis iš psichodelinės tradicijos kilusiomis progroko grupėmis (dėl skambaus vargono labiausiai norisi gretinti su Colosseum arba Procol Harum šį skambesį). Pina, Coconut & Cherry bei Bobby Bland pasiūlo gan atmosferiškai tamsų noise roko ir elektronikos derinį. Pale Flower yra labiausiai į dream pop baladę panašus dalykas albume, bet ir tai su savitais Xiu Xiu kaprizais – ji neša savyje The Flaming Lips ir John Cale energiją. Galiausiai, Sleep Blvd. yra labiausiai į roko muzikos dirvą šaknis įleidusi daina su įsimintinu, galingu, emocingą vokalą turinčiu priedainiu. 

Silpnų kūrinių albume nėra, visi savotiškai tam tikru laipsniu patrauklūs. Visgi mėgstamiausi yra Maestro One Chord (tas ritminis motyvas skamba taip griežtai, bet kažkur giliai jame galiu girdėti R&B ar soulo tonus, kas prideda šarmo) ir Veneficium (ta progrokiška estetika man labai imponuoja ir ji yra gerai išpildyta kūrinyje). Albumui rašau drąsų 9-etą.

Toliau melodingo mirtmetalio tyrinėjimuose, bet neužmirštant ir progroko.

1-2. Jethro Tull – Heat (8)

1-2. Dark Tranquility – Atoma (8)

3-10. Jethro Tull – Radio Free Moscow (7)

3-10. Dark Tranquility – Hours Passed In Exile (7)

3-10. Dark Tranquility – Monochromatic Stains (7)

3-10. Dark Tranquility – Single Part Of Two (7)

3-10. Dark Tranquility – The Treason Wall (7)

3-10. Dark Tranquility – Format C: For Cortex (7)

3-10. Dark Tranquility – The Last Imagination (7)

3-10. Dark Tranquility – Encircled (7)

Galvoju, visai ironiška, kad universaliai nekenčiamiausias Jethro Tull albumas yra tas, prie kurio esu linkęs vis grįžti ir grįžti. Bet tada suvokiau, kad aš NIEKADA gyvenime neturėjau problemų su būgnų mašinos skambesiu (ypač roko muzikos kontekste), o tai, kartu su plona albumo produkcija, yra pagrindinės tos neapykantos priežastys. Gal ta pločio stokojanti, į audio spektro vidurį suspausta produkcija ir gali kartais grot per nervus, bet visi tie instrumentuotės ir produkcijos pasirinkimai man atrodo sąmoningi ir netgi derantys su albume vyraujančia persekiojimo / šnipinėjimo tematika. Albumas yra garsiškai (sonically) įdomus ir man savotiškai patinka.

Niekad šio albumo neįvertinau kritiškiau ir sunku pasakyti, kur jis atsirastų mano asmeninėje Jethro Tull albumų rikiuotėje, bet turiu nuojautą, kad rasčiau diskografijoje man mažiau patinkančių JT darbų ir nepulčiau jo dėti į patį dugną, ką daro dauguma JT fanų.

Šįkart labai išplauta statistika, matyt šią savaitę klausiau visokios "asorti" muzikos, bet nesifokusavau į vieną atlikėją / albumą / dainą. 

1. Thy Catafalque – Esőlámpás (5)

2-11. Fecal Matter – Bambi Slaughter (3)

2-11. Fecal Matter – Sound Of Dentage (3)

2-11. Dark Tranquility – Punish My Heaven (3)

2-11. Dark Tranquility – Silence, And The Firmament Withdrew (3)

2-11. Dark Tranquility – Shivers And Voids (3)

2-11. Dark Tranquility – One Of Us Is Gone (3)

2-11. Dark Tranquility – Not Nothing (3)

2-11. Dark Tranquility – Neuronal Fire (3)

2-11. Dark Tranquility – Drowned Out Voices (3)

2-11. Dark Tranquility – Unforgivable (3)

Mano mėgstamiausios grupės Van der Graaf Generator klasikinis line-up'as (Hammill, Banton, Jackson, Evans) man visuomet bus pats brangiausias. Vis dėlto, kai pagalvoju, į kokį istorinį koncertą norėčiau nusikelti labiausiai, man į galvą šauna 1977-1978 m. Van der Graaf koncertai su Hammill, Evans, Potter, Smith sudėtimi (ir šiek tiek vėliau prisijungusiu Dickie). Šita VdG grupės inkarnacija yra vienas energingiausių roko muzikos žvėrių, kokius man tik teko kada nors sutikti. Sena (ir nauja) kūryba atliekama ne tik su didžiule galia, bet ir su savitomis interpretacijomis, naujais instrumentiniais intarpais ir kartais net visai kitaip perkonstruotom dainom (pvz, kaip kelios A Plague of Lighthouse Keepers siuitos dalys būdavo sujungiamos su The Sleepwalkers antrąja puse į vieną kompoziciją). Man tai yra visiškai idealu, nes aš iš koncerto labiausiai tikiuos kažko, ko neišgirsčiau studijiniuose įrašuose. 

