einaras13

Ši daina per maždaug 18 mėnesių nuo jos atradimo pateko į antrąją poziciją visų laikų mano klausomiausių kūrinių tope (ją lenkia tik Jefferson Airplane - Have You Seen The Saucers live'as iš Thirty Seconds To Winterland). Kodėl ji taip iškart užkabino ir tapo mano viena mėgstamiausių visų laikų dainų?

a) Keith Hale parašyta melodija be galo maloni ausiai.

b) Atmosferinė sintezatoriaus instrumentuotė sukuria ilgesingą nostalgišką jausmą, kuris mano psichikai yra labai malonus.

c) Keith Hale švelnus ir neambicingas vokalas, gaudintis kažkur iš gilumų apie pavojingą viziją, labai dera su instrumentuotės atmosferiškumu.

d) Be galo tikslingas ir gerai išpildytas crescendo visoje kūrinio eigoje. Jauti labai lengvą, palaipsnį kūrinio kilimą, smigimą vis giliau ir giliau į tavo paširdžius.

e) Ginger Baker. C'mon, net space roko kontekste Ginger'is yra nepakartojamas būgnininkas. Jo akcentai nuostabūs, jo ritminės frazės yra su niekuo nesumaišomos (gitaros solo partijoje, kur jis daugiau leidžia sau išeiti iš griežto dainos ritmo, jis nuskamba beveik kaip grodamas bet kurią Cream dainą). Jo fill'ai paskutiniame posme gniaužiantys kvapą. 

Greičiausiai sugalvočiau ir f), ir g), ir h), bet nemanau, kad reikia. 10 su pliusu ir taip, nepaisant žemesnės už vidurkį demo įrašo kokybės. Labai keista, kaip šios dainos Hawkwind niekada nerealizavo jokiame studijiniame albume.

Retas ir pakankamai kvestionuojamą reputaciją turintis Hawkwind leidinys, kurį atradau prieš maždaug pusantrų metų ir kuris man nunešė stogą. Tik dabar prisiruošiau jį pridėti į music'ą. Aš jį suku labai reguliariai per pastaruosius 18 mėnesių, o Dangerous Vision bene iškart patapo ne tik viena mėgstamiausių Hawkwind dainų, bet viena mėgstamiausių dainų apskritai. Motorway City ir Social Alliance live'ai čia savo energija ir instrumentuote visiškai neša stogą. Running Through The Back Brain avangarduojanti space improvizacija nuostabi. Man lieka nesuprasti, kodėl žmonės abejingi šiems įrašams... gal dėl ne pačios įspūdingiausios įrašų kokybės. 

Rugsėjo 22-28 savaitė:

1. Karnivool – aozora (11)

2. Mahavishnu Orchestra – Eternity's Breath, Pt. 1 (7)

3-5. Michael Schenker Group – Desert Song (6)

3-5. Nick Cave & The Bad Seeds – Stranger Than Kindness (6)

3-5. Atomic Rooster – No More (6)

Rugsėjo 29 – spalio 5 savaitė:

1. Diana Ross – Eaten Alive (6)

2-4. Deftones – Locked Club (3)

2-4. Deftones – My Mind Is A Mountain (3)

2-4. Miles Kane – Electric Flower (3)

5-11. Beverley Craven – Promise Me (2)

5-11. Jefferson Airplane – A Song For All Seasons (2)

5-11. Deftones – Ecdysis (2)

5-11. Deftones – Infinite Source (2)

5-11. Elnio Rago Miškas – Pasroviui (2)

5-11. Diana Ross – Oh Teacher (2)

5-11. Miles Kane – Love Is Cruel (2)

PH praėjusią savaitę surengė tris koncertus JK – didelė proga turint omeny, kaip retai jis jau šiais laikais koncertuoja. Aišku, fanai eilinį kartą sako, kokie nuostabūs, nepakartojami jo pasirodymi, bet net mane netikėtai paveikė įkelti koncertiniai įrašai. PH atrodo jau nebesensta, o kaip tik stiprėja su metais – jo vokalas neįtikėtinai gerai skamba, jis ištempia net sudėtingas aukšto falseto reikalaujančias partijas (tokias kaip Susie dalis Easy To Slip Away dainoje) ir jo balsas praktiškai nelūžinėja (kas dažnai nutikdavo jo koncertuose prieš kokius 5-10 metų).

