einaras13

Vasario 16-22 savaitė

1. Soulfly – Nihilist (28)

2-3. Soulfly – No Pain = No Power (26)

2-3. Soulfly – Storm The Gates (26)

4. Soulfly – Indigenous Inquisition (25)

5-6. Soulfly – Ghenna (17)

5-6. The Flower Kings – How Can You Leave Us Now!? (17)

Įdomiausia dalis šitoj dainoj, kad samplinama Leonard Cohen daina You Want It Darker. Tuo smagumas ir pasibaigia. 

Labai geras albumas. Galbūt reikės atsisakyti žiūrėjimo į Soulfly kaip į „ta kita Sepultura“, nors vėlgi, jei man pakištumėt tą albumą ir paklaustumėt, kas čia per grupė, aš tikrai pateikčiau „Sepultura“ kaip tikėtiną variantą. Bet jis turi to 10-ojo dešimtmečio rawness savo skambesyje, kuris labai traukia ausį, gitaravimas tikrai aštrus ir mušamųjų sekcijos pakankamai laukinės. Ir net nepasakyčiau, kad albume yra silpnų dainų. Man mažiausiai patiko Nihilist ir No Pain = No Power, nors šios dainos ir buvo pirmosios, kurias išgirdau iš albumo. Visgi labiausiai mano atėjimą į albumą katalizavo pamišusi Ghenna, kuri skamba kaip Slipknot'ų outtake'as.

Bet po daugybės perklausų mano favoritas yra titulinė albumo daina, be konkurencijos. Chama startuoja su iškart įsimintinu vežančiu rifu ir po pirmų dviejų posmų daina įsismarkauja iki verdančio rifų katilo su labai šauniom ir šaižiom antro plano gitarom. Visgi ramusis paskutinis trečdalis mane nuperka labiausiai – jis turi vėlyvųjų 90-ųjų gotiško metalo dvasios (a la Moonspell) – man ta ritminė garsų paletė su klavišų labai imponuoja. Savotiškai ši daina priminė ir naujausio Machine Head albumo Unatoned closer'į Scorn, kuriame esti panaši struktūra ir atmosfera. 

Kitos trys, mano galva, labai stiprios dainos yra Storm The Gates, Favela / Dystopia ir Soulfly XIII. Storm The Gates tiesiog klasiškas gruvmetalo galvakratis. Labai užvežantis rifas ir vokalinis pasirodymas. Favela / Dystopia yra labiausiai sepulturiškas gabalas albume, bet jis labiausiai primena modernesnę Sepulturos versiją, o ne Cavaleros laikus. Ties dainos viduriu įvyksta labai smagus tempo pokytis, kuris įpūčia dainai dar daugiau skambumo ir energijos. Soulfly XIII yra instrumentalas atsipalaidavimui po kelių iš eilės ėjusių agresyvių kūrinių – labai smagiai susiklauso grojamos gitaros melodijos tribal garsų fone. Nors vėlgi, tai ir Sepulturai tiktų, bet aš dar geriau įsivaizduoju kitus brazilus – Angra – atliekančius tokio žanro instrumentalą. 

Tas muddy skambesys gali veikti kaip privalumas, bet veikia ir kaip trūkumas – jis išplauna garsų paletę tiek, kad albumas darosi sunkiai įsimintinas ir įsisavinamas. Man reikėjo labai daug perklausų, kol šį albumą suvirškinau. Bet nuo pat pirmos perklausos jaučiau, kad klausau kažko, kas man iš tikrųjų patinka, net jei ne visos dainos yra tokios fantastiškos kaip Chama. Tad albumas tikrai nusipelno tvirto 9-eto. 

Mano pirma pažintis su kai kuriomis dainomis buvo per Robert Plant ir Saving Grace koncertą praėjusią gegužę Vilniuje. Gyvai skambėjo nuostabiai, tad laukiau šio albumo išėjo nekantriai. Likau kiek nusivylęs. Ne dėl to, jog albumas skamba ne taip gerai. Jis skamba labai gerai, graži, švari ir erdvi produkcija. Tiesiog tos dainos, kurių dar nežinojau, pasirodė tuštokos. As I Roved Out, Everybody's Song ir Soul Of A Man per aukštai užkėlė lūkesčius. 

Albumas prasideda nuostabia folko kupina psichodelija dainose Chevrolet ir As I Roved Out. Chevrolet visas tas build-up'as su žemais tonais antrame plane (ar ten sintezatorius, ar koks tradicinis instrumentas, nesuprantu...) labai priminė Friends iš Led Zeppelin III. As I Roved Out mano mėgstamiausia daina albume, jos spacy atmosfera labai įtraukianti, o gitaros partijos labai spalvingos. Bet va nuo čia ir prasideda problemos: jei dar It's A Beautiful Day Today turi panašios gelmės, nors yra daug paprastesnė daina, tai jau ties Ticket Taker albumas suklumpa iki eilinės folko dainų kolekcijos lygio. Labai akustinis priėjimas, nebelieka tos įdomios instrumentuotės, kokia buvo pirmose dviejose dainose, kuri būtent ir išskiria Saving Grace kolektyvą kartu su Robert Plant ir Suzi Dian iš kitų folkmuziką praktikuojančių grupių. Unikalumas trumpam sugrįžta su Everybody's Song, mano antra mėgstamiausia daina albume, kurios posmą puošia rytietiška melodija su panašios stilistikos perkusija, o priedainis ryškus, akcentuotas tiek atvirais gitaros akordais, tiek puikiu Roberto ir Suzi vokalu. 

