einaras13

Aš Their Satanic Majesties Request klausiau gal paauglystėje, nieko neatsimenu, bet paskutiniu metu nemažai suku visokios 60s muzikos (The Moody Blues, The Kinks, Arthur Brown etc.) ir man Spotify kauliukas išrideno ne kartą šią kompoziciją į grotuvą. Puikus daiktas, Briano Joneso melotronas užkrečiantis. Wyman'ui kreditinamas osciliatorius, kuris labai funky garsus leidžia instrumentinėje sekcijoje. Ir man labai patinka Richardso aštrus gitaros tonas šioje dainoje. Geras psichodelikos tripas. Reikės grįžt prie šio albumo, nes 7-ojo dešimtmečio psichodelika yra viena stipriausiai mane veikiančių muzikų, turi potencialo užsitarnauti dideles simpatijas. 10 balų. 

Oi kaip gaila... tiesą sakant, aš irgi truputį nepatikėjau, kai pamačiau jo pavardę line-up'e (dar gana anksti, gruodį ar sausį). Bet aš žinojau, kad Arthur'as paskutinius 20+ metų koncertuoja su The Crazy World emblema ir kad yra vis dar be galo gyvybingas, nes esu matęs live iš 2017, 2020, 2022 metų ir pan. Ir net albumą išleido 2022 metais savo 80-mečio progą. Tai visa šita informacija vedė prie to, jog čia tas pats Brown'as ir realiai vien šio fakto man užteko, kad nuvažiuočiau į Gdanską.

Man aišku su žmonių veidais ir jų atsiminimu yra labai blogai, bet man rods tamstą pirmą ir paskutinį kartą festivalyje pamačiau būtent per Opeth koncertą. Gal ir būčiau pasilabinęs, bet mus koncerto metu skyrė šiokia tokia minia, o ir nesinorėjo apsipažinti. 

Įdomu, kad toks nuosaikus King Diamond vertinimas. Aš labai mažai žinių apie King Diamond apskritai turiu, tikėjausi tik išgirsti spiegimą. Išgirdau labai aukštos kokybės spiegimą, kokybiškai skambančią sunkią muziką ir dar performansą - viskas, ko ir norėjosi. Kaip ir skaitėt mano atsiliepime, man WASP irgi buvo silpnokai.

Gaila, kad nusprendėt Arthuro Browno aplankyti, ten buvo festivalio pasirodymas man. Bet jau gerokai naktį, ir galbūt nederėjo su bendra metaline festivalio atmosfera, tad suprantama. Bet Arthuro psichodelika mano ausis kaip tik atgaivino. 

Mūsų grupių pasirinkimas labai panašus, o ir vertinimai irgi nesiskiria per daug. Nestebina. Buvo įdomu paskaityti apie Alcest – aš dar per jų pasirodymą teatvažinėjau į Gdanską, teko praleisti, bet juos buvau matęs lapkričio mėnesį Vilniuje, tad nesijaučiau daug prarandantis. Nors Lofto akustika mane ypač dažnai nervija, bet Alcest'ai ten skambėjo maloniai, nebuvo per tranku. Keista, kad sprendžiant iš jūsų aprašymo, Mystic'e situacija buvo blogesnė. Bet mano kolega, kuris į Gdanską atvyko anksti ir Alcest'us pagavo, labai pozityviai vertino pasirodymą ir garsą, bet beveik neabejoju, jog jis stovėjo toliau ir galbūt tuomet buvo geresnis akustinis balansas. Įdomus nuomonių išsiskyrimas. 

Ir kalbant apie viešąjį transportą Gdanske – taip, man labai nepatiko opcijos vėlai vakare grįžti į viešbutį, nes iš esmės turi eiti iki stoties 15 min ir gaudyti vieną kartą per valandą ar dar rečiau važiuojančius autobusus. Pirmą vakarą dar bandžiau taip elgtis, bet užkniso. Po to su kolega išmokom išsinuomoti elektrinius miesto (MeVo) dviračius, tai su net nulinkusiomis kojomis dar užtekdavo jėgų su jais parsirasti iki viešbučio. Elektrinis dviratis yra nuostabus išradimas. 