Ir jo setlist'ai visuomet nuostabūs. Šiaip jo diskografija yra labai dėkinga, nes PH visuomet buvo nuosekliai stiprus dainų autorius, todėl jis turi laisvę ir galimybę rotuoti savo setlist'e dainas iš visų epochų, o ne tik iš kelių klasikinių 8-ojo dešimtmečio albumų. Londono setlist'as absoliučiai nepakartojamas. Mane labiausiai sugundė Curtains (iš Fireships, 1992) ir A Better Time (iš X My Heart, 1996) atlikimai, nes tai tikrai retai atliekamos dainos (bent jau iš pastarųjų metų koncertų jų neatsimenu). Curtains nėra mano mėgstamiausia daina, studijinėje versijoje per daug patoso mano skoniui ir per mažai Hammill'io vokalinės ekspresijos, užtat 2025-ais maestro padarė šią dainą gyvybingesnę, ekspresyvesnę, malonesnę ausiai. Net norisi grįžti prie Fireships albumo ir giliau jame pasiknisti, galbūt kokie briliantai dar slepiasi (nes Fireships tikrai toli gražu nėra mano mėgstamiausias 90-ųjų epochos PH albumas). Įdedu Curtains, bet tame pačiame YT kanale galite rasti iš esmės visų atliktų dainų šviežius įrašus.

Boxset'as atėjo! Vizualinę info pateikiu fb paskyroje (nes pasirodo, čia galima serverį sulaužyt su aukštos rezoliucijos nuotraukomis): NUORODA

Laukiu nesulaukiu, kai turėsiu laisvesnę akimirką geriau pastudijuoti visą audialinį ir vizualinį viso šio boxset'o turinį. Bet jau dabar matau, kad tai pats nuostabiausias dalykas mano įrašų kolekcijoje (tik labai didelis, sunku jį įkomponuot).

Mona Lisa Smile (2003)

Praėjo tik du mėnesiai, kad įsijungčiau filmą pažiūrėt. Prieš maždaug savaitę įsijungiau Mona Lisa Smile, nes vėlgi, tarp YouTube shorts'ų pamačiau tą inspiring sceną, kur protagonistė Katherine Watson (Julia Roberts) skaito paskaitą apie modernų meną ir provokuoja konservatyvios mokyklos moksleives atverti savo mąstymą. Filmas būtent apie tai: kaip naujai į konservatyvią mokyklą atvykusiai meno istorijos mokytojai Watson sekasi pritapti prie gan konservatyvios socialines terpės, kur moterų sėkmė matuojama pagal tai, kaip jos anksti ištekėjo ir tapo namų šeimininkėmis. Veiksmo laikotarpis yra 1950s JAV rytų pakrantė (savotiška paralelė su praeitu žiūrėtu filmu Evelyn, kur veiksmas irgi vyksta in the 1950s)

Pabandysiu įžvalgas pateikti be rimtų spoilerių. Man siužetas atrodo turintis gan ilgą buildup'ą (pirma filmo valanda neturi esminės dramos, atrodo tiesiog įtvirtina visą filmo fabulos terpę, labai lėtai ruošia žiūrovą esminiams lūžiams antroje filmo valandoje). Filme esti labai daug stereotipų: jaunos merginos, besirenkančios vyrą vietoj karjeros, darbuotojos, atleidžiamos už kontracepcijos platinimą jaunuoliams, vyrai, kurie keičia moteris kaip kojines, konservatyvi vadovybė, kuriai modernus 20 a. pirmos pusės menas yra žmonių vedimas iš kelio ir pan. Neaišku, kaip reaguoti į filmo pabaigą: gal ir gerai, kad protagonistė išliko principinga ir šiems stereotipams nepasidavė. Bet kita vertus, neaišku, kiek mane patenkino tokia atomazga, nes jei nuoširdžiai kalbant, nebuvo ir didelės intrigos visame filme. Tai ir yra pagrindinė jo problema – jis daugiau kaip memuarai negu kaip drama. Ir visa filmografija taip suponavo, nes yra daug greitų, fragmentuotų scenų, jų kiekis labai didelis visame filme (vėlgi, tas man kažkiek primena filmą Evelyn). 

Julia Roberts visgi puikiai tiko protagonistės rolei. Bet aš jau atkreipiau dėmesį, jog tokias šaltesnes moteris karjeristes Juliai dažnai sekasi perteikti. 

Filmą vertinu 6,5 balo

Ne kompozicija, o atominis sprogimas. Narada įrašymo dieną atsikėlė su instinktu žudyti, nes būgnai po šito performanso tai tikrai rest in pieces... Armstrongo bosas labai kandus, o Luc-Ponty smuiko soluotės visiškai firminės. Jei ne ta agresija ritmo sekcijoj, sakyčiau, gal čia kažkas iš Žano solo repertuaro. Nors McLaughlin'as irgi pasidrasko, bet supranti, kokio lygio grupė groja, kai kompozicijoje McLaughlin'o soluotės pasidaro antriniu elementu. 

Vienas mėgstamiausių jazz fusion muzikos gabaliukų šioje Visatoje. 10 su pliusu. 

Sprogstamiausio jazz fusion fejerverko, kokį tik žinau... užėjo tokia nuotaika

Grožis būna vizualus ir konceptualus. Jo idėja žavinga. Panašiai kaip Ummagumma idėja žavinga (vizualiai jis tikrai nėra pats geriausias). Panašiai kaip Free Hand idėja žavinga. Kaip World Record idėja... kaip An Hour Before It's Dark idėja.

