einaras13

Įdėmiai seku visą Cradle of Filth grupės kolapso epopėją. Aišku, gaila, kad egzistuoja tokia apgailėtina vadyba ir tokie despotai kaip grupės lyderis Dani Filth. Bet žiūrint į teigiamą pusę, metalo muzikos bendruomenė gavo daug medžiagos serviruoti nuostabiems pokštams. Štai vienas iš jų.

Dar vienas albumas, kurio negirdėjau daug daug metų, nors atrodo, kad atsiminimų iš jo buvo likę šiek tiek daugiau negu iš Roots to Branches. Šis albumas, nors turi tą patį Roots to Branches požiūrį inkorporuoti world muziką į sunkesnio roko tekstūrą, bet skamba gerokai kitaip įvairiais aspektais. Visų pirma, tos world muzikos tekstūros kitokios: čia jų daugiau ir jos dažniau primena Karibų / Ramiojo vandenyno ir galbūt Afrikos muzikos tekstūras, skirtingai nei daugiau rytietiškos spalvos Roots To Branches albume. Galbūt tik Dot Com skamba kaip japoniškas progrokas, bet Hot Mango Flush ar tais Black Mamba motyvai man toli nuo Azijos. Antra, kompozicijų minimalizmas daug ženklesnis čia. Roots To Branches kompozicijos ilgesnės, labiau išplėtotos, daugiau progroko kanonus seka. Čia yra kažkas panašaus į Under Wraps – UW erdvę užpildydavo sintezatoriaus / gitaros / studijos efektų manipuliacijomis, o čia mes daugiau turim variacijas su tom world įtakomis, skirtingomis ritmikomis ir pan. Trečia, čia produkcija kiek skystesnė negu Roots to Branches albume, bosas ne toks punchy, gitara ne tokia sunki ir pan. Tas padeda geriau atskleisti tas fusion spalvas, bet dažnai pasigendu instrumentų galios dainose. 

Mane šio albumo kompozicijos bendrai kalbant traukia daug mažiau negu Roots To Branches skrupulingesnės dainų struktūros ir griežčiau skambanti muzika. Nors Bends Like A Willow tokia ritmiška, instrumentiškai smagiai išpildyta ir spalvinga daina, kad bene pranoksta viską, kas buvo Roots To Branches albume (gal tik su Rare Precious Chain ir At Last Forever galėtų lygintis). Kiti mano favoritai albume yra El Nino (čia tikrai Azijos neprimenantis world/jazz fusion su stipriu elektrinės gitaros lick'u priedainyje) beigi jau minėtoji japoniškai skambančio lengvo progroko baladė Dot Com. Boso aranžuotė nuostabi šioje dainoje, o ir ritminiai motyvai labai traukiantys ausį. 

Kitos geros dainos albume yra Awol, kurios posminė dalis gal nėra melodiškai tokia įsimintina (nors klavišų vienas lick'as man baisiai primena Anglagard - Hostsejd, kas yra viena keistesnių asociacijų, nepaisant to, kad abu yra progroko kūriniai iš bene tos pačios epochos), užtat instrumentiniai intarpai šioje dainoje gniaužiantys kvapą, ypač kur vargonas išeina į priekį. Wicked Windows melancholiška posmo melodija tarp ryškesnių momentų albume – aš tik būčiau norėjęs daugiau to stiklinę marimbą primenančio sintezatoriaus, kuris sporadiškai girdimas dainos įžangoje. Black Mamba melodinis motyvas irgi žavingas, nors dainos išpildymas ir nėra mano mėgstamiausias. A Gift Of Roses yra visai žavingas sugrįžimas prie labiau konvencinės britiškos folk muzikos albume. 

Silpniausios dainos man pasirodė trumpi instrumentalai Nothing @ All ir Mango Surprise, kaip ir Hot Mango Flush (skamba kiek mėgėjiška daina eksperimentuojant su Karibų muzikos motyvais). Anksčiau daugiau mėgau The Dog-Ear Years, bet dabar irgi priskirčiau prie silpnesnių albume – nepatinka jos nepastovi aranžuotė, kur bene visoje dainos trukmėje girdi visokius instrumentų pliūpsnius, bet jie į vienį mano ausyse gražiai nesusisieja. 

Taigi, sveikintina albumo kryptis, kad gan ženkliai išsiskirta nuo Roots to Branches skambesio, bet dainos man bendrai atrodo gerokai silpnesnės. Grįžta prie maždaug tokios pačios kokybės, kuria pasižymėjo Catfish Rising albumas. 8 balai.

Visai kaip Van der Graaf'ų Sphinx Returns, kai jie The Quiet Zone / The Pleasure Dome albume, po The Sphinx In The Face, įdėjo dainą Chemical World, o po jo grįžo Sphinx motyvas trumpoje Sphinx Returns kompozicijoje. Taip ir čia su Hot Mango Flush ir Mango Surprise. Tik gal Sphinx Returns situacija man skoningiau išdirbta, su tuo instrumentų fade-out ir fade-in, bet paliekant vokalą nefade'intą ir panašiais produkcijos triukais. Be to, Sphinx Returns albumo gale, tai turi stipresnę prasmę kaip repriza... Mango Surprise, tiesa, kaip Alvydas minėjo, turi daugiau karibiško skonio negu Hot Mango Flush, tai gal tas irgi suteikia šiai trumpai kompozicijai šiek tiek unikalumo, nors tai toli gražu ne mano mėgstamiausias momentas albume.  

Pavadinimas yra aliuziją į Minstrel In The Gallery albumo kūrinį One White Duck / 0^10 = Nothing at All. Muzikaliai neskamba panašiai, tiesiog gal norėta albume pasižaisti su tom ankstyvojo interneto aliuzijom, kurių tiek lyrikoje, tiek dainų pavadinimuose šiame albume pilna. 

Atėjau į šį albumą su didesnėmis viltimis negu The Eternal Idol atveju, nors apie šį albumą žinojau labai menkai (Black Moon ir Headless Cross pasirodė pažįstamos dainos, kitos asociacijų nekėlė). Iš pradžių albumas man pasirodė įdomesnis, kiek ekspresyvesnis, truputį aštresnio skambesio negu The Eternal Idol. Bet ilgainiui, po keleto perklausų, man dainos pasirodė vis tiek gan standartinės ir vargiai, ar šiam albumui galėčiau skirti daugiau laurų negu The Eternal Idol. Taip, galbūt jis kiek sunkesnis, galbūt Tony Martin'as į savo balsą prideda dar daugiau to growl'iško tono. Klavišai, sakyčiau, irgi truputį ryškesni šiame albume, bet The Eternal Idol dainos turėjo man patrauklesnių subtilesnių klavišų tonų. Ne ypač daug ką galiu pasakyti apie bosavimą ir būgnavimą, kažkaip iš Cozy Powell'io tikėjausi kažko įspūdingiau. 

Man dainos labiau patinka melodiškai negu kompoziciškai. Viena daina, kuri turi visai įdomų surėdymą, yra When Death Calls, kur lėtesnis, epiškai skambantis rifas įsismarkuoja ties dainos viduriu. Šiuo aspektu man daina primena Nightmare iš The Eternal Idol. Kill In The Spirit World ir Call Of The Wild yra melodingesnės albumo dainos, kuriose ir Tonio Martino balsas dėl kontrasto išryškėja visai gerai. Pirmoji daina turi labai gerą Tonio Iommi soluotę viduryje. Bet turbūt mėgstamiausias kūrinys albume išlieka Black Moon. Nežinau, ar čia kokia tarties, ar tiesiog tembro specifika, bet man Tonis šioje dainoje skamba neįtikėtinai arti Dio. Visgi gal man įdomiausias gitaros rifas šioje dainoje. Headless Cross daina irgi pusė velnio, turi įsimintiną Heaven and Hell dainą primenančią atmosferą. Neskaitant įžanginio nykaus instrumentalo The Gates of Hell, mažiausiai mėgstamos dainos albume būtų Devil and Daughter beigi gan lėtūniška Nightwing, kuri nuskambėjo kaip bandymas padaryti kažką panašaus kaip titulinė The Eternal Idol daina. 

