einaras13

Šiame dešimtmetyje rūkymo mada labai nuslopus. Nežinau, gal aš sveikuolių burbule gyvenu, bet man rods žmonės tikrai rūko nebe taip masiškai kaip anksčiau. Tiesa, nežinau, kokia situacija šiais laikais mokyklose, bet spėju, kad tas "rūkau, nes tai yra cool" faktorius niekur nedingo. 

Keletą kartų... į Opeth 2022-ais Rygoj, į Godflesh Rygoj pernai, į BEAT šiemet Osle, pas tą patį Peter Hammill praeitą savaitgalį Varšuvoj. Galimai dar kažką užmirštu. Bet čia niekis, aš pažįstu žmonių, kurie varo po visą Europą ir kartais net dviženklį skaičių kartų per metus. 

Pernai variau į Gdanską į Mystic festivalį. Tai iki Gdansko nusikakau savarankiškai, bet ten jau susitikau su draugu, tai nelaikysiu to savarankišku dalyvavimu festivalyje.

Ateityje kol kas numatyta Rush Krokuvoj kovo 27 d. Netgi jau netikėtai pačiam sau esu suplanavęs, ką visą savaitgalį veiksiu, užsakęs ką reik užsakyt, bilietus nusipirkęs... paprastai planai tokiose kelionėse gimsta paskutinę minutę. 

Į save pasižiūrėk

Ilgai Karnivool fanų lauktas darbas. Kad taip po dviženklio skaičiaus metų kažką išleistų Atheist, Anekdoten arba Andromeda ar net Anglagard. Tool ir Karnivool sugebėjo padaryti sugrįžimą, abiem grupėm reikėjo 13 metų. Ar In Verses atpirko laukimą savo fanams?

Sakyčiau, didžiąja dalimi taip, bet užbėgdamas už akių pasakysiu, kad visgi tai ne Sound Awake lygio albumas. Šį mėnesį rotavau In Verses ir jų praeitą darbą Asymmetry nemažai. Visų pirma, šiek tiek pataisiau nuomonę apie Asymmetry albumą, kuris man anksčiau skambėjo gan blankiai, bet dabar vertinu tai kaip visai vykusį albumą. Visgi In Verses, sakyčiau, nežymiai pranoksta savo pirmtaką. Tai labiau kondensuotas albumas – Asymmetry turėjo gan nemažai tokių "garsavaizdinių", foninių kompozicijų, kurios man daugiau skambėjo kaip filler'is. O savo tiesmukiškiausiais momentais Asymmetry buvo kiek per tiesmukas, vietomis su pernelyg agresyviais ritmais ir aštriomis gitaromis. In Verses tokių kraštutinumų neturi, tai yra gan kruopščiai supakuota 10-ies saldainių asorti dėžutė, kur visi saldainiai yra vienokiu ar kitokiu laipsniu saldūs ir verti paragavimo. 

Galbūt kaip trūkumą būtų galima išskirti, jog bent jau pirmoji albumo pusė skamba net pernelyg Karnivool'iška. Tokie mėginukai, kur parduotuvėse paragaut duoda, bet iš mėginuko iškart supranti, apie ką yra ši grupė. Ghost turi būtent tą labai grupei tipišką ritminę sinkopę, grubų bosinį skambesį ir math roko stiliaus elektrinę gitarą. Ian Kenny iškart pozityviai džiugina savo ekspresyviu, po daugiau nei dešimtmečio nepasikeitusiu vokalu. Drone yra labiausiai man į ausį kritęs singlas, kurį dar pernai pamėgau. Toks ganėtinai paprastas 4/4 posmas netgi savotiška atgaiva tankioj Karnivool muzikoje, o priedainis turi didelį ir įsimintiną gitarų garsą ir įsimintiną sinkopuotą muzikinę frazę, kuri finalizuoja tą priedainį. 

Aozora nors ir melodingesnė daina negu Drone ar Ghost, bet iš esmės tęsia tas pačias sinkopuoto aštriai elektriško skambesio tradicijas. Animation yra mano mėgstamiausia daina albume – ji prasideda kaip distopinė film noir kamerinė muzika ir lėtūniškai bosu įsliūkina į labai ekspresyvų, bliuzovai metališką priedainio motyvą. Nuostabiausi gitaros lick'ai visame albume yra šioje dainoje. Man patinka, kiek erdvės yra posminiame motyve, todėl kūrinys turi netikėtai atmosferišką jauseną. Bridžo sekcijoj Kenny vokalas mikse labai atitrauktas, todėl jausmas kaip klausantis gero kokybiško space roko. Sakyčiau, labiausiai išsiskirianti ir įdomiausia daina pirmojoj albumo pusėj. Na ir pirmoji pusė užsidaro gan išplėtotu progroko gabaliuku Conversations, bet šiam man asmeniškai trūksta kažkokio ryškesnio akcento – paskiri melodiniai viražai trumpam sudomina, bet kūrinys keistai nuvinguriuoja be didesnio emocinio pliūpsnio. 

Vat jei pirmoj pusėj dainos tikrai nešė tą tipišką grupės štampą, antroji albumo pusė, sakyčiau, inovatyvesnė. Man tas faktas kiek priminė taip pat šių metų pradžioj išleistą Soen albumą Reliance, kuriame irgi šiokių tokių naujoviškų dainų pradeda rastis jau įsibėgėjus albumui, o pats albumas kažkiek kenčia nuo pernelyg formulinio skambesio. Reanimation man asmeniškai yra savotiška Animation tąsa. Net jei melodija visai kita, vėl yra kažkokio tokio bliuzinio erdvumo ir lengvumo. Gal net kūrinys posminėse dalyse per lengvas ir pernelyg neįpareigojantis, bet melodingos muzikos fanams gali labai prigyti. Guthrie Govan gitaros solo antroj pusėj vis tik didžiausia inovacija kūrinyje, vat būtent tokiam švelniai bliuziniam, bet progresyviam setting'e Govan'as yra nuostabus solistas ir jis čia dar kartą tą įrodo.

All It Takes yra gan seniai, dar prieš penketą metų išleista daina. Labai ritmiškas ir kompleksuotas gabaliukas, kuris savotiškai tęsia Ghost ir Drone užduotą albumo toną. Remote Self Control turi stiprių rifingų momentų ir įdomių mušamųjų linijų, bet ir kiek pakilesnė melodija suteikia šiai dainai truputį Muse'iškumo. Tačiau ne pats mėgstamiausias kūrinys.

