einaras13

Pats geriausias priešas 

Senovės Graikija ar Senovės Roma?

Astra yra dar vienas geras pirmosios Asia kartos albumas, į kurį anksčiau esu kreipęs mažiau dėmesio negu į Asia ar Alpha, bet tokios dainos kaip Go, Too Late bei Voice of America buvo gerai pažįstamos ir karts nuo karto sukamos grotuve. Astra turi du esminius ypatumus, šį albumą atskiriančius nuo Asia ir Alpha:

1) Steve Howe po turmoilo su Wetton'u pakeistas į Mandy Meyer. Tad tas bluegrassy bluesy Steve Howe garsas yra iškeičiamas į daug daugiau atvirais akordais užpildytą aštresnį sunkiojo roko gitaros garsą. Kai kuriose dainose jis puikiai veikia (Go, Countdown To Zero ir Rock And Roll Dream turbūt yra tos dainos, kur daug sunkiau įsivaizduoju Howe manierą). Visgi po n perklausų labiau įsipiršo mintis, jog Howe garso pasiilgstu truputį labiau, su juo man Asia skamba truputį sultingiau. 

2) Akivaizdus instrumentuotės redukavimas. Jei Asia ir Alpha man labiau išbalansavo į progo pusę prog-pop svarstyklėse, tai Astra dėl tiesmukiškesnių aranžuotės sprendimų jau tikrai daugiau skamba kaip poproko albumas. Tai nėra minusas, nes Asia rašo ir labai geras pop dainas, tačiau vėlgi, kažkiek tai atima iš grupės unikalumo.

Šie du niuansai turbūt stipriausiai ir lemia, kad Astra vis tik mano širdį nuperka mažiau nei Asia ir Alpha, tačiau vėlgi, tas skirtumas toks minimalus, jog aš vis tiek rašysiu tą patį 9-etą albumui, tik šįkart su simboliniu minusu.

Atskirų dainų paminėjimai:

Mėgstamiausios dainos: Go (nuostabus sunkesnio roko himnas su skambiais Downes'o fill'ais, stipria Meyer'io gitara ir vienais stipresnių Wetton'o vokalų); Countdown to Zero (Palmer'io groove'as + aštrūs Meyer'io pasažai + quirky Downes'o klavišų linijos); After The War (turbūt progresyviausia kompozicija albume, turinti daug atviro ir pakilaus skambesio, tad baisiai primenanti Alpha albumą gerais aspektais). 

Kitos įdomios dainos: Voice of America (žiauriai efektyvi baladė, labai įstringantis melodinis motyvas, tik truputį išsitempiantis ir jo metinę dozę gauni labai greitai, po kelių perklausų); Hard On Me (vingrus nuotaikingas motyvas su fanfariškais klavišiniais, bet jau priedainis pakankamai overwhelming, o moduliacija trečiojoje minutėje išvis tampa varginančiu dalyku); Love Now Till Eternity (nereikėtų išsigąsti disnėjiško orkestrinio motyvo, dainos dėstymas melodiškai gana įdomus); Too Late (labiausiai 80's poprokas, koks tik yra šiame albume); Suspicion (smagus misticizmas melodijoje + įdomi klavišų solo);

Silpniausios albumo dainos: Wishing (kiek lėtoka ir statiška, ne visai derinasi prie bendro Asia stiliaus, bet ji turėjo būti Wetton'o solo daina pagal pirminę idėją, tad nestebina); Rock And Roll Dream (patinka, kad daina iš esmės turi dvi visai skirtingos dinamikos sekcijas, tačiau pirmasis ramusis segmentas turi kiek daugokai njuveiviško minimalizmo, o antrasis – kiek per daug arena roko klišių). 

Šitas disnėjiškai prasidedantis simfoninės pop muzikos opusas man nenustoja priminti apie Kayo Dot dainą Void In Virgo (The Nature of Sacrifice). Kayo Dot avangardinis metalas yra labai toli nuo Asia stiliaus, bet visas muzikinių idėjų dėstymas pagrindinėse dainos dalyse panašus, o ir dainų atmosfera panaši (tik Asia atveju kiek skaidresnė, o Kayo Dot truputį labiau muddy). Labai įdomi asociacija.

