einaras13

Objects Outlive Us - 10 balų, The Overview - 8 balai, tad vidurkis 9 balai.

Čia tiems, kas nenori skaityti mano ilgų įžvalgų. Bet šitas sakinys ir iliustruoja faktą, kaip man šis albumas yra dviejų pusių albumas. Iš tikrųjų drąsus SW sprendimas paleisti dviejų siuitų albumą be jokių hitų, vėl grįžta prie grynai progresyvios formos. Dideli kūriniai šiuolaikiniame progroke nėra labai populiarūs. 

Skambesio prasme abi siuitos papuola į tokią lengvo melodingo progroko / space roko teritoriją. Bet The Overview yra atmosferiškesnė ir lengvesnė, tuo tarp Objects Outlive Us turi truputį daugiau eklektikos ir tamsesnių garso palečių. Šiaip to eksperimentavimo su speisrokinėmis formomis buvo jau Harmony Codex albume, tik ten apiforminimas buvo žaismingesnis, įvairesnis ir galbūt geriau apeliuojantis masėms. Turbūt tai ir tampa pagrindiniu aspektu, dėl ko, po daug perklausų, man Harmony Codex išlieka įspūdingesniu albumu negu The Overview. 

Bet turiu skirti laurų vien jau už Objects Outlive Us kompozicija. Ji man krito į ausį iš pat pirmos perklausos, aš ją iškart įsisavinau ir su ja susigyvenau. Tiesą sakant, aš tokių gerų ~20 min trukmės progroko siuitų negirdėjau jau daug metų šiuolaikinėje muzikoje. Ji turi puikiai išpuoselėtą, įvairialypę kompoziciją ir tikrai įdomių instrumentinių momentų. Asociacijos šioje kompozicijoje esti su įvairiomis klasikinėmis progroko grupėmis: įžanginėje sekcijoje girdžiu stiprų Brave laikų Marillion erdvumą, The Cicerones/Ark sekcija prasideda lengva akustine Lifesoną primenančia gitara (ypač Discovery segmentą iš 2112 ar net La Villa Strangiato), o paskutinė No Ghost In The Moor sekcija kažkiek yra Soon sekcijos atitikmuo iš Yes siuitos The Gates Of Delirium.

Bet nuo pat pirmos perklausos, supratęs visą siuitos struktūrą ir jos tėkmę, man į galvą stojo asociacija, kuri iki šiol veikia stipriausiai. Man Objects Outlive Us yra Van der Graaf'ų siuitos A Plague of Lighthouse Keepers analogas. Ne tiek tematiškai / lyriškai, kiek kompoziciškai ir struktūriškai. Aš net randu asociacijų tarp atskirų dalių. No Monkey's Paw / The Buddha Of The Modern Age įžanginė sekcija man skamba kaip Eyewitness įžanginė sekcija. Meanwhile turi S.H.M. arba Custard's Last Stand energiją, nors antroj Meanwhile pusėj esantis ekspresyvus instrumentalas yra totalus The Presence Of The Night / Kosmos's Tours energetinis atitikmuo (nors kai kurios muzikinės frazės taipogi primena ir The Watchtower iš The Raven That Refused To Sing albumo). Cosmic Sons of Toil dar labiau pamišęs instrumentalas, jau primenantis The Clot Thickens. Ir galiausiai, No Ghost In The Moor / Heat Death Of The Universe yra visiškas Land's End / Sineline atitikmuo iš A Plague of Lighthouse Keepers. Man tiesiog neįtikėtina, kaip gerai šie du kūriniai susigretina struktūriškai, o ir tie perėjimai tarp dalių labiau staigūs negu kad lengvai vienas iš kito plaukiantys. Manau būtent šita paralelė ir užtikrino, kad Objects Outlive Us iškart tapo mano mėgstamu kūriniu. 

Su The Overview vis tik, nepaisant daugybės bandymu, nesusigyvenau taip gerai. Tas objektų skalės vardijimas Perspective dalyje man priminė demografinės laiko skalės vardijimą Pain of Salvation albume Be. Šiame kūrinyje jis gerai siejasi su muzika, nes muzika irgi veikia kaip iliustracija, kokia neaprėpiama yra mūsų visata. A Beautiful Infinity / Borrowed Atoms yra ašinė kompozicijos tema, ji melodiškai lengva ir nebaisiai iššūkinga – susiklauso maloniai, bet didelio efekto nepalieka. Infinity Measured In Moments jau pradeda pernaudoti tą pačią Perspective dalies idėją, tik su daugiau instrumentinių syvų, trykštančių per kompozicijos kraštus (ir galbūt dėl to ši dalis yra įdomiausia visame kūrinyje). Ir Permanence užsklanda tokia minimalistiškai ambientinė... ji man visos kompozicijos kontekste skamba kaip underwhelmingly nyki pabaiga tokiam didingam kūriniui, kuris gilinasi į didų Visatos ekspansyvumą. Todėl man The Overview yra flawed siuita lyginant su Objects Outlive Us. 

Ir bendram rezultate gaunasi, kad aš vienu kūriniu labai mėgaujuos, o kitas mane palieka nepilnai patenkintą. Bet vertinu Wilson'o drąsą išleisti tokio formato albumą ir kurti tokios apimties kūrinius, tai yra įdomi ir mažai utilizuojama kryptis šiandieninėje muzikoje. Todėl albumą vertinu palankiai ir rašau jam 9-etą. Jis nepretenduoja tapti mėgstamiausiu SW albumu (žinant kokia gera yra jo solinė diskografija), bet tai išsiskiriantis darbas ir tai yra svarbiausia!