Mano mylimiausi albumų viršeliai klasikiniame progroke. Pririnkau daug, gal kada atsirinksiu kokį top10 iš šitų. Gal kada padarysiu panašų asorti ir moderniam prog'ui, progmetaliui ir kitiems mėgstamiems žanrams. 

Man per pastarąjį dešimtmetį Dream Theater šiek tiek nutolo, o Tool šiek tiek priartėjo prie mano širdies, bet vis tiek DT man gerokai įtakingesnė, svarbesnė grupė. Atnaujintas rezultatas (pridėjus Rūtos ir Viltės balsus):

Tool vs. Dream Theater     3:6

Mano 2021-ųjų vertinimas visai on point, mažai kas bepasikeitė. Galbūt pridėsiu porą papildomų pastebėjimų. 

Nežinau, ar tai gerai, ar ne, bet man šis albumas skamba kaip Paranoid 2.0. Didelis pirmosios pusės gabalai End Of The Beginning ir God Is Dead yra savotiški šio albumo War Pigs ir Iron Man, Loner yra glaustesnis hitas, a la Paranoid, o Zeitgeist yra ramesnė psichodelika, parašyta pagal Planet Caravan šabloną. Antrąją pusę surišti galbūt sunkiau, bet sakyčiau, kad Electric Funeral atmosferą labiausiai atitinka Live Forever, tuo tarpu Age of Reason ir Damaged Soul yra kaip dvi skirtingos Hand of Doom versijos. Dear Father gal nėra tokia apeliuojanti savo skambesiu daina kaip Fairies Wear Boots, bet vėlgi, nesakyčiau kad baisiai skirtingos kompozicijos. Ir tik Rat Salad neturi aiškaus atitikmens šiame albume. Nežinau, ar aš čia šitą formulę sapnuoju, bet ją nujaučiau jau seniai ir su kiekviena perklausa man ji darosi ryškesnė. Bet ar tai minusas: gal šioks toks, bet kita vertus, gera formulė, išlaikanti albumo vientisumą. 

Esti masės skundų internetuose dėl šio albumo perdėto suprodiusavimo, kompresijos ir kitų niuansų. Yra šiame albume kiek atstumiančio šaltumo, neneigsiu, tačiau ritmo sekcija skamba puikiai. Duokit Geezer'iui tokį boso garsą kiekviename albume. Nuoširdžiai manau, kad Brad Wilk taško su būgnais šiame albume ir nuoširdžiai nežinau, ar Bill Ward būtų pasiekęs kažką geriau. Jei būtų 70-ieji, be abejo, bet 2013-aisiais... nežinau. Nuo kompresijos turbūt labiausiai kenčia Iommi gitara, jai pritrūksta spalvingumo. Ozzio balsas – meh, ne pačioj nuostabiausioj formoj, bet su juo galima gyventi. Nėra taip, kad balsas toks silpnas, kad gadina visą albumo įspūdį. Jis tiesiog normalus. 

Albumo žvaigžde aš būčiau linkęs nominuoti Geezer'į Butler'į. Vien jau jo bumsintis bosas God Is Dead dainoje ko vertas. Dear Father dainoje boso indėlis baisiai didelis. End Of The Beginning ir Age of Reason bosavimas irgi stulbinantis. Methademic groove'as gan statiškas, bet jis (ypač pabaigoje) kala į ausis nuostabiai. Tiesą sakant, svarsčiau ir Brad Wilk nominuoti, jo būgnavimas labai solidus albumas, nepaisant milijono fanų, vapančių "bet gi čia ne Black Sabbath garsas" – koks skirtumas, jis skamba gerai, jo būgnavimas tinka parašytai muzikai, taškas. 

Nu ir aš be galo dievinu Spotify versijoje esantį Dirty Women live'ą. Man jis turi sentimentalią reikšmę, nes Dirty Women yra viena iš dviejų mėgstamiausių Black Sabbath dainų (kartu su Megalomania), tai visa kelionė per Black Sabbath diskografiją man užsibaigia aukšta nata sulig šiuo įrašu, kuriame yra daug pozityvios energijos. Ozzio firminiai riktelėjimai publikai šildo širdį, o muzikavimas fone tiesiog neprilygstamas. 

Išlieka stovėti tas pats 9-etas, skirtas albumui prieš kelis metus. Beveik porą mėnesių trukusi kelionė per studijinius Black Sabbath albumus baigta, tačiau dar liko kitų mažų dalykėlių, kuriuos reikia išgirsti ir įvertinti: The End EP, kelios Heaven & Hell dainos The Dio Years rinktinėje, na ir svarbiausia šviežiai perleisti senieji 1969-ųjų Earth (pre-Black Sabbath) įrašai. Galbūt ir dar kokių pražiopsotų retų dainų atrasiu.  