Asmeniškai man daina truputį per popsinė Astra albumo kontekstui ir nors turi įdomią dėstymo dalį, bet užsklanda kiek per saldi. Vis tik parašysiu silpnesnį 9-etą. 

Lapkričio mėnesį nebuvo baisiai daug muzikos mano grojaraštyje, bet stengiausi tai, ką klausau, įsiklausyti iki pat gilumos. Buvo ir naujų, ir senų albumų. Naujienos:

Gazpacho – Magic 8-Ball (2025)

Lunatic Soul – The World Under Unsun (2025)

Deftones – Private Music (2025)

Senienos:

The Kinks – Low Budget (1979)

Kraftwerk – Trans-Europe Express (1977)

Asia – Asia (1982)

Asia – Alpha (1983)

Asia – Astra (1985)

Yra panašumas, neneigsiu. Šiaip sakyčiau, gal tiesiog atsitiktinumas, bet turint omeny, jog mes čia apie rusus, labiausiai viską iš visų vagiančią tautą kalbam, tai... išvada pati peršasi.

Donelaičio 3 

Basanavičiaus 6 Save

Maironio 23

Čiurlionio 14 

Salomėjos Nėries 9 

Petro Cvirkos 7 Kill 

Mickevičiaus 6 

1. Pete Townshend 7 

2. Paul McCartney 22 Kill

3. David Gilmour 15 Save

4. Ray Davies 10 

5. Justin Hayward 15

6. Roger Hodgson 11 

7. Phil Collins 14 

8. Barry Gibb 1

Mano vienas draugas yra didelis klasikos fanas, tad šiandien jam pristačiau savo mėgstamiausias Hall Of The Mountain King temos interpretacijas populiariojoje muzikoje. Vis tik neapsisprendžiu, ar savo laikmečiui netikėtai rokiškas ir intensyvus The Who variantas iš 1967-ųjų labiau patinka, ar vis tik Savatage ekspresyviai tamsus metališkas apdirbimas. Kuo Savatage versija man labai patinka, kad ji tiesiog puikiai įsipaišo į albumą. Ir tai tampa dar viena iš daugelio priežasčių, kodėl Hall Of The Mountain King man asmeniškai yra vienas įspūdingiausių sunkiojo metalo albumų. The Who versija tuo tarpu tėra vėliau į albumą pridėta bonus daina, tad ji daugiau vertintina kaip individualus eksperimentas, kuri grupė, spėju, padarė for funsies.

Užsikabinau už Asia vėl ir toliau žygiuoju nuo debiuto prie Alpha. Bene visiems penkmečio senumo pirmojo komentaro teiginiams pritariu, tik turiu šiek tiek papildymų. 

1. Kaip ir apie debiutą, taip ir apie Alpha mano nuomonė nestipriai pagerėjo. Vis tiek išlieka stovėt nuomonė, kad Asia yra truputį stipresnis albumas už Alpha, nors aš pastebėjau, kad man dažniau atsiranda nuotaika klausytis Alpha dainų negu Asia. Alpha turi truputį labiau muddy produkciją, bet kompozicijose esti daug pakilesnės, labiau įkvepiančios nuotaikos. Asia gal ne toks melodingas, bet kompoziciškai ir instrumentiškai preciziškesnis albumas. 

2. Kiek iš naujo atradau dainas The Smile Has Left Your Eyes, Never In A Million Years bei My Own Time. Pirmoji ir trečioji turi gana panašią kompozicinę formuluotę, startuodamos nuo įsimintino ir paprasto melodinio motyvo ir ant jo vis statydami naujus instrumentinius sluoksnius su keliais įdomesniais harmoniniais perėjimais antrojoje pusėje. Tas ypač gerai suveikia My Own Time, ji tampa labai širdinga daina visumoje. Tuo tarpu Never In A Million Years yra be galo catchy poproko daina – viena mažiausiai ambicingų dainų albume, bet maloni ausiai. 