Vėl kažkokie sarkastiški epitetai ir atgrasumas. Kažką ne taip pasakiau, bet šįkart net neketinu gilintis į tai, kas galėjo užkliūti. Labos nakties. 

Sausio 5-11 savaitė. Ulver naujojo albumo tyrinėjimai.

1. Ulver – Elephant Trunk (22)

2. Ulver – Fear In A Handful Of Dust (21)

3. Ulver – People Of The Hills (19)

4. Ulver – Weeping Stone (18)

5. Ulver – They're Coming! The Birds! (16)

Na, ta paslaptis nėra kietas riešutėlis. Tereikia žinoti vieną dalyką apie tamstą ir tada jau galima daryti edukuotą spėjimą. Matyt Alvydas taip ir pasielgė. 

Neverland įspūdžius susukau į poilgį komentarą prie paties albumo. 

Kas man klasikinę roko muziką išskiria iš šiuolaikinės, tai nemenkas rėmimasis į klasikinės muzikos elementus. Būtent tai man klasikinę roko muziką ir padaro patrauklesnę, net jei šiais laikais yra labai talentingų muzikantų ir labai talentingų grupių. Bet labai retas išdrįsta padaryti kažką tokio, kas yra šioje dainoje. Aš net nekalbu apie įstabaus grožio pagrindinę temą ir melodiją. Aš kalbu apie paskutines keturias dainos minutes, kuri iš esmės yra dvibalsė gitaros ir vargonų fuga. 21 a. muzikoje tokios konstrukcijos išskirtinai retos, net toje muzikoje, kurią mes pagal jos visas charakteristikas esame įpratę klasifikuoti kaip progresyvųjį roką. 

Net jei ir Neverland bendrai vertinant nėra mano albumas, vis tiek turiu konstatuoti, jog Ulver tiesiog nemoka manęs nuvilti ir randa būdų, kaip sudominti. Net jeigu mano vertinimas šiam albumui ir nuosaikus, aš vis tiek su malonumų į jį gilinaus ir daug kartų sukau.

Neverland yra turbūt geriausias įrodymas to, kad Ulver yra labai naturalistinė grupė, savo garsams įkvėpimo besisemianti iš gamtos. Tas aspektas jų kūryboje buvo ryškus jų karjeros pirmojoje pusėje, jų juodmetalio eroje, jų vėlesniuose ambientinės elektronikos albumuose kaip Perdition City, Teachings In Silence, Shadows Of The Sun. Bet čia visokių muzikinių onomatopėjų, imituojančių įvairių gyvūnų ir gamtos reiškinių garsus, yra daugiau negu bet kuriame iš kitų išvardytų albumų.

Bet tuo pačiu jame esama daug tokios tuščios erdvės. Ulver muzika ir taip yra gan erdvi, bet šiame albume ji išskirtinai tyki ir kontempliatyvi. Aš galvoju, jog tai turi sąsąjų su Tore Ylwizaker mirtimi prieš pusantrų metų. Nors techniškai tai jau antras Ulver albumas post-Ylwizaker eroje, ir nesu labai kompetentingas kalbėti apie Liminal Animals, nes šį albumą aš tiesiog praleidau ir tik dabar daugiau pradėjau jo klausytis retrospektyviai, tačiau čia yra daugiau tokio potencialo refleksijai – Liminal Animals visgi daugiau jų ankstesnę kryptį tęsęs synthpop'o darbas. 

Visu skambesio turiniu, kaip asembliuojami sintezatoriaus garsai ir kokie ritmai vyrauja šiame albume, man jis panašiausias į Perdition City, bet su ryškiomis Teachings In Silence ir Shadows Of The Sun ambiento užuolankomis. Bet, deja, neturi tiek avantiūrizmo, pagaulumo, kokį turi išvardyti albumai. Gal būtent dėl Ylwizaker nebuvimo trūksta akcentuočių su pianinu ir kitais klavišiniais instrumentais, šis darbas praktiškai pilnai sintezatorinis, ir dėl to lengviau praskriejantis pro ausį. O ir kompoziciškai dainos nėra tokios įtraukiančios, greit praskriejančios, miniatūriškos. Tai kas, kad Hark! Hark! The Dogs Go Bark prasideda vos ne tuo pačiu tonu kaip atidaromoji Perdition City kompozicija Lost In Moments, bet Lost In Moments yra kvapą gniaužiantis kelių veiksmų opusas, kuris atrodo daug grandioziškiau prieš bet kokią iš šio albumo kompozicijų. 

Man labiausiai įstrigusios kompozicijos albume: mėgstamiausia yra Fire In The End – labiausiai ankstesnių kelių albumų srovę atitinkanti synthpop'inės atmosferos daina su labai pagauliu ritmu ir melodija. Nukelia mintimis į Flowers of Evil albumą. Ir sakyčiau, toks optimistinis skambesys labai tinka šio albumo uždarymui. Panašaus pozityvo į širdį atneša ir People Of The Hills, kurios pradžia lyg kokios televizinės laidos teminė muzika, bet įstojanti gitara prideda kompozicijai daug daugiau gyvybės ir masės. Taip pat man patinka albumą atidarančios Fear In a Handful Of Dust ir Elephant Trunk – erdvios, malonios, nuraminančios dainos. Skoninga moduliacija Elephant Trunk pabaigoje. Taip pat patinka vaizdingas, gyvybingas Welcome To The Jungle garsas.