Albumo žvaigždė: vėl renkuosi tarp dviejų Tonių, man jų indėlis į šios eros Black Sabbath muziką atrodo didžiausias. Gal man šio albumo garsas atrodo kiek gitarocentriškesnis, nežinau, ar tai tiesiog dėl albumo produkcijos, ar dėl specifinio Iommi gitaros tono, o gal išties Toniui pavyko parašyti kiek įdomesnius rifus šiame albume. Tad jį deleguosiu albumo žvaigžde, nors tas "žvaigždės" titulas skamba kiek išpūstai, vis tiek iš šio albumo neturiu ką labai įsimintino pasiimti, kas pabrėžtų Iommi gitaros talentą. 

Tadgi albumas didžiąja dalimi seka The Eternal Idol formulę. Vietomis skamba geriau, vietomis gal ir nelabai, tad rezultatas man labai panašus, todėl vertinu tais pačiais 8 balais.

Ištrink prašau... mane tai žeidžia, kas čia per eskalavimai... kaip čia galima žmonių neatsiklausus tokius biesus apie juos kalbėti. Nuo kada tokios music.lt taisyklės. Žema. Ištrink. 

Roots to Branches negirdėjau nuo kokių 2012 ar 2013 metų, ir net tuomet gal buvo girdėjęs jį porą kartų, todėl po šitos ilgos pertraukos į albumą nėriau beveik šviežiai, gerai žinodamas tik dainas Roots To Branches, At Last Forever ir Stuck In The August Rain. Dar visai neseniai buvau klausęs Another Harry's Bar, bet visa kita mane nustebino lyg pirmą kartą gyvenime girdėčiau. Tikrai puikus albumas, pritariu internautų dažnai išsakomam sentimentui, jog šis albumas yra grupės sugrįžimas į formą. Formą, kuri nematyta nuo Broadsword And The Beast, o galbūt net Stormwatch laikų. Nors aš turiu didelių sentimentų Under Wraps, Rock Island albumams, bet Roots To Branches juos pranoksta. 

Šiame albume Jethro Tull gerokai pakietino savo Catfish Rising garsą, čia yra daug sunkaus roko rifavimo (kuris, pavyzdžiui, Dangerous Veils dainoje skamba taip agresyviai, kad net truputį jauties lyg klausytum progresyvaus metalo). Ir tuo pačiu ekstensyviai į dainas inkorporuojama fleita ir akustinė gitara šiam albumui suteikia daugiau folko prieskonio (tiek daug folko prieskonių nebuvo JT repertuare nuo tos klasikinės Songs From The Wood-Heavy Horses-Stormwatch folko trilogijos). Taip pat daugelyje dainų (ypač esančiose pirmojoje albumo pusėje atsiranda po mažą 10-20 sekundžių trunkanti gryno džiazroko fragmentą, kur trumpam pasijauti klausydamas Steely Dan. Man tai unikalus dalykas, net 70-ųjų JT garse tokių jausenų negirdėjau. Wounded, Old & Treacherous posmo melodija tikrai skamba kaip kažkas iš užmirštų Steely Dan juostų. Yra ir daugiau 10-ajam dešimtmečiui būdingų muzikinių klišių kaip spacious sintezatorius ir gilaus, beveik Prince lygio funky boso skambesio. Šitie elementai, kartu su tais folko ir hardo ekstremumų deriniais, man priminė panašaus laikmečio Peter Hammill albumus (šiek tiek Roaring Forties, labiau X My Heart, bet labiausiai 1998-ųjų This). Aš dažniausiai myliu 10-ojo dešimtmečio albumų garsą ir šis albumas ne išimtis, net jei tas garsas yra gana nuspėjamas.

Silpnų dainų albume nėra. Mažiausiai mėgstama galbūt albumą uždaranti Another Harry's Bar, tiesiog nelabai susigyvenu su jos struktūra ir melodijomis, bet kažkokios objektyvios kritikos jai net negalėčiau išsakyti. Labai mane nustebino, kiek mane veža daug metų negirdėtos pirmosios albumo pusės dainos – nesu nustebęs, kad mane kabina griežtas, stiprus Roots To Branches motyvas, bet Rare And Precious Chain yra visiškas kaifas – dar vienas įrodymas, kad 10-ajame dešimtmetyje buvo madinga dairytis į kitas kultūras, ieškoti sprendimų, kaip skoningai inkorporuoti world muziką. Rare And Precious Chain orientalistiniai melodiniai motyvai puikiai įsipaišo į Jethro Tull stilių (man ši daina panaši į Led Zeppelin - Kashmi, o ir skamba taip pat kietai). Out Of The Noise ir This Free Will labai jau vingrios, dinamiškos, tankios muzikinio veiksmo dainos, abi labai simpatiškos. Valley turi įsimintiną melodiją, bet mano skoniui kiek per daug ištempta daina – gera, bet viena iš silpnesnių dainų albume. Dangerous Veils veržlų, kietą skambesį jau minėjau, labai traukia ausį, ypač ta kompleksinė uždaromoji instrumentinė partija. Beside Myself yra labai skanus melodingesnis atokvėpis po Dangerous Veils. Jei reiktų išrinkti vieną dainą, kuri geriausiai reprezentuoja visą albumą, galimai naujam klausytojui rekomenduočiau būtent Beside Myself. Wounded, Old & Treacherous tas Steely Dan'iškas motyvas smagus, bet gal norėtųsi daugiau aštresnių aranžuotės detalių kaip ankstesnėse dainose, šioje dainoje gal yra kiek per didelis fokusas į melodijos kuriamą atmosferą, bet man ji kiek tuštoka. Bet pabaigoje daina pasiūlo vieną įspūdingiausių instrumentinių partijų visame albume. Steve Bailey bosavimas joje yra kvapą gniaužiantis jazz fusion stiliaus performansas. At Last Forever yra mano senas albumo favoritas, kurio melodiniai sprendimai yra amą atimantys. Ji, mano nuomone, irgi galėtų būti kiek trumpesne – melodijos labai gražios, bet kai kuomet atrodo, kad per 8 minučių trukme su jomis nuveikiama ne tiek ir daug. Nepaisant to, vis dar tarp mėgstamiausių dainų vėlyvesnėje Jethro Tull eroje. Stuck In The August Rain yra šio albumo simfoninė baladė – man asmeniškai nėra labai įsimintina, bet tikrai turi gražią aranžuotę. Na ir Another Harry's Bar, kuri atsidaro su dar vienu gražiu melodiniu motyvu, bet jis dainos eigoje paskęsta kitose idėjose ir aš nesusigyvenu su kompozicija.

Bet imant bendrai, dainos labai geros, labai šviežios, jausmas, lyg grupė būtų atradus naują gyvastį savyje po gan saugiai, bet neekspresyviai skambančio Catfish Rising albumo. Netgi vienu momentu buvo 10-ukas mano galvoje, bet visgi dainose atrandu šiokių tokių niuansų, kurie man atrodo gali būti patobulinti (ypač iš kompozicijos perspektyvos, nes garso prasme šis albumas puikus). Todėl stiprus 9-etas. 