Galiausiai, Opal ir Salva abi sėkmingai ir labai įdomiai uždaro albumą. Kaip jau kolegai pokštavau, kad Soen'ų Opal geresnė negu Karnivool'ių Opal, tačiau pastaroji yra tikrai įtraukianti ilgesingai melodinga daina su labai inovatyviu gitaros grojimu kūriniui įsivažiavus į stipriąją dalį. Vėlgi, tie bliuziniai štrichai, kurie mane sužavėjo ir Animation dainoje. Bendrai daina savo natūra labai priminė Leprous dainą Castaway Angels. Salva man tuo labiau priminė Leprous (ypač šio dešimtmečio jų kūrybą) – labai lengva ir subtili, beveik pop muzikos melodija su labai taktišku, labai taikliu susilaikymu vokalo fronte. Šitas švelnus Ian Kenny vokalo atlikimas mano mėgstamiausias visame albume. Gal Salva kiek ilgokai vystosi ir dėl to ištęstumo man nepralenkia Animation, bet melodingumo prasme pati maloniausia klausytis daina albume. Ir būtent Opal ir Salva labiausiai išsiskiria iš bendro albumo kontekste, abi būdamos tokios beveik baladiškos, lengvo roko dainos. Tai suteikia daugiau spalvų visam albumui, kuris iki tol buvo kiek pilkokas. 

Tai vat tas pilkokas skambesys, bandymas per daug nepabėgti nuo savo skambesio tradicijų didžiojoje albumo dalyje, galbūt vietomis norėjimas būti per daug kompleksiškiems, bet nepakankamai įtraukiantiems ir melodingiems – tai mane stabdo nuo to, kad visiškai pamilčiau šį albumą. Bet aš manau, kad tai tikrai geras, 9-eto vertas darbas, kurio vertėjo laukti ir sulaukti. 

Rugsėjo 14-20 savaitė. Grojaraštyje absoliučiai dominuoja Karnivool, ypač jų albumas Asymmetry.

1. Karnivool – Nachash (21)

2. Karnivool – Aeons (20)

3. Karnivool – A.M. War (16)

4. Karnivool – We Are (15)

5. Karnivool – The Refusal (13)

Čia yra baroque pop daugybe prasmių. Tos vargonų frazės po priedainių alsuoja Bachu, bet tuo pačiu puikiai pritinka į šį pozityviai nuteikiantį pop kūrinėlį. Aišku, dainos turinys mano skoniui kiek per lengvabūdiškas, ne dėl tokių dainų dievinu PH, bet ir tokias nuotaikingas dainas jis sugeba padaryti stipriai. 9 balai.

Rugpjūčio 31 – rugsėjo 6 savaitė. UK nostalgijos liekanos + MMEB nostalgija + panirimo į naująjį Mastodon albumą pradžia.

1. U.K. – Night After Night (Live) (12)

2-3. Manfred Mann's Earth Band – Brothers And Sisters Of Azania (6)

2-3. Mastodon – Barbarians Blood (6)

4-5. Enslaved – Intro (Green Reflection) / Lunar Force (5)

4-5. Mastodon – Poisonous Weapons (5)

Rugsėjo 7–13 savaitė. Mastodon naujasis albumas dominuoja.

1. Mastodon – Snakes For Dinner (21)

2-3. Mastodon – Barbarians Blood (20)

2-3. Mastodon – Your Ghost Again (20)

4. Mastodon – Poisonous Weapons (18)

5. Mastodon – Out Like A Lamb (16)

Nei aš pirmas, nei aš paskutinis sakau, kad Soen po Lotus įkrito į kažkokią tapatybės krizę, iš kurios sunkiai sekasi išlipti iki pat šių dienų. Nors jei lygintume Imperial, Memorial ir Reliance tarpusavyje, sakyčiau, kad Reliance yra geriausias šūvis link grįžimo į formą. Bet iškart įspėju, Reliance keliom galvom yra žemiau Lotus ir Lykaia, mano ir daugelio dviejų mėgstamiausių grupės albumų.

Ir nuo pat albumo pradžių justi, kad Soen'ai vėl bando tą Lotus'e veikusią formulę pernaudoti jau n-tąjį kartą: lėtas minimalistinis posmas; rifingas, bet melodingas kokių keturių akordų priedainis su pakeltu vokalo registru; prasukt tą patį kelis kartus (geriausia su kuo mažiau kintančia ritmine sekcija) ir vuolia – turi tokią standartinę Soen dainą kaip Primal ar n kitų numerių. Būtent Primal man kaip nuo konvejerio nulipus daina ir nesužadina daug vilčių... laimei, po to situacija albume kiek pagerėja.

Mercenary iš esmės yra geresnė Primal versija (ji turi kažkokią savitą A7X energiją posme ir pragrojimuose, o ir priedainis melodingesnis bei įsimintinesnis). 

Ir tada pereinam prie novelty dainų, kurių albume yra trys: Discordia, Indifferent ir Vellichor. Šitos trys dainos kaip trys banginiai, laikantys pasaulį ant savo nugarų – jos taip laiko Reliance albumą aukščiau dviejų pirmtakų, nes įveda kažkokio šviežaus skambesio, kokio neatsimenu seniau Soen repertuare (arba kuris tiesiog per mažai išnaudotas). Discordia yra djent-baladė, jei taip galima pavadint – tokių riebių ir sunkių gitarinių pragrojimų aš tikrai Soen kūryboje neatsimenu ir jie galingi, pozityviai nuteikiantys ir gerai įsipaišo, kontrastuoja su ramesne baladine Discordia natūra. 

Axis, nors struktūriškai gan Soen'iško štampo daina, yra vienas mano mėgstamiausių kūrinių albume. Joje yra gero energingo tempo, smagių gitaros rifų, kurie mane mintimis nuneša į Lotus'ą (ypač primena dainą Martyrs). Kartais (deja, tik labai kartais) grupei gaunasi sukalti dainą pagal savus kanonus, kuris savo kokybe nenusileidžia jų klasikai. 

Huntress yra aukščiau vidurkio daina albume, ji turi lengvai melodramatiškos energijos, jos melodingumas pozityviai veikia, net jei tai irgi truputį Soen'iško štampo daina. 

Unbound yra panaši į Mercenary, deja, ne tokia įsimintina. Silpnesnė daina, mano ausimis.

Ir tada prieinam antrąją novelty dainą Indifferent. Ji įdomi tuo, kad parašyta pianinui ir styginiams, o ne įprastam rokiniam grupės sąstatui. Graži melodija ir gerai kontrastuoja su likusiomis albumo dainomis. Bet nemeluosiu, ne pats mėgstamiausias gabaliukas albume, mano ausims jam trūksta "pilnatvės" aranžuotėje. Ji net nesijaučia kaip Soen daina, labiau kaip Ekeliofo solo kūrinukas. 

Drifter man į ausis krenta savo klavišinių motyvais antrame plane, kurie gerai papildo smagius gitaros rifus. Tie klavišai turi savito šaltumo ir noktiurniškumo, kas yra labai skandinaviška (net neabejoju, kad su panašiais skambesiais jau flirtavo ir Leprous, ir Enslaved, ir kitos mano mėgstamos skandinavų grupės, nes man būtent jas tai priminė).

Draconian sausiausia daina albume, ji man nedaro jokio poveikio.