Mažiausiai patiko drony kompozicija Quivers In The Marrow bei Weeping Stone, Horses Of The Plough, kurios abi savo minimaliai ekspansyviu garsu primena Shadows Of The Sun albumą, bet vėlgi, neišauga į kažką labai tave paveikiančio, verčiau praskrieja po ausis. Man šiais šaltais žiemos vakarais niekas negali atstoti Eos dainos iš Shadows Of The Sun albumo. Pandora's Box gal ir įdomi savo Massive Attack Mezzanine stiliaus ritmišku skambesiu, bet tas motyvas stojasi po ilgos, gan abstrakčios įžanginės sekcijos, kuri mano širdies nepaperka. 

Albumui esu linkęs vertinti 8 balus su pliusu. Solidu, įdomu, bet pakankamai efemeriška, praplaukia pro ausis ir neįsižemina į tavo širdį. Toliau ketinu grįžti prie Liminal Animals, nes tas albumas, kiek jo girdėjau, man tikrai patinka ir jaučiu, kad juo mėgausiuos labiau.  

Toks labai David Attenborough gyslelę turintis dienoraštis. 

Savo žiemos nemėgimą jau esu minėjęs ir daugiau neplėtosiu, bet tik pasidžiaugsiu, kad kol kas ši žiema geresnė už kelias buvusias prieš tai, nes užsnigo ir užšąlo ir tas laikosi jau kurį laiką. Žiema su nuolatiniais atodrėkiais ir vėl užklumpančiais užšąlimais yra blogesnė net už snieguotą žiemą. O minusinis oras mane tenkina, smagu per tokį vaikščiot ir pravarinėt kraujotaką. Tik tos baltos masės visur galėtų nebūt.

Paukščiais nesidomiu ir tikrai niekada negalvojau, ką reiškia būti paukščiu, bet dėkui už tokių minčių pasėjimą. Btw, aš šiom dienom daug klausau naujojo Ulver albumo Neverland, ten tikrai nemažai net keliose dainose yra muzikinių paukščių onomatopėjų. 

1. Pete Townshend 7 

2. Paul McCartney 18 Kill

3. David Gilmour 14 

4. Ray Davies 11 Save 

5. Justin Hayward 14

6. Roger Hodgson 10 

7. Phil Collins 11

Man kolegos užrodė vieną dainą iš man negirdėtos grupės Верасы. Pasirodo, sovietmečiu gan žinoma baltarusių roko grupė. Jaučiasi jų muzikoje tos rytietiškos šlagerinės atmosferos, kas mane domina mažiau, bet jų paskutiniam albume Музыка для всех esti tikrai nemaža dalis tokios funky disko synthpop'inės muzikos su tikrai gerom aranžuotėm. Man kolegos būtent ir užrodė tokią dainą pavadinimu Аэробика, kurioj tikrai skoningos muzikos stilių sintezės esti. Полёт ir Звезда любви irgi į ausį kritusios dainos. 

last.fm niekada nerodo nesąmonių. Tik yra momentas, kad jeigu tą pačią dainą scrobblini iš kelių skirtingų šaltinių, tai ji galimai scrobblinama skirtingu pavadinimu (visokie remastered / reissued / featuring ir ne taip sudėlioti diakritiniai ženklai tiesiog nulemia, jog daina scrobblinama kaip kita, o ne ta pati). Norėdamas susivienodinti statistiką ir pašalinti scrobblus, kurie nėra susiję su muzika, aš turiu pro planą (kuris ten kelis eurus per mėn tekainuoja), bet gaunu dar daugiau statistinių pjūvių, kuriais galiu analizuoti savo muziką, ir gaunu galimybę susiredaguoti dainų labelius, kam užtenka skirti laiko maždaug 5-10 min per savaitę. Taip gaunu aukštos kokybės statistiką, kurią iškart galima naudoti va tokioms ataskaitoms kaip ši. 

Alternatyvų last.fm aš nežinau. Bet man kasmetinio Spotify Wrapped, kuris tikrai rodo nesąmones tikrai neužtenka. Kai metų klausomiausia daina net nesutampa su last.fm parodymais, nors last.fm statistiką kaip minėjau pertikrinu kiekvieną savaitę, tai labai fishy atrodo, ypač žinant, kad aš tikrąją metų dainą klausiau išskirtinai Spotify, o ne kitose platformose. 

Akmenimis užmėtyti nėra už ką. Manau, kad music'as seniai išaugęs iš tos 2000s kultūros, kai už neteisingą muzikinį skonį internautai buvo išjuokiami. 