Šito Tamas Katai projekto labai trūksta music'e... gal rasiu kada progą šitą trūkumą ištaisyti.

Šitą dainą buvau įsitraukęs į savo grotuvą kai pernai vasarą keliavau po Vengriją. Šiandien prisiminiau to priežastį – be galo įsimintina melodija ir masyvus rifas su gan abrazyvia produkcija skamba taip galingai. 

Šįvakar sukdamas savo mėgstamiausių dainų grojaraštį aš užkliuvau už Camel – Unevensong. Ir šita daina manyje užkūrė mintį šitai temai. Nes aš jau kurį laiką giliai viduje galvoju (ir tik dabar išdrįstu pasakyti), kad mano mėgstamiausia Camel sudėtis nėra klasikinė Latimer/Ward/Bardens/Ferguson sudėtis, kurią turbūt pasirinktų 99 % grupės fanų. Man įdomiausi Camel yra Latimer/Ward/Bardens/Collins/Sinclair – ši sudėtis įrašė albumus Rain Dances ir Breathless. Sinclair'o bosas toks gyvastingas, man Camel muzika tiesiog spinduliuoja daugiau spalvų šioje eroje. Yra ir kitų grupių įdomių line-up'ų, apie kuriuos norėsiu netolimoje ateityje pakalbėti atskiruose komentaruose.

Kokie yra jūsų mėgstamiausi įvairių muzikos grupių line-up'ai? Ypač įdomu, jei turite nestandartinius pasirinkimus, panašiai kaip aš su Camel.

1. The Cure – Drone:Nodrone (22)

2-3. Jethro Tull – Curious Ruminant (18)

2-3. The Cure – Warsong (18)

4. Dark Tranquility – Nothing To No One (13)

5. Dark Tranquility – The Lesser Faith (11)

Gan dažnai nesutinku su Anthony Fantano nuomonėmis, bet jo teiginys apie Alone buvimą šio albumo žemuoju tašku ir tiesiog stale daina yra vienas rimčiausių akibrokštų. Aš net nebaigęs pirmosios Alone perklausos pasakiau sau – aš privalau išgirsti tuo metu dar būsimą The Cure albumą. Kadangi nesu didelis The Cure žinovas, tai tik neseniai sužinojau, jog šį albumą nuo ankstesnio iš tiesų skiria net 16 metų pertrauka. Ir, o varge, kokio įspūdingumo yra šis sugrįžimas.

Albumas yra labai atmosferiškas, tirštas, miglotas, pilkas, lyriškai įkrautas. Per visą jo eigą tiek muzikaliai, tiek lyriškai plaukia tamsūs debesys, dažnai nugriaudžia perkūnijos, lietūs sustiprėja, tai susilpnėja iki dulksnos, bet visuomet išlieka niūru ir pragiedrulių nesulaukiame – tokia yra albumo nuotaika. Ir tai yra vienas vientisesnių atmosferos prasme albumų per pastaruosius kelis metus. Ir tai yra bene svarbiausias mane žavintis dalykas apie šį albumą. Be to, melancholiška muzika yra mano forte, tai aš nesiskundžiu šia atmosfera nė kiek.

Fantano kritikuoja šio albumo drumstą produkciją. Aš manau, kad tas grėmėzdiškas boso garsas, mikso tolumoje skambantys klavišai ir panašūs šio albumo produkcijos ypatumai gerai pasitarnauja užbrėžiant šio albumo atmosferą ir įtvirtinant gotiško postroko stilistiką, vyraujančią šiame albume. 