Viename kvailame facebook'o reels'e išgirdau Xasthur – The Prison of Mirrors. 12 minučių atmosferinis juodmetalio talžymas. Iškart užkabino ausį. Xasthur yra vieno amerikiečio projektas (įkvėptas Burzum), kuris dabar užsiima ambientiniu folku, bet klasikiniai albumai, kiek perskaičiau, yra gan atmosferinis juodmetalis. Mano muzika, reikės patyrinėt labiau.

Rugpjūčio 18-24 savaitė, Jethro Tull ir Black Sabbath toliau dominuojančiai mano grotuve.

1. Jethro Tull – Budapest (10)

2-4. Black Sabbath – Danger Zone (7)

2-4. Black Sabbath – Angry Heart (7)

2-4. Black Sabbath – Lady Evil (7)

5-13. Black Sabbath – Neon Knights (6)

5-13. Black Sabbath – Children Of The Sea (6)

5-13. Black Sabbath – Heaven and Hell (6)

5-13. Black Sabbath – Lonely Is The Word (6)

5-13. Black Sabbath – No Stranger To Love (6)

5-13. Black Sabbath – Seventh Star (6)

5-13. Black Sabbath – In Memory... (6)

5-13. Black Sabbath – The Shining (6)

5-13. Jethro Tull – Mountain Men (6)

Jethro Tull progmetalio režime (ypač dainos finale). Buvau pamiršęs šios dainos smagų intensyvumą. 10-ukas. 

Nenauja idėja, man rods kažką tokio darėm dar gūdžiais 2011 metais, bet dėl kažkokių priežasčių straipsnis apie tai, atrodo, yra ištrintas (arba neberandu). Aišku, visada galima atnaujinti.

Grįžtu po kelių mėnesių pertraukos su šiek tiek kritiškesniu žvilgsniu, kadangi kaip tik dabar įdėmiau nagrinėju vėlyvesnius Jethro Tull darbus. Šis albumas nėra geriausias nei objektyviai, nei subjektyviai, bet aš, be jau praeitame komentare minėtų labai specifinių produkcijos sprendimų, dar radau dvi priežastis, dėl ko aš taip mėgstu grįžti prie šio albumo: 1) garsų paletė yra nuostabiai plati – labiausiai stebina visokie sintezatoriaus efektai, bet gitaros sporadiniai pragrojimai vietomis yra nuostabūs (abiem šio žodžio prasmėm). Suprantama, kodėl Martin Barre jį yra pavadinę vienu geriausių JT albumų ir aš įsivaizduoju, kad šiame albume gitaristui turėtų būti visai fun groti. 2) neįprasti kompoziciniai sprendimai – nors dainos trumpos, tačiau muzikiniai perėjimų juos apstu, dažnai greitas dainų tempas leidžia supakuoti daugiau muzikinių įdomybių ir vingrybių. Jaučiasi kapota natūra, kuomet keliems taktams stoja nauja muzikinė tema ir ją pakeičia dar viena nauja (arba senoji) tema. Tokios fluidiškos dainų struktūros gali varginti, gali labai nesusigulėti klausytojo galvoje, skambėti kaip chaosas (dėl ko, pavyzdžiui, aš dažnai turiu problemą su Haken, Between The Buried And Me ir kitų modernesnių grupių muzika), bet kažkaip su visa ta garsų palete ir produkcija man susiguli į labai ausį traukiantį derinį. Andersono gebėjimas rašyti gražias melodijas irgi padeda.

Įdomu tai, kad dėl šitos įvairovės mano favoritai albume nuolatos keičiasi. Tiesa, Heat ir Apogee yra pastoviai mano mėgstamiausios dainos. Bet anksčiau šalia jų nominuodavau European Legacy, Saboteur, Tundra, galbūt dar Automotive Engineering. Dabar man Automotive Engineering iškyla dar stipriau, bet prie jos jungiasi Under Wraps #1, Later, That Same Evening ir tikrai gana neseniai pamėgta General Crossing. Heat daina labai žaisminga, greita boso linija ir gitaros atvirų akordų bombarda labai veikia, o sintezas nerodo labai daug fokusų, tiesiog pasiūlo labai solidžią atsvarą gitarai. Apogee yra labai ritmiška, bet minimalistinė daina – ji turi žavingai grasinančią atmosferą – šaižūs sporadiški sintezo ir gitaros potėpiai tą įtvirtina. Automotive Engineering turbūt ne vienintelė daina su labai minimalistišku tekstu, kur kraftwerk'iškas vienos frazės be didelės minties "Automotive science and engineering" kartojimas skamba bene lėkštai, bet įdomiai. Andersonas labai smaginasi šioje dainoje su visais vokalo žaismais, overdub'ais ir efektais. Sintezas irgi išdarinėja kosmosus. General Crossing savo natūra panaši į Apogee, gal tik kiek melodingesnė. O Under Wraps #1 yra pirmoji daina albume, kuri pribloškia visa ta garsų įvairove (kuri kitam gali pasirodyt bene kakofoniška), panaši tuo aspektu į Automotive Engineering. Later, That Same Evening lėta, lengva melodija yra atgaiva albume, nors antrojoje pusėje vėl atsiranda tam laikmečiui būdingo eksperimentavimo su vokalo efektais. 

Kaip minėjau, European Legacy, Saboteur ir Tundra labiau tapo antruoju ešelonu dainų, kurias vis dar mėgstu, bet nebe taip stipriai. European Legacy žaisminga, beveik tropical pop žanro melodija visuomet traukė mano ausį, labai puikus grojimas akustine gitara. Bet ritmiškai ji gan statiška. Saboteur nors irgi turi visokių įdomių fokusų aranžuotėje, bet gal kiek per daug remiasi į tą ašinį trijų akordų gitaros rifą. Tundra viena labiausiai sintezatoriaus dominuojamų dainų albume, bet irgi remiamasi į vieną muzikinį motyvą, nors ir yra harmoninių kitimų (tai moduliuojama aukštyn, tai po to vėl žemyn). Prie to antrojo ešelono dar pridėčiau Radio Free Moscow, į kurią anksčiau pernelyg nekreipiau dėmesio, bet jo lengvas ritminis motyvas man pastaraisiais laikais pradėjo kabinti. Panašiai prisijaukinau ir Astronomy blip-blip-blip Yello stiliaus garsą.  

Silpniausiomis dainomis man išlieka Lap of Luxury (aš manau, kad ta daina blogai nuteikia klausytoją albumui, nes ji gan blanki ir prognozuoja neįdomų 80-ųjų produkcijos sugadintą albumą, nors jau Under Wraps #1 patvirtina priešingai). Nobody's Car irgi man niekada neatrodė labai įsimintina, nors harmonijoje yra mano ausiai patrauklaus disonanso. Under Wraps #2 viena populiaresnių dainų albume, bet man ji labai primityvi, jos akustinė natūra kiek iškrenta iš albumo. Paparazzi irgi gan simplistiška, nepatraukli daina.

Turbūt įprastom sąlygom, suvidurkinęs įspūdžius iš visų dainų, rašyčiau šiam albumui 8 balus, bet kaip minėjau, man labai apeliuoja visa garsinė, kompozicinė ir produkcijos įvairovė albume. Ir nuoširdžiai manau, kad prie tokio albumo sukūrimo reikia ne mažiau virtuoziško touch'o kaip ir prie kokio sofistikuoto progroko kanonus atitinkančio albumo. Todėl albumą vertinsiu 9-etu su minusu. Ir taip, tai reiškia, kad aš kontroversiškai šį albumą vertinu geriau negu Grammy laimėjusį Crest of a Knave. Taip jau gavosi, kad aš nemoku nekęsti šio albumo, kas yra bene būtina sąlyga tikram Jethro Tull fanui. 