Aš šio kūrinio nesiklausiau nuo 2012-ųjų metų, kai tyrinėjau Arthur Brown repertuarą. Po 13 metų jis mane nudaužė dvigubai. Tiesiog labai mielo ir šilto skambesio kūrinys (ypač kaip skamba sintezatorius ir kaip švelniai ir džiaugsmingai vokalą atlieka Brown'as), kuriam aštresnį prieskonį suteikia gitaros kaskartiniai brūkštelėjimai. Mane labiausiai žavi šio kūrinio akordų progresija. Pagrindinė posmo progresija sudaryta iš šešių akordų (nežinau, kokių, vien tik su ausimi ir be instrumento po nosiai pasakyti sunku), bet tas šūvis aukštyn pereinant iš trečio į ketvirtą akordą toks smagiai disonuojantis. O interliuduose prieš posmus skamba kita progresija, kuri ne mažiau simpatiška. Priedainis irgi turi savo melodiją, taip kad kūrinys toli gražu nėra monotoniškas. 10 balų.

Taip, music'e nuo seno yra leidžiamas tik vienas dienoraštis per dieną. Jei šio limito nebūtų, aš irgi tikriausiai būčiau sudėjęs keturis įrašus vienu ypu.

Parsivežiau iš Gdansko Mystic festivalio, bet realiai visi šie diskai įsigyti iš lietuvių prekeivių. 

1. Black Sabbath – Technical Ecstasy (heavy metal, 1976)

Neįtikėtina, bet tai pirmas mano BS įrašas. Visgi beveik neabejojau, jog būtent Technical Ecstasy nusipelnė būti pirmu, aš labai mėgstu šitą daugelio nesuprastą naują Sabbath'ų kryptį bandant inkorporuoti daugiau progresyvaus roko elementų, suteikiant naujų instrumentuotės spalvų jų labiau bliuziniams momentams ir visa tai suderinti su jiems nuo seniau būdingu metališku skambesiu.

2. Death – Symbolic (death metal / progressive metal, 1995)

Nepakartojamas albumas, kuomet Death parodė susidomėjimą progresyvesne maniera ir pradėjo ją derinti su klasikiniu savo mirtmetalio skambesiu. Šis albumas, kartu su jo įpėdiniu The Sound of Perseverance, man yra du patys brangiausi Death albumai, todėl šio albumo įsigijimu neabejojau. Ir jis tampa pirmuoju Death albumu mano kolekcijoje

3. Metallica – Load (heavy metal / hard rock, 1996)

Dar vienas trenktas pasirinkimas, turint omeny, jog tai pirmas Metallicos įrašas mano kolekcijoje. Aš visai simpatizuoju Load-Reload-St.Anger sekai, įsiutinusiai daugybę Metallicos gerbėjų. Tai yra saviti albumai, kurių klausytis linkstu kažkaip labiau negu klasikinių albumų, nors ir nemanau, kad jie yra kažkuo pranašesni. Jie tiesiog kitokie. Ir todėl noriu Load tyrinėti dar aukštesne kokybe.

4. Eminem – The Eminem Show (hip-hop, 2002)

Čia buvo ne vienintelis Eminem įrašas, kurį galėjau rasti metalo muzikos festivalyje, jei jau galvojate, kad aš čia kažkokį balandžio 1-osios pokštą sugalvojau. Ir labai džiaugiuosi, aš visuomet esu už žanrų įvairovę. Manau, kad atėjo laikas ir savo kolekciją plėsti į hiphopo muzikos vandenis, turint omeny, kad The Eminem Show dainos buvo labai svarbios mano vaikystėje ir iki šiol turiu didelius sentimentus joms. O ir objektyviai Eminem yra talentingas kūrėjas ir atlikėjas.