Albume taip pat yra gan aiški kompozicinė maniera: ilgos įžangos, bet užsklandų nėra. Labai dažnai dainos užgęsta po vokalinės dėstymo dalies fade-out'u ar panašiai. Vėlgi, aš to nevertinčiau kaip minuso (nors vieną kitą recenziją, kuri pabrėžia šį aspektą neigiama prasme, mačiau). Didelės kulminacijos ir grandiozinės kodos apskritai roko muzikoje pasitaiko per dažnai, o čia baigties trūkumas pasitarnauja ir tuo, kad lyriškai dažnu atveju albume apimamos vienokios ar kitokios baigties (meilės baigties, gyvenimo baigties ir pan.) temos, nepaisant to, kad jos apie baigtį, yra pačios iš savęs amžinos temos – joms epilogas neturi prasmės. Svarbiausia turbūt tai, kad net jei kai kurios kompozicijos pasibaigia gan staigiai, visgi įžangoje skiriamas didelis laikas muzikinės temos įtvirtinimui padeda, kad šios kompozicijos nesijaustų pernelyg neišvystytos (su kuo, deja, per dažnai susiduriu šio dešimtmečio pop muzikoje). O net ir subjektyviai kalbant, aš esu didelių įžangų mėgėjas, aš mėgstu, kai muzikinė tema giliai įleidžia šaknis į tave ir turi atspirties tašką tolesniam vystymui. Ilgiausiomis įžangomis albume turbūt pasižymi Alone ir Endsong ir jas abi už tai vertinu.

Albume, mano nuomone, silpnų dainų nėra. Galbūt silpnuoju albumo momentu išskirčiau įsimintinų melodijų stoką. Tai yra dalinai tos pilkos albumo atmosferos pasekmė, bet galbūt grupė galėjo atlikti geresnį darbą tam tikrų melodinių temų geresniam išryškinimui. Tai tapo ir priežastimi, kodėl individualioms dainoms aš truputį dažniau dalinau 9-etus, o ne 10-ukus. Ironiška, kad aš daugiausiai to užbrėžtumo ir užtikrintumo pasigendu vienoje fanų mėgstamiausių dainų A Fragile Thing. I Can Never Say Goodbye ir Endsong dainose kartais pradedu justi per daug gilią monotoniją – galbūt buvo galima pasirinkti truputį kitokius muzikinės temos vystymo metodus, nes kartais man šios dainos prailgsta. Nors Endsong šiaip jau, kaip finalinė albumo daina, tikrai paveiki. 

Man patiko romantinės natūros daina And Nothing Is Forever – tokio šiltesnio, atviresnio, optimistiškesnio garso albumui tikrai reikia. Panašiais aspektais giriu ir All I Ever Am – ji irgi kupina šilto pozityvizmo (bent jau skambesyje), skaidraus sintezatoriaus ir pianino intarpai yra nuostabūs dainoje ir jie gerai įsipaišo į gan ritmišką dainos natūrą. Ši daina bene labiausiai primena klasikinę post-punk'o erą ir turbūt labiausiai primena ir The Cure, kai jie buvo jauni. Bet mano mėgstamiausi trys opusai yra jau minėtoji Alone, taip pat Warsong bei Drone:Nodrone. Alone turi labai daug melancholijos savyje ir vėlgi, labiausiai norisi girti klavišinių indėlį į šią postrokišką lėto tempo tekstūrą – sintezatoriai įpučia daug erdvumo, bet tuo pačiu ir ilgesingumo, o sporadiškos pianino natų sekos skverbiasi giliai, praktiškai iki pat mano dūšios gelmių – labai emocingas skambesys gaunasi. Roberto Smitho vokalinis pasirodymas dainoje (o iš tikrųjų ir visame albume) yra tiesiog nuostabus – 65-erių vyruko balsas skamba lygiai taip pat gerai kaip jaunystėje. 

Warsong yra pati sunkiausia emocine prasme daina albume, tas tiek pat atsispindi ir tamsioje muzikoje, ir lyrikoje. Neapykanta vieni kitiems rūgsta mūsų kultūrose per ištisas kartas, dėl ko karai yra neišvengiami ir kai kieno net trokštami, ir galiausiai mes iš esmės gimstame, kad žūtume tuose prasmės neturinčiuose karuose. Kažkur tarp eilučių slepiasi Roberto Smitho mintis: this is such a bullshit, ir tikrai norisi tik pritarti, ir net pats susimąstai, gal antinatalizmas (žmonijos dauginimąsi kritikuojanti filosofija tuo pagrindu, kad žmogus gimsta kančiai) iš tiesų turi racijos. Ir visai šitai egzistencialistinei frustracijai perteikti pasirinkti muzikiniai įrankiai yra 10/10 – pagrindinė muzikinė tema grėsminga ir niūri, klavišinių partijose tiesiog girdi pyktį, o Smitho vokalas kaip niekad gaudus ir skvarbus. 