Rugsėjo 15-21 savaitė:

1. Heaven & Hell – Double The Pain (22)

2. Heaven & Hell – Rock And Roll Angel (18)

3. Heaven & Hell – Neverwhere (14)

4-6. Heaven & Hell – Atom And Evil (10)

4-6. Heaven & Hell – Breaking Into Heaven (10)

4-6. Gruodis – Nešk (10)

Turime jau 8-is naujųjų remaster'ių singlus. Labai aukšta jų kokybė. Koks geras The Cut remiksas. Aš įsivaizduoju, jog visas The Future Now albumas skambės puikiai, nes tai labai į minimalizmą, į mažas, bet svarbias detales orientuotas Hammill'io skambesys ir naujas remiksas, atrodo, tas detales visokeriopai išryškina. Galbūt šitas stereo remiksas taps tuo, kas man atvers šį paslaptingą ir nelabai mėgstamą albumą. Red Shift skambesys labai simpatiškai crispy, nuostabiai įgarsinti Evans'o būgnai. Ophelia irgi nušvinta skaidresnėmis spalvomis.

Vienintelė versija, su kuria man sunku susigyventi, yra Porton Down. Visu pirma, akivaizdžiai aukštesnio tembro yra įžanginė boso sintezatoriaus linija (minimum pustoniu, o gal ir visu tonu, neturiu geros klausos). Nežinau, kodėl ji taip pasikėlė naujojoje versijoje. Bet dar labiau man nepatinka suprogramuotų būgnų garsas, jis toks išskydęs, toks tsssssss. Nėra nieko blogiau, kai snare'as skamba bene kaip lėkštės. 2006-ųjų remasteryje būgnai tolokai mikse, bet jie skamba sodriau, efektingiau, snare'o garsas daug artimesnis akustiniam būgnui. Bet naujajame mikse gitara ir saksas skamba ryškiau. Visgi jaučiu, kad dažniau klausysiuosi 2006-ųjų remaster'io, prie kurio mano ausis yra labiausiai pratusi. 

Ai, jos slenka... šito nesulaukiau, iškart puoliau perjunginėti pats, dėkui už patikslinimą. Tai stipriai pareguliuoja mano poziciją teigiama kryptimi. 

Čia jau matau kažką edzkaa (greičiausiai) pachimičino su naujienų skiltimi, kad ji pagrindiniame puslapyje sutraukta iki vienos naujienos ir galima naujienas perjunginėti klaviatūros rodyklėmis į kairę/dešinę arba spaudžiant tuos mėlynus rutuliukus. 

Elegantiškesnis dalykas negu ta masyvi naujienų skiltis, kuri buvo prieš tai, bet matomų naujienų sumažinimas nuo keliasdešimt naujienų iki vienos man atrodo kiek per drastiškas. Aš asmeniškai būčiau siūlęs naujienų skiltį sutraukti iki 5 ar daugiausia 10 naujienų ir nedaryti jokių mandrų funkcionalumų. Visgi šitas funkcionalumas man patinka, nepatinka tik tai, kad matau vieną naujieną ir kad pamatyčiau kitą, man reikia spaudinėti kažką – per daug input'o norima iš vartotojo. 

Bet gal susigyvensiu. Čia tik pirmo įspūdžio abejonės. 

Kadangi mes jau čia ratais-kvadratais pridiskutavom apie tą patį, tai aš noriu judėti link veikimo. Noriu paprašyti visos music.lt bendruomenės:

Uždėkite like ant šio komentaro, jei manote, kad Silentist turėtų būti atimtos administratoriaus teisės.

Jei nepritariate, nelike'inkite ir išsakykite savo nepritarimą atskirame komentare.

Blokuoti Silentist tik sau, man atrodo, yra per silpnas dalykas, nes ji su savo bendravimo stiliumi teršią visą music'ą, ne tik tavo asmeninę erdvę. 

Vilte, prabėgau pro savo išlikusias žinutes, ar teko jam siųsti kada oficialų įspėjimą. Neradau, nors esu nustebęs, toks jausmas, kad tikrai būtų buvęs įspėjimas (ir būtent dėl jo nutraukta very_crazy_enough paskyros veikla). Bet gal sapnuoju ir to nebuvo. Taip kad jei ir yra įspėjimas, tai jis bus siųstas iš aukštesnių administratorių (kitaip tariant, Edo) ir tai buvo prieš velniažin kiek metų. Tad turbūt sveika sakyti, kad Silentist kraityje dabar yra 0 įspėjimų.

Buvime music'e tuščiau aš nelaikyčiau problema: tuštumas geriau negu piktybinis pilnumas. Kaip minėjau, galbūt tas piktybinis pilnumas tampa priežastimi, kodėl kiti narai neįsilieja į bendruomenę. 

Ir Silentist pats pasisakė (ir ne kartą), kodėl jis nenaudoja administratoriaus funkcijų – jis neturi kompiuterio. Aš iš savo telefono irgi nežinau, ką gebėčiau padaryti administracijoje. Tad jis naudojasi tik ta blogąja funkcija trinti komentarus ir visai per dažnai.

Tad man irgi atrodo, kad administratoriaus teisių atėmimas būtų adekvačiausias sprendimas. Įvedantis kiek disciplinos, bet ne per griežtas. 