Nepaisant to, kad keturias dienas mirkau festivalyje, dar spėjau ir "reguliariai" muzikos paklausyti:

1. Hawkwind - The Co-Pilot (5)

2-4. Arthur Brown - Chromatic Alley (4)

2-4. Curved Air - Back Street Luv (4)

2-4. Ghost - De Profundis Borealis (4)

5-9. Curved Air - Everdance (3)

5-9. Curved Air - Jumbo (3)

5-9. Curved Air - You Know (3)

5-9. Wishbone Ash - Lifeline (3)

5-9. The Cure - Drone:Nodrone (3)

Besmegenis - mankurtas

Fokusas buvo nukreiptas į naujausią Ghost darbą Skeleta.

1. Ghost – Peacefield (8)

2-3. Ghost – Lachryma (7)

2-3. Ghost – Cenotaph (7)

4-7. Ghost – Guiding Lights (6)

4-7. Ghost – Missilia Amori (6)

4-7. Ghost – Satanized (6)

4-7. The Moody Blues – Go Now (6)

Ghost su kiekvienu albumu vis truputį evoliucionuodavo tam tikra kryptimi. Skeletoj aš jaučiu mažiausiai evoliucijos, man tai kažkokiu laipsniu skamba kaip bandymas padaryti Impera 2. Gavosi kiek labiau vanilinė, t.y. mažiau drąsi klasikinio sunkaus areninio roko asorti, lyginant su Impera. Pagrindinis faktorius, kodėl šis albumas iki savo pirmtako nepriauga, yra gan ženkli instrumentinio avantiūrizmo stoka. Umbra turi nuostabią instrumentinę sekciją antrojoje pusėje, kuri skamba kaip gitaros ir vargono batalija, bet tai tėra tiek... absoliučiai daugiau jokių soluočių, kurios įstrigtų. Impera irgi buvo tas albumas, kuriame fokusas buvo daug labiau nukreiptas į posmus ir priedainius negu į tarpinius pragrojimus, bet bendrai aranžuotės skambėjo kiek turtingiau, todėl instrumentalo trūkumo nepajusdavau. Tuo tarpu jei žiūrėsim dar anksčiau, Prequelle tos problemos jau visai neturi. Reiktų šiam albumui bent jau vieno gero visiškai instrumentinio kūrinio (kaip Prequelle turėjo Miasma) arba daugiau plėtotės jau esančiose dainose.

Bet geras dalykas apie šį albumą yra tas, kad jis neturi silpnų dainų. Visos dainos yra solidžiai išpildytos ir ganėtinai užkabinančios (hooky), bent jau savo priedainiu, jei kiti elementai dainose yra nuobodesni. Tiesą sakant, Satanized ir Lachryma, pirmieji albumo singlai, yra vienos silpniausių dainų albume. Satanized turi kiek statišką posmą, kuris sunkiai užkabina, tuo tarpu Lachrymos priedainis skamba labai archaiškai – turiu omeny, kad 80-ųjų glam metal grupės jau yra atradusios tą formulę su lengva ritmo gitara ir pakelta vokalo partija, todėl ta priedainio frazė man atrodo gerai į tą erą įsipaišytų. Suprantu, kad Ghost daug įkvėpimo ir semiasi iš tos eros, visgi iki šiol Ghost skambėjo kaip savitas, nepriklausomas produktas, bet Lachryma priedainis jau nelabai... nors bridžas, esantis prieš priedainį, ganėtinai spalvingas ir man patinka. 

Mano nuomone, tikrasis albumo frontrunner'is yra Peacefield. Tai yra daina, kuri man, ypač įžanginėje chorinėje sekcijoje, atmosferiškai primena Imperą uždariusią Respite on the Spitalfields, bet tas dvi dainas sieja tai, kad jos mano ausiai yra išpildytos nuo A iki Z puikiai. Ta chorinė dalis užveda gerą intrigą, lengvas posmas yra graži nuosekli tąsa, o bridžas paruošia ausį arenarokiniam desertui (priedainiui). Antra posmo-bridžo-priedainio grupė turi ryškesnį ritmą ir ryškesnes rifuojančias gitaras, taip sukuriamas savotiškas ausiai malonus crescendo. Galiausiai, finalinė sekcija "on the peacefield" nuskamba kaip kulminacija, kurios kūrinys nusipelnė. 