3. Favoritai išlieka tie patys: The Heat Goes On, True Colors ir Open Your Eyes. The Heat Goes On, dabar supratau, turbūt yra mano mėgstamiausia Wetton'o eros Asia daina – tiesiog tobulai surėdyta daina. Wetton'as ir Howe kuria nuostabiai intensyvų boso ir gitaros dėmenį, Palmer'is palaiko gerą aukštą tempą, bet man šios dainos žvaigždė yra Geoff'as Downes'as – jo visi klavišų sluoksniai tiesiog veikia puikiai, net neskaitant tos vargonų soluotės antroj dainos pusėje. True Colors dichotomija tarp svajingo posmo ir griežto, skambaus priedainio traukianti ausį. Anksčiau neatkreipiau dėmesio, kad True Colors priedainyje nuskamba tą klasikinė Phantom Of The Opera penkių descending akordų seka – gal ne Pink Floyd'ai su Echoes ar dar kažkas, o būtent Asia su True Colors įkvėpė Webberį? Ką čia gali žinot? Na ir Open Your Eyes, kaip išsakiau anksčiau, turi labiausiai išplėtotą, žavingiausią instrumentinę užsklandą, kuri su trenksmu uždaro albumą. 

Albumui palieku galioti seną, bet moraliai atšviežintą ir sustiprintą 9-etą, ir keliauju prie Astros, albumo, kuris praeityje iš manęs gavo gana nedaug dėmesio. 

Palmer'io groove'as šioje dainoje tiesiog veža. Mandy Meyer visai kitokios manieros gitaristas negu Steve Howe, tačiau jo aštrūs pasažai šiai dainai (ir daugeliui Astros dainų, tiesą sakant) labai tinka, net nepasigendi to subtilesnio, bliuziškesnio Styvo garso. Downes'as irgi pasiūlo funky sintezatoriaus garsų. Yra populiari nuomonė, kad jau Asia buvo nupopsėjimas, ką jau ten kalbėt apie Alpha ar tuo labiau Astra. Bet man čia vis dar labai intelektuali ir virtuoziška muzika, tik supakuota į gražią kompaktišką pakuotę. 10 balų. 

Nu koks dar -2. Jei taisai, tai bent teisingai taisyk. Atitaisau atgal.

1. Pete Townshend 7 

2. Paul McCartney 23 

3. David Gilmour 14 

4. Ray Davies 10 

5. Justin Hayward 17

6. Roger Hodgson 11 

7. Phil Collins 14 

8. Barry Gibb 1

Ech, gaila, kad žudomos tokios gražios gatvės kaip Putino, Donelaičio ir Mickevičiaus, pavadintos pagal tokius šaunius kūrėjus. Tekę Vilniuje gyventi šalia vieno Donelaičio gatvės galo, vėliau – šalia kito, tad labai gaila matyt, kad jų vietoj nėra žudomos Nėries ar Cvirkos gatvės, kurios (jei kalbame apie Vilnių) arba labai seniai, arba ne taip jau seniai išvis yra pervadintos. 

Donelaičio 3 Save 

Basanavičiaus 7

Maironio 22

Čiurlionio 14 

Salomėjos Nėries 9 Kill 

Petro Cvirkos 8

Mickevičiaus 8

Barry Gibb turėtų turėt 3 dabar. Pataisiau:

1. Pete Townshend 7 Save

2. Paul McCartney 23 Kill

3. David Gilmour 14 

4. Ray Davies 10 

5. Justin Hayward 16 

6. Roger Hodgson 11 

7. Phil Collins 14 

8. Barry Gibb 3

Keiksmažodis nėra stipraus teiginio sinonimas. Keiksmažodis yra emocijų išliejimas, jame išvis nėra užprogramuota jokio validaus teiginio. Žmonės, kurie daug ir viešai keikiasi, tiesiog demonstruoja blogą elgesio pavyzdį ir tiek. 

Užsimaniau grįžt prie šio albumo po penkerių metų pauzės (per kurią klausiau nebent Sole Survivor ir Cutting It Fine kelis kartus). Pastiprėjo mano nuomonė apie šį albumą, jame yra tikrai analogų neturinčių kompozicinių sprendimų, kurie forma primena pop muziką, bet turiniu yra grynu gryniausias progrokas Ir aš piestu stosiu prieš visus, kurie sakys, kad Asia nėra progroko grupė, užtenka vien jau Palmer'io būgnavimo paklausyt. 