Šio brilianto (ir ypač paskutinės albumo dainos I Can't Give Everything Away) klausymas man iki šiol, net praėjus 10 metų, yra gedulingas, gumulą gerklėje įstatantis procesas. Bet tuo pačiu man šis albumas yra nuostabiausias dešimtmečio darbas. Nežinau, ar kas man iš 21 amžiaus antrojo dešimtmečio galėtų savo įtaka, savo nuostabumu prilygti šitam darbui. Taip, aš dievinu Opeth'ų Heritage ir Pale Communion, aš dievinu Haken'ų Affinity, dievinu Oranssi Pazuzu Mestarin Kynsi, Pain of Salvation'ų Panther, Cosmografo The Man Left In Space ir šūsnį kitų to dešimtmečio albumų, bet Blackstar mane perkelia į visai kitą egzistencinę plokštumą, ko kiti albumai tiesiog negali padaryti. 

Gruodžio 29 – sausio 4 savaitė. Naujasis Cosmograf albumas buvo prisimintas ir jis mane nubloškė.

1. Cosmograf – Division Warning (26)

2. Cosmograf – Empty Box (25)

3. Cosmograf – The Road Of Endless Miles (19)

4. Cosmograf – We Are The Young (18)

5-6. Cosmograf – Kings And Lords (15)

5-6. Cosmograf – You Didn't See The Thief (15)

Aš galvojau iš pradžių, kad gal drąsu, bet po daugybės perklausų aš šį teiginį vis tik pasakysiu: aš manau, kad tai mano mėgstamiausias Cosmograf albumas. Ir tai yra dideli žodžiai žinant, kaip aš dievinu visą Cosmograf diskografiją. Bet šiame albume man viskas veikia nuo A iki Z. Kaip Alvydas teisingai pastebėjo, šiame albume esama daug Heroic Materials stiliaus lengvesnio tono (su viena kita išimtimi), bet kompozicijos tiesiog daug masiškesnės ir ekspresyvesnės savo turiniu. Heroic Materials buvo geras albumas, bet man palikęs silpnesnį įspūdį negu pirmtakai, o vat The Orphan Epoch kažkas paėmė ir suclick'ino. Manau, kad pagal tai, kaip surėdytos kompozicijos šiame albume, jis kiek artimesnis The Man Left In Space arba Mind Over Depth albumui negu Heroic Materials. 

Aš tiesą sakant visas kompozicijas įvertinau 10-uku, man čia sunku prie ko apskritai prisikabinti. Jo, galbūt šiame albume nėra kažko naujo, ko negalėtum tikėtis iš Cosmograf (na, nebent tuos Mariusz Duda braižo elektroninius tonus You Didn't See The Thief įžangoje / užsklandoje bei Empty Box antroje pusėje vertiname kaip inovaciją, bet bendrąja prasme eksperimentavimas su sintezatoriaus galimybėmis Robinui nėra naujiena). Tai galbūt originalumo dėmuo nėra stipriau išreikštas. Na, gal Robino falseto momentai ne kiekvienai ausiai skirti. Bet tai yra maždaug viskas – tokios mažos kritikos detalės, kurios man asmeniškai yra menkos svarbos. Daugiau iš instrumentuotės, iš kompozicijos pozicijų man tiesiog viskas veikia. 

Mano favoritai truputį kiti negu Viltės, tačiau man atrodo, kad mes visi trys sutinkam ties Division Warning – tai įspūdingiausia albumo daina ir vienas geriausių Robino Armstrongo sukurtų opusų. Neoklasikinė pianino įžanga įveda mus į labai šauniai, erdviai skambantį sintezatoriaus, pianino ir lengvų mušamųjų motyvą, kuris plėtojasi plėtojasi ir stojus sunkesnei elektrinei gitarai įgyja dar daugiau masės. Ir tokios desperatiškos, bene apokaliptinės energijos pliūpsnis nubloškia priedainyje. Čia yra tiesiog nuostabus kontrasto poveikio kompozicijoje pavyzdys – priedainis savo energija, savo garso lygiu kontrastuoja su posmu ir išspaudžia maksimalų efektą, bet harmoniškai puikiai tinka į kompoziciją, nesukelia keistų klaustukų klausytojui. Visą kūrinį uždaro viena geresnių Robino gitaros solo. 

Man kiek didesnį efektą padariusios kitos dainos visgi yra We Are The Young bei The Road Of Endless Miles. Gal netgi ir Empty Box pridėčiau prie didesnių savo favoritų. We Are The Young, vėlgi Alvydas gerai apibūdino, yra to vėjavaikiško nostalgiškumo ir ši daina neša gerą pozityvią energiją. Melodija it lupta iš The Man Left In Space albumo, netgi kažkiek atmosferiškai primena titulinę to albumo dainą. Labai skoningas prie būgnų talkinančio Kyle Fenton grojimas vidurinėje dainos sekcijoje. Vieną didelį pasitenkinimo skambančia muzika tašką pasiekiu ties Robino finaliniais sušukimais „We Are The Young“, bet po to skambanti instrumentinė sekcija yra pffffffff.... vienas geriausių Cosmograf instrumentinių segmentų diskografijoje. Gitara ir būgnai užduoda puikų toną, bet man ten vargonas su bosu tokios žvaigždės yra. Keista asociacija, bet aš klausydamas vargonų partijos toje dainoje prisimenu vidurinę sekciją iš Oranssi Pazuzu dainos Valveavaruus – abu tiesiog be galo spalvingi ir efektyvūs vargonų pritaikymo modernioje muzikoje pavyzdžiai. 