Drone:Nodrone yra šio albumo headbanger'is. Viena iš retesnių roko muzikoje dainų, kur bosas yra pagrindinis rifo instrumentas (Yes – Roundabout stiliumi). O turint omeny, koks šiame albume yra boso garsas, tai toks jausmas, kad visa erdvė aplinkui tave raižoma benzo pjūklu – labai agresyvus ir paveikus skambesys. O dar pridėkim negailestingas elektrines gitaras antrame plane ir skardų sintezatoriaus garsą ir turime vieną agresyvesnių, bet tuo ir žavingų alternatyvaus roko dainų.

Turėjau mintį šiam albumui rašyti 9/10, bet kuo toliau rašau šį komentarą, kuo daugiau svarstau, tuo man labiau norisi rašyti 10/10. Tai kas, kad ne visos dainos tokios ryškios, įsimintinos ir paveikios kaip Warsong ar Drone:Nodrone, bet albumo atmosfera, stilistika, gelmė (tiek lyrinė, tiek muzikinė) kalba už save. Pridėkim tai, kad iš esmės nėra rimtų silpnų taškų albume. Ir, svarbiausia, kad beveik 50 metų jau aktyvi muzikos grupė sugeba vėlyvojoje savo karjeroje, po ilgos pertraukos, išgimdyti tokio efektyvumo albumą. Dėl visų šių priežasčių man norisi rašyti 10 iš 10 ir sakyti, jog tai vienas sėkmingiausių 2024-ųjų metų darbų. Ir kyla noras klausti The Cure fanų – o ar grupės praeityje yra panašaus skambesio / stiliaus albumų į šį? Nes šis albumas mane tikrai verčia graužtis, kad aš The Cure pažįstu tik atskiromis dainomis, o albumų nežinau. 

Nors ir neidealus albumas, bet tikrai geresnis už ankstesnįjį RokFlote ir turbūt mano mėgstamiausias iš trijų naujausių albumų po grupės atsikūrimo. Stilistiškai jis nėra kažkuo išsiskiriantis iš RokFlote ar The Zealot Gene, tiesiog šiame albume randu daugiau ausiai patrauklių aranžuočių ir kompozicijų. Mane ypač žavi Jack'o Clark'o gitara šiame albume: nors albume nėra investuojama į ilgas soluotes, bet net ir trumpais momentais (pavyzdžiui, Over Jerusalem dainos viduryje) gitara sužiba ryškiai. Stiprus gitaros vaidmuo labiau atsiskleidžia net ne soluotėse, o pagrindinėse muzikinėse temose: Curious Ruminant dainoje ypač. Taip pat nedažnai tenka Jethro Tull muzikoje akcentuoti gerai skambantį bosą: man jis ypač veikia Stygian Hand dainoje ir nemažoje dalyje ilgosios Drink From The Same Well siuitos segmentų. Beje, naujosios Jethro Tull kartos inovacija – akordeonas – man šiame albume geriausiai įsilieja į muziką. 

Kompozicijų prasme albumas nėra vienalytis: man atrodo, kad visas vidurinis albumo segmentas (nuo Dunsinane Hill iki Over Jerusalem) yra kompoziciškai kiek monotoniškesnis, ne toks stiprus kaip albumą pradedančios kompozicijos Puppet And The Puppet Master ir Curious Ruminant ar albumo gale esanti Drink From The Same Well. Titulinė kompozicija yra mano mėgstamiausia daina albume. Jau minėta nuostabioji gitara yra puikioje dermėje su fleita ir giliu vargonų skambesiu pagrindiniame dainos rife, kuris yra be galo malonus ausiai ir įsimintinas. Man patinka ir Iano Andersono vokalo maniera – jis rado neambicingą būdą, nepertempiant daug gyvenimo mačiusių balso stygų, vos ne spoken word stiliumi atlikti vokalo partijas (ir tas skamba visiškai neįkyriai). Puppet And The Puppet Master turi labai įkvėpiančių ir ryškių instrumentinių momentų, kurie yra skoningai interkaliuoti į melodingą pagrindinę muzikinę temą. O Drink From The Same Well yra gan įdomi siuita: joje jungiasi daug skirtingų motyvų, kuriose dominuojantis instrumentas yra fleita, bet kartu su ryškia boso role ir gan egzotiška perkusija susiformuoja toks new age / world muzikos atspalvis, kas nėra naujovė Jethro Tull repertuare (tai labai primena 10-ojo dešimtmečio JT skambesį), tačiau šiame albume tai nuskamba šviežiai. Vienintelis nusiskundimas yra tas, kad tarp atskirų Drink From The Same Well segmentų yra pauzės, kurios nepadeda sujungti jų į vieną visumą, todėl kūrinys kiek labiau panašėja į koliažą negu kad į vientisą kūrinį. 