Ir tada trečia novelty daina Velichor, kuri yra turbūt mano favoritas albume. Velichor mano ausims yra bene space rock daina, bet su labai įdomiom, beveik Seal lygio soul'inėm vokalo linijom. Toks labai chill 10-ojo dešimtmečio erdvus rokas, kas man neatsitiktinai priminė ankstyvesnę Motorpsycho kūrybą. Aš dievinu tokias atmosferiškas roko dainas, todėl nesistebiu, jog Velichor vienintelė šiame albume išpeša iš manęs 10-uką. 

Taigi, iš atskirų dainų įvertinimų susidaro įspūdis, jog tai hit and miss albumas, bet bendru atveju dainoms turiu daugiau atskirų pagyrimų negu Imperial ar tuo labiau Memorial albumuose. Tiesa, turbūt geriausia paskutiniųjų trijų albumų daina yra Imperial perlas Fortune, bet Reliance visumoj kaip albumas man skamba gan solidžiai ir tikrai yra pastanga kurti kažkokią įdomesnę muziką negu buvo Memorial albume, tik gal tas nepasireiškia visom geriausiom spalvom. Rašau albumui 9-etą su dideliu minusu.

Mažokai naujos muzikos sukasi mano grotuve šiemet, bet iš to, kas sukasi, Juodvarnio Tėkmės laimi didžiausias mano simpatijas. Ir nors Juodvarnio kūrybą daugiau mažiau seku jau apie dešimtmetį, vis tiek norisi šią grupę vadinti vienu didesnių šių metų atradimų, nes man Tėkmės pakėlė ją į gerokai aukštesnį lygį, o ir retrospektyviai Nerimo dienas pradėjau vertinti daug geriau negu kada jos buvo išleistos. Dabar abu albumus turiu savo CD kolekcijoje. 

Juodvarnis turi gerai išpuoselėtą ir techninę (instrumentinę) komponentę, ir emocinę dedamąją. Jų aršūs rifai ir staugimai nėra tik kosmetinės muzikinės priemonės, jie neša paskui save emociją. Emocija dažniausiai yra kančia, bet tuo pačiu ir viltis išgyventi šią sunkią būtį, apie kurią sukasi dauguma albumo tekstų. Nors tekstų tematika panaši, tačiau Paulius atranda visokių lyrinių apžaidimų tai išgyvenimo per kančias ir dvasinio augimo temai. Netenka dažnai sutikti taip gražiai lietuviškoje muzikoje naudojamos lietuvių kalbos. 

Grįžtant prie instrumentinės dedamosios, albumas turi sodrų, stiprų gitarų ir boso garsą, kurio nesuteršia net šiek tiek klaustrofobiška, muddy produkcija. Nors būgnai dažnu atveju kiek tolokai mikse, bet metalo albume jie gali būti overwhelming, todėl tas man nekliudo. Netgi kaip tik, lėkščių garsas šiame albume man bene optimalus. Tad instrumentuotė suteikia pilnumo jausmą visoje albumo tėkmėje (pun intended) ir tokį katarsį pasiekti būtent finaliniame kūrinyje, Tėkmėse, kai į palydą stoja ir grandiozinis vargonų garsas.

Visgi didžiausias pliusas šiame albume yra kompozicija. Gal tam tikri instrumentinio atlikimo niuansai ir stabdo tai klasifikuoti kaip progresyvųjį metalą, bet iš to, kaip komponuojamos dainos, grupė vis tik turi progmetalistų mentalitetą. Struktūriškai nenuostovios, kelias skirtingas muzikines temas po vienu stogu talpinančios kompozicijos, ir būtent tie muzikinių temų jungimai į vieną kūrinį mane labiausiai žavi šiame albume. 

Visos septynios dainos stiprios. Gal mažiausiai atsigręžiu į Tamsiausią Nušvitimą beigi Juodas Akis, bet čia subjektyvu, man tiesiog Tamsiausio Nušvitimo lėtesnis melodinis motyvas ne tiek simpatiškas (nors bridžo sekcija antrojoje pusėje yra smagus energinis fejerverkas). Juodos Akys man tamsus kūrinys, instrumentai išreiškia mano ausimis mažiau spalvų lyginant su kitais kūriniais. 

Favoritą turiu vieną aiškų: Tėkmės. Tiesiog turi epiškiausio kūrinio visame albume jausmą, ypač su tais vargonais... bet ir pagrindinė melodija tokia optimistiškesnė, labiau pakylėjanti, viltingesnė. Kažkaip man tai, kaip Tėkmės stovi šiame albume, man priminė Enslaved albumą Heimdal ir kaip jame titulinis kūrinys garbingai stovi finalinėje pozicijoje ir neša savyje daugiausiai svorio... kalbant apie Svorį, tai irgi labai stipri daina šiame albume, labai melodinga, duodama daugiau erdvės bosui kvėpuoti, vokalinis atlikimas labai įkvėpiantis. Panašiai kaip Tamsiausias Nušvitimas, Svoris mane laimi savo veržliu bridžu, viena mėgstamiausių strofų visame albume. Anksčiau buvau truputį rezervuotas dėl Dvasių Ligų, tačiau šiai dienai įtraukčiau į savo top3-uką šio albumo dainų. Labai galingai pradeda albumą, labai įsirėžia posminė dalis į smegenų ląsteles.

Laikui Varvant irgi įspūdinga daina, turi labai įsikertanti priedainį. Ir liko nepaminėtos Platybės – melodingas opusas su gan sudėtinga struktūra, kurio kompozicinis sąmojingumas mane irgi stipriai žavi. 

Albumui išdrįsiu parašyti 10 balų. Jei reiktų pateikti geresnį, kokybiškesnė metalo muzikos pavyzdį Lietuvos padangėje, aš nesugebėčiau. 

Mastodon albumai sunkūs ausiai iš pirmų perklausų. Atsimenu, reikėjo labai daug perklausų, kad man atsiskleistų Hushed and Grim, panašiai ilgai absorbavau ir Emperor of Sand. Paskutinis albumas, kuris man suclick'ino gana greitai, buvo Once More Round The Sun, iki šiol vienas mėgstamiausių Mastodon klausinių. Tačiau tai, kaip greitai tu prisijaukini albumą, nieko nepasako apie albumo kokybę, nes kartais puiki muzikinė medžiaga tau tiesiog atsiskleidžia daug vėliau, bet būna tokia pat gera arba net dar geresnė. 

Marrow Deep man būtent prie tų albumų, kur sunkiai virškinau, bet kai suvirškinau, atsiskleidė gan spalvingai (lygiai kaip Hushed And Grim). Kodėl Mastodon naujesnė muzika virškinama panašiai sunkiai kaip grybai ar riešutai, aš nujaučiu – ganėtinai muddy produkcija su ritmo linija priekyje, kompleksuotomis gitaromis labiau antrame plane, ir atmosferiniais klavišais bene trečiame plane – tokį painų skambesį mano ausims užtrunka dekonstruoti į atskiras komponentes. O aš toks jau klausytojas, kur muzika sugeba pasimėgauti tik suvokęs atskiras jos dedamąsias ir vėl jas atstatęs į bendrą vienį. 