Iš principo mano stovėsena dėl atskirų dainų nepakito: Time Again, Cutting It Fine, Sole Survivor – stiprios dainos. Pirmajame savo komentare neminėjau Wildest Dreams, ši daina man iškart šoko prie favoritų po pastarosios perklausos, nes jos harmoniniai sprendimai patys unikaliausi** Silpniausia, kaip ir anksčiau, One Step Closer – melodiškai saldi, per mažai grąžos už tą saldumą duodanti daina.

Vėl atkreipiau dėmesį į tai, kad Here Comes The Feeling turi be galo geresnį Palmer'io būgnavimą, o vat su jo būgnavimu Heat Of The Moment ir kai kuriose kitose dainose vis dar nesusigyvenu – atrodo, kad tiek daug veržlumo šitai popsiškai tekstūrai jau yra per daug. Esu skaitęs visokių internautų nusiskundimų, kad Palmer'io būgnavimas ELP kontekste jiems per daug eksesyvus / sportiškas, bet ELP muzika pati iš savęs „sportiška“, o vat Asia – daugiau į estetiką, melodiją nukreipta avantiūra, kur tas eksesyvumas gali pakenkti. Vis dėlto, Palmer'io performansas Time Again, Cutting It Fine, Wildest Dreams ir jau minėtoje Here Comes The Feeling dainose yra būtent tiek dinamiškas, kiek jo ir norisi.

Vis tiek ausys labiausiai krypsta į Downes/Howe garsų paletę. Kai kalbame apie Howe gitaros talentą, tūlas fanas minėtų Yes gigantus Starship Trooper, Heart Of The Sunrise, Close To The Edge, To Be Over... man asmeniškai Sole Survivor gitaros partijos tiek pat nuostabus pavyzdys.

Man nepatinka dalis kompozicinių sprendimų. Cutting It Fine prašosi įdomesnės užsklandos negu ta prislopinta bolero imitacija (ar kaip tą dalyką reiktų pavadinti) – įdomu, bet neprideda svorio šiaip jau nuostabiai iki šio momento kompozicijai. Bet dar blogiau yra Only Time Will Tell fadeout'as – aš niekada iki pat savo grabo nesuprasiu, kam reikėjo gale tos ketvirtos strofos, o ne kažkokios išbaigtos instrumentinės kodos ar kažko panašaus – realiai su tom fanfarom tie 4:05 kūrinys galėjo kuo puikiausiai baigtis, sutaupant geras 40 sekundžių plokštelės vietos. 

Reziumuojant, be galo stiprų įspūdį darantis, unikalus, gerai išdirbtas pop-prog blend'as, bet šen bei ten su instrumentiniais ar kompoziciniais sprendimais, mano ausimis, prašauta, todėl tikrai ne visos dainos palieka gerą saldų skonį „burnoj“. Kai kada poskonis kažkokiu laipsniu karstelėjęs. Todėl vis tiek, net jei šį albumą vertinu mažiau kritiškai negu anksčiau, palieku galioti seną 9-etą, iki 10 jam visgi trūksta. 

**Kas ten priedainyje, i-vii-iii, I-vii-II? – septintas laipsnis eina po tonikos, bet ne prieš ją? Nuveda pirmoj eilutėj į trečią laipsnį, o po to į antrą laipsnį? Nekalbant apie tai, kad antra eilutė tikrai akivaizdžiai iš klausos reliatyviam mažore, o pirma minore? Čia tik keli akordai, bet jie suderinti taip įdomiai ir keliančiai nuostabą, kad atrodo, nieko panašaus nesi girdėjęs; Dar vertėtų pridėti ir moduliaciją pabaigoje, kuri tik paaštrina kampus skambesyje, o ir pragrojimuose ne prastesnių fokusų esti – tik posminė sekcija skamba kaip konvencinė akordų progresija. 

Lapkričio 17-23 savaitė: Kraftwerk pokoncertiniai įspūdžiai ir tolimesni Lunatic Soul naujojo albumo tyrinėjimai.