Jei albumas būtų sudėtas vien tik iš tokios aukštos klasės dainų kaip As I Roved Out ir Everybody's Song, kalbėtume apie revoliucinį folk muzikos albumą šiame amžiuje. Deja, didžioji albumo dalis neišlaiko egzamino ir viskas susividurkina į gerą, bet nebaisiai stebinantį albumą. 8 balai. 

Kažkas nutiko sulig Jonas Reingold pasitraukimu iš The Flower Kings. Yra labai aiški distinkcija tarp TFK garso iki Islands albumo ir nuo By Royal Decree albumo. Jonas Reingold eros TFK ekspresyvūs, jų klavišai turi nuostabiai pagaulius tonus, ritmų sinkopės nuostabios, o apie Jonas Reingold kartotis nenoriu – vienas nuostabiausių nūdienos progroko bosistų. Dabar TFK yra įdomus „barokinio romantizmo“ hibridas – jų kompozicijos labai subtilios, pridėliotos įdomių instrumentinių ornamentų, melodijos švelnios ir dažnai baladiškos, bet va to pagaunančio oomph, to aštresnio prieskonio, labai mažoka. Paskutiniai trys grupės albumai man savotiškai The Flower Kings lite versija. 

Tad taip, man Love nėra nei Banks of Eden, nei Waiting For Miracles, netgi ir ne Islands (nors dėl to albumo irgi buvau savotiškai kritiškas, kai jis išėjo). Bet iš paskutinių trijų albumų, šitas atrodo įsimintiniausias, prieinamiausias ir mažiau nubloškiantis kiekybe (By Royal Decree buvo baisiai per ilgas, o ir Look At You Now ganėtinai prailgstanti patirtis). Čia esti malonių ausiai dainų. Labiausiai man įstringa How Can You Leave Us Now!? baladė, kuri yra tikrai rafinuotai aranžuota, net jei ir truputį užsivažinėja vienoj vietoj, pristinga dinamikos. We Claim The Moon, sakyčiau, stiprus opener'is, atidarantis albumą rifas yra labiausiai headbang'inti verčiantis muzikinis motyvas albume, o antroj pusėj instrumentinėj sekcijoj yra labai netikėtų džiazinių spalvų – ši daina man bene labiausiai priminė Reingold laikų TFK. Burning Both Bridges yra geras ilgesnis melodinis opusas (tikrai stipresnis negu prailgstanti The Elder). Considerations tamsus minoras pradžioje pagauna ausį irgi, bet tos dainos stiprioji dalis yra išplėstinė instrumentinė partija antroje pusėje. Dar paminėsiu The Rubble – lėtas fanko groove'as pradžioje turbūt yra įsimintiniausias momentas albume. Gaila, tas motyvas yra paskandinamas progroko kompleksijoje – ta daina daug geriau veiktų neprogrokiniame setting'e. 

Albumo didžiausias minusas: važinėjimas kompozicijose tarp visokiausio sudėtingumo melodinių motyvų, bet nesugebėjimas užtikrinti, kad daina kažkuo išsiskirtų iš masės. Kažkaip dažnai šiuolaikinio progroko albumuose kompozicijos stilistiškai susiniveliuoja – grupėms sunku atrasti kažką išskirtinio savo skambesio formulėje. Taip, The Flower Kings yra nuostabūs instrumentalistai, bet gerai kompozicijai to nepakanka. Reikia kažkokio hook'o, kad ir kaip popsiškai nuskambėčiau. Taip pat šis albumas turi keistą folko dainą The Promise, su tipinėm folko muzikos harmonijom ir armonikos pritarimu. Truputį atmuša, neįsipaišo į albumo kontekstą, nors ir idėja iš pirmo žvilgsnio įdomi. 

Esu pasiklydęs tarp stipraus 8-eto ir silpno 9-eto. Viena vertus, albumas stipresnis už du jo pirmtakus, kuriuos vertinau 8-etu. Kita vertus, jis silpnesnis už keletą ankstesnių albumų, kuriuos vertinau 9-etu, Love klausantis girdžiu tą pasąmonės šnabždesį „tapatybės krizė“ fone. Nu tebūnie 9-etas su daug minusų, įvertinsiu pažangą, net jei man tai nėra pati mylimiausia TFK forma. 

The Mars Volta po ilgos pertraukos padarė vieną radikaliausių virsmų – iš instrumentiškai tankaus ir kompleksiško progroko į neopsichodelikos ir alternatyvios pop muzikos įkvėptą daug minimalistiškesnių formų artroką. Ne Ulver lygio lūžis, vis tiek labai poliarizuojantis gerbėjų bendruomenę. Man asmeniškai šis lūžis atvėrė The Mars Volta mano ausims – aš beveik nepažįstu jų klasikinių albumų, aš kai kuriuos esu girdėjęs, bet jų aktyviai neklausau, tai ne mano nuotaikos muzika. Mano klausomiausiu MV kūriniu dabar yra elektroniška Graveyard Love iš pirmojo sugrįžimo albumo. 