PAPILDYMAS. Pridėjau į music'ą dvi bonusines dainas: dainos Black Moon pirmąją versiją (ne ta, kuri yra Headless Cross albume, bet tą, kuri buvo išleista kaip singlo The Shining B pusė, įrašyta dar per The Eternal Idol sesijas). Labai gera versija, nors man labai patinka ir Headless Cross albumui skirtas perdarinys. Ir kitą singlo b pusę Some Kind Of Woman – šios dainos aš nelabai virškinu. Toks bugio stiliaus pakvailiojimas Van Halen dvasioje, Black Sabbath kontekste man nesusiklauso. 

The Eternal Idol įrašymo metu grupė buvo nestabili: Ray Gillen iš grupės išėjo dar prieš įrašymą, Eric Singer po, neva tai dėl to, jog grupės vadovybė nemokėjo honorarų jiems, o Daisley tebuvo sutikęs dalyvauti tik albumo įrašyme, bet atsisakė tapti oficialiu grupės nariu, nes ji tuo metu buvo gan busy persona. Po Iommi sparnu liko tik Geoff Nicholls'as, o vokalisto rolei pavyko rasti Tony Martin'ą, kuris perklausoje padarė didesnį įspūdį net už Savatage'ų legendą Jon Oliva. 

Nepaisant to, lyginant su Seventh Star, šis albumas jau skamba kaip susitupėjusios, naujos Black Sabbath inkarnacijos albumas, grupinis effort'as, o ne Tonio solo albumas. Jo ir produkcija daug solidesnė (klausau šiųmetinio remaster'io, bet kiek esu klausęs senobėje senesnių remaster'ių, atsimenu, kad jų garsas irgi geras). Man kiek labiau patinka Singer'io būgnavimas šiame albume, jis įvairesnis ir stipresnis iš grojimo pusės, o ne tik kad garsinimo ratukas mikse užsuktas į viršų. Man labai patinka atrodytų mažai reikšmingi, bet muziką galutinai įcementuojantys Nicholls'o klavišų užpildai (ypač Ancient Warrior dainoje). Tonio gitara ir ta kiečiau skamba. 

Kompoziciškai albumas vis tiek yra paprastesnis negu klasikiniai BS albumai, vyrauja gan paprastos struktūros hardroko / sunkaus metalo dainos. Galbūt tam tikros dainos turi įdomesnių tarpinių segmentų ar lūžių dainos eigoje (The Shining, Ancient Warrior, Nightmare), bet tai tikrai neprilygsta nei Ozzio, nei Dio eros puikiems komponavimo sprendimams. 

Albume silpnų dainų nėra. Hard Life To Love ir Born To Lose gal man kiek vidutiniškos, tiesiog pernelyg klasiškos greitesnio tempo dainos, nors antroji turi visą kietą Tonio gitaros solo viduryje. The Shining man asmeniškai nėra labai įspūdingas albumo singlas. Taip pat, galbūt šiek tiek kontroversiškai nesu didelis titulinės dainos mylėtojas. Man ji skamba kaip bandymas reflektuoti senuosius doom'inius Black Sabbath, skambėti panašiai kaip jų debiutinio albumo titulinė daina, bet muzikaliai man joje pritrūksta vystymo, o ir rifas nėra baisiai kvapą gniaužiantis. Nors Tony Martin'o balsas tai ten tikrai geras. 

Kitas dainas mėgstu labiau. Ancient Warrior turi skaniai ausis gręžiantį rifą ir jau minėti vargonų (ar sintezatoriaus, nesu tikras, ką girdžiu) momentai man labai patinka. Glory Ride skaidriai pakilus garsas man patinka, turi kiek tais hairmetalinės natūros, bet tuo pačiu man primena ir Dream Theater debiutinio albumo garsą. Gal Tony Martin'as skamba kaip daug geresnė Charlie Dominici versija. Nightmare yra labai skani dviejų veiksmų daina – pirmasis lėtas rifas simpatiškas, bet tikras vakarėlis užsikuria antrojoje dainos pusėje (tos geros dvi minutės yra mėgstamiausias momentas albume). Scarlet Pimpernel instrumentalas irgi skanus, primena modernią Master of Reality motyvų Embryo ir Orchid revizitaciją. Lost Forever, panašiai kaip Glory Ride, nešasi savyje nemažai hair metal energijos, bet jos veržli energija užkrečianti. 

Albumo žvaigždė: Tony Martin'as, beveik be jokios abejonės. Nors aš niekada nebuvau labai artimas Martin'o erai, aš jai neturiu kažkokių specialių sentimentų, bet aš išgirstu Martin'o balsą ir iškart man asociacija – klasikinis ir tuo pačiu legendinis Black Sabbath balsas. Galingas, vežantis, kokybiškas atlikimas. Netgi būsiu tiek drąsus, kad pasakysiu, jog Martin'o balsas man prie Black Sabbath muzikos prilimpa net kiek labiau nei Dio. Geriausi Tonio pasirodymai yra dainose Ancient Warrior, Glory Ride, Lost Forever ir The Eternal Idol dainose. 

Albumą esu linkęs vertinti tvirtu 8-etu. Nors minėjau, jog Martin'as man iškart yra klasikinis balsas, bet The Eternal Idol visumoje man vargiai yra klasikinis albumas. Tai solidus vėlesnės BS kartos darbas, myliomis pranokęs pirmtaką Seventh Star, bet ne klasika. 

Kandžiokis, Silentist, kandžiokis. Bet vieną skirtumą, per daug nedaugžodžiaudamas, pasakysiu iškart – aš šito tavo satyriško užvažiavimo neimsiu į širdį ir pamiršiu iškart. O apie tave to negalima pasakyti – nepiktybiškai, netyčiškai pakibi kažkokį tavyje esantį nepasitikėjimą savimi ir tiek dienų negali nuimti gazo, trini ir draskai tą žaizdą ir tik didini nuoskaudą, kurios galėjo nebūti in the first place. 

Tegu kas nors kitas perima žaidimo estafetę.

Jei Crest Of A Knave po 5 metų pertraukos man nuskambėjo kiek silpniau ir ne taip žavingai kaip anksčiau, tai pastarosios Rock Island perklausos man tik labiau įtvirtina simpatijas šiam albumui. Vis dar nesu didelis Another Christmas Song fanas, bet dabar joje labiau nei anksčiau įžvelgiu gražią folko dainą. O visa kita albume man patinka arba labai patinka. The Whaler's Dues turbūt lengvai patenka į mano mėgstamiausių grupės dainų top10. Apskritai, paskutinių trijų dainų segmentas man toks stiprus: The Whaler's Dues tekstą vis dar atsimenu mintinai ir niūniuoju sau panosėj beklausydamas, o Big Riff And Mando dainoje abu segmentai (ir Big Riff, ir Mando) yra puikūs, nuo Mando partijos net oda pašiurpo šiandien klausantis. Ir Big Riff ir Mando motyvai dainos viduryje taip gerai į vienį susijungia. Tikrai viena avantiūriškesnių vėlyvesnių Tull'ių kompozicijų. Na ir Strange Avenues su The Whaler's Dues motyvais, nutapytais dar ekspresyvesnėmis spalvomis, ir labai gražia uždaromąja sekcija (man kiek primenančią Farm On The Freeway, bent jau atmosferiškai). 

Kissing Willie yra nemažos dalies fanų išpeikta daina už vulgarų tekstą, bet man užtenka vežančios muzikos – puikiai atidaromas albumas. Ears of Tin ir Rock Island tikrai gretinasi kartu, kaip Alvydas pastebėjo, abi savo labiau išplėtota struktūra žavinčios dainos. The Rattlesnake Trail ir Undressed To Kill man yra smagūs rokeriai lingavimui į taktą. Rock Island dėl tokių dainų labiau nusipelnė Grammy už sunkaus metalo / roko performansą negu Crest Of A Knave. Na ir Heavy Water buvo mano kiek primiršta daina, šiom dienom patapusi viena mėgstamesnių albumo dainų – jos išpildymas gal ir paprastas, bet melodija užkrečianti. 