Dabar kuo Marrow Deep kitoks ar panašus lyginant su ankstesniais Mastodon darbais? Visų pirma, mes nebeturime Brent Hinds (R.I.P.). Ar tai jaučiasi kaip nuostolis gitaros fronte? Tiesą sakant, mažiau negu pagalvotum... Nick Johnston Hinds'o kėdę užima be pastebimų trūkumų. Kitas dalykas: klavišininkas Joao Noguiera akredituojamas kaip pastovios grupės sudėties narys (pirmą kartą Mastodon tampa penkiuke). Ir klavišų įtaka tikrai jaučiasi (galbūt dėl to, jog praeityje Mastodon klavišus jei ir naudojo, tai ypač minimaliai). Jau Barbarians Blood gale išgirsti aštrokų klavišų pagrojimų, kurie smagiai papildo įprastą Mastodon'išką garsų paletę. Man labai į ausį įstrigo grasus vargonas Out Like A Lamb dainoje, atmosferiški papildymai In The Ruins dainoje, psichodeliniai sintezo fill'ai The Vanishing kūrinyje. Kas dar iš instrumentuotės teigiama prasme krenta į ausį: Dailor'as šiame albume prie būgnų tiesiog taško. Niekad taip rimtai į mušamuosius neatkreipiau dėmesio kaip šiame albume. C'mon, tu negali neiškristi iš batų išgirdęs, kaip atidaromas kūrinys Snakes For Dinner. Kiek energijos mušamieji nuo pat pradžių įkvėpia Your Ghost Again dainai... kokį kietą ir solidų ritmą Brann'as kala A Vampire's Demeanor dainoje. Kam tikrai negailiu šįkart liaupsių, tai Brann'ui Dailor'ui, man jis šio albumo žvaigždė.

Ar stilistiškai / kompoziciškai Marrow Deep kažkuo išsiskiria iš ankstesnių Mastodon albumų? Ir taip, ir ne. Sakyčiau, Marrow Deep labiau apjungia ankstesnių Mastodon darbų tradicijas negu išeina į kažkokią naują teritoriją... ir tai nėra blogai. Nes Marrow Deep gan unikalus idėjų katilas. Vienu metu, kur turi kompleksiškesnes gitarų linijas ir aršesnį būgną, tu gali prisiminti Crack The Skye, bet stojus klavišams šalia, įsivyravęs atmosferiškumas gali labiau jau priminti The Hunter ar Emperor of Sand skambesį. Rokiškesni, paprastesnės struktūros gabalai tau laisvai gali priminti Once More Round the Sun ar netgi Leviathan skambesį. Jau minėtoji A Vampire's Demeanor tikrai skamba kaip Mastodon 2004-aisiais. O pavyzdžiui, Barbarians Blood turi vingrių a la Crack The Skye perėjimų, bet instrumentuotė labiau mintimis nuneša į Hushed And Grim albumą. Žodžiu, yra momentų bet kurios Mastodon eros fanams. 

Kaip mano patiko albumo dainos? Nors dainų 12 ir jos netrumpos, bet albumas neprailgsta, dainos pakankamai atsiskiria tarpusavyje. Tiesa, vienos krenta į ausį labiau, kitos praplaukia. The Vanishing, pavyzdžiui... atmosferiškas gabalas, turi PATIES Geezer'io Butler'io boso solo pradžioje, bet jis nesukelia daug emocijų, taip lengvai plaukia ir nuplaukia. Poisonous Weapons man yra tokia Mastodon-lite versija, skamba kaip labiausiai standartiška daina albume. Kita vertus, In The Ruins – galimai mano mėgstamiausia daina nuo Crack The Skye albumo. Lengva melodinga pradžia nuostabiai transformuojas į emocingą rifų pliūpsnį antroje pusėje (ten slypi ir mano mėgstamiausias vokalinis Troy Sanders'o pasirodymas albume). Paskutinės minutės instrumentalas – labiausiai sofistikuotas ir vaizduotę žadinantis instrumentinės muzikos gabaliukas albume. Kiti du minoriniai favoritai yra A Vampire's Demeanor beigi Snakes For Dinner. Pirmoji skamba vienu metu kaip Leviathan laikų Mastodon ir šiuolaikiniai Deftones, aukščiausioje savo formoje. Stipru, aštru, tiesmuka, bet ir truputį melodinga. Beje, dar vienas geras Troy Sanders'o vokalas. Snakes For Dinner jau pagiriau dėl būgnavimo veržlumo, bet energija šiame kūrinyje trykšta ne tik iš būgnų, bet ir iš agresyvaus vargono bei gitarų. Smagaus tempo banger'is su įsimintinu tiek priešdainiu, tiek priedainiu.

Marrow Deep yra tam tikra dalimi inovatyvus, bet ir grupės gerąsias tradicijas tęsiantis albumas, kupinas gerų arba bent jau vidutiniškai gerų dainų. Paliko panašius įspūdžius kaip Hushed And Grim prieš penketą metų. Ir iš tikrųjų, ar Mastodon yra išleidę bent vieną silpną albumą savo diskografijoje?

Marrow Deep rašau 9-etą ir dedu like.

Aš sakyčiau, kad aš daug labiau nei tipinis VdGG fanas vertinu jų VdG erą (t.y. šį albumą ir Vital). Gal yra šiokių tokių sentimentų, nes Lizard Play buvo pati pirma mano išgirsta VdGG daina gyvenime (nors ir nelabai patiko ir vėliau prie grupės sugrįžau tik išgirdęs kelis kūrinius iš klasikinės eros). Bet aš baisiai gerbiu šitą grupės inkarnaciją, nes po Banton'o ir Jackson'o išėjimo, atrodo, grupės nebėra, bet PH labai kūrybingai pažiūrėjo į šią problemą, subūrė naują muzikantų sąstatą, simboliškai persivadino, ir pradėjo kurti kiek kitokią, bet ir senąją VdGG dvasią išlaikančią muziką. O labiausiai VdG vertinu už jų kūrybingus ir energingus koncertinius pasirodymus. Tų koncertų įrašų YouTube plaukioja pakankamai daug ir laimei, kad turim vieną oficialų koncertinį albumą iš tos epochos (kuris yra nuostabus).

Ar The Quiet Zone / The Pleasure Dome yra geresnis už jų 6 klasikinės eros darbus? Greičiausiai ne, nors dar pagalvočiau, galbūt šį albumą galėčiau kelti aukščiau The Least We Can Do Is Wave To Each Other. Bet jis tikrai ne geresnis negu Godbluff-Still Life-World Record trijulė ar Pawn Hears bei H to He iš senesnių laikų. Nepaisant to, labai geras, labai įdomus ir labai gerbtinas albumas.

Nors turiu stiprų ryšį ir su debiutiniu The Aerosol Grey Machine, tačiau su pastaruoju turėjau ilgą ir šiltą fazę gūdžioj jaunystėje ir dabar prie aerozolio beveik niekada nebegrįžtu. Su The Quiet Zone visgi mano ryšys išsilaikė iki šių dienų ir aš periodiškai paklausau atskirų dainų arba viso albumo. 