The Road Of Endless Miles yra viena iš dviejų gitariškesnių dainų albume (kita būtų Kings And Lords), tiesiog labai smagi aranžuotė dviems gitaroms (elektrinei ir akustinei) ir orkestriniai sintezatoriaus muliažai labai tikslingai sudėlioti. Aš taip pat myliu Robino vokalinį pasirodymą šioje dainoje. Jis nėra kažkaip ten virtuoziškai artistiškas, tiesiog neperdėtai emocingas, ypač paskutinėje dainos strofoje. 

Empty Box prasideda labai lengva, atmosferiškai, man jos melancholiškai tykus motyvas primena The Hay-Man Dreams albumą... atrodytų, amalgamuotum Tethered And Bound ir Cut The Corn dainas bei šiek tiek prislopintum jų toną ir gautum Empty Box. Man patinka ta tykuma aranžuotėje, tinkama daina žiemos vakarais, turi ji tokio niūraus noktiurniškumo. Bet antros pusės prasprogimas su tuo įkvepiančiu Mariusz Duda braižo sintezatoriumi ir gitaros solo yra tai, kas man padaro šią dainą išskirtinę albume. 

Man patinka ir Seraphim Reels lengvumas su tikrai skaniu saksofono grojimu (kas groja saksofonu? credit'uose nematau jokios info apie tai), patinka ir Kings And Lords rokiškesnė ambicija, nukelianti mintimis į The Unreasonable Silence ar gal net Mind Over Depth albumus. Jos wah-wah gitaros garsas tikrai labai fun, ypač soluotėje dainos pabaigoje. Jei labai reikėtų, You Didn't See The Thief paminėčiau kaip silpniausią 10-uką iš savo duotų, nes mane labai suintrigavo tie riverside'iška boso / pianino / sintezatoriaus sinkopė pradžioje ir pabaigoje, bet dainos viduryje nesu didžiausias viso Robino dainavimo falsetu fanas ir tie na-na-na-na-na-na fill'ai tampa kiek per daug nuvalkioti po kelių perklausų. Bet vis tiek – stipri, didelį malonumą nešanti kompozicija!

Išvada: 10 balų, be jokių kalbų. Puikus, pavyzdinis modernaus progresyvaus roko darbas, ne prastesnis už šio žanro klasikas (o kai kurias ir pranokstantis).  

Aukštoji buhalterija. Sunku interpretuoti pateiktus duomenis.

Gruodžio 22-28 savaitė. 80's neoprogresyvą skiedžiau 90's elektronika. 

1. IQ – Promises (As The Years Go By) (12)

2. IQ – No Love Lost (11)

3. Jamiroquai – Cosmic Girl (9)

4. Mr. Oizo – Flat Beat (8)

5-7. IQ – Passing Through (7)

5-7. IQ – Nomzamo (7)

5-7. IQ – Still Life (7)

Daug laiko šiemet praleidau su šiuo albumu. Visų pirma, Deftones man nėra labiausiai accessible muzika – kad ir kurio jų albumo beklausyčiau, jų šaižus skambesys ir produkcija pareikalauja iš manęs energijos, kol prisijaukinu atskiras dainas. Bet yra ir antra priežastis: man šis albumas ženkliai labiau patiko už pirmtaką Ohms, kuriame mažesnė dalis dainų ilgalaikėj perspektyvoj man pasirodė artimos. Čia kitaip – daugelį dainų galėčiau įvardyti mėgstamomis. 

Šiame albume yra įdomios įvairovės. Gal pati skambesio estetika yra konservatyvi, tipiškai deftoniška, bet yra kompozicinės variacijos: nuo bene Rage Against The Machine primenančio veržlumo dainoje Cut Hands, iki sentimentalaus lyrizmo dainose I Think About You All The Time ir Departing The Body. Kai kuriose dainose (toj pačioj Departing The Body ar tai Souvenir) skiriama šiek tiek laiko tokiam melancholiškai nuariniam muzikiniam peizažui sukurti įžangose ar užsklandose. Albumo pliusas taip pat yra tai, jog jis prasideda keliomis pakankamai energingomis, veržliomis dainomis – tai nebūtinai geriausios dainos albume, bet sukaustančios, sukuriančios intrigą. 

Albumo silpnoji grandis, mano nuomone, yra jo vidurys. cXz mano skoniui kiek per tiršta, per daug debesuota, rūko kupina daina, daug triukšmingos atmosferos ir mažai juntu centrinę dainos melodiją. Infinite Source labiau melodicentriška, kita vertus, kiek vienodo vidutiniško tempo kūrinys, kuriam sunkiai sekasi išsiskirti šiame albume. I Think About You All The Time lėtumas užliūliuoja, bet pozityvo manyje daug nepalieka. Tik Souvenir man palieka stiprios, solidžiai išvystytos dainos įspūdį.

Stiprioji grandis: paskutinis albumo trečdalis. Mano pagrindiniai favoritai yra būtent čia: Milk Of The Madonna veržlumas (Immigrant Song stiliumi) mane visuomet užveda – dievinu tokias dainas su ryškia mušamųjų sekcija. Cut Hands irgi gazo neatleidžia ir jos prilipimas man, manau, irgi užkoduotas dinamiškoj, sinkopuotoj ritmo linijoj, o ir šiaip esu RATM estetikos fanas. Metal Dream įdomi daina su labai melodingu priedainiu, nors posmuose daugiau yra repiškumo pojūčio a la Linkin Park ar net Red Hot Chili Peppers. Departing The Body – labai geras pasirinkimas finalui, ji tikrai turi epilogo pojūtį savyje, apjungia stiprų ir paveikų gitarinį skambesį su lėtu melancholiškumu. Kažkaip man asociacijos su kitais nuostabiai sėkmingais metalo muzikos albumų finalais kaip Slipknot – Finale ar netgi Pain of Salvation – The Perfect Element. 