Įtvirtinu savo 9-etą, pridedu simbolinį pliusą prie jo. Man smagesnis klausytis albumas tiek už Crest Of A Knave, tiek už Catfish Rising, išsiskiriantis šios grupės epochos darbas. 

Reikės man pakabinti šitą albumą irgi. Lygiai kaip ir Viltė, man Ohms buvo gan sunkus darbas, nedaug ką šiai dienai iš jo ir beprisimenu, nes po jo išleidimo niekada prie jo nebegrįžau. Kol kas iš šio normaliai paklausiau tik pirmąsias dvi dainas: My Mind Is A Mountain man priminė Ohms, gan dense, bet ne itin patrauklus ausiai, nedinamiškas skambesys. Užtat Locked Club pasirodė daugiau vežanti. O daugiau galėsiu išsiplėsti ateityje (tikiuosi, netolimoje).  

Po 11 (!) puikių ar bent jau labai gerų albumų Black Sabbath diskografijoje pagaliau prieinu pirmą blankų ir neįspūdingą darbą. Grupė turmoile, po Born Again ir jį sekusių turų iš esmės visa grupė disocijuoja, lieka tik Tonis. Vyksta dažna narių kaita, kol Tonis sugalvoja, kad padarys solo albumą su keliais skirtingais vokalistais – tokie buvo pirmieji Seventh Star kontūrai. Visgi gavosi albumas su vienu Glenn Hughes prie mikrofono ir vėl, kaip Born Again, įrašų kompanijos raginimu pakištas po Black Sabbath vardu.

Bet Born Again albume aš dar jaučiau daug Black Sabbath auros. Šis albumas jau išties skamba labiau kaip Tonio kitas projektas. Glenn'as turi gerą balsą, bet jį sunku asocijuoti su Black Sabbath skambesiu – jis dainuoja gan išraiškinga to meto sunkaus / glam roko grupėms būdinga maniera ir tai niekaip nėra panašu į Black Sabbath natūrą. Erico Singerio būgnavimas gan statiškas, nesimpatiškas, visiškas antipodas nuo dinamiško Ward'o stiliaus. Ir dar suprodiusuotas gan skardžiai ir pirmame plane, vėlgi, pagal to laikmečio produkcijos madas. Bene vienintelis kartas albume, kai pagalvoju apie gerą Spitz'o bosavimą, yra Seventh Star pabaiga – paskutiniame priedainyje bosas skamba taip riebiai, atrodo, jog jis groja Lemmy stiliumi pilnais akordais, o ne atskiromis natomis. Vienintelis Tonis išlieka tuo elementu, kuris mažai bepakito nuo Black Sabbath klasikinės eros – toliau rašo smagius rifus, toliau gerai improvizuoja pirmajame plane. Tad iškart užbėgdamas akių ir pasakysiu, kad Tony Iommi man yra šiame albume žvaigždė. 

Albumo kompozicijos paprastos, nei viena savo forma ar turiniu nepatraukia didelio dėmesio. Heart Like A Wheel yra kiek ilgesnė kompozicija, bet jos trukmė nekoreliuoja su turinio kiekiu – tai labai monotoniška, mane nervinanti vieno rifo daina, tik Tonis užlipdo ant to paties karkaso vienokių ar kitokių gitaros akcentų. Tokia gerokai prastesnė Lonely Is The Word interpretacija. In For The Kill ir Turn To Stone pasiūlo greito Singer'io būgnavimo, bet tai nėra melodiškai įsimintinos dainos. Sphinx yra vos kelių akordų atmosferinis momentas, tikrai ne taip gerai įsipaišantis į albumą kaip E5150 Mob Rules albume ar Stonehenge bei The Dark Born Again albume. Angry Heart ir In Memory... silpnas albumo uždarymas. Labai lėtas In Memory... melodingumas užliūliuoja, bet neteigiama prasme – įkrenti į kažkokią tuštumą ir net nepajunti, kaip albumas baigiasi ir Spotify jau groja trankų Testament thrash'ą, perėjęs į „groti panašias dainas“ režimą. Tokia migdanti nuobodyla. 

Yra trys dainos, kurios yra visai geros ir man patinka. Ne tokiu lygiu kaip ankstesnių Black Sabbath albumų medžiaga, bet tai yra dainos, prie kurių grįžčiau ateityje ir jas mielai klausyčiau. Ir tai yra būtent tos trys dainos, kurias esu girdėjęs gyvenime ir gerokai anksčiau: No Stranger To Love, Seventh Star ir Danger Zone. Pirmosios, atsimenu, ilgą laiką nemėgau – turiu gan prastą toleranciją hair metal braižo power baladėms. Bet dabar suprantu, kad tai viena geriau, patraukliau skambančių dainų, ir Hughes vokalo atlikimas labai geras. Daina, kuri lengvai niūniuojasi dar keletą valandų / dienų po albumo perklausos. Seventh Star turi turbūt geriausiai į galvą įsikertantį griežtą rifą, kuris, kaip jau minėjau, boso dėka vis sunkėja ir sunkėja. Nors šioje dainoje man kiek nepatinka vokalo produkcija (ypač priedainyje). O Danger Zone aš tikrai esu nemažai klausęs paauglystėje, užvedanti daina su skambiu Hughes balsu ir turbūt vienintelė daina, kur Singer'io mušamieji man skamba tinkamai ir būtent kaip tai, ko šiai dainai reikia. 

Reziumuojant, negaliu pasakyti, kad albumą mėgstu. Jis blankus, jis gana outdated (dažnai man tai nėra minusas, bet šiuo atveju albumas ir jo produkcija yra atmušančiai pasenę), nors ir yra vidutiniškų ar net visai gerų fun to listen dainų. 7 balai.

Anksčiau kaupiau knygas, bet jau kelis metus esu sustojęs literatūros skaitymo srityje (pajėgiu skaityti tik visokius mokslinius straipsnius ir metodines medžiagas, kurių reikia darbe / studijose). Dabar kaupiu CD ir tas galimai sustos tik tada, kada pasaulyje nebeliks CD driver'ių. Dar kolekcionuoju vėliavėles tų šalių, kurias aplankiau (dabar berods jų turiu 17, norėtųsi daugiau). Kolekcionuoju visokius failus (dažniausiai xlsx), kur esu susirašęs grupių diskografijas, vertinimus, svarbiausius komentarus. Kolekcionuoju senas Kėdainių miesto fotografijas (jų turiu gerus kelis šimtus). 

Čia gal ne tiek tikslinis kolekcionavimas, kiek jau hoarder'io sindromas, bet iki šiol esu išlaikęs didžiąją daugumą visų užrašų iš mokyklos, savo buvusių studijų, ir nekyla ranka jų atsikratyti. Kadangi niekada nerašiau dienoraščio (išskyrus jau tuos laikus, kai apsireiškiau music'e ir pradėjau tą daryt virtualiai), tai man visi tie dalykiniai sąsiuviniai yra arčiausiai mano vaikystės memuarų, ką dar turiu išlikusio. Be to, tokiam nerd'ui kaip aš ir šiaip įdomu kartais pavartyti ir prisiminti, ką mokiausi 8-oje klasėje ir pan. 

Dėkui už papildymą linksmais įspūdžiais. Tos mergaitės galbūt yra dukros, aš nesu tikras... be to, aš gan greit nuėjau link išėjimo, tik nueidamas mačiau tą užtęstą grupės atsilabinimą su publika. 