Lucro sucio yra antrasis bandymas „The New Mars Volta“ versijoje. Panašus stilius, bet visai naujoviškas pateikimas. Jei titulinis albumas skambėjo kaip nepernelyg susijusių dainų kolekcija, čia mes turime 18 mažų dainų albumą, kuris iš tikrųjų skamba kaip viena didelė, bet stipriai fragmentuota siuita. Šis albumas daug labiau koreliuoja su jų progrokine tradicija. Bet stilistiškai tai nėra progrokas. Džiazinė neopsichodelija yra arčiausiai, ką sugalvoju glaustam stiliaus apibrėžimui. Toks Tame Impala variantas labiau patrakusiai ausiai, kuriai instrumentinės abstrakcijos šen bei ten nėra problema. Skamba paradoksaliai, prieštaringai. Toks ir emocinis įspūdis klausantis šio albumo: įdomu, egzotiška, stebina, bet nežinai, kiek labai tau tai patinka.

Nors šis albumas turi įdomių melodinių dainų, bet jos irgi savotiškai klampios, netampa himnais, kuriuos norėtųsi traukti kartu su grupe. Ašinėmis dainomis turbūt reiktų vadinti Cue The Sun (groovy melancholija) ir ritmiška baladė Morgana, nes jų motyvai vėliau grįžta ir reprizoje. Dar gal būtų galima pridėti ilgiausią užbaigiamąją kompoziciją Lucro sucio, kuri prasideda lėtai, bet palaipsniui išvažiuoja iš bėgių ir finišui klausytoją nuneša į abstraktaus džiazo teritoriją. Geros dainos, bet aš turiu kitų favoritų. The Iron Rose susiklauso gražiai – tokia skaidriai sentimentali Arctic Monkeys pateiktis. Vocifero – žemais tonais ir lengvom gitarom raibuliuojantis R&B. Trumpa Reina tormenta – funky sintezatorių blast'as The Weeknd mėgstančiai ausiai. Ir mano mėgstamiausia: Un disparo del vacio – irgi nemažai R&B, bet ir flamenko jausenos turintis gabalas, bet perkusija labai skani ir priedainyje labai spalvingas sintezatorius pakelia nuotaiką. Paskutiniame trečdalyje pasirodo riebi gitara, skambanti beveik kaip „The Old Mars Volta“ laikais – žiauriai gražiai šie du marsvoltos pasauliai susisintezuoja toje paskutinėje minutėje. 

Silpniausios dainos man yra albumą pradedanti ambientinė miniatūra Fin, panašiai space'inė Mictian ir Celaje, kurioj tiesiog nesuprantu, kas vyksta, labai intensyvi garso paletė, daug visokių produkcijos efektų nutraukia mano dėmesį nuo kompozicijos. Bet šiaip net šios kompozicijos yra įdomios.

Skaičiau nusiskundimų dėl keistos produkcijos, dėl ekstensyvių ir labai upfront eksperimentų su vokalu, kai gitara beveik visada sėdi kažkur toli mikse ir į priekį išlenda retai. Taip, gitaros vietomis pasiilgstu ir aš, bet egzotiška produkcija bendru atveju padaro šį albumą įdomesnį klausytis labiau negu atmušantį klausytis. 

Gal, jei vertinčiau grynai pagal atskirų dainų paliekamą įspūdį, albumui rašyčiau 8 balus, bet visi kiti faktoriai: įdomi stilistika, įdomi produkcija, dainų bendra tėkmė visame albume – kalba į balo kėlimo pusę. Vienas autentiškiausių 2025 metų albumų tai tikrai. Silpnas 9-etas. Tikrai pranoko praeitą titulinį albumą. 

Sparks su Hippopotamus padarė gerą sugrįžimą po šiokios tokios pertraukos, ten buvo įkvepiančių melodingų dainų su modernia produkcija (kaip Edith Piaf Said It Better Than Me), bet ir senesnę kūrybą primenančių orkestrinių art pop dainų kaip Hippopotamus. Ir tas derinys darė įspūdį. A Steady Drip, Drip, Drip į šitą formulę įnešė daugiau alternatyvesnių roko atspalvių. Bet The Girl Is Crying In Her Latte buvo lite tos pačios formulės versija, o Mad – very lite versija. Albumas skamba gana derivatyviai ir formuliškai lyginant su Hippopotamus, net jei per melodijas ir pasirinktą muzikinę paletę Sparks'ai išlaiko savo quirkiness. Tos dainos, kurias vadintume švelniai melodingais pop himnais, čia yra My Devotion ir Drowned In A Sea Of Tears... pirmoji stačiai nuobodi, antroji turi geresnę aranžuotę, bet vis tiek palyginus nebaisiai įsimintina. Orkestrinis muliažas: I-405 Rules – arčiau klasikinio Sparks skambesio parodijos negu tęsinio. Don't Dog It truputį daugiau fokusuota į elektroninio pop elementus, bet yra geresnė panašaus žanro versija. Didžiausią džiaugsmą randu minimalistiškai atmosferinėje In Daylight (kuri primena lengvesnius Kraftwerk kūrinius kaip The Hall of Mirrors) bei daugiau rokinių spalvų a la Drip Drip Drip turinčiose Hit Me, Baby (kažkodėl jaučiu John Cale aurą šitoj dainoj) ir Running Up A Tab... (riebus sintezas su labai skoningu, vietomis grėsmingai skambančiu antraplaniu gitaravimu – čia man stipriausios asociacijos su 10cc kūryba). Bet nei viena iš šių dainų nėra toks užvedantis poprokinis pianino, elektronikos ir gitaros tandemas kaip, pavyzdžiui, One For The Ages. 