Taip pat pridėčiau, kad pūpsintis Locked Club motyvas mane vis dar be galo kabina, o po jo einanti Ecdysis taip pat tarp mano favoritų – posminis boso motyvas labai krenta į ausį, bet sakyčiau, kad Ecdysis priedainis turbūt yra mano mėgstamiausias priedainis albume. Skambu, bet ir eklektiška, kažkiek priminė gerąsias patirtis klausantis Kayo Dot muzikos. 

Albumui nedvejodamas rašau 9 balus. Tarp įsimintiniausių 2025-ųjų metų albumų. 

Neradau diskusijos, kuri būtų skirta mėgstamiausiems vaizdo klipams, tai į šitą įdėsiu tiesiog vieną prisimintą favoritą. Ką norit, tą sakykit, bet Mr. Oizo hito Flat Beat vaizdo klipas yra tiesiog nuoširdžiai komiškas ir smagus. Flat Eric įsimintinas muzikos kultūros personažas ir šis klipas tą puikiai įrodo.

Dainos miksas yra nuts, bet A7X jau seniai įžengė į „nepatogių sprendimų“ fazę, tad tokie estetiniai sprendimai neturėtų nieko stebinti. Atrodo, kad instrumentinė sekcija (mušamieji ir gitaros) eina pro labai ploną sukompresuotą kanalą, tuo tarpu vokalo segmentas skamba pro labai platų kanalą, tačiau tas kanalas irgi užvožiamas įvairiais dangčiais (efektais) – toks man subjektyviai bendras audialinis įspūdis. A7X reddite, mačiau, universaliai nepatenkinti tokiu pasirinkimu, bet daugelis jų komentuoja lyg tai būtų atsitiktinė produkcijos nelaimė, kai akivaizdu, kad čia tyčinis sprendimas. Man jis įdomus, bet ar ausiai patinka? Turbūt labiau turėčiau atsakyti neigiamai nei teigiamai.

Visgi pati kompozicija tikrai labai intriguojanti... kai kurie rifiniai segmentai (kaip pvz ties 0:38) skamba taip griežtai ir ritmiškai, kad man net primena King Crimson'ų Level Five. A7X primena KC – tikrai nekasdienė asociacija. Kompozicijoj daug evoliucijos, dinamikos, bet daina nėra per amorfiška, ji turi aiškią ašį – tokio tipo kompozicijos mane visuomet domina labiausiai. Pirmykštis mano vertinimas: stiprus 9-etas.

Neslėpsiu, iš IQ turėjau truputį aukštesnių lūkesčių. Resistance buvo toks turtingas, kupinas spalvų ir gerų kompozicijų albumas, tad kartelė Dominion buvo užkelta aukšta. Dominion akivaizdžiai atmosferiškesnis darbas – nors didelių rifinių sekcijų dainose The Unknown Door ir Far From Here yra (ir jos yra mano mėgstamiausi momentai albume), tačiau vyrauja tokia tipiška grupei lėtesnė nei vidutinio tempo melancholiška softroko atmosfera su erdviu sintezatorių garsu.

Problema ta, kad nei kompoziciškai, nei skambesio prasme nejaučiu didelės ekstazės iš šių kūrinių. Kaip ir malonu ausiai, bet muzika labiau eina kiaurai tave negu taikosi į tavo šerdį. Kaip ir minėjau, įsikirtau sunkesnes dalis: didžiojoje siuitoje The Unknown Door man patiko I. Faint Equations užkuriama intriga ir kunkuliuojantis muzikinis veiksmas II. Many And More Still dalyje, bet III ir IV siuitos dalys kažkaip nugeso nesugebėdamos manęs galutinai suvystyti. Far From Here irgi, iki 8-os minutės turėjo ikonišką Resistance albumo geruosius pavyzdžius primenantį buildup'ą, bet likusios maždaug penkios minutės turi tokį savitai didingą Transatlantic / Neal Morse braižo simfoninio progroko skambesį, kuris man kiek per glamūriškas ir nesiderina kaip finalas prie to praėjusio sunkesnio, intensyvesnio segmento. 

Iš lengviau skambančių dainų man labiausiai įstrigo No Dominion – šios dainos melodinis motyvas man įsimintiniausias ir labiausiai intriguojantis, harmoniškai netriviali didelė akordų progresija (a la Atom Heart Mother stiliumi). Mušamieji šioje dainoje dirba gerai įvesdami daugiau ekspresijos. Never Land atmosfera dar ambientiškesnė, skamba net lengviau už kolegas vokiečius RPWL – nėra labai įsimintinas, bet maloniai švelnus kūrinys. Silpniausia daina albume yra trumpa akustinė baladė One of Us – tiesiog ši trumpa miniatūra nekuria liekamojo įspūdžio, IQ tokias dainas gali rašyti ir anksčiau rašė geriau. 