Ir kitaip nei Alvydui, mano ryšys su naujesniais albumais jau ženkliai silpnesnis, nes aš VdGG atradau jau gerokai po jų atsikūrimo. Todėl man Present, Trisector, A Grounding In Numbers nėra tokie artimi albumai. Tiesa, išimtis Do Not Disturb, nes tas išėjo kai aš jau buvau masinis grupės fanas ir aš jo labai laukiau ir manau, kad jis geriausias iš naujųjų albumų. Ir galimai gulbės giesmė, nes kažin ar dar Van der Graaf'ai atsikurs kokiai studijinei avantiūrai. Manyčiau, kad nebent keliems koncertams. 

Tarpasmeninis kampas visiškai analogiškas, vengiant išsiplėtimo iki esė lygmens pasirinkau sau artimesnį ir dažniau sutinkamą pavyzdį. 

Paneigiu. Daug lietuvių mąsto taip (ypač kai reikia pakomentuoti, kaip čia mūsuos viskas blogai, o užsieniuose viskas puikiai), bet tame nėra jokio objektyvumo. Tai emocijų, kažkokio užslėpto pavydo, nuoskaudų kalba, kuris dažnai prasilenkia su tiesa.

Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima

Na aš ir nesakiau, kad mano kelionėm turtingų atostogų ambicija buvo pailsėt. Tiesiog daug kas atostogas įsivaizduoja kaip pailsėjimą, tačiau man taip nepasijautė, todėl ir sakau, kad atostogos buvo neatostogiškos. 

Deja, aš esu švietimo / mokslo sektoriuje dirbantis žmogus, nelabai turiu prabangos imti atostogas ne vasarą. Tad lieka liepa-rugpjūtis, kas jokiom kelionėm nėra optimalu (nebent šiauriau Lietuvos).

Linkiu atsigaut po kelionės ir grįžt į šimtaprocentinę formą. 

Aš Isa pirmą kartą išgirdau kovido laikais, bet albumas nepaliko gilaus įspūdžio. Bet paskutiniu metu prie jo vis sugrįždavau. Į ausis pirmiausia įkrito Violet Dawning, vėliau Return To Yggdrasill, vėliau Lunar Force ir taip susigyvenau su visu albumu. 

Nesu tiek pasikaustęs Enslaved diskografijoj, kad galėčiau besąlygiškai pritarti Alvydui, visgi ko šiame albume tikrai yra, tai progmetalio spalvų. Ir net ne šiaip progmetalio – tykesniuose momentuose, kur būgnas nustoja double-kick'int ir bosistas nustoja plakti pirštais kaip pamišęs, kur pasilieka daugiau gitarinė arba klavišinė muzika, Enslaved skamba beveik kaip moderni progresyvaus roko grupė. Labai panašus flirtavimas su progroku kaip pas Opeth'us. Pasiklausykit Lunar Force vidurinį segmentą, Bounded By Allegiance finišą, Neogenesis finalinę gitaros solo ir pan. – tai yra būtent tie progroko motyvai, apie kuriuos kalbu. 

Kita vertus, aštraus tamsaus metalo čia irgi netrūksta. Ta pati Lunar Force turi visiškai brutalių rifų, kaip ir Return To Yggdrasill arba Neogenesis (dainos vidurinėje dalyje). Bet yra sveikas balansas tarp tų dviejų skambesio polių, kurį Enslaved išlaiko iki pat šių dienų savo albumuose.

Isa albume turiu labai mėgstamų dainų, turiu ir momentų, kur man šis albumas skamba kiek plokščiai. Mano trys favoritai albume: Violet Dawning – iš pradžių juodmetalio rifais talžantis kūrinys, kuris antroj pusėj evoliucionuoja į gotiško metalo baladę; Return To Yggdrasill – labai vikingiškas metalas su plačia dinamika (po vienu stogu sutelpa ir aštrūs rifai, ir skandinaviška melodinga melancholija); Lunar Force – didžiausias progresyvo gūsis albume, kur aštrius rifus keičia vingrūs progrokiški pragrojimai ar net avangardiniai ambientiniai prisilietimai. 

Neogenesis yra įdomi išplėtota daina, bet man jos rifada kiek plokščia ir prailgsta, ale finišas atperka ta laukimas – ten Enslaved virsta Pink Floyd'ais ir duoda nuostabią gitaros solo albumo finišui. Secrets of the Flesh – labai solidus ir energingas instrumentalas. Motyvas ganėtinai statiškas, būtų prie jo gerai pritikusios ir strofos su vokalu. Bounded By Allegiance visai įdomus kūrinys, turintis masę įdomių chaga-chaga-chaga gitarinių rifų. Skamba savotiškai kaip Bathory ir Leprous lydinys. Finiše gitarytė pereina į labai saldų melodinį motyvą, kuris man baisiai primena tai, ką dešimtmečiu vėliau darys Leprous. Tik gaila, kad nutrūksta tas motyvas be rezoliucijos, mieliau jo klausyčiausi dar kokią minutėlę su galinga koda finiše. 

Silpniausios dainos, mano nuomone – Isa ir Ascension. Isa yra ganėtinai paprasta daina, kuri užkabina savo pagrindiniu rifu, bet joje aš sau nerandu daug įdomaus turinio (nepaisant gan skanaus būgnavimo ir rifavimo). Ascension toks Opeth'iškas progmetalis, skambesio braižas labai primena vėliau išėjusį Watershed albumą, ale patys instrumentiniai motyvai mano ausims kaitaliojasi gan chaotiškai ir neužkabina manęs taip stipriai. Gal šis kūrinys mano ausims dar atsivers ateityje.

Yra stiprių dainų, yra silpnesnių dainų, bet bendrai albumas kietas ir palieka klasikinių Enslaved'ų įspūdį. Nedaug kuo savo kokybe skiriasi nuo aukštos klases naujesnių albumų. 9 balai.  

Turbūt reiktų važiuot į all-inclusive resort'ą ir ten tiesiog pagulėt kokią savaitę. Deja, aš per daug dievinu intensyvias turistines keliones, aš jei keliauju, tai mano kelionės dienos būna bent 12 valandų ant kojų ir grįžimas į nakvynės vietą tik nukrist į lovą. Turėjau šiek tiek ramių dienų namuose prieš pasibaigiant mano atostogoms, bet neužteko.

Šitas kūrinys labai jau skandinaviško vikingiško metalo dvelksmo daug turi. Posmo rifai aštrūs ir tamsūs, bet intarpuose skambanti akustinė gitara (tiksliau, elektrinė, bet beveik be distortion) ir lengvas ritmas įveda tokios niūrios skandinaviškos melancholijos. Taip vizualizuoja prieš save šaltą jūrą ar tai tamsų mišką klausydamas šito garsavaizdžio. Enslaved šitos skambesio charakteristikos neatsisakė ir vėliau, man Return To Yggdrasill dėl to labai primena jų paskutinįjį albumą Heimdal. 