Iš pradžių ketinau rašyti 7-etą, bet stipresnį ryšį su albumu atradau po papildomų perklausų. Deja, vis tiek ne pats labiausiai įkvepiantis Sparks darbas. 8-etas su daug minusų.

Arunazz priminė Queen'us, kažkoks manyje renesansas užgimė, dabar pats suku savo mėgstamiausias Queen dainas, tarp kurių ir šis sintezatorinio roko briliantas.

The Reticent yra unikalus projektas. Man kolega juos užrodė tada, kai išėjo jų ankstesnis albumas The Oubliette ir nuo tada esu fanas. Jie yra ekstremalesniame progmetalio spektro gale, pas juos chug-chug-chug gitaros garsai (beveik djent'iškai), melodingo, o kartais net ir techniško death metalo atmosfera su aršiais vokalais yra norma. Juos nemenkai įkvepia Tool ir Opeth ir tą galima justi ir šiame albume. The Night River skamba kaip kažkas iš Tool'ių Lateralus (net švaraus vokalo maniera Maynardą kažkiek primena). Tuo pačiu The Bed of Wasps ir The Scorn man skamba kaip paragrafai iš paskutiniojo Opeth albumo The Last Will And Testament, tik su dar didesniu veržlumu. Vėlgi, Hathcock'o vokalas kažkaip asimiliuojasi, nes The Scorn dainoje jis turi Akerfeldt'o hint'ą (geriausiai justi priedainyje, kuriame yra Opeth'ams tipiškos clean-growl kaitos). 

Bet turbūt įdomiausias dalykas, kas The Reticent išskiria iš masės kitų progmetalio grupių, yra jų konceptualumas, dažnu atveju nukreiptas į jautrias temas, socialinę problematiką. On The Eve Of A Goodbye yra albumas apie mylimo žmogaus savižudybę; The Oubliette sufokusuotas į Alzheimeriu sergantį protagonistą Henrį ir dainos pasakoja jautrią istoriją, kaip jis praranda savo tapatybę. Please kabinama kita mentalinė problema – depresija ir polinkis į savižudybę, ypač tarp jaunų žmonių, ir žiūrima iš perspektyvos, kokias emocijas gali iššaukti depresija (ir tą suponuoja dainų poantraštės skliausteliuose). Vėlgi, įdomus konceptas ir gal vietomis jis išlenda lengvomis klišėmis (kaip tos pačios The Scorn priedainyje), bet perduota ir lyriškai, ir muzikaliai efektingai. Man ypač daro įspūdį, kaip intensyviai skamba The Bed Of Wasps ir kaip gerai muzikinėmis priemonėmis ir bičių avilio alegorija perteikiamas nuolatinis panikos pojūtis. 

Please patirtis man buvo panaši kaip ir The Oubliette. Iš pradžių visas tas muzikinis ir lyrinis tankis atrodo much, nustelbia tave ir dažnai ne pačiu geriausiu būdu. Bet jeigu į albumą grįžti antram bandymui su nusiteikimu, jis tave nubloškia, tiesiog nubloškia. Ypač jei kreipi dėmesį į dainų tekstus. Jau paminėjau savo favoritą The Bed Of Wasps, labai energingas ir labai taiklus kūrinys. Minėtos The Night River tool'iškos ir The Scorn opeth'iškos asociacijos su manim irgi surezonavo, šie kūriniai ima prizines vietas. The Night River turi visiškai pamišusią instrumentinę sekciją penktojoje minutėje, tas momentas, kur lieka tik klavišiniai, gerai trenkia per galvą. Ir kitos iš pagrindinio dėstymo dainų efektingos: The Concealment yra nuostabus kūrinys dviejų gitarų tandemui, labai gražios harmonijos. The Riptide yra liūdna atmosferinė baladė, savo nuotaika primenanti Dream Theater dainą Disappear. The Chance gal tik nėra labai mylima daina – ji turi gražų džiazinės baladės pagrindą (vėlgi, savotiškai channel'ina Opeth manierą Still Life ar Damnation albumuose), bet dėstymas gan vienodas, kūrinys prailgsta. 

Albumo trūkumai: 1) daug laiko skiriama spoken word fragmentams, kurie skirti pagilinti įsitraukimą į albumo koncepciją, suteikti daugiau konteksto klausytojui. Intake suveikia gerai, iškart nuteikia į ką bus orientuotas albumas. Bet Diagnosis 1 ir 2 bei užbaigiamoji Discharge jau truputį perkrauna albumą daug muzikinio turinio neturinčiais momentais. 2) Specifinė produkcija. Dėl gitarų kompresijos vietomis garsas toks klaustrofobiškas. Primena tą metalo grupių varžymąsi dėl to, kas šūdiniau suprodiusuos albumą, nes šūdiniau yra cool. Panašia produkcija pasižymi kitas mano mėgstamas progmetalio projektas Thy Catafalque. 

Vis dėlto Please tikrai yra stiprus ir paveikus albumas, vertas kiekvienos progmetalį mėgstančios ausies dėmesio. Sakyčiau, kad The Oubliette labiau laimi mano širdį, bet Please yra tikriausiai antras geriausias grupės darbas. Tvirtas 9-etas. 