Esu pasimetęs tarp 8-eto ir 9-eto. Visgi jo klausydamas jaučiau panašiai kaip klausydamas The Road of Bones albumo, kuris man irgi buvo prėskokas. Nu gal šis truputį geresnis. Bet panaši svorio kategorija, tad jei The Road of Bones rašiau 8-etą, tai šiam parašysiu 8-etą su pliusu.

Reikėtų ir man Speak No Tech daugiau patyrinėti, nes nieko neatsimenu iš šio albumo. Bet esu daugiametis Requiem fanas – anas tai tikrai enigmatiškas, stipriai 80-ųjų sintezatorinės elektronikos inspiruotas, bet dvasiškai tikrai roko muzikos darbas. Animal People ir Busha Busha iki šiol vienos mėgstamiausių AB dainų, kaip ir prie Requiem vėliau pridėtos bonusinės dainos Chromatic Alley ir Falling Up. Kažko panašaus esama ir Speak No Tech, bet kol kas niekas rimčiau nebuvo užkabinę. 

IQ fanai, tyrinėdamas šį albumą įsitikinau, yra reta snobų veislė. Šitas albumas taip plačiai vadinamas vidutinišku ar net menku darbu tik dėl to, kad jis skamba truputį popsiškiau už kitus IQ darbus. Nors čia progresyvo spalvų, mano ausimis, gyvas velnias, tik rankiok ir mėgaukis. Šis albumas man bent jau nuskambėjo dar spalvingiau nei keli svarbūs modernesnės eros IQ albumai.

Šiame albume gerai justi IQ įtakos, plaukiančios iš Genesis, o galbūt ir iš jų amžininkų Marillion (sunku pasakyti, ar šios dvi grupės sėmėsi idėjų viena iš kitos, ar nepriklausomai kūrė panašią muziką). No Love Lost ypač dvelkia Collins'o eros Genesis skambesiu, o Screaming pompastika man savotiškai priminė Collins'o solo dainą Sussudio beigi No Reply At All iš Abacab albumo. Nomzamo ir Still Life man dainos, kurios atitinkamai primena vėlesnius Marillion kūrinius Splintering Heart beigi Seasons End, beveik norisi teigti, kad Marillion nusižiūrėjo bent jau kompozicinę formą ar garso estetiką iš šių dainų. Nomzamo augimas iš to pirmapradžio ritminio motyvo į didelį gitarinį skambesį nuostabus. Visgi mane dar labiau pakeri Still Life atmosfera, befretis bosas ir Menelio vokalinis performansas. 

Kitos dainos tuo genesiškumu ir marillioniškumu kvepia kiek mažiau. Nors vėlgi, Human Nature yra savotiškas Blind Curve analogas (bent jau trukmės ir segmentiškumo aspektu). Bet skambesio prasme ji turi daugiau unikalaus, gitariškesnio IQ charakterio. Mike Holmes tiršti pasažai intensyvesnėse sekcijose netgi primena Alex'o Lifeson'o manierą. Kad jau apie Rush: nors Passing Strangers man mažiausiai prilipusi, per daug AOR charakterio turinti daina, bet joje Paul Cook skambus 80's produkcijos ritmas man priminė Neil Peart'ą dainoje Manhattan Project. Common Ground – uždaromasis epiško skambesio kūrinys, kuris, manau, tapo įkvėpimu grupei Big Big Train (ir ne tik dėl to, kad BBT turi tuo pačiu pavadinimu visą studijinį albumą). Galiausiai, Promises (As The Years Go By) man strangely labiausiai primena tuo laikmečiu trumpai egzistavusią supergrupę GTR, kurioje Howe ir Hackett'as demonstravo, kaip pagaminti instrumentiškai sodrų (bent jau gitaromis) AOR skambesį. 

Taigi, įvairovės man čia visiškai apstu, yra geras balansas patirčių sėmimosi iš senesnių grupių ir amžininkų, ir savo estetikos inkorporavimo. Tad Nomzamo tikrai skamba kaip savo laikmečio albumas ir nebent matyčiau problemą naujesniems fanams, kuriems toks laikmečiui labai charakteringas skambesys gali nepatikt. 

Mano didžiausia kritika galbūt yra nelygiasvoriškumui: mano nuomone, visos geriausiai pavykusios albumo dainos yra pirmoje pusėje. Still Life, Promises, No Love Lost ir Nomzamo – mano aiškus albumo top ketvertukas (daugmaž ta tvarka, kaip surašiau, tik gal su šiokiom tokiom variacijom priklausomai nuo nuotaikos). Instrumentiškai ir kompoziciškai puikiai išpildytos dainos. Ir antroj albumo pusėj, man atrodo, biški pristinga gazo, nes Passing Strangers, kaip jau minėjau, jau per daug įžengia į AOR teritoriją, Human Nature man kiek per daug išdraskyta daina (sunkiai susieju struktūrines dalis tarpusavyje), Screaming smagi, bet gal kiek į albumo kontekstą prasčiau įsipaišanti, nu ir Common Ground pirmoji lėtesnė pusė manęs taip stipriai neįtikina (Still Life daug įtikinamesnis lėtos muzikos pavyzdys albume). Sakyčiau, mieliau albume būčiau turėjęs bonusinę dainą Colourflow – vokalinis Paul Menel ir Jules O'Kine duetas labai veikia, o melodiškai daina nenuobodžiai skaidri, beveik idilišką įspūdį kurianti, su labai vykusiu soprano saksu. 