Man labai patinka šita motyvų dermė kūrinyje. O ir būgnavimas labai kabinantis ausį (ypač priedainio sekcijoje). Jau trečias kūrinys albume, kuriam nepagailėsiu 10 balų.

Viena paprasčiausių dainų albume muzikinio turinio prasme, bet viena efektyviausių. Be galo žaviuosi būgnavimu šioje dainoje, o melotronas antrame plane daug magijos įpučia į visą melodiją. Ties „I'll wait for you here“ daina praktiškai skamba kaip melodramatinė simfoninio gotiško metalo baladė – ir labai gera, melodinga baladė. Viena mano mėgstamiausių dainų albume, 10 balų.

Ir energingiausias, ir progresyviausias šmotas visame albume (pastaruoju aspektu nebent Neogenesis galėtų konkuruot). Priedainio rifada – etaloninis Enslaved'ų black'as. O kompozicijos eiga dinamiškai yra labai Opeth vandenyse – daug ramesnių slėnių, kurie skamba net labiau kaip progrokas negu koks juodmetalis, po kurių seka sprogios rifų viršūnės. Ir disonansinių sąskambių panašiai kaip Opeth repertuare. 

Iš pradžių man nesiklijavo visos kompozicijos dalys tarpusavyje ir buvau pasiruošęs 9-etą rašyti, bet po gero penketo perklausų man šis kūrinys susidėliojo į lentyneles. Irgi laikui imlus progmetalis, kaip ir minėtieji Opeth'ai. Rašau 10 balų.

Vakar vakare netikėtai į galvą įšoko Demolition Man. Kas įdomiausia, net ne The Police, o MMEB versija.

Pas mane panašios nuotaikos kaip pas Viltę. Tokios turiningos atostogos buvo, kad net nepasijautė, kad tai atostogos. Tikiuos, kad grįžus prie darbų manęs tai neigiamai nepaveiks.

Aš šią vasarą buvau Italijoj (tiesa, darbo reikalais), Šveicarijoj, Norvegijoj, Bulgarijoj, Vengrijoj ir aš irgi noriu daryti x2 ateityje. Va jau nusimato dvi išvykos į Lenkiją, kitąmet turiu planų atakuoti pirmą kartą gyvenime užeuropines destinacijas, bet kol kas dar neatvirausiu, planai labai preliminarioj stadijoj. 

Koncertų irgi buvo įdomių, Nick Cave, The Cure, o dėl BEAT netgi iki Norvegijos nusitrenkiau. Būsimos dvi kelionės į Lenkija irgi susijusios su koncertais. 

Tiesa, dantų problemos ir skausmai truputį apgadino savijautą rugpjūtį, bet jomis šiuo metu rūpinuos, laukiu vizitų pas odontologus, tai tikiuos išgyventi. 

Rugpjūčio 17-23 savaitė. Vis dar košiu pro save Enslaved albumą Isa, bet ir naujas PH šmotas turėjo apsireiškimą. Taip pat užėjo nostalgija UK muzikai.

1. Enslaved – Return To Yggdrasil (10)

2. Peter Hammill – Heavy Weather (8)

3. Enslaved – Secrets Of The Flesh (7)

4-8. Enslaved – Neogenesis (6)

4-8. Enslaved – Outro: Communion (excerpt) (6)

4-8. UK – Carrying No Cross (6)

4-8. UK – The Only Thing She Needs (6)

4-8. UK – Nothing To Lose (6)

Rugpjūčio 24-30 savaitė. UK nostalgija visu tempu.

1. UK – Presto Vivace And Reprise (9)

2-4. UK – Rendezvous 6:02 (8)

2-4. UK – In The Dead Of Night (8)

2-4. UK – Thirty Years (8)

5-6. UK – By The Light Of Day (7)

5-6. UK – The Only Thing She Needs (7)

Aš pastaruoju metu labai mėgaujuosi U.K. muziką, tad paskutinėm dienom nusprendžiau perklausyti tą miniatūrinį studijinį katalogą, visas į tuos du albumus nepatekusias U.K. dainas ir įdomesnius koncertinius įrašus (pvz, Night After Night beigi Curtain Call DVD filmą). 

Aš manau, kad U.K. išleido du absoliučiai nuostabius albumus ir baigė karjerą būdami pike. Iš tos medžiagos, kuri nepateko į albumus, norisi spręsti, jog trečiasis grupės įrašas jau nebebūtų toks magiškas, ta Wetton'iška popsiškesnė kryptis U.K. formate nebūtų taip gerai veikusi ir džiaugiuos, kad istorija susiklostė taip, jog U.K. numirė ir užgimė Asia, kuris atvertė naują baltą lapą ir rašė tą nuostabią prog-pop istoriją. 

Pagal tai, kokie geri yra tie du albumai, kokie puikūs muzikantai buvo U.K. sudėtyje, koks artimas mano ausiai šios grupės skambesys, sakyčiau, kad U.K. yra viena mano mėgstamiausių grupių. Jie tikrai galėtų būti tarp mano visų laikų favoritų kaip Van der Graaf Generator, Gentle Giant, King Crimson, bet tas faktas, kad negyvavo ilgai, turbūt trukdo jiems įsilaužti į tą top trejetuką. Nes sakyčiau, kad skambesio prasme man ši grupė daro didesnį įspūdį negu Yes, negu Genesis, negu ELP, negu Camel, netgi sakyčiau, kad perspjauna didžiąją dalį King Crimson epochų (gal nebent Wetton'o King Crimson skambesį laikyčiau artimesniu sau negu U.K.). 

Ir jų koncertiniai įrašai tikrai geri. Night After Night turi nuostabių atlikimų (pavyzdžiui, Danger Money koncertinis atlikimas man labiau patinka negu studijinė versija). Curtain Call yra nuostabus įrašas, kur grupė iš esmės atliko visą savo repertuarą: abu studijinius albumus nuo A iki Z ir tris dainas, kurios nepateko į jokį studijinį albumą. Carrying No Cross beigi As Long As You Want Me Here atlikimai Curtain Call koncerte mane labai sužavėjo.

U.K., be neišleistų dainų Night After Night, As Long As You Want Me Here beigi Waiting For You, uždavė pradžią ir tokiems kūriniams kaip When Will You Realize (John Wetton), Nostalgia / Walking From Pastel (Eddie Jobson + Zinc), Forever Until Sunday bei The Sahara of Snow (Bruford). Iš jų aš labiausiai mėgstu Night After Night – jis panašiai kaip ir Nothing To Lose, savyje neša daug pop jausenos, tačiau jame yra labai skanios progiškos pompastiškos (ypač klavišinių linijose). 