Vasario 9-15 savaitė. Refleksijos su pernykščiais The Reticent ir Pattern-Seeking Animals darbais.

1. The Reticent – The Concealment (Those Who Don't Want To Wake) (20)

2. The Reticent – Intake (16)

3. The Reticent – The Riptide (Those Without Hope) (15)

4. The Reticent – The Night River (Those Who Can't Rest) (12)

5. Pattern-Seeking Animals – Down The Darkest Road (11)

Machine Head, mano matymu, toliau įstrigę kūrybinėje krizėje. Kažkas praeitame dešimtmetyje nutiko, iki tol Machine Head buvo nuostabi, kvapą gniaužianti grupė, o nuo maždaug Catharsis tapo savęs parodija. Šitas albumas man lygiai taip pat kelia panašias mintis. Jie bando savo fokusą kreiptį į melodingų hooky dainų rašymą, bando klasiškai žaisti su ritmikos, muzikos intensyvumo dinamika, pauzėmis, ir tokiomis priemonėmis toliau kurti groovy įspūdį. Bet instrumentuotė / aranžuotė bendrai imant nėra įkvepianti, dainų struktūros irgi apyvienodės, tad susidaro įspūdis, kad grupė laikosi vieno štampo ir daugelis kūrinių tiesiog tampa nuvalkioti dar net jiems nebaigus groti. 

Aš iš šio albumo mėgstamomis pasižymėjau lygiai 3 dainas ir ne daugiau. Atomic Revelations man labiausiai priminė senesnę (sakykim, Unto The Locust laikų) MH kūrybą su gitariškai stipriai įkrauta posmine dalimi ir ryškia priedainio melodija. Panašius epitetus taikyčiau ir Outsider, ten tankus ir greitas posmo motyvas traukia ausį. Galiausiai, albumą uždaranti Scorn yra kažkoks šviežesnis gūsis, melancholiškai ilgesingo skambesio baladė, gražiai išsiskirianti iš masės nebaisiai įdomių dainų. Klavišo motyvas antroje kūrinio pusėje suteikia didingo simfoniškumo įspūdį ir suteikia spalvingumo, ko trūksta šiame albume. 

Kitos dainos daugmaž nuobodžios. Dar gal Unbound visai nebloga, tačiau nublankstanti tarp melodiškai stipresnių Atomic Revelations ir Outsider. Bet ilgainiui jau pradeda apkarsti ir tikrai silpnas Robb Flynn vokalas. Nu pasenęs užkimęs dėdė, rėkia pro gerklės su nykstamai menka intonacija. Pasaulis buvo gražesnis, kai Flynn'as labiau stengėsi su savo vokalu. Albumo produkcija perspausta, nėra garsinio gylio pojūčio – gitaros, būgnai, balsas eina vienoj plokštumoj, garsas tampa per sterilus. Klasikinis over-production pavyzdys. Ir kai kur grupė tikrai perspaudė su bandymu fokusuotis į melodiją: čia man ryškiausias pavyzdys daina These Scars Won't Define Us – skamba kaip 2000's melodingo metalcore'o parodija, ne kitaip. 

Dar iš pradžių dėl kelių man patinkančių dainų ketinau skirti 8 su minusu, bet supratau, kad yra per daug aspektų (produkcija, instrumentuotė, kompozicija, balsas), kurie man kliuva, todėl 7-etas yra daugiausia, kiek galiu skirti.

Man gal sunku empatizuoti su Juozu, nes mane į Cradle of Filth vagoną įsodino tokie albumai kaip Hammer Of The Witches ir Cryptoriana, o senesnius albumus jau klausiau retrospektyviai. Vis dėlto, jų paskutinis darbas Existence Is Futile mane paliko abejingą. Screaming Of The Valkyries man savotiškas sugrįžimas į tą pačią formą iš Hammer Of The Witches / Cryptoriana laikų, kuriuose man irgi dauguma gabalų kabina ir veža. Taip ir šiame. Man asmeniškai Demagoguery yra silpniausia albumo daina, bet kai tokio kalibro daina kaip Demagoguery yra silpniausia, tai nemažai ką pasako apie albumo solidumą.

Man patinka The Trinity of Shadows pogreitis pojuodis skambesys, atveriantis asociacijas su mėgstamais švedais Tribulation. Man patinka You Are My Nautilus motyvų įvairovė, veržlumas antrojoje kūrinio pusėje ir puikios gitaros soluotės. Ex Sanguine Draculae ritminis intensyvumas ir aršios gitaros išpuoliai taip pat artimi mano ausims. Prie favoritų dar pridėčiau ir melodingesnę White Hellebore, kurioje persipina thrash'iniai, death'iniai ir simfoniniai prieskoniai. Šie keturi pavyzdžiai parodo, kad albume yra šiokios tokios įvairovės ir galbūt didysis albumo gėris labiau slypi deep cut'uose negu singluose.