Tai būtent antroji pusė mane stabdo nuo 10-uko, nors labai knieti jį parašyti dėl tų pirmųjų keturių dainų kuriamo stipraus įspūdžio. Visgi pasiliksiu principingas ir rašau 9-etą su pliusu.

Gruodžio 15-21 savaitė. Paskendau senų laikų IQ albume Nomzamo.

1. IQ – No Love Lost (20)

2. IQ – Promises (As The Years Go By) (18)

3. IQ – Still Life (15)

4. IQ – Nomzamo (14)

5. IQ – Passing Through (10)

Tai, kad tu jį išversi, nereiškia, kad tu nepažeidi autorinių teisių. Ir prašau man nenurodinėti, kokiom nuotaikom gyventi. Aš visuomet būsiu piktas ant žmonių, kurie dalijasi ne savo turiniu ir neskuba nurodyti, iš kur jį paėmė.

P.S. dėkui, kad pataisei. Tad įsijungsiu linką ir skaitysiu originalią nuorodą, o ne tamstos perpublikuotą tekstą. 

Tai nepublikuok jei nepadarei, labai paprastas sprendimas. O ir šiaip, galėtum tiesiog šaltinį nurodyt vietoj to, kad pliektum visą tekstą kaip SAVO dienoraštį. Negražu tiesiog. Ir tikrai skaitomumo tai nepadidina. Negalvok, kad nuo to, kad tu įdedi cielą tekstą, jis čia suranda skaitytojų. 

Copy pasta... šaltinio nereik nurodyt, ar ne? Autorinės teisės nė motais?

Daug vėlyvesnių AM darbų turėjo akustinę ar tiesiog pop muzikos aureolę, todėl smagu naujojoje jo kūryboje išgirsti daugiau gitarinių briaunų, gražinančių mintimis į Geltona. Žalia. Raudona laikus. Melodiškai paveiki power-baladė, lyriškai paprastai, bet efektyviai. Minimum 9 su pliusu, su beveik esančiu noru rašyti 10 (bet šitą sprendimą atidedu ateities perklausoms). 

Turbūt mano favoritas albume. Dievinu befrečio boso garsą. Atmosferiškai - labai Fish'o Marillion atsiduodantis amžininkų bandymas, nors konkrečiausiai tai primena jau Hogarth'o įdainuotą Seasons End titulinę dainą, kuri iš tikrųjų išėjo pora metų vėliau negu šis gabalas. Man patinka skubos nebuvimas, nes emocinė išraiška tokia gera ir krentanti į širdį, kad jokios instrumentinės pompastikos nereikia. Puikus Menelio vokalinis performansas. 10 balų.

Gruodžio 8-14 savaitė.

1. Asia – Aqua Part 1 (11)

2-3. Asia – Someday (8)

2-3. Asia – Who Will Stop The Rain? (8)

4. Gazpacho – Gingerbread Men (7)

5-8. Asia – Back In Town (6)

5-8. Asia – Heaven On Earth (6)

5-8. Gazpacho – Immerwahr (6)

5-8. Lord Of The Lost – What Have We Become? (6)

Pirmą kartą atkreipiau dėmesį į labiau klasikinę IQ kūrybą, nes iki šiol daugiau žinojau tik modernesnius albumus (ypač The Road of Bones ir Resistance). Patiko akivaizdus perėjimas iš sunkesnio, rifingesnio ir epiškesnio šiandienos braižo į daugiau sintezatorinę ir atmosferiškesnę pusę (bent jau ką girdžiu iš kelių paklausytų Nomzamo albumo dainų). Nomzamo albumas kažkaip nėra vertinamas gerai (bent jau progarchives), tačiau man No Love Lost iškart labai patiko. 

Čia girdėti Genesis Duke laikų stiliaus synth-rokinis garsas su panašiai upfront būgnų garsu. Negana to, tuometinio vokalisto Paul Menel balsas man primena Philą Collinsą. Ir čia baigiasi analogijos su Duke, bet nesibaigia su Genesis, nes Mike Holmes gitaros tembre girdžiu daug Hackett'o. Beveik galėtum teigti, kad IQ tėra Genesis wannabe-band'as, bet vis tiek IQ turi savitą atmosferą, kurią šiaip sunku apibūdinti. Šitoj dainoj ji tokia tamsesnė ir noktiurniškesnė, bet paklausai Promises arba Human Nature ir ten išgirsti kaip tik daugiau skaidrumo ir skambumo (gitaros rolė labai patampa svarbi). Svarstau, galbūt Nomzamo dainos skamba taip, kaip Genesis skambėtų, jei į 9-tąjį dešimtmetį būtų žengę vis dar su Hackett'u savo sudėtyje. 

Daina įsimintina ir turi patrauklią atmosferą, vien už tai duočiau 10 balų, bet tas trumpas instrumentinis interliudas ties maždaug 3:15-3:40 yra mano mėgstamiausias momentas dainoje. Iškarpa, gerai iliustruojanti, kodėl taip dievinu sintezatorius progroko muzikoje ir dažniau renkuosi klausytis tų grupių, kurios turi ryškią klavišinių sekciją. Labiausiai šis segmentas priminė kanadiečius Saga. 

Tad 10 balų.