Bet net ir mano išskirtas vidurinis segmentas nėra silpnas, tiesiog dainos tarpusavyje yra gan panašios. Labiau išryškėja, mano nuomone, The Tipu House ir Stygian Hand. Pirmoji dėl pakilaus ir žaismingo skambesio, o antroji – dėl puikios elektrinės, akustinės gitarų, boso ir akordeono dermės pagrindinėje muzikinėje temoje – šis kūrinys skamba kaip klasikiniai folko eros JT iš maždaug Heavy Horses ar Songs From The Wood laikų.

Dar pridėsiu vieną nežymų kritikos momentėlį: aš suprantu, kodėl galėjo pasirodyti, kad Interim Sleep gerai atlieka epilogo funkciją ir tinka albumo pabaigai. Man asmeniškai tai skamba kaip nelabai įsimintinas, prėskas muzikos intarpas, kuris nugesina visą žavesį, užsilikusį po Drink From The Same Well perklausos. Mieliau šis albumas Interim Sleep net neturėtų, o Drink From The Same Well puikiai albumui tinka kaip paskutinė kompozicija.

Albumas, bendrai tariant, ausiai malonus ir skambesiais turtingas, tik kiek stokojantis vienodai stiprios formos dainų rašymo ir komponavimo fronte. Dėl to jam skiriu 9-etą su minusėliu.

Prasmegti skradžiai žemėn?

Stagnacijos albumas. Nesakyčiau, kad prie to ypač svariai prisidėjo Alberto Bravino atėjimas į grupę, kuris visai sėkmingai pakeičia a.a. Davidą Longdoną (tiesą sakant, vokaliai net ganėtinai sunku pastebėti kažkokius rimtus skirtumus). Bet aš asmeniškai jaučiu, kad tiesiog visas kolektyvas bendrai į albumą neatneša ypač ryškių muzikinių idėjų. Jų ankstesnis studijinis darbas Welcome To The Planet serviravo ir įdomią ekspresyvią išraišką kaip dainoje The Connection Plan ir instrumentale Bats In The Belfry ir pulsuojančius progroko himnus tokius kaip Lanterna. Čia pulsas jaučiamas vos vos. Oblivion vos ne vienintelis toks ryškus, įspūdį paliekantis gabalas albume – būgnavimas ir vokalinės frazuotės (kaip charizmatiškai atliekama eilutė "one time, two times, ten times, to infinity“) antrame posme tiesiog on point. Dar tokį ritmiškai eklektišką motyvą pasiūlo paskutinė albumo daina Last Eleven – joje ypač arklišką darbą atlieka bosinė gitara, kuri labai prisideda prie šio kūrinio įsimintinumo.

Bet kitka albume to pulso ir tos ekspresijos stokoja. Big Big Train absoliučiai nieko nepralaimi melodijos fronte, jie jame vis dar yra nepriekaištingi ir tarp lyderių šiuolaikiniame progroke. Bet toms melodijoms nesuteikiama tiek daug masės, kiek jos nusipelnė, jos skamba efemeriškai ir neįtikinančiai. Pavyzdžiui, ilgai kamavau savo grotuve 10 minučių trukmės opusą Miramare. Yra gražių vokalinių harmonijų ir lengvų gitaros melodijų, bet ar nors vieną iš jų aš atsimenu praėjus kelioms dienoms? Ne, man jos nepalieka žymės. Malonu paklausyti tam kartui, bet ilgalaikio įspūdžio nėra. Love Is The Light ir Bookmarks tik dar radikalesnės, mažiau veiksmo turinčios to paties reiškinio versijos. Nesu ir didelis Skates On fanas, bet ši daina turi tvirtesnę ritminę sekciją ir vieną įsimintiną dramatinį lūžį ties maždaug 2:50. 

Lieka neaptartas didysis albumo banginis Beneath The Masts. Nes atrodytų, būtent jis apibrėžtų visą albumo balansą: ar jis liks toks lengvai praskriejantis, bet nepaliekantis didelio įspūdžio, ar vis tik 17 minučių trukmėje yra kažkas kompoziciškai ar instrumentiškai naujo ir nuostabaus? Yra ir to, ir to – nemaža kūrinio masė klausosi ne ypač įdomiai, nors esti ir bene geriausiai visame albume išvystytų melodijų. Visgi geros instrumentinės mėsos atsiranda dainai persiritus į antrąją pusę – ten yra bene progiškiausias ir įdomiausias momentas visame albume. Bet ar tai išgelbėja visą kūrinį – sakyčiau, tik iš dalies. Visgi BBT repertuare yra daug įdomesnių kvapą gniaužiančių keliolikos minučių siuitų (imkim kaip pavyzdžius A Mead Hall In Winter arba Brooklands Sequence). Tai aš Beneath The Masts mėgstu, bet mano simpatijos gan rezervuotos. 