Bet nei viena daina visumoje neišverčia iš klumpių. Galbūt You Are My Nautilus segmentas, startuojantis su bridžu, ir kai kurie atskiri gabaliukai Sanguine Draculae mano kvapą užgniaužė, bet visumoj kompozicijos tankios, klampios, motyvai ne taip lengvai klijuojasi tarpusavyje. Tas nenuostovumas kompozicijose, dideli tekstai, kurie tampa ilgomis deklamuojamomis pasakomis, kur kiekvienam veiksmui pritaikomas vis kitoks muzikinis fonas, reikalauja iš manęs (klausytojo) nemažai energijos ir daugeliu atveju ilgalaikis efektas, išliekamumas mintyse ir širdyje sumenksta. Tai visuomet buvo mano barjeras klausantis bet kurio CoT albumo ir šiame albumas tas nenuostovumas tikrai pastebimai trukdo išryškėti įdomiausioms muzikinėms idėjoms. Ir tas taip pat nulemia, kad galiausiai visos kompozicijos tarpusavyje susiniveliuoja, tampa per daug panašiomis, net jei, į jas pažiūrėjus anatominiu tikslumu (kaip praeitoje pastraipoje), jos atrodo skirtingos. 

Albumui rašau solidų 9-etą. Stiprus, bet ne revoliucinis darbas. 

Nežinau dėl melodikos (čia maždaug vienas, gal du melodiniai motyvai visoje dainoje, kiek girdžiu), bet garsinė dinamika (forte / piano) tikrai yra (visokie kelių natų intarpai menku tonu ir tada pagrindinis motyvas vėl bang kala) ir tempo pokyčiai tikrai yra. Kūrinys pagal grūvmetalo kanonus. Bet vat tos skaidresnės melodikos man ir pritrūksta, prieš tai albume ėjusia Atomic Revelations mėgaujuos labiau. 8 su pliusu. 

Tai yra grupės / atlikėjo reputacijos efektas. Tokie atlikėjai kaip Bryan Adams, Sting, Bon Jovi, Def Leppard, Aerosmith ir kt. kai kuriems music.lt balsuotojams (ypač tiems, kurie mažiau verbaliai čia reiškiasi) sukelia gerus prisiminimus iš jaunystės ar tiesiog yra mėgstami atlikėjai, todėl už juos balsuojama net nevertinant dainos. Man asmeniškai kai kurių iš išvardytų atlikėjų šiuolaikinė kūryba yra nepalyginamai prastesnė už jų klasikinius kūrinius, bet gal kiti situaciją mato kitaip.

Manęs asmeniškai rinktiniai albumai nelabai domina. Bet aišku, aš tikrai neprieštarauju idėjai šį albumą turėti duombazėje – galbūt kas kitas susidomės. Aš kažkaip esu įpratęs grupių diskografijas nagrinėti studijiniais albumais. Kalbant apie IQ, žinau nedaug. Esu girdėjęs visus naujesnius albumus nuo Frequency, o iš senesnių neseniai susidomėjau tik Nomzamo, kuris man tikrai įstrigo nepaisant to, kad progfanai jį laiko silpnesniu IQ darbu. Tikiuosi rasti kada laiko ir kitiems IQ albumams. 

Buvo palikta intrigėlė, bet pirmojo topo įžangoje buvo užuomina, kad tai ne paskutinis Alvydo topas. Va dabar ir atskleidėm (dar ne visas) kortas 🤘

Vasario 2-8 savaitė. Sugrįžimas po metų pertraukos prie Dream Theater Parasomnios, tikintis geriau suprasti tą albumą. Supratau geriau, vis tiek ne mano mėgstamiausias pyrago gabalėlis. 

1. Dream Theater – Bend The Clock (24)

2. Dream Theater – A Broken Man (22)

3. Dream Theater – The Shadow Man Incident (11)

4. Dream Theater – Dead Asleep (10)

5-6. Sadist – The Best Part Is The Brain (9)

5-6. Kamanių šilelis – Degantys paukščiai (9)

Kaži kieno galvoje, kai tavo komentare jos pirmiausiai išsakytos. 

Negebėjimas suprasti, kodėl žmogus ginasi nuo primestų konspiracijos teorijų apie jo komentarą, reiškia negebėjimą iš šono savikritiškai pažiūrėt į savo komentarus, į jų toną ir tiek. 

Taip, aš paprieštaravau tavo nuomonei pirmame sakinyje, bet nereikia brėžti tolimų išvadų, kad visas komentaras skirtas TAVO VIENOS nuomonei pakeisti, ypač kai komentare nėra nei vienos nuorodos į tavo asmenį. Turėtų būti savaime suprantama, jog viskas po antro sakinio yra mano asmeninė kūrinio percepcija, kurią tau taikau lygiai tiek pat kiek bet kuriam čia besilankančiam ir skaitančiam mano komentarus lankytojui. Bet ne, reikia viską padaryti apie save.

Subjektyvumas leidžiamas (mano paties komentaras yra subjektyvus vertinimas), bet jei skleidi konspiracijos teorijas apie tai, koks mano aprašymas turėtų atrodyti esant stipriam 9-etui, o koks – 10-ukui, tai neturėtum nustebti, jog bus prisikabinta. Ir jei bus kuriamos nebūtos teorijos apie mano komentarų tikslus, vėlgi, nenustebk, jog bus prisikabinta. Aš tik paprieštaravau tau ir išsakiau savo nuomonę, o tu tam mano paprieštaravimui suteikei nebūtų spalvų, kurias tau tavo sąmonė sušvietė. Į tokius spekuliatyvius tavo komentarus aš visada kritiškai atsakysiu. 