Įžvelgt galima ką nori, bet „atrodyti pilkam pačiam sau“, „atrodyti pilkam kitiems“ ir „galvoti, kad atrodai pilkas kitiems“ yra trys skirtingi dalykai. Aš praeitame komentare pasisakiau tik dėl pastarojo. Nes galvodamas, kad kitiems atrodai pilkas, neišgyveni dėl perdėto dėmesio ar kažko „ką kitas pagalvos?“, taip leidi sau kiek laisviau egzistuoti. Ir tai atveria duris savotiškai dichotomijai, kad tas galvojimas, kad atrodai pilkas kitiems, išlaisvina tave tiek, kad tampi nepilku (nei sau, nei kitiems). Bet tai nereiškia, kad dėl to turi keisti mąstyseną. Tai man neatrodo kaip hipokritika, tai tiesiog gan klampi human condition. 

Apie augalus nelabai ką suprantu, mano namuose yra nulis floros, nes ji mano priežiūroje nuleiptų. Gražu, bet stengiuos elgtis praktiškai ir iš anksto numatyti savo negebėjimą jais rūpintis. 

Natūralus jogurtas irgi ne mano dalykas. Perku visokius skoninius, kas yra labiau hedonizmas negu investicija į savo sveikatą. Iš geriamų man įvairūs Jo skoniai tinka (mėgstamiausias buvo žemuogių ir apelsinų, bet jau kurį laiką nebematau apyvartoj). Iš valgomų mano favoritai yra vyšninis arba persikinis Vilkyškių, Alma su šokolado gabaliukais beigi vyšninė/kriaušinė Smilga su šokolado gabaliukais. 

Aš ne tiek vasarą miegu keistai, kiek per bet kokį pailgintą savaitgalį ar atostogas, kai nereikia į darbus. Sakau, kad išsimiegosiu, miegosiu po 10 valandų, bet pradedu prabudinėt kas porą valandų po keistų sapnų, apima visokie troškuliai ir dar kiti velniai. Šias atostogas labai keistų sapnų prisapnavau, nors in general miego kokybė daugelį naktų buvo visai pakankama. Bet kitą savaitę grįžimas į darbus, jau jaučiu lėtai atsėlinančią miego deprivaciją. 

Sunku man empatizuoti su refleksijomis apie kančias ir likimo skiriamas baudas. Retai taip jaučiuosi. Ir paprastai, net jei man nutinka kokie neigiami dalykai, viską stengiuosi pergyventi per daug nefilosofuodamas, sakydamas sau panosėj "such is life". Juokdario rolė man irgi kiek nepažini. Aš sau klijuoju pilko žmogaus su pilkom problemom etikete - puikiai įsikamufliažinu į šiandieną ir šią erdvę ir laikau save nematomu kitiems (net jei kiti mane ir mato). Kažkaip taip lengviau.

Mintis, kad neprašėmė gimti, man primena antinatalistinę filosofiją (bet tik primena, nemanau, kad tai iš tos pačios knygos). Antinatalizmą aš šiom dienom dalinai pateisinu. Tiesa, ne dėl dvasinės kančios (dėl to kaip tik gyvenimą laikau didžiausia dvasine žmogui nutinkančia dovana), kiek dėl fizinės. Jau nekalbant apie socialiai problematiškas, nepriturinčias šeimas, kurios per mažai galvoja apie naujos gyvybės atvesdinimą į šį pasaulį, bet ir šiaip, kad pasaulyje šiom dienom vis dar yra per daug smurto, karo, o ir demografinis sprogimas pats iš savęs yra pakankamai svari priežastis susilaikyti nuo vaikų turėjimo. 

Labai panašios mintys į mano, kurias jau išsakiau dienoraštyje. Puiki apžvalga! 

Niekas taip ir neatakavo Viltės iššūkio. Aš, deja, netyrinėjau papildomai Gojiros repertuaro prieš koncertą, einu daugiau mažiau aklai su tikslu būti nublokštos seniai girdėtos kietos muzikos. Tad dabartinį top5 sumetu iš senų įspūdžių (kurių senumas maždaug sutampa su Fortitude albumo išleidimu). Mano tope bus labai mažai materialo iš albumų, ėjusių prieš The Way Of All Flesh (juos pažįstu mažiau) ir nebus nieko iš Magmos, nes manau, kad tai pastebimai silpnesnis Gojiros albumas (nors ir turbūt populiariausias). 

1. The Art Of Dying 

2. The Fall

3. Born For One Thing

4. The Gift Of Guilt

5. Hold On

Honorable mentions: Amazonia, New Found, Vacuity, The Heaviest Matter Of The Universe.

Grupė kitam žmogui: The Police

Sugrįžau prie šio albumo rimčiau po 5 metų pertraukos. Supratau, kad jis man nelabai išlaiko laiko egzamino – be Steel Monkey, Farm On The Freeway ir Budapest man čia vargiai kas patraukia ausį šiai dienai. Dar Jump Start suskamba visai solidžiai. Labiausiai pasikeitė vertinimas Mountain Men dainai, nors kompoziciškai išplėtota daina, tačiau ne itin sugeba patraukti ausies savo muzikiniu turiniu (ką šiek tiek švelnesniu tonu minėjau ir praeitame komentare). Taip norėčiau iš albumo mest The Waking Edge ir Raising Steam ir vietoj jų albumo gale įkalti Part Of The Machine. Visiškai nuostabiai tiktų. Nežinau, ar dėl šito albumo neišlikimo mano smegenyse kalta jo gan plona produkcija (nors ji tikrai ne tokia plona kaip Under Wraps ar Catfish Rising albumuose), ar tai, kad kompoziciškai yra flirtuojama su progroko stilistika, bet instrumentinis išpildymas nelabai atitinka formos, daugiau seka įprastesnio roko kanonus. 

Po šitos refleksijos nusprendžiau albumo vertinimą iš kuklaus 9-eto nuleisti iki stipraus 8-eto. Grįšiu po dar penkmečio, gal vėl bus 9-etas 🤷‍♂️

Mob Rules yra prieskonių kupinesnė Sabbath su Dio versija, lyginant su Heaven & Hell. Galbūt kompoziciškai Heaven & Hell kiek solidesnis albumas, galbūt tokios dainos kaip Turn Up The Night, Voodoo, The Mob Rules, Country Girl kompoziciškai nėra kažkuo labai turtingos, galbūt Falling Off The Edge Of The World kompozicijos idėja kiek primena Die Young iš praeito albumo ir pan. Bet šis albumas kiek inovatyvesnis skambesio, vokalo, produkcijos prasme, man taip atrodo. Gitara ir bosas čia skamba sunkiau ir veržliau negu Heaven & Hell albume ir tai yra didelis pliusas heavy metal stiliaus grupei. Niekas Heaven & Hell albume neveža taip, kaip funky rifas Voodoo dainoje. Galbūt Vinny Appice įveda kažkokio naujo šviežumo, jo būgnavimo braižas labiau suderinamas su nauja muzikine grupės kryptimi negu Bill'o Ward'o. Viso to veržlumo išraiškos pikas albume, be abejonės, yra titulinė daina – tai yra gryna metališka esencija, energingiausia Dio eros daina. 

Heaven & Hell albume išreiškiau silpną kritiką Dio vokalui dėl artikuliacijos niuansų. Šiame albume aš to nejaučiu. Be to, ir tembro atžvilgiu Dio šiame albume skamba spalvingiau. Vėlgi, kaip jis švelniai ir melodingai išdainuoja žodį "Voodoo" – tokių momentų kažin ar yra visame Heaven & Hell albume. O ir toj pačioj Mob Rules dainoje Dio skamba kiečiau negu, tarkim, Neon Knights. 