Antrą vietą albume nominuočiau De Profundis Borealis. Joje yra įdomios dichotomijos, nes tai yra vieną aršiausių (bent jau ritmiškai) posminių sekcijų turinčių dainų albume, bet kita vertus, kūrinys prasideda malonia pianino įžanga, o užsibaigia trumpu choriniu motyvu. Visgi mane ši daina labiausiai sužavi priedainiu, tai nelėkštai skambantis, bet iki skausmo melodingas priedainis. Nors tai magijai tereikia tik kylančios trijų akordų progresijos, bet tas gitaros lick'as užtvirtina to priedainio sėkmę. 

Paminėtinos dainos taip pat yra Guiding Lights (melodinio roko lėtūnas, spėju, kad Scorpai didžiuotųsi), Marks Of The Evil One (dar vienas nuostabus dinamiškas priedainis su šiurpą keliančiu antraplaniu vargonu – dainoje matau hito potencialą) ir Excelsis (dar vienas lėtūnas, tik šis kiek melancholiškesnis, turi gerų staugiančios elektrinės gitaros motyvų, visgi keistoka staigi dainos ir viso albumo pabaiga).

Albumui negaliu rašyti tokio paties pažymio kaip Imperai, Prequelle ar net Meliora. Apsiribosiu stipriu 8-etu. Like mygtuką irgi paspausiu, visgi dainos malonios ausiai ir laisvalaikiu dar ne kartą grįšiu prie šio albumo, manau.

Man šios grupės fenomenas yra kažkoks neišspręstas rebusas. Kiek bebandžiau klausytis jų darbų, jie man nuskamba pusžaliai, nežiba produkcijos fronte, jų kompozicijos atrodo kartais kaip turinčios gerą bazę, tačiau kokybiško išpildymo stokojančios. Nerandu, kuo jie apeliuoja masėms – nebent tuo, kad žaidžia ne pagal taisykles. Kaip ir stovi toje pačioje linijoje su ta aptakia hipsterizmo mąstysena. Džiaugiuos už jų fanus, kad jiems pasisekė pamatyti šią grupę, bet man juos atrasti dar tebėra ateities užduotis.

Aš kaip chemikas suprantu, kad liūtas ir meška yra ne apie chemiją. Taip pat suprantu, kad geriau tampyti ir liūtą ir mešką negu netampyti nieko, nes konformizmo ir nieko nedarymo padarinius mes atsimenam iš 1940-ųjų birželio 15-osios. Laukti, kol jų rėmėjai jais nusivils, kai tiek T, tiek ypač P prisideda prie pasaulinės tvarkos griovimo, prie milijonų žmonių gyvenimo griovimo, nėra prabangos. Reikia dinaminės diplomatijos, reikia vokalumo. Džiaugiuos, kad Lenkijai natūraliai prilipo regiono lyderės etiketė ir jis regiono nerimus visam pasauliui transliuoja garsiai ir gan metodiškai ruošiasi galimai niūriai dienai. Bet lenkai patyrė dvigubai skaudesnių istorinių pamokų lyginant su mumis, tad ir jų reakcija suprantama. O informacinis karas dabar vyksta visur, nereikia labai susireikšminti, kad mes esam labai įdomūs ir svarbūs ir informacinis karas vyksta tik pas mus. Bet informacinio karo sprendimui yra vienas universalus sprendimas, su kuriuo Lietuvai šiuo metu labai sunkiai sekasi – stiprinamas visuomenės švietimas, ypač pilietinis/civilinis švietimas. 