Jėtau koks susireikšminimas. Nes gi Viltė taip gerai žino mano komentarų sandarą, kad būtinai komentaro prasmę išvers kaip jai patogu ir padarys tai apie save. Rizikinga music'e pateikti savo opiniją apie kūrinį, nes atsiras kažkas, kas ją pavers suasmenintu farsu. 

Mano esminiai muzikiniai atradimai irgi buvo padaryti 2011-2012 metais ir būtent music.lt. Bet tada aš buvau jaunas paauglys, apskritai mažai žinojęs apie muziką, tad tie pirmi dideli atradimai išlaiko brangią vertę ir šiandienai. Tačiau nesusidūriau su jausmu "niekas nebedomina" ir pan. Ganėtinai atvirkščiai, aš jau daug metų egzistencinėje krizėje, kad man įdomios grupės kepa triženklius skaičius albumų per metus, kurių nespėju virškint, o kur dar naujų grupių atradimai ar senų grupių senų albumų klausymas. Muzika man dabar kaip niekad įdomi. 

Dopamino priklausomybė visgi žiaurus dalykas. Kadaise gebėjau mokytis ir gebėjau n valandų sutelkti dėmesį į darbą. Dabar tą gebu padaryti tik tada, kai dega visi deadline'ai, nesgi darbai ir mokslai dopamino negeneruoja. Dažnai kovoju su savimi norėdamas dirbti pagal rutiną / pagal planą, o ne paskutinėm naktim, nes praėjusias dienas iššvaistei ant sau įdomesnių veiklų. 

Albumui rašau tvirtą 9-etą, man labiau patiko Water In Our Hands, instrumentiškai daug labiau varijuojantis kūrinys negu Time Has No Place, nors pastarasis turi stiprių melodijų irgi. Daugiau argumentų išsakiau prie Water In Our Hands kūrinio, tad nebesikartosiu čia.

Nebūtų užtekę 6-osios dalies, nes ji yra silpniausia šiame reliatyviai stipriame kūrinyje 😜 Man kaip tik šis kūrinys daug įsimintinesnis už Time Has No Place, čia yra daug daugiau įdomesnių instrumentuočių, kokių negirdėjau nei vii albume, nei Time Has No Place. Ypač boso ir klavišų rolė išryškėja šiaip jau gitarų labai dominuojamoje albumų poroje. Jau pirma dalis prasideda nuo labai smagaus boso groove'o ir realiai bosas nustoja stebinti tik būtent 6-ojoje dalyje (piką pasiekdamas jau truputį šiurpokai skambančioje 4-ojoje dalyje). Pianino ir vargonų sąskambiai labai ryškūs (ypač antrojoje sekcijoje). Yra tokių trumpų, bet atsikvėpti padedančių atmosferinių sintezo momentų (ypač 3-4 sekcijose). Esti trumpų gerų tarpinių gitaros soluočių (2 ir 5 dalyse). Ir, bene svarbiausia, kai kurie hook'ai skambesni negu bet kas melodiškai sofistikuotame vii albume ar Time Has No Place dainoje. Kaip galima nedainuoti kartu tokiose sekcijose kaip „Take our crooked arrow / Dip it in the marrow “ (2 dalis, labai Gentle Giant'iškas skambesys), „Find Your Way“ (3 dalyje), „Talking on mountains your loud megaphone whines / Making the waves of the pleads that will rise“ (4 dalyje, vokališkai galingiausias momentas), „Make it right, make it right“ ir „taking it all away“ (5 dalyje). 

Šis kūrinys tikrai neatsibosta, rašau jam 9-etą su pliusu. Time Has No Place irgi solidus kūrinys, pastovesnis, nėra tokios dažnos muzikinių temų kaitos, todėl jame melodijos plačiau išvystytos, bet man jos ne taip gerai išsiskiria (išskyrus stiprią pirmos dalies temą). Tam kūriniui kaip tik parašiau 9-etą su minusu.

Smagi optimistinė daina albumo pradžiai. Panašu, kad šiame albume echolyn nėra labai ambicingi, instrumentuotės jei kur ir sofistikuotos, tai susmėžuoja kukliai antrame plane, o priekyje dažnu atveju akustinės gitaros vedama mažorinė muzika.

Čia man įstringa gitaros pragrojimas tarp priedainio ir bridžo, kuris beveik vienas prie vieno sueina su Van der Graaf Generator – Killer pragrojimu irgi po priedainio. 

9 balai šiai dainai.

Taip, gerai, žinom tamstos nusiskundimą dėl renginių, nes jis minimas tikrai ne pirmą ir ne antrą kartą, bet problema ne idėjos nebuvime ar jos nepalaikyme, o rankų nebuvime. Tiesiog nėra kam nuolatos rūpintis renginių turiniu ir pan. Tiesiog reikia paimti ir dirbti ties ta vieta. Jei nesinori dirbti, reiškia, nepakankamai rūpi. Man, asmeniškai, renginiai apskritai nėra priežastis, kodėl aš čia lankausi. Aš prie renginių turinio dirbu tik labai išskirtinėm progom ir neatsimenu, kada paskutinį kartą tą dariau. Laiko gyvenime neturiu daug, o renginių turinys man nioliktas prioritetas. 