Produkcija šiame albume yra tikrai dosnesnė gitarai ir vokalui, galbūt mažiau dosni bosui. Ir dėl to albumas įgauna papildomo oomph (patrauklumo ausiai). Heaven & Hell ir Mob Rules man yra kaip Master of Reality ir Vol. 4 atitikmenys Dio eroje: nors H&H tikrai neturi tokio bosinio skambesio kaip MoR, bet jie abu mano ausims skamba kiek slopiai ir Vol. 4 su daug ryškesne gitara skambėjo kaip išsilaisvinimas. Lygiai taip pat jaučiuos klausydamas Mob Rules albumo.

Vėlgi, albume labai sunku rasti silpnų dainų, aš jas visas kažkokiu laipsniu mėgstu. Gal Slipping Away menkiausiai, bet net ir šioji turi įdomių momentų – priedainis skamba kaip iš 80s Rush dainos (o kas galėjo pagalvoti, kad Dio galima gretinti su Geddy Lee), bet net ir bazinė dainos dalis kiek primena ankstyvesnį, Fly By Night Rush skambesį. Turn Up The Night man atrodo yra ekspresyvesnis opener'is negu Neon Knights. Jau minėjau ausį traukiantį Voodoo rifą ir vokalo atlikimą. E5150 atmosferinė pauzė tikrai labai vietoj albume, aš ją baisiai mėgaujuosi, puikiai tinka kaip įžanga į Mob Rules dainą. The Sign Of The Southern Cross yra tikrai įdomiai išpildyta ilgesnė daina, man net truputį įdomesnė už Heaven & Hell iš praeito albumo (vėlgi, geresnė, kietesnė energijos iškrova šiame albume dėl to kalta). Visgi pačios mėgstamiausios dainos yra jau aptartoji Mob Rules ir Over and Over. Pastaroji turi vieną geriausių melodijų Dio eroje, o ir Dio kiek dramatiškesnis nei įprastai vokalinis atlikimas labai dera prie muzikos. Gitaros soluotės dainoje nuostabios. 

Albumo žvaigždę išsirinkti sunku, daugiausiai svarstau tarp Dio ir Tony Iommi. Visgi skirsiu laurus Dio šįkart, man atrodo jis daug geriau pritapo šiame albume prie grupės negu praeitame, jaučiasi, kad dainos sutvertos jo balsui. Nors Tonio rifai ir performansai, kaip visada, labai geri ir traukiantys ausį. 

Albumą vertinu labai stipriu 9-etu. Truputį mano skoniui per daug paprastos kompozicijų konstrukcijos, ši grupė ne kartą įrodė, kad gali komponuoti daug originaliau negu šiame albume. 

Heaven & Hell man visuomet buvo kiek tais pervertintas Black Sabbath darbas. Dar prieš trylika metų skundžiausi, kad Dio era man yra per lėta, o eidamas per senus įvertinimus pastebėjau, kad daugumai šio albumo dainų esu parašęs 9-etus. Taip išlieka ir dabar. 

Šis albumas yra visiškas antipodas avantiūriškam pirmtakui Never Say Die. Toks jausmas, kad Black Sabbath pasikvietė Dio ir pasakė „viskas, laikas subręsti“. Šitą „brandą“, pasižyminčia solidžiu heavy metal skambesiu ir aiškiai struktūruotomis kompozicijomis, jie dar kartą sulaužys Born Again albume. Tad reik manyt, kad Dio turėjo nemenką įtaką grupės kompozicijoms ir stiliui šioje eroje.

Kompoziciškai dainos veikia, tai labai protingai parašytos dainos, į jas pažiūrėta iš įvairių kampų. Turime kelių veiksmų opusą Heaven & Hell, turime Die Young, kur kiek mistinę įžangą keičia visiškas up-tempo taškalas, turime labai straightforward kompoziciją kaip Neon Knights, turime daugiau į instrumentinius užpildus nukreiptą Lonely Is The Word ir visus kitus gan įvairius kompozicinius sprendimus. Iš šios perspektyvos drąsiai galėčiau albumui rašyti 10. Bet tada seka keli bet.

Pirmas yra produkcija. Ji net kiek per sterili, niekas joje nekrenta į ausį. Bosas yra neagresyviai ryškus, rifai yra skaidriai aiškūs, būgnai irgi. Ir kiek nervuojančiai vienintelis dalykas, kuris per dažnai atrodo tolėliau mikse nei norėtųsi, yra būtent Dio balsas. Visas bendras garsas yra gana tepid, nelabai traukiantis ausį. 

Antras yra Bill'o būgnavimas. Nežinau, ar čia kartu su pasikeitusiu stiliumi atėjęs pokytis, bet Bill'as muša būgnus labai statiškai, dažnai stokoja vaizduotės išvystyti įdomesnę būgnų partiją. Tas ypač justi Neon Knights, Heaven and Hell dainose. Bet poroj vietų ir jis sužiba: kiek veržliau groja Wishing Well, o Lonely Is The Word lėti būgnų fill'ai sugroti labai skoningai, mano nuomone. 

Ir trečias (čia susilauksiu daug heito iš skaitytojų) yra Dio balsas. Iškart užbėgsiu už akių pasakydamas, kad jis labai gerai skamba Mob Rules albume. Dio turi tendenciją labai stipriai artikuliuoti – balsės pas jį labai išreikštos, atvira burna, o ir priebalsės skamba kietai. Tokia nebuitinė, o sceninė, performansui sutverta artikuliacija. Ir tas kiek nemaloniai suskamba greitose dainose, jo tartis skamba kiek šaižiai (ypač tas gerai justi Die Young gale, kur jis taip užskuba, kad frazės gale sklandus die young pavirsta kažkokiu daijo). Aišku, Ozzio atveju turbūt daugiau tokių momentų atrastum, bet skirtumas tas, kad Ozzis taip stipriai neartikuliuoja, todėl visi tarties niuansai susiniveliuoja ir nebado ausų.

Visi šitie trys minusai yra menki, tad bendrai imant albumas vis tiek stiprus. Visos kompozicijos gan įdomios, gal tik Neon Knights ir Walk Away mėgstu mažiau. Stipriausios, mano ausims yra Heaven & Hell, Wishing Well ir Lonely Is The Word. Pastaroji labai tinka albumo uždarymui, su griausmingu Tonio performansu ir antraplaniais atmosferiškais sintezatoriaus užpildais. Jeigu noriu dinamiškesnio ir veržlesnio skambesio, bet su Dio balsu, Wishing Well yra go-to daina. 

Albumo žvaigždė: svarsčiau apie Tonio Iommi delegavimą už visą šią masę įdomių rifų, bet apsigalvojau. Man kertinis narys šiame albume yra Geezer'is Butler'is. Jo boso linijos Lady Evil ir Wishing Well dainose yra tiesiog kultinės. Sunkesniuose Children Of The Sea ir Heaven and Hell momentuose būtent Gyzo bosas prideda daugiausiai svorio. 

Albumą vertinu stipriu 9-etu ir manau, kad jis šiek tiek nusileidžia įpėdiniui Mob Rules.