Ir mano simpatijos visam albumui nėra didelės. Tai geras progroko albumas melodingumo prasme, bet instrumentinis ir kompozicinis išpildymas, sakyčiau, galėjo būti daug geresnis, ir bendrai albume nėra nieko tokio naujo, ko jau nebūtume girdėję Big Big Train repertuare. Maksimalus balas, kurį galėčiau šiam albumui rašyti, yra 8.

Pernai buvau sudomintas Von Dutch dainos, bet taip ir neprisiruošiau perklausyti viso albumo – spragas taisau šiemet. Turiu gan konfliktiškus jausmus šio albumo adresu. Aš beveik galiu suprasti, kodėl šis albumas yra toks kritikų pripažintas darbas, kad net Metacritic'e turi nežmoniškai aukštą 95/100 vidurkį. Bet aš randu ir krūvą priežasčių, kodėl šis albumas yra galimai pervertintas. 

Visų pirma stilius. Albumo stilių aš charakterizuoju kaip hyperpop'ą, adaptuotas klubinės pop muzikos klausytojams. Charli XCX labai daug patirties semiasi iš a.a. Sophie (ir niekada to neslėpė, kad būtent Sophie yra didžiausią įtaką jos muzikai daranti atlikėja) ir panašias muzikines idėjas bando išversti į labiau masėms prieinamą kalbą – labai dažnai sužaidžiant su ritmais, kurie tampa panašus į klubinės muzikos ritmus, bet ir nepernelyg agresyviu sintezatoriaus skambesiu. Todėl galiu suprasti, kodėl daug kas akcentuoja Charli XCX inovatyvumą, bet tas inovatyvumas, mano akimis, tik dalinis ir šiek tiek išvestinis. 

Toliau yra atlikimo ir produkcijos niuansai. Yra tikrai įdomių produkcijos sluoksnių, kurie padaro kai kurias dainas visiškais elektroninės muzikos banger'iais. Labiausiai dėl to daugiasluoksniškumo, man atrodo, išlošia dainos Club Classics ir B2B. Labai smagių post-produkcijos idėjų yra uždarančioj albumą dainoje 365, kuri ir šiaip dėl gan didelio avantiūrizmo yra viena įdomiausių dainų albume. Bet pavyzdžiui, vokalo atlikimas ir produkcija mane tiesiog nervina šiame albume. Nežinau, ar tyčinis vokalų neharmonizavimas yra man priimtina vokalo išraiškos forma. Man tai dažniau rodo atlikėjo tingumą ar negebėjimą, o ne kažkokią postmodernią išraiškos formą. Be to, labai daug albume įkyriai prižaista su autotune'u, dažnai specialiai iškraipant, atonalizuojant vokalą, dėl ko jis skamba tiesiog šlykščiai. Vėlgi, neva tai išraiškos forma, bet ji kartais net skausminga ausiai (norisi Rewind duoti kaip pavyzdį).

Dar yra kompozicijos niuansai. Šiame fronte, vėlgi, hit & miss. Jau pagyriau 365 avantiūrizmą, kuomet gan neįdomiai, idėjų stokojančiai dainai 360 suteikta daug daugiau gyvybės. Net nežinau, kam jos išvis reikėjo albume, jei po to tas pats melodinis motyvas pernaudojamas daug įdomesniu būdu. Vėl pagirsiu dainą Club Classics, kuri 2,5 minutėse sutalpina tiek veiksmo, kad ji skamba bene kaip 5 minučių daina. Tai be konkurencijos mano mėgstamiausias kūrinys albume, kuris jaučiasi labiausiai išpildytas. Tarp gerai išvystytų kūrinių paminėčiau ir Mean Girls – antroje pusėje į veiksmą pajungiamas labai žaismingas pianino motyvas, kuri prideda taip reikalingos dinamikos dainai. Bet tada taip pat yra I Might Say Something Stupid, kuris yra visiškai neišvystytas muzikinis skeletas. Everything Is Romantic irgi turi neva minimalistinį vienos frazės atkartojimą, kuris trunka ištisą minutę – kitaip nei mūsų į Euroviziją siunčiamos Katarsio dainos Tavo Akys atveju, čia aš nejaučiu jokios emocinės grąžos iš tokio repetityvumo. Absoliutus vaizduotės trūkumas yra daina Apple – toje dainoje absoliučiai nieko įdomaus kompoziciškai nėra, vienas motyvas sukasi 2,5 minutes ir viskas, daina baigiasi. 