Programavimo žinios jokiai procedūrai music'e nereikalingos. Tam tikros HTML komandos kai kada praverčia, bet HTML nėra pati iš savęs programavimo kalba. O šiaip, užtenka atsidaryti kokį pavyzdinį renginį ir pagal pavyzdį replikuoti viską naujame. O jei naudojami kažkokie HTML triukai su specifine sintakse, tai vėlgi, nusikopijuoji, pasižaidi, pažiūri, ką daro galutiniame rezultate, pakeiti. Tereikia turėt pakankamai užsispyrimo ir užduotis įvykdoma. Aš pats nesu programuotojas, bet pamatęs kelis man nepažįstamus simbolius iškart nešoku į krūmus.

"Vienu sakiniu" idėja yra puiki. At this point bet kokia idėja naujienų skilčiai yra puiki, nes ji šiuo momentu yra negyva. Ir vėl tas pats klausimas: kur rankos? Kas užsiims? Jei tik yra savanorių, mielai prašom. 

Šiaip yra dar vienas svarbus pjūvis, kurio į šią statistiką neįtraukiau. Tai Peter Hammill solo repertuaras. Aš manau, kad jis nemaža dalimi yra kaltas, kad nutraukė mano dėmėsį nuo VdGG siūlymo jau eilę metų. Nuojauta sako, kad PH siūlymų buvo irgi kelios dešimtys iš mano pusės, ypač daug 2022-2023 m., bet šitą patikrinti užtruktų dar kokią valandą kitą... atidėsiu kitam kartui. 

Aš kol dariau šitą statistiką, kelis kartus prasukau Test For Echo albumą. Anksčiau kiek skeptiškiau atsiliepiau apie jį, dabar jis man visai skaniai susiklausė. Nors Rush diskografiją bent du kartus esu praėjęs nuo A iki Z, jau kaip ir norisi trečio, nes stebiu, kaip keičiasi mano nuomonės apie Rush darbus (ir dažniausiu atveju į gerąja pusę). Linkiu ir tau daug atradimų Rush diskografijoje. 

Nerelate'inu su jūsų viltingu nusiteikimu domėtis visais šiais apdovanojimais ir juos dar stengtis apžvelgti. Jei kada jie buvo kažkoks kokybinis muzikos vertinimas (ir tai kažin), tai dabar tokiais tikrai nėra. Jie tiesiog yra ir taip jau ant pjedestalo esančių populiariosios muzikos (plačiąja prasme, ne tik popso) atlikėjų bereikalingas kėlimas ant antro pjedestalo. Pasiplojam, pasilinguojam, numetam masėms džiaugsmo, kad jų favoritai dar ir statulėlių kažkokių gaus, ir išsiskirstom. Nebematau juose jokio prestižo ir jokio įdomumo.

Ir šiaip daug visokių bias yra. Pvz, Grammy atvejų tose prestižiškiausiose „general field“ kategorijose bene visada būna korporatyvinė pop muzika – tokia, kur 20 kompozitorių sėdi prie vienos dainos ir gaunas niekuo neypatingas produktas daugeliu atveju. Individualiems songwriter'iams ten kažką pasiekti žiauriai sudėtinga, ypač jei atlieki ne pop ir ne repo muziką. Net jei eitume yra atskirų stilių kategorijas, sakykim, pasižiūriu į geriausia orkestrinio atlikimo kategoriją: 4 iš 5 nominuotų orkestrų šiemet yra iš JAV. Visiškai jokios nuostabos nekeliantis regioninis bias, kuris kartojasi visur. Kiek apskritai britų laimėtojų... greitoj peržiūroj pamačiau Lola Young, FKA Twigs, The Cure ir... daugiau nepastebėjau. Dar yra pavienių laureatų iš kitų šalių. Grammy turėtų afišuotis kaip Amerikos muzikos apdovanojimai, o ne globalūs. 

Kad ir toj pačioj M.A.M.A. jau seniai populiarumas prilyginamas muzikos aukštavertiškumui, kiek tenka metai iš metų pastebėti. Tik gal, kadangi lietuviškos muzikos scena apskritai nėra didelė, M.A.M.A. atveju išlenda daugiau įdomių netikėtų perliukų, bet tai labiau tik išimtys, patvirtinančios taisyklę. 

Tai va, parant'inau, o kam tie apdovanojimai vis tiek įdomu... tai ką, įdomaus sekimo, I guess. 

Beveik prieš metus išėjo Parasomnia, daug bandžiau prisijaukint šį albumą, nebaisiai pavyko. Man In The Arms Of Morpheus pirma pusė buvo bene įdomiausias momentas albumas, tie intriguojantys įžangos garsai su tolima gitara ir sintezatoriniais efektais ir po to stojantis be galo griausmingas motyvas, lydimas skambančių laikrodžio žadintuvų garsų – man tai pasirodė originalu, nelabai atitinkančiai DT kanonus. Bet kūrinys man asmeniškai numiršta ties 4-ąja minute, kai stoja lėtesnis tempas ir Petručio soluotė, kuri man skamba kaip derivatyvas iš Six Degrees Of Inner Turbulence opuso. Šiek tiek naftalinas. Ir tas naftaliniškumas įvairiomis formomis mane toliau lydi albume. Šiai dainai 9 balai, o dabar bandau toliau klausytis albumo, gal pakeisiu nuomone ir atsiimsiu savo skepticizmą jo adresu.