Aptarkim šį prarastąjį Black Sabbath albumą (kitas pavadinimas yra formalumas ir nesusipratimas, man The Devil You Know yra Black Sabbath albumas). Šiom dienom neturiu daug susikaupimo, klausiausi šio albumo su 17 milijonų kitų darbų ir minčių galvoje, tad teko jį sukti tikrai daug kartų, kol jis man sugulė į galvą. Ir tai, kad jis turi gan doom'išką, tirštą produkciją, neduoda daug įsimintinumo net ir geroms albumo kompozicijoms, todėl jo klausytis pasidaro sunkiau. Bet ta pati problema buvo ir su kitais Dio eros Black Sabbath albumais (galbūt tik Mob Rules man pasirodė lengvesnis klausinys). 

Nepaisant tos tamsokos produkcijos, visgi kiekvienas Dio sugrįžimas į Butlerio ir Iommi kompaniją baigiasi albumu, kurio skambesys yra kietas, įtikinamas, kuriame instrumentai dirba stipriai, o ir pati muzika transformuojasi taip, kad ji pasidaro labiau tinkama Dio balsui atsiskleisti. Čia Dio jau brandžiame amžiuje, bet jo balsas beveik toks pats stiprus kaip prieš kelias dešimtis metų. Appice būgnavimas solidus, palaikantis tamsią muzikos dvasią, bet geriausiai čia dirba Iommi ir Butler gitaros-boso duetas ir tas ypač jaučiasi dainose Atom And Evil, Bible Black beigi Double The Pain. 

Kompozicijos bendrai imant tikrai solidžios, tačiau yra pastebimas minusas, kad, atrodo, grupė šiek tiek su idėjom išsikvėpė ties albumo viduriu ir antroji albumo pusė skamba pastebimai silpniau (ir gal tik albumą uždarantis lėtūnas Breaking Into Heaven nuskamba šviežiau). Eating The Cannibals ir Neverwhere nuskamba kaip gan konvejerinis rokenrolas, kas kažkiek primena net ir tuos 90-ųjų vėlyvesnius Tony Martin eros albumus. Follow The Tears atmosferiškai skamba net kaip kiek perspaustas helovyninis garso takelis. The Turn Of The Screw yra melodiškai ausims ne pati patraukliausia daina.

Kita vertus, pirmos penkios kompozicijos yra šio albumo tikroji jėga. Mano mėgstamiausia iš jų yra Double The Pain – aš prie šios dainos parašiau atskirą komentarą, bet man patinka, kiek pykčio slypi po gitaros rifu ir boso linija, daina kupina disonanso. Net Dio stengiasi skambėti taip menacing, kai žodžiai įgauna neįprastai ilgas balses (dėl to jį pavadinau aukštaičiu). Bible Black įžanga atmosferiškai man vėl primena Falling Off The Edge Of The World, bet greit įgyja savo identitetą. Priedainyje Dio išvysto tokį operatinį skambesį, man jis truputį primena Holy Diver dainą. Iommi antroje pusėje serviruoja puikią gitaros solo su nuostabiu Gyzo bosavimu antrame plane. Atom And Evil rifas ikoniškas, tik gal jos lėtūniška grėsminga atmosfera gali būti skirta ne kiekvienai ausiai, ji rodos pristinga dinamikos. Fear irgi labai panaši daina, man šios dainos priedainis labai patinka, o po antrojo priedainio nuskambanti instrumentinė sekcija – vienas grėsmingiausių ir tamsiausių muzikinių momentų albume. Man tik Fear pristinga kulminacijos. Rock And Roll Angel toks savotiškas albumo anthem'as, didinga daina su maloniais ausiai melodingais motyvais. 

Albumo žvaigžde deleguosiu Tony Iommi. Nors Gyzo boso partijos labai kietos šiame albume, o ir Dio performansai daugeliu atvejų patinka, visgi Tonis kietas ir rifuose, ir soluotėse šiame albume.

Pirma albumo pusė verta tikrai solidaus 9-eto, bet antra pusė nukrenta iki 8-eto. Būtent tas netolydumas ir klampi albumo produkcija provokuoja mane suvidurkinti rezultatą į mažąją pusę ir rašyti 8-etą su pliusu. Bet albumą vis tiek palike'inu, atradau ryšį su juo. Gaila, kad tai bene paskutinis rimtas Ronnie James Dio darbas, praėjus pusmečiui po šio albumo išleidimo jis sulaukė vėžio diagnozės ir po diagnozės pagyveno tik dar pusmetį. R.I.P. Ronnie James Dio (1942-2010).

Tai pradėkim nuo to, kad jei teksto autorius nedavė leidimo, tai toks teksto perpublikavimas yra autorinių teisių pažeidimas. Bet čia Rimui nepažįstamas konceptas. 