Pabaigai skirsiu tokį pagyrimą albumui – nepaisant visų dvejopai iš mano pusės vertinamų kompozicijos, produkcijos ir atlikimo niuansų, albumas skamba tuo pačiu metu ir vieningai, ir įvairiai – jis niekada nepereina į chaoso teritoriją ir sugeba išlaikyti stilistinį vientisumą, kas, manau, labiausiai prisideda prie šio albumo sėkmės. Bet aš jį vertinčiau ne aukščiau nei 7-etu. 

Aš buvau beveik atitrūkęs nuo Gagos traukinio po gan nuviliančio albumo Chromatica. Net nelabai žinojau, kad ketina būti naujas albumas ir tik Abracadabra singlo pasirodymas music.lt top40-uke tą žinią iki manęs atnešė. O Abracadabra mane nustebino visomis geromis prasmėmis. Be to, turiu kolegą, kuris mane vis provokuoja į mainstream'inio popso aptarimo diskusijas, tai neišvengiau ir diskusijų apie šį albumą.

O albumas stebinančiai solidus. Reikia atkreipti dėmesį į 84/100 vidurkį Metacritic'e ir tai yra geriausiai įvertintas Gagos studijinis albumas. O ir eilinių fanų reakcijos, kiek teko matyti internetinėje erdvėje, buvo beveik universaliai teigiamos. Tai nėra dažnas reiškinys patyrusių ir jau savo populiarumo piką išgyvenusių žvaigždžių pasaulyje.

Labiausiai šiame albume atkreipiau dėmesį į kaip niekad stiprias industrinės muzikos įtakas (ypač justi Garden of Eden, Perfect Celebrity ir Killah dainose), tai Gagą šiek tiek atitolino nuo mainstream'inio pilkumo ir suteikė stipresnį imidžą (nors Gaga su imidžo trūkumu niekada problemos ir neturėjo). Be industrinės muzikos, čia galime girdėti nemažai disko ir R&B muzikos įtakos, bet paskutinius penkerius metus girdėti disko elementus pop muzikoje pasidarė įprasta. Nors tiesa, yra gan klasikinių pop dainų, kurios gerai atitinka mums jau pažįstamą Gagos profilį (kaip, pavyzdžiui, Vanish Into You ar LoveDrug).

Prie teigiamų albumo elementų taip pat pridėčiau ir albumo struktūrą. Nepaisant to, jog albume galėjo būti 2 ar 3 dainom mažiau, bet jis yra visapusiškai įvairus. Yra vidutinio temperamento dainų, yra tikrų pop himnų, yra baladžių, ir tai padeda išvengti nuobodulio klausantis šio albumo. 

Didžioji dalis dainų man patiko. Gal kiek keistas pasirinkimas pirmajam singlui yra Disease – tai, mano akimis, nėra stipriausia, nors savotiškai įdomi albumo daina. Vat Abracadabra yra didžioji albumo žvaigždė – čia su agresyviom industrinėm įtakom jungiasi skambus Born This Way laikų Gagos stilius ir daina yra kompoziciškai bei instrumentine prasme gan turtinga, žodžiu, ji yra visapusiškai stipri ir 10-uko verta pop daina. Garden of Eden irgi panaši – yra gal penki skirtingas melodijas ar bent jau atlikimo stilistikas turintys motyvai dainoje ir tai nepaskandina dainos, nes ji turi be galo įsimintiną priedainį, o industrinės elektronikos atspalviai įtvirtina šios dainos išskirtinumą. Perfect Celebrity gan neįkyriu būdu bando pasisemti įkvėpimo iš Avril Lavigne daržo (bent jau priedainyje). Vanish Into You turi nuostabias akordų progresijas (ypač posmo dalyje). Tuo tarpu Zombieboy nustebina kiek paramoriška new wave'iška pop-punko dinamika. Į mano ausis krenta LoveDrug, nes ji mintimis mane gražina į nostalgišką Madonnos albumą Confessions On A Dance Floor (yra tuo riebiu sintezatoriniu boso skambesiu). Negana to, man melodijos prasme daina primena kitą mėgstamą poproko himną: Ghost'ų Dance Macabre. How Bad Do U Want Me yra skrybėlės nukėlimas Taylor Swift, bet vėlgi, neįkyriu, savitu būdu. Don't Call Tonight aš visai įsivaizduoju kaip vasaros hitą, pozityvią energiją skleidžiantis pop kūrinys. Shadow of a Man tarp mano favoritų – R&B energija tame kūrinyje man primena Jennifer Lopez, o vokalinė atlikimo maniera stipriai neša į Michael Jackson'ą. Daug šarmo tai dainai prideda riebi elektroninė instrumentuotė, ypač sustiprėjanti trečiojoje kūrinio minutėje. The Beast yra arčiausiai baladės esanti daina albume, kurios elektroninis minimalizmas primena vėlyvesnę Depeche Mode kūrybą. Bet Gaga vokaliai išneša stogą šioje dainoje (kaip ir visame albume, tiesą sakant).