Taip pat, Rimai, patarimas: susirask įdomesnių veiklų nei oponuoti trijų metų senumo komentarams. Turėtum ir pats suprasti, jog yra n+k įdomesnių ir naudingesnių veiklų gyvenime negu eskaluoti tokias diskusijas, kurios, kaip tu pats ir žinai, kompromisu niekada nesibaigs. Bet aš gal pats kaltas – kuo daugiau skiriu tavo nuomonėms dėmesio, tuo tu daugiau įvairias temas kibini ir netgi pradeda atrodyti, jog sąmoningai sieki būtent mano reakciją iššaukti. Nenoriu, kad tai nuskambėtų kaip kažkoks gėdinimas ar net draudimas diskutuoti, žodžio laisvės atiminėjimas, bet tiesiog draugiškas reminder'is, kad galima ne tik 24/7 music'e gvildenti socialines ir politines problemas šiame gyvenime. 

Tai nepaneigia to, ką aš rašiau žemiau.

Tavo teiginys remiasi į asumpciją, kad senbuviai šiame portale išvis lankosi. Ir manau, kad ji neteisinga. Manau, kad senbuvių užėjimas čia yra retas reiškinys. O naujus vartotojus tokie ribojimai, man atrodo, kaip tik dar tik atbaidytų.

Klausausi šviežiausio Ghost leidinio.

Bet turkiška muzika tavo repertuare dažnai pasirodo, pastebėjau 

Kadangi nėra dislike mygtuko: 

Naujas papildymas į kolekciją:

God Is An Astronaut – Ghost Tapes #10 (post rock, 2021)

Nusipirkau jį iš merch'o God Is An Astronaut koncerte. Labai vertinu šį albumą, jis yra tarp trijų mano geriausiai įvertintų albumų, išleistų 2021-aisiais ir mano favoritas GIAA repertuare. Jame yra puiki dermė tarp veržlumo (kurio yra daugiau nei įprastai) ir melodingumo. Tai, kad nenumilstančioji Fade ir melodinga Barren Trees yra mano mėgstamiausios dainos albume, tą tik patvirtina. Po koncerto būčiau prigriebęs ir naujausią Embers, bet ne mane vieną koncertas įtikino, nusidriekė prie merch'o eilė ir Embers nebeliko. 

P.S. tiesiog nuostabus albumo viršelis ir labai malonus čiupinėti CD vokas. 

Iki šiol man bendroji masinė opinija diktavo, jog debiutinis The Moody Blues albumas su Denny Laine yra praleistinas darbas, galima tiesiai eiti prie Days of Future Passed, nes čia tik žemesnės vertės koveriai. Bet Go Now yra be galo žavinga daina. Aišku, pagrindinis pagyrimas yra dainos kompozitoriams, kurie parašė dainą amerikiečių atlikėjai Bessie Banks, nes šios dainos melodija yra tikrai tauri, gal net kiek per rimta tam beat'o laikmečiui, net jei širdyje tai yra tikra soul'o daina. Ir todėl ji The Moody Blues rankose nuskamba dar originaliau, nes 7-ojo dešimtmečio pradžios britpop'o jūroje Go Now išryškėja kaip daug sodresnis, rafinuotesnis kūrinys. Beje, Bessie Banks vokaliai dainą atliko gerai, bet Denny Laine skardi paraiška dainai tinka dar labiau. Daugiau dramos, daugiau sielvarto, dera su dainos tekstu. Vikipedijoj perskaičiau Bessie Banks teiginį, jog The Moody Blues koveris jos singlą iš radijo išstūmė dar nepraėjus nė savaitei nuo jos versijos debiuto ir jis jautėsi too out-done. Aš tai vertinu kaip komplimentą iš jos pusės, nors galbūt šis teiginys ir turi frustracijos potekstę.

Reikės pasižymėti The Magnificent Moodies must-listen sąraše, bet tas sąrašas, gaila, jau ir taip labai ilgas. O dainai 10 balų.

Vienas įdomesnių Sahjos darbų ir netgi gramatiškai korektiškas, dėl ko anksčiau buvau skeptiškas. Tiesa, gal perteikiamos idėjos mano skoniui kiek per apokaliptinės ir aš tikiuos, kad pavadinime implikuojama pranašystė netaps realybe ir WWIII išvis niekada nebus, bet eilėraščio stiprybė yra tai, kad visos keturios strofos yra apie tą patį ir dėl to kūrinys turi savo specifinę nuotaiką ir atmosferą. Galbūt ne visur ir pasitelkiamus įvaizdžius ar jų seką supratau (antrą posmą sunkiausiai sekasi suvirškinti), bet bendrai eilėraštį vertinu tikrai gerai! 8 balai.