Mano gramatiniai praslydimai yra mano piktas priešas. Visų pirma, jie dažniausiai pasireiškia visiškai supainiotomis žodžių galūnėmis (linksniais ir pan.) – tai nėra gramatikos nežinojimas ir tai taip pat nėra typo... tai yra kažkokie smegenų glitch'ai, kuomet tau berašant mintyse vienu metu plaukia kelios to paties sakinio variacijos ir vieną detalę nesąmoningai įtrauki iš kitos variacijos negu tu realizuoji tekste. Ir čia net ne blogoji dalis – kai aš tikrinu tekstą dėl klaidų, aš kažkodėl tų klaidų nebepastebiu, blokas kažkoks užsideda. Aš savo klaidas pastebiu tik po teksto publikavimo ir tada jau akis iškart į jas nukrypsta, kad ir kaip bebūtų keista. Tas pats mane vargina ir mano moksliniame darbe... šiandien kaip tik išsiunčiau į spaustuvę stendinį mano pranešimą konferencijai atspausdinti, tai jau bijau, kaip jį parsinešiu ateinančią savaitę iš spaustuves, išsivyniosiu ir pamatysiu kokią nesąmonę, kurią palikau nepaisant trijų ar keturių galutinės versijos tikrinimų. Turbūt idealu būtų samdytis privatų redaktorių, kuris už mane darytų proofread'ą. 😄

Tad atsiprašau už paliekamas kelias klaideles kiekviename tekste. Visuomet nepykstu, jei jos yra nurodomos skaitytojo. O jei pats grįžtu paskaityti savo teksto, tai tada irgi išsitaisau. 

1. Pete Townshend 10 Save

2. Paul McCartney 20

3. David Gilmour 14 

4. Ray Davies 13

5. Justin Hayward 20

6. Roger Hodgson 10 

7. Phil Collins 13 

8. Barry Gibb 14 

9. Diana Ross 8 Kill

10. Jon Anderson 17 

Bliamba, sunku man du frontus gesint vienam...

1. Pete Townshend 9

2. Paul McCartney 22 

3. David Gilmour 13 

4. Ray Davies 13

5. Justin Hayward 20

6. Roger Hodgson 10 

7. Phil Collins 13 

8. Barry Gibb 15

10. Diana Ross 7 Kill 

11. Jon Anderson 17 

12. Ian Anderson 6 Save

1. Pete Townshend 11

2. Paul McCartney 22 

3. David Gilmour 13 

4. Ray Davies 13

5. Justin Hayward 20

6. Roger Hodgson 10 

7. Phil Collins 13 

8. Barry Gibb 14 

10. Diana Ross 9 Kill

11. Jon Anderson 17 

12. Ian Anderson 5 Save

1. Pete Townshend 11 Save

2. Paul McCartney 22 

3. David Gilmour 13 

4. Ray Davies 13

5. Justin Hayward 20

6. Roger Hodgson 10 

7. Phil Collins 13 

8. Barry Gibb 14 

10. Diana Ross 10 kill

11. Jon Anderson 17 

12. Ian Anderson 6 

Dio yra aukštaitis. Jo balsių tartis yra visiškai unikali, jis jas išartikuliuoja tokiu atviru balsu, kad tai sukelia net gan atsitiktinius balsių pailgėjimus, tokius kaip ynaf (enough) beigi spyn (spin). Aš kaip šioks toks aukštaitis pagal tarmę, irgi savo šnektoje ilginantis balsius, negaliu nesišypsoti. 

Double The Pain neabejotinai mėgstamiausias gabalas iš The Devil You Know. Bosas ir gitara čia tiesiog mean (tikras a slap in the face, pritariant Dio), daug disonanso... atmosferiškai man tai kaip Dehumanizer uždaromosios dainos Buried Alive tąsa. 10 balų.

[2025-09-20 edit: po dar daugybės perklausų nusprendžiau balą numažinti iki 9+, daina turi gerą pirmą įspūdį, bet greitokai išsisemia ir pristinga kulminacijos kompozicijoje]

Aš nesu chorinės muzikos fanas, bet jeigu man kažkas pasakytų, kad Supertzar chorinė aranžuotė nėra nunešanti stogą, ar, dar blogiau, visai nėra įdomi, tai aš turėčiau rimtą problemą toliau palaikyti kontaktą su tuo žmogumi. Man choro pritarimas į visą šio instrumentalo atmosferą yra kaip šefo užbarstytas druskytės žiupsnelis ar tai kokia vyšnaitė ant torto – taip tinka, taip gerai įsipaišo... 

Kiek esu skaitęs / matęs visokių Black Sabbath diskografijos aptarimų ir diskusijų, daug kas Forbidden albumui piešė labai niūrų ir slegiantį vaizdą, kad čia kažkoks kriminalinis dugnas BS diskografijoje. Tai išankstinio skepsio buvo, nes Forbidden iki šiol neteko klausytis. Bet šis albumas tikrai nėra kažkoks nusivažiavimas, tai tikrai gan įdomių briaunų turintis tvėrinys. Visų pirma, po masės gan neįdomių albumų viršelių, ta giltinė su raudona suknia ir mėlynu apsiaustu yra kažkas įdomesnio, man akis krenta į šį viršelį. Realiai geri Black Sabbath albumų viršeliai baigėsi sulig Born Again, išskyrus vieną išimtį – Headless Cross tikrai turi ikonišką grafinį pavidalą. 