Tarp albumo minusų labiausiai norisi paminėti paskutines dvi dainas: Blade of Grass yra gan užmirštama ir gan konvencinę akordų progresiją turinti baladės tipo daina. Tai, kad dainai išvystyti pristinga idėjų, parodo ir moduliacija pabaigoje (tai dalykas, kurį aš nuolatos kritikuoju kaip bandymą uždengti kompozicinio sąmojingumo stoką). Die With A Smile kolaboracija su Bruno Mars man tiesiog pagal nuotaiką ir dainos atmosferą iškrenta iš albumo konteksto, ji labai prastai ir nuviliančiai veikia kaip albumo finalas. 

Galbūt dar paminėčiau, kad albumas sudarė kiek per didelį lūkestį, kad jis turės daug skambių, intensyvių, energingų pop himnų kaip Abracadabra. Visgi savo energija nei viena kita daina neprilygsta Abracadabrai. Keli tokie lydintys singlai tikrai pagerintų albumo išliekamąją vertę ir įtaką pop muzikai. Bet net ir dainos, kurios nesutvertos būti dideliais hitais, albume yra labai geros.

Albumą vertinu 9-etu su minusu. Neabejotinai vienas įdomesnių pastarųjų kelerių metų pop muzikos įrašų.

1. Steven Wilson – The Overview (14)

2. Steven Wilson – Objects Outlive Us (12)

3. Big Big Train – Miramare (10)

4. Big Big Train – Love Is The Light (9)

5. Nekropsi – Sekizler (9)

TAIP!!!! Būtent dėl intro tai yra mano viena mėgstamiausių Dream Theater dainų, jei ne pati mėgstamiausia.

Nesupratai sąmojo.

Šitas kūrinys yra monstras, mano mėgstamiausias iš tų vėlyvesnių singlų. Bet kažkaip Nekropsi vėl tyloj ir nieko naujo nebeišleidžia 

Teko pasigooglinti... kadangi nesu kilęs iš Vilniaus, tai tam tikrų vietų nežinau. Bet jo, per ten irgi nėjom. Mes Tuputiškių serpantinu užlipom jau į Džiaugsmo gatvės vidurį ir tęsėme pasivaikščiojimą jau pietų kryptimi. 

Pavilnio bendruomenės namai... pro juos šįkart nėjau, bet kiek anksčiau mačiau, kad jie dabar atrenovuoti iš išorės, tad ant sienų visų tų užrašų nebelikę. Juodąjį kelią kirtom Guriuose, bet palei jį nėjom. Esu tą daręs anksčiau gyvenime (tiek pėsčiomis, tiek dviračiu), smagu ten tą atkarpą nuo Rasų ir Kalnėnų palei tą kelią įveikti. O dėl zoo tai nežinau, apie kokį kalbi, nesu girdėjęs.

Urvas - stalaktitai ir stalagmitai

Kažkaip net nežinojau, kad music'e yra šachmatų tema užvesta. Esu didelis žaidimo entuziastas, mėgėjiškas žaidėjas, iki meistro lygio toli gražu, bet ir ne pradedantysis. Viename kitame vietinės reikšmės turnyre per metus sudalyvauju, bet reikšmingų pasiekimų neturiu. Nu tik kartą laimėjau savo darbovietės (Fizinių ir technologijos mokslų centro) turnyrą.

Jei kas norėsit sužaist, galit mest iššūkį man lichess (galima ir chess.com, bet ten žaidžiu retai):

https://lichess.org/@/Pozitronas

https://www.chess.com/member/pozitronas

Gerokai mažiau nei 120. O panešiotiems 10 yra daugoka.