Asmeninis studijinių albumų top2:

1. U.K. (vertinčiau 9,9/10)

2. Danger Money (vertinčiau ~9,7/10, gal net 9,8/10)

Asmeninis dainų top16:

1. Carrying No Cross (9,9/10)

2. Nevermore (9,8/10)

3. The Only Thing She Needs (9,8-/10)

4. Night After Night (9,7+/10)

5. Thirty Years (9,7/10)

6. Time To Kill (9,7/10)

7. Mental Medication (9,7/10)

8. Nothing To Lose (9,6/10)

9. In The Dead Of Night / By The Light Of Day / Presto Vivace And Reprise (9,6-/10)

10. Caesar's Palace Blues (9,4/10)

11. Alaska (9,4-/10)

12. Danger Money (9,3-/10)

13. Rendezvous 6:02 (9,2+/10)

14. As Long As You Want Me Here (9,2/10)

15. Waiting For You (8,9/10)

16. When Will You Realize (8,6/10) – tai labiau jau Wetton'o solo daina, bet vis tiek įtraukiau, nes buvo išleista kaip singlo Night After Night B pusė. 

Man ilgą laiką Danger Money buvo „tas antras albumas, kur grupė neteko puikaus gitaristo ir puikaus būgnininko ir dar bandė kažką įrodyti, bet jau nebe tas“. Visgi paskutiniu metu man Danger Money yra beveik debiutui prilygstantis darbas. Ir mano ausims Terry Bozzio įrodė, kad užpildo Brufordo vietą puikiai – netgi sakyčiau, kad šiame albume nuo būgnų performanso man dažniau atvipsta žandikaulis negu U.K. debiute. Bozzio labiau šoumeniškai groja, Bruford'as daugiau kompoziciškai mąsto ir groja daugiau tai, kas prigija į kompoziciją. 

U.K. debiutas yra praktiškai idealus albumas. Danger Money visgi turi porą smulkių minusėlių. Pirmas: kadangi nebėra Holdsworth'o, grupė savotiškai neteko X faktoriaus, kuris darė ją išskirtinę. Man šis albumas skamba kiek išvestinai iš kitų progroko grupių. Štai Carrying No Cross aš girdžiau daug Red eros King Crimson'ų. Danger Money instrumentinė dalis atmosferiškai primena Red titulinį instrumentalą. Netgi Rendezvous 6:02 man truputį Crimson'ų Fallen Angel atmosferiškai primena. Nors daugiausia girdžiu KC, bet yra ir vietų, kur grupė primena ELP (ypač Danger Money dainose ir Carrying No Cross instrumentinėje dalyje) ir Gentle Giant (ypač Caesar's Palace Blues ir truputėlį In A Glass House stiliaus užuomazgų The Only Thing She Needs dainoje). Kaip bebūtų paradoksalu, bet simplistiškiausias ir popsiškiausias gabaliukas Nothing To Lose yra labiausiai forward-thinking dalykas visame albume – jis nurodo kryptį, link kur būtų ėjęs U.K. stilius, jei grupė būtų toliau gyvavus, ir jame esti Asia užuomazgų, kas visai nestebina. 

Kitas smulkus minusėlis: aš jaučiu, kad debiutinis albumas buvo kompoziciškai įmantresnis. Čia tokios dainos kaip Danger Money, Nothing To Lose, netgi Caesar's Palace Blues turi labiau konvencines struktūras (posmas-priedainis-posmas-priedainis-instrumentalas-posmas-priedainis žanras). The Only Thing She Needs ir Carrying No Cross tik išlaiko kompleksiškesnes debiutinio albumo tradicijas, bet abi kompozicijos unikalios savo instrumentiniu kūriniu ir atmosfera, todėl neskamba kaip jau veikiančios formulės kartojimas.

Bet bendrai tariant, instrumentuotė šiame albume praktiškai tiek pat puiki kiek ir debiutiniame albume. Ir yra vienas faktorius, kuriuo man Danger Money laimi prieš debiutą – šis albumas turi geriausią grupės kompoziciją – Carrying No Cross. Ilgą laiką šią kompoziciją ignoravau ir The Only Thing She Needs laikiau savo favoritu albume, tačiau per paskutinius kelis albumo klausymus man ši kompozicija prabilo visai kitais balsais. Jei The Only Thing She Needs turi vieną labiausiai kvapą gniaužiančių instrumentinių pasirodymų, tai Carrying No Cross turi "širdį". Panaši kolizija kaip debiutiniame albume tarp Nevermore ir Mental Medication – antroji turi nerealių pagrojimų, bet Nevermore visgi kaip kompozicija skleidžia daug didesnę šilumą. Carrying No Cross man pranoksta net Nevermore. Kaip jau rašiau atskirame komentare prie dainos, man ji savotiška Starless. Starless buvo Wetton'o eros King Crimson magnum opus, tai Carrying No Cross yra U.K. magnum opus. Tas melancholiškai melodingas motyvas, kuris palydimas Wetton'o balsu pražysta į kažką absoliučiai didingo instrumentinėje sekcijoje ir tada tais pačiais instrumentiniais motyvais (tik atvirkštine tvarka) grįžta į pagrindinę temą, kuris nugęsta taip melancholiškai ir atmosferiškai kaip prasidėjo – va čia yra briliantiškas komponavimas, kuris suteikia tiek daug sentimentalios jėgos kūriniui.

Jau minėjau, kad labai vertinu The Only Thing She Needs už jos instrumentinius fokusus. Tikrai, ši daina yra didžiausias šou albume, mano nuomone, bet ji turi ir labai įsimintinę pagrindinę melodiją, ir labai pagaunantį priedainį su entuziastingu Wetton'o vokalu. Sakyčiau, kad ši kompozicija geriausiai reprezentuoja visą albumą ir ją duočiau paklausyti žmogui, kuris galvoja, ar verta susipažinti su Danger Money albumu. 

Nothing To Lose, sakyčiau, trečia pagal gerumą daina albume. Taip, tai proto-Asia, taip, jame daug popso, bet ką aš dievinu, tai efektyvią pop-prog simbiozę. Ši daina ir kokybiška instrumentine bei kompozicine prasme, ir įsimintina melodiškai – ko dar reikia. 

Caesar's Palace Blues įdomus muzikos šmotukas su beprotiška Bozzio būgnų įžanga ir melancholišku elektriniu smuiku, bet vėliau virsta į nuotaikingą Gentle Giant stiliaus dainą. Tas ekspresyvus smuikas beveik nuneša į folk-prog vandenis. Kažkaip primena ankstyvesnius GG (pavyzdžiui, dainą Plain Truth iš Acquiring The Taste). Gal kiek disonanso man sukuria tas minimalistiškai ritmiškas posmas, kuris beveik plaukia ant new wave bangos. 

Danger Money ir Rendezvous 6:02 vadinčiau silpnesnėmis dainomis albume, bet vėlgi, abi labai stiprios. Danger Money turi labai epišką įžangos / užsklandos temą, bet tas priedaininis "Danger Money" motyvas, kad ir kaip ritmiškai gerai apžaistas, per dainos trukmę pasikartoja per dažnai ir tampa įkyrokas. Instrumentinė sekcija irgi, atrodytų, turi truputį prastesnį trukmės ir kokybės santykį lyginant su Carrying No Cross ar The Only Thing She Needs performansais. Rendezvous 6:02 turi simpatišką minorinį atspalvį, ypač klavišinių partijoje, bet kažkaip priedainis atrodo per menkas, neatneša kažko įspūdingesnio. Ir net po trečiojo posmo tikiesi kažko didingesnio finiše, bet taip ir nesulauki – kompozicija užsiliūliuoja tam melancholiškam minore ir nugęsta. Visgi instrumentinė Rendezvous 6:02 sekcija viena kokybiškesnių albume – jos nuotaika labai dera prie dainos nuotaikos ir aš žaviuosi visos trijulės indėliu į tą kuriamą skambesį. Vat kažko tokio daugiau norėjau visame kūrinyje ir ypač pabaigoje. 