Čia yra 5 Queen dainos (+1 papildyme), bet man pirmiausia į galvą šovė ta, kurios čia nėra: Don't Lose Your Head. Nuostabi neįvertinta daina.

Dabar tik pamačiau, kad Falling Home versija niekaip neatskirta nuo originalo. Alvydas, turiu įtarimą, daugiau šneka apie Falling Home versiją. O vat originali Stress versija vienu metu būdavo mano žadintuvas. Ta būgninga įžanga žiauriai, bet efektingai pakelia iš miegų. O jei to neužtenka, palauk iki 22-os sekundės, kai Danielis užbaubs, ir viskas, miego nebereikia. Dabar esu grįžęs prie gamyklinių melodijų, nes pastebėjau, kad dainos pavertimas žadintuvu manyje sukuria neigiamą konotaciją tos dainos atžvilgiu. Net ir dabar, pasakyčiau, Stress klausau mažiau negu kitų dainų iš Entropia, nes savo dozę aš jau atgavau ankstyvais rytais. Nepaisant to, šita daina yra labai stipri – net neįtikėtina, kaip šitie stipriai sinkopuoti, chaotiški motyvai išsilaiko vieningoje dainos struktūroje ir nesubyra į gabalus kaip pervirta žuvis nuo ašakos. Bet tas pasakytina apie daugybę Entropia albumo dainų, grupė buvo atradus kažkokį algoritmą, kaip dainą padaryti maksimaliai komplikuotą neišardant jos. 

Falling Home versija irgi savotiškai įdomi, rasti labai originalūs sprendiniai, kaip tuos ekstravagantiškus instrumentalus atlikti akustiniais instrumentais. Bet tos versijos klausau mažai, man originalas nepakeičiamas. 

Dabar pasižiūrim į MMA ir VDU kilimus per tuos 10 metų ir tada tikrai įsitikinkim, ar mes nubiednėjom dvigubai, o gal išvis nenubiednėjom. Dėl tokių vienpusiškų manipuliacijų visuomenė tampa misinformuota, prisigalvoja sąmokslo teorijų, eina daužyt Seimo langų po to... gal tu ir neisi, bet bus kas tavo šituos blėnius paskaitys ir už tave nueis.

Ar mušamųjų sekcijai idėją iš šitos dainos nusižiūrėjo Pain of Salvation? Nes Stress iš jų debiutinio Entropia ritmiškai skamba itin panašiai kaip šioje dainoje vis besikartojantis leitmotyvas.

Va todėl ekonomikos pamokos mokykloje turėtų būti stiprinamos... Silentist, tu maišai infliaciją su elementariausiu išlaidavimu. Tavo skaičiavime niekaip neatsispindi infliacija, nes tavo skaičiavimas niekaip nesusijęs su prekių ir paslaugų kainomis. Tai, kad tu 2015-ais metais išleidai 100 eurų ir kad tu 2025-ais metais išleidi 100 eurų per dieną, nieko nepasako apie prekių ir paslaugų kainas. Beje, žmogus nusipelnė tapti ubagu, jei jis per kiekvieną dieną sugeba išleisti 100 eurų ir per 10 metų nesugeba užsidirbti nė cento. 

Mano darbe šiandien lifte kažkas kažką išpylė, primindžiota, pritrypta, ir dabar mano paties batai limpa. 

Taip, Vilniuj skambėjo labai panašiai kaip šiame įraše, tik Roberto balsas skambėjo dar stipriau (nežinau, gal ir gera Compensos akustika pridėjo teigiamo efekto). 

LGBTQ neturi absoliučiai nieko bendro su pedofilija.

Nebuvo. Viską, kas buvo iš LZ ar RP solo repertuaro, surašiau savo komentare.