1. Kraftwerk – Trans-Europe Express / Metal On Metal / Abzug (10)

2. Kraftwerk – Schaufensterpuppen (arba jos angliška versija Showroom Dummies) (8)

3-4. Lunatic Soul – The World Under Unsun (5)

3-4. Lunatic Soul – Torn In Two (5)

5-8. Lunatic Soul – Loop Of Fate (4)

5-8. Lunatic Soul – Good Memories Don't Want To Die (4)

5-8. Lunatic Soul – Mind Obscured, Heart Eclipsed (4)

5-8. Yello – Vicious Games (4)

Paskutinius kelis metus tai viena iš mano go-to Hammill'io dainų. Iš šono net nepagalvotum, kad Van der Graaf'ai ar Hammill'is turi energingų upbeat geros nuotaikos dainų. Bet tos kelios, kurios tokios yra, jos tą pozityvią nuotaiką išspinduliuoja be galo gerai ir jos tampa mano favoritais. Van der Graaf'ų repertuare dažniausi atvejai – labai fun quirky daina The Liquidator ir kiek sentimentalesnė pakilesnė Wondering. PH repertuare tokių dainų dar daugiau, pradedant turbūt Happy iš paties pirmojo albumo Fool's Mate. Bet You Hit Me Where I Live į mano dūšią pataiko labiausiai. Ypač įžanginiai Hammill'io Uaaaaaaaaahuuuuuuuu riksmai. Neįsivaizduoju, kodėl ji liko už albumo borto, ji taip gerai tinka į bendrą Skin albumo skambesį. 10 balų.

„Labai menka mano literatūrinė kalba. Tačiau žodyną turiu platų ir vaizdų. Todėl kad man be galo patiko rašyti. Patiko rašyti tai, kuo tada gyvenau.“ – rašant žodynas neatsiranda. Jis atsiranda skaitant. Tam, kad galėtum tuos žodžius parašyt, juos turi būti pirmiausia kažkur perskaitęs. Tad šie teiginiai, mano galva, yra grynų gryniausia prieštara.

„Taip pat surinkau visas pasaulio dainas apie angelus.“ – greičiausiai ne visas.

Šios ir dar kelios vietos rodo, jog tikriausiai truputį buvai linkęs pervertinti save tuomet. Bet nepaisant to, tai yra ganėtinai nuoširdus laiškas apie save. Beveik kaip išpažintis. Kaip savianalizė. Tai nėra sklandžios literatūrinės kalbos šedevras, bet kaip tekstas tau pačiam, adresatei ar kažkokiem kitiems brangiems žmonėms – kodėl gi ne. Turbūt tokius savianalizės kratinius rašyti dažniau yra sveika, bent jau aš tą pajusdavau, kai išliedavau save dienoraštyje. 

Tiesa, music'o bendruomenei tai gali pasirodyti gan intymus tekstas, kuriame yra labai daug asmeninių detalių. Nežinau, ar music'o bendruomenė yra pasiruošus šias detales apie tamstą žinoti. Aš asmeniškai laikausi didesnio diskretumo ir tokio atviro teksto į šią bendruomenę turbūt nedėčiau. Bet čia kiekvieno reikalas, aišku. 

Aš susilaikysiu nuo šio teksto vertinimo, man tai vargiai papuola po kūrybos segmentu. Tai laiškas, bet stiliaus beveik kaip dienoraščio. Kalbama apie save, savo patirtis, be jokių filosofinių kategorijų, be jokių lyrinių ambicijų. 

Būdas ir charakterio bruožai irgi yra verti kritikos dalykai. Ypač kai tai liečia kitus tavo aplinkos žmonės, kuriems tenka su tavo būdu taikstytis, daryti kompromisus. Žmonės, kurie supranta problemą dėl vienokių ar kitokių savo būdo apraiškų ir dirba tam, kad tą būdą valdytų ar, dar geriau, pakeistų, yra verti didžiulės pagarbos. Ir tie, kurie savo sunkų būdą nurašo "savo unikalumui" ir neatsižvelgia į kitų aplinkinių ribas, yra didžiuliai egoistai, kurie dažnu atveju neverti pagarbos ir jiems turėtų tekti susitaikyti su tuo, kad jie bus kritikuojami labiau. 