Visgi visa kritika, kurią išsakiau, tėra menki minusėliai, detalės, kurios daugiausiai yra subjektyvios. Žinau, kad labai daug klausytojų Rendezvous 6:02 laiko favoritu albume, nėra dideli Carrying No Cross fanai ir pan. Visgi, kas mano nuomone neteisinga, tai kad albumas teturi 3.84/5 reitingą progarchives.com. Man šitas albumas vertas visų 5 ir tikrai nėra visa galva žemesnis nei debiutas. Netgi debiutą, sakyčiau, žmonės pernelyg nuvertina. 

Albumui rašau tvirtą 10-uką. Nuostabus klausinys, kuriuo tikiuos mėgautis iki senatvės. 

Tai, ką nedrąsiai leidau sau prognozuot 2019-aisiais, išsipildė. Šiai dienai aš šį U.K. debiutą dėčiau į savo mėgstamiausių visų laikų albumų top10-uką, gal net top5-uką. Turbūt mėgstamiausias visų laikų debiutinis albumas. 

In The Dead Of Night / By The Light Of Day / Presto Vivace And Reprise siuitą pralaužė ledus. Ši trijulė visai smagiai klausosi kaip vienas kūrinys. Tai netapo mano mėgstamiausiu numeriu albume, aš vis tiek jaučiu truputį per daug statikos In The Dead Of Night dėstyme, By The Light Of Day motyvas gal kiek per daug efemeriškas mano ausiai. Tačiau Presto Vivace absoliučiai ištaško ir repriza uždeda šaunų finalinį štrichą. 

Šiai dienai sakyčiau, kad Alaska yra silpniausias kūrinys albume, bet net ir jai esu parašęs 10 balų: dėl to, kad gan tykią, lėtai besivystančią ir atmosferišką pirmąją dalį, joje tvyrojantį laukimą puikiai atperka ekspresyvi antroji instrumentuotės dalis. Tad Alaska manyje palieka kiek sumišimo: be pirmųjų dviejų minučių tikrai galėčiau gyvent, bet uždaromosios dvi minutės – turbūt antras pagal simpatijas instrumentinis momentas visame albume. 

Likę neaptarti kūriniai: Thirty Years, Time To Kill, Nevermore ir Mental Medication – tiesiog nuostabūs. Thirty Years pirmoji pusė lėta, lengva, noktiurniška, paslaptinga, bet sulig ketvirtąja minute Jobson'as su Bruford'u užkuria tokią pirtį, į kurią vėliau įstoja Holdsworth'as su savo kaip visuomet įmantriai skambančia soline gitara. Time To Kill – labiausiai rokiškas numeris. Ritmiškai jis man primena Gentle Giant, bet instrumentuotė labiau neša į King Crimson. Nors paimk Gentle Giant kūrinį tuo pačiu pavadinimu ir į jį įpūsk truputį Easy Money / The Talking Drum estetikos – gausi U.K. Time To Kill versiją. 

Nevermore iš tų keturių puikiųjų kūrinių man yra pats pačiausias ir aš tos nuomonės laikausi nuo pat pradžių. Jame esti ir labai progresyvaus komponavimo (struktūriškai tikrai turtingiausia siuita visame albume), ir įdomių bei stiprių, įspūdį paliekančių melodijų, ir tokios subtiliai džiazinės atmosferos, sukuriančios žavesį. Taip pat 2:50-4:30 instrumentinė sekcija – turbūt nuostabiausia albume. Vienas nuostabiausių U.K. gabalų, nors manau, kad Danger Money albume viena kompozicija pranoksta net Nevermore.

Mental Medication yra įmantriausias, džiaziškiausias, keisčiausias kūrinys visame albume, bet jis struktūriškai labai įdomus, o ir pagrindinė melodija visai įsimintina. Jei ne keli staigūs lūžiai pereinat iš temos A į B ir ne Wetton'o keli persistengimai su falsetu, Mental Medication nesunkiai būtų mano favoritas albume, nes jis instrumentine prasme yra virtuoziškiausias numeris. 

Mano visos priekabės tėra detalėse. 8 nuostabūs kūriniai, kuriuose ketveriukė demonstruoja, ką gali. O jie gali padaryti puikius dalykus, tiek kompoziciškai, tiek instrumentiškai. Visi keturi yra virtuozai. Ir šitas albumas man šiek tiek pranoksta Danger Money, visgi Holdsworth'as yra tas faktorius X, kuris daug daugiau unikalumo sukuria U.K. skambesiui. Danger Money savo skambesiu man yra arčiau King Crimson derivatyvo, o U.K. – kažkas labai unikalaus. Ir kompoziciškai albumas sukuria vientisumo įspūdį, dainos puikiai teka viena į kitą.

Gerai, gana su liaupsėm, rašau tą 10-uką su pliusu ir išeinu. Ir rekomenduoju su šiuo albumu susipažinti visiems. 

Aš šitą akustinį Wetton'o ir Jobson'o atlikimą tiesiog dedu prie širdies. Nebuvau didžiausias dainos fanas, kai išgirdau jos atlikimą Night After Night live'e su visa grupe. Šitame koncerte grupė pasirinko uždaryti bisą šia daina atliekant ją tik Wetton'ui ir Jobson'ui (dviems originaliems UK nariams). Ir kažkaip ši daina tik su pianinu ir vokalu veikia puikiai. Wetton'as puikiai į dainavimą įtraukia ir publiką ir kažkaip visas kūrinys įgyja dar daugiau sentimentalumo. Šią versiją išdrįsiu įvertinti 10 balų.

Žr. nuo 1:51:32

Ach taip, nes internetinė erdvė yra aukščiausias moralės testas. Jei taip būtų, tai tamsta jau seniai esate moraliniam dugne. 

Pasikartoju: atsikniskite.

Atsipisk nevisproti. Kuo dar pagrasinsi, kad susirasi mano šeimą ir jiems dar moralą atskaitysi? Tamsta esate juokingiausias, kai nebandote juokauti. Bet toks graudžiai juokingiausias jau. 

Neaiškink, ką skaityt ir ko neskaityt. 

Aš tai manau, kad sveikiausias sprendimas šiam forumui: ištrint visus Very_crazy_enough / Silentist komentarus. Bus geresnis sveiko turinio santykis, gal tada ir žmonės nebetaip drovėsis įsiterpti kaip dabar į šitą one-man-show šiukšlyną.