O jei jau prie rimtesnių dalykų einant, man patinka kampuotesnis, rifingesnis BS skambesys lyginant su kiek pasteliškai skambančiu Cross Purposes. Tiesa, jis nėra toks tulžingas kaip Dehumanizer, daugiau atitinkantis sunkaus, gal net kiek alternatyvaus roko manierą. Reiktų nepamiršti, kad Ernie C produkcija nulėmė, kad šis albumas turi tokių flirtacijų su altrokišku skambesiu ir vokalinių inspiracijų, siekiančių netgi repo muziką. Vis dar sunku patikėti tuo Ice-T momentu The Illusion of Power dainoje, hiphopas ir metalo muzika tokie skirtingi pasauliai... bet Ice-T kietas bičas, jis derina abu (net jei jis man pastaruoju metu įdomesnis Odafino Tutuolos rolėj Law & Order frančizėje 😋). Bet yra momentų, kur šio albumo produkcija nuskamba tiesiog plokščiai. Jei vidutiniškos dainos įprastai skęsta vien dėl savo vidutiniškumo, tai šiame albume jas galutinai palaidoja produkcija: Can't Get Close Enough ir Rusty Angels man niekada nenuskambės įdomiai, tai gan monotonišką melodiją turinčios dainos su neįspūdinga produkcija. 

Instrumentuotė irgi nėra tas dalykas, dėl kurio labai girčiau šį albumą. Visai simpatiškas Cozy Powell būgnavimas, gan gilesnis ir kandesnis nei įprastai Neil Murray bosas (bent jau naujausiame Tonio Iommi remikse), bet beveik nebegirdžiu Geoff Nicholso... klavišai beveik visai dingę iš radaro šiame albume ir tai kiek liūdina. Tonio vokalas čia irgi nėra įspūdingesnis negu ankstesniuose albumuose – jis gan eksperimentuoja su savo intonacijomis, frazuotėmis, bando dainuoti taip, kaip būtų galbūt patrauklu ar tai altroko, ar net glamroko klausytojui, bet jis savo vokalą dabar naudoja geriausiu atveju dviem trečdaliais, lyginant su trimis trečdaliais, kuriuos jis išspaudžia The Eternal Idol albume. Vienintelėje dainoje Illusion of Power jis skamba išties įspūdingai.

Dainų spektras man patinka. Aš gyriau Cross Purposes albumą, kad ten esama visokio plauko dainų. Čia irgi to esama, kiek silpniau, bet nesakyčiau, kad albume justi kažkokia monotonija, nusistovėjimas vienoje muzikinėje formulėje. Illusion of Power ir Forbidden sunkumą keičia I Won't Cry For You ir Kiss of Death pirmosios dalies melodingumas, Get a Grip beigi Loser Gets It All rokenroliška maniera kai kur pereina į penktąją pavarą, kaip Shaking Off The Chains beigi Kiss of Death antrojoje pusėje, ir aukso viduriukas turbūt yra daina Sick And Tired, kuri savo melodijoje turi skanios melancholijos, bet ir gitara išeina nuostabių soluočių padraskyti.

Mėgstamų kompozicijų turi ne vieną. Ryškiausią įspūdį turbūt palieka Shaking Off The Chains – ši daina man nuoširdžiai vienintelė albume, kuri skamba truputį pralenkus laiką, nes aš jos skambesyje girdžiu nemažai 2000-ųjų alternatyvaus roko / metalo. Kažkas mano viduje sako, kad aš klausausi Bullet For My Valentine ar tai Static-X ar tai Disturbed, bet ne Black Sabbath. Ir tai yra gera, daug energijos per greitą tempą perduodanti daina. Illusion of Power tamsumas ir ta eklektinė simbiozė su hiphopu mane kažkiek jaudina, be to, jau ir minėjau, kad ši daina yra geriausias Tony Martin vokalo pasirodymas albume. I Won't Cry For You tiesiog gera sentimentali baladė su įsimintina melodija, net jei kažkiek justi formuliškumas, jei prisiminsime praėjusio albumo dainą Dying For Love. Man patinka tas Sick And Tired buvimo aukso viduriuku albume, smagi ta melodijos melancholija ir nedažnai girdimas valso 3/4 pulsas. Galiausiai, net jei Kiss of Death pagrindinė tema nėra įsimintinesnė už I Won't Cry For You, bet priedainis didingas, o daina ties 4 minučių riba prasprogsta žvėrišku rifu – neabejotinai mėgstamiausias momentas albume, verčiantis kvestionuoti, kur daugiau tokių rifų vėlesnėje Black Sabbath kūryboje. Cozy Powell'o groove'as verčiantis iš kojų, vat tokio Powell'o man reikia daugiau BS kontekste. 