Rugpjūčio 4-10 savaitė:

1. Madonna – Gone Gone Gone (Original Demo Version) (11)

2. Black Sabbath – Tomorrow's Dream (10)

3. Black Sabbath – Who Are You? (8)

4-5. Black Sabbath – War Pigs (7)

4-5. Biffy Clyro – Hunting Season (7)

Rugpjūčio 11-17 savaitė:

1. Black Sabbath – The Dark (13)

2-3. Black Sabbath – Stonehenge (10)

2-3. Black Sabbath – Disturbing The Priest (10)

4-5. Black Sabbath – Zero The Hero (7)

4-5. Black Sabbath – Johnny Blade (7)

Pagaliau atsispiriu nuo Ozzio eros ir einu prie kitų albumų vertinimo. Perklausiau du Dio eros albumus, bet po to dar įsijungiau Born Again ir mane Born Again iš naujo iškabino, lyg būčiau anksčiau jo negirdėjęs. Ir jei puikiai žinomas albumas tau, po tam tikros pertraukos, vėl skamba šviežiai, čia yra labai geras ženklas, kokybės ir originalumo ženklas. 

Nelabai pažįstu vėlesnės BS diskografijos, bet šis albumas yra labai tamsus. Tas bosinis ir kiek atmosferiškas garsas, sukombinuotas su gan suplota produkcija (kuria neva visi BS nariai buvo pasibaisėję, bet jau buvo šaukštai po pietų, jau albumas buvo paleistas į leidybą) netgi dvelkia pirmykščiu juodmetaliu. Galbūt grupės nariai buvo girdėję, ką 1981-aisiais pradėjo išdarinėti Venom, ir buvo įkvėpti. O galbūt jiems taip gavosi savaime ir šis albumas turėjo kažkokios įtakos vėlesnėms juodmetalio kartoms. Tiesa, nemanau, kad čia vertėtų Black Sabbath liaupsinti dar vieno žanro išradimu – manau, kad prie heavy, doom ir progressive metalo šakų BS prisidėjo tikrai ženkliau, o čia tik asociacijos, be to, Venom aplenkė šį albumą gerais dviem metais. 

Bet gal net įdomiau ne ta tamsiai heavy albumo stilistika. Šis albumas yra visiškas dicking around. Gillan'as pats reflektavo, jog jo laikas Black Sabbath buvo tiesiog vienas didelis vakarėlis ir buvo visiška kūrybinė laisvė. Tas jaučiasi tekstų kūryboje (prie ko Gillan'as smarkiai prisidėjo, skirtingai nuo ankstesnės Butler'io tekstų rašymo tradicijos), tas dar labiau jaučiasi jo eksperimentinėje vokalo manieroje. Jis čia klykauja ir stūgauja daugiau negu bet kada Deep Purple sudėtyje. Aš kolegoms dažnai Gillan'ą miniu kaip vieną mėgstamiausių savo vokalistų ir dažnai kaip pavyzdį jo talentams pailiustruoti naudoju šį albumą. Ir ne tik Gillan'as eksperimentuoja, Toniui šitos tamsios muzikinės paletės irgi yra kažkas naujo. Bill'o būgnavimas irgi kitoks negu įprastai – jis čia labiau matematinis ir greitas (net lėtose albumo dainose gali išgirsti crazy snare-roll'ų) lyginant su kiek laisvesnės formos priėjimais Ozzio eros albumuose. Galbūt man senesnis Bill'as patinka truputį labiau, bet tai įdomu, tai skamba kitaip. 

Ir turbūt mano mėgstamiausias pliusas apie šį albumą yra tai, kad jis, nepaisant plokščios produkcijos, turi gan atmosferišką ir apgalvotą garso paletę, ypač pirmojoje albumo pusėje, kur tarp didelių dainų inkliuzuojasi tokie mistiniai pragrojimai kaip Stonehenge ir The Dark – tai labai veiksmingos interliudijos tarp dainų, solidizuojančios visą albumo atmosferą. Stonehenge perėjimas į Disturbing The Priest visiškas šoko aktas, labai tinka šiam albumui. Priminė man žymųjį šoko aktą Van der Graaf Generator dainoje White Hammer, kaip iš niekur užgriaudžia ta finalinė sekcija su kornetu. Galbūt daugiau tokios natūralios ir sklandžios garsinės tekstūros pasigendu antrojoje albumo pusėje, kuri labiau skamba kaip keturių atskirų dainų kolekcija. 

Šiame albume nėra silpnų kompozicijų, mano akimis. Net produkcija neužmuša dainų gėrio. Mano mėgstamiausia daina nuo seno yra Hot Line, būtent per ją aš atradau šį albumą. Aš ją pernai išnarpliojau ir pateikiau analizę dainos profilyje, tad labai daug nesikartosiu, bet tai be galo vežantis kūrinys su nuostabiu Gillan'o performansu, ausį traukiančiu boso garsu ir nuostabiais kietais Ward'o pragrojimais. Esu skaitęs internetines diskusijas, kad Born Again daugelio fanų nemėgstamas dėl kvailų tekstų, ir Hot Line yra minima tam kontekste gan dažnai, bet man tokios diskusijos atrodo kiek snobiškos – tai gan normalus rokenroliškas, netgi kiek vaizdingesnis negu vidutiniškai tekstas. Stonehenge / Disturbing The Priest duetą labai myliu, Stonehenge ambientinė garsų paletė su sporadiškais boso akordais yra visiška magija ir tada ta šoko terapija pereinant į Disturbing The Priest, kur Gillan'o klyksmai tikrai kiek disturbing, bet aš į tą dainą žiūriu kaip į masinę hiperbolę – norėta kiek daugiau išspausti iš to „sutrukdymo kunigui vesti pamaldas“, hiperbolizuoti iki tiek, kad daina skambėtų kaip portalas į pragarą (ir tai visai pavyko, man atrodo). Zero The Hero irgi nuostabi daina, net stebiuosi, kad ji music'e turi mažiau patiktukų už kitas albumo dainas, nes ji dažnai pabrėžiama kaip ašinė albumo kompozicija. Lėta, bet riebi ir užtikrinta rifada su atmosferiniais užpildais. Jei nepatinka Gillan'o klyksmai, tai ši daina yra bene geriausias jo atlikimas savame registre, labai užtikrintai skambantis vokalas. 

Trashed ir Digital Bitch yra truputį primityvesni sunkaus metalo numeriai, bet simpatiški dėl savo greito energingumo. Gillan'as, mano manymu, daug geriau negu Dio tvarkosi su tartimi greitose dainose, man jo maniera patinka labiau. Born Again yra gan graži ir lėta baladė. Ir vėl Gillan'o balsas man yra žavingiausias dainos elementas, čia yra jo Child in Time šiame albume. Keep It Warm irgi smagi daina uždarymui, turi labai simpatišką įsimintiną rifą ir boso partiją (ypač instrumentinėje sekcijoje), o iš vokalo perspektyvos tai skamba beveik kaip dar viena baladė.

Kaip jau supratote iš viso prieš tai ėjusio aprašymo, man šiame albume žvaigžde labiausiai norisi deleguoti Ian'ą Gillan'ą, nors ir kiti Black Sabbath nariai čia groja puikiai. Albumą neabejodamas vertinu 10 balų. Man jis bene niekuo nenusileidžia mano mėgstamiems Ozzio eros albumams kaip Paranoid ar Sabbath Bloody Sabbath. Tik neprilygsta mano totaliam favoritui Sabotage. 

Vis dar mėgstu savo jaunystės kvailystės dienoraščius iš 2013-ųjų. Bet jei atsakant rimčiau, tai 2025-aisiais Kristaus metais tik 7 žmonės išvis yra publikavę dienoraščius (Silentist'o įrašai turbūt sudaro 80-90% visų dienoraščių). Tai iš šiuolaikinių publikuotojų išsirinkti tris favoritus man yra labai lengva: tai Alvydas1, Konditerijus ir 4Blackberry. Alvydo muzikinės įžvalgos man yra pačios įdomiausios, o Konditerijus ir 4Blackberry pasiūlo vaizdingiausius savo kasdieninių išgyvenimų aprašymus.