Albumo žvaigždė-narys man visgi Tony Iommi. Kaip ir minėjau, instrumentalistai čia nėra aukščiausiame savo pajėgume ir net jei yra atskirų gerų pliūpsnių kaip minėtas Cozy Powell būgnavimas ar tai Tony Martin vokalas, bet visas albumas laikosi Tonio Iommi gebėjimo parašyti įtikinamus rifus ir melodijas, be to, esti tikrai nuostabių jo gitaros soluočių šiame albume.

Albumui rašau silpnoką 8-etą. Žinant, kad atėjau į šį albumą tikėdamasis kokio 6-eto ar mažiau, tai aš pažintį su šiuo albumu laikau tikrai gera, naudinga man patirtimi. Bet nesitikiu prie šių dainų grįžti dažnai. 

1. minčiai visiškai pritariu ✔️. Man ir anksčiau buvo trumpam šmėžtelėjusi mintis, kad, pavyzdžiui, Kill/Save žaidimai, kurie epizodiškai vis kažkieno yra prikeliami, gan maišosi tarp bendresnio pobūdžio diskusijų. Ypač turint omeny, jog tų Kill/Save diskusijų yra didelis dviženklis skaičius ir kartais jų dalis yra prikeliama vienu ypu. Bet pritariu ir dėl dainų / albumų / atlikėjų diskusijų atskyrimo į atskirą segmentą. 

2. ➕/➖ Naujausia veikla gal ir gera idėja, įsivaizduočiau tai kaip kažkokį segmentą netgi labiau šoninėje juostoje negu pagrindinėje. „Šiuo metu populiariausia“ ir „neseniai žiūrėta“ man šiek tiek labiau abejotina prasmė. Taip, aš mėgstu stalk'inti, kuo kiti music'iečiai domisi, bet tam aš pakankamai informacijos susirenku iš diskusijų ir iš „Kas vyksta?“ lango. 

3. Pritariu ✔️. Aš net siūlyčiau nuorodas į topus padėti virš naujienų, nes manau, kad topai populiaresnis dalykas negu naujienų skaitymas (ypač šiuo metu, kai neturim aktyviai publikuojančių žmonių naujienų skiltyje). Ir taip, meniu juostos pertvarka būtų ilgalaikė ateities užduotis, jau tai esam aptarinėję.

Dėkui, kad palaikai kvėpavimą šioms mintims ir mūsų vasarinius minčių pliūpsnius sistemini į kažką konkretesnio ir labai realizuojamo. 

Šiandienos Silentist benefisai:

1) Sahjos siuntinėjimai diskusijoje „Kokią dainą klausote šiuo metu?“. Trijų komentarų epopėja:

a) „Tau gi raso klausima - kokia daina siuo metu klausai / O tu adresa rasai kiekvienam poste / Su visa pagarba taves klausiu kokio krieno taip elgiesi?“

b) „40 niekiniu postu su adresais be informacijos uzfloodinai tai kaip man tave toliau toleruot. Kurybos seniai nekurei eik prasau uzsiimk kuo nors nefloodines“

c) „Netrukdau tavo menotyros ir saviraiskos / Gali tik grupe ir daina parasyt vietoj linko arba bent youtube klipa ikelt kad butu perskaityt/perklausyt?“

2) Pokalbių dėžutėje: „Nickai po kuriais slepias ivairios svarbos dickai....“ – aš tai vertinu kaip nepagarbų žodžių žaismą.

3) Pokalbių dėžutėje: „Kokie bebutu menotyrinkai konkurentai, viena diena i musico padenge gali atlekti anti-musicai ar reklamistines grupuotes ir tada jau visiem jie priesai, nusiteike pries muzika. Kaip ivykde 2014uju birzelio ispuoli. Paskunde - perklausos dingo.“ – tiesiog akivaizdžios melagienos. 

4) Pokalbių dėžutėje: „Arba kaip Animals: pigs, sheep, dogs. Suskirstyk musica i muzikantu bendruomenes lenta. Paaugliu lenta. Ir bedarbiu psichu chuliganu celofanu lenta. Ir viena bendra. Vaikai nematys musu o mes nematysim zvaigzdziu, net jei keiksimes.Kaip tai visus i 1 gard“ – vėlgi implikuojami nepagarbūs epitetai music'o bendruomenės nariams.

5) Pokalbių dėžutėje: „Sahja, mane pritwatintum ir zapetushylintum net jeigu ir nesi Zydrunas Ilgauskas, uz tokius grasinimo zodzius del reitingavimo“ – žmogus rodo, kad aiškiai supranta ką rašo (čia turimas omeny jau 1) punkte paminėtas išsišokimas), bet toliau pasirenka neskoningai šmaikštauti, o ne atsiprašyti už savo nederamą žodžių parinkimą. 

Va tiek epizodų per vieną dieną... ir taip be perstojo teršiama ir dergiamasi, vos ne kiekvieną dieną. Nu žinokit, aš jau tikrai nebenoriu toleruoti tokio elgesio, kad ir kaip norime būti inclusive bendruomenė.