Porą kartų tekste turime eilutę „Žmogus turi pažint mane labai gerai, kad kritikuot.“ – nesutinku kardinaliai. Tai netgi prieštarauja tavo pirmajai eilutei, kurią ką tik aptariau, nes tau gi svarbu, kad žmogus nelįstų į tavo būdą ir charakterio bruožus, tai kaip tik, sveikesnis, nešališkesnis kritikas būtų toks, kuris tavęs visai nepažįsta. Mano pasaulėvaizdyje bet kas turi galimybę į kritiką, čia gi elementariausia konstitucinė žodžio laisvė. Aišku, kritika turi būti pamatuota ir nevirsti patyčiomis (tai vėlgi tematiškai persikloja su ankstesniu tavo tekstu, kurį jau pakomentavau), bet kiekvienas žmogus turi teisę ją išsakyti. Neleisti žmogui tavęs kritikuoti rodo nebrandumą, egocentriškumą, nemokėjimą tvarkytis su kritika.

„Jei tu žiemą turėjai trauma, tai ta trauma nebent buvo smegenų.“ – čia ne kritika, čia patyčios. Po labai gražiu „kritikos“ terminu tu suplaki ir tokį negražų dalyką kaip patyčios. Tuomet ir darosi sunku brėžti ribą tarp kritikos ir patyčių. 

Kritika, gimstanti iš gandų, yra validi kritika, kol tie gandai yra teisingi. Tad nematau pagrindo jos iškart atmest. Kritikuojamas žmogus turi priimti kritiką arba paneigti apie jį sklindančius gandus. End of story. Ir ne, delfio komentatoriai nėra didžiausi žinovai, nes dažniausiai jų nešami gandai būna neteisingi. Ir tie bachūrai nebus kiečiausi, nes jų gandai irgi neteisingi. 

Marcinkevičiaus cituojamos eilės yra apie pilnatvę ir apie tai, kai jaučiant pilnatvę nėra poreikio pavydui. Man sunkiai siejasi su kritikos tema visame tekste, nes pavydas ir kritika yra visai skirtingi reiškiniai. Kritika tiek pat validi jaučiant pilnatvę, kiek ir jos nejaučiant. 

Jei atvirai, jei būčiau etikos mokytojas, šito teksto vaikams per etikos pamokas tikrai nerodyčiau, jame tiesiog, kiek aš suprantu, per daug etinių nuokrypių, per daug minčių, kuriomis žmonės vadovaudamiesi ima problematiškai elgtis. Ir psichologijos žanras, aišku, neteisingas. Psichologija yra medicina paremta elgesio mokslas, aš nematau čia nieko paremto psichologiniais teiginiais. Tai verčiau ta pati filosofija, kuri buvo ir ankstesniuose tavo tekstuose.

Šiaip būtų protinga nesišaipyti iš nieko. Problema ta, kad daug kam sekasi sunkiai pajusti ribą tarp kritikos/savikritikos ir patyčių. Ypač jei ta kritika/savikritika praskiesta žiupsneliu sarkazmo. Jei našlaitis padarė kažką blogo, jis vertas didelės kritikos. Bet iš kito kampo galima pagalvoti, kad iš jo šaipomasi. Bet pritariu, jog tokie konfliktai yra daug retesni ir nublanksta prieš tikras patyčias, kurios dažnu atveju vyksta prieš įvardytas žmonių grupes tiesiog be svarios priežasties.

Bet aš nesutinku, kad mano pareiga yra ginti tas žmonių grupes. Jei tose žmonių grupėse yra man brangių žmonių, tada taip, bet kiek žmogus gali jaustis atsakingas už tai, su kuo jis nėra susijęs? Vienam žmogui jau yra pakankamai naštos duota nešti už save. Žmogus gali prisiimti daugiau naštos, bet neprivalo. Vėl išlenda mūsų pasaulėvaizdžių skirtumas, nes mano akyse, kiekvienas naštą neša pagal savo galimybes, o tavo pasaulėvaizdyje našta turėtų būti paskirstyta bene visiems po lygiai. Turbūt „būkit kieti, bet atlaidūs“ eilutė labiau rezonuoja su mano pasaulėvaizdžiu nei ankstesnės strofos. 

Nepaisant šiokių tokių minties nepritarimui ir lietuvių gramatikos pakišimui po plintusų (dėl ko šiam tekstui teduosiu 8 balus), šiaip šis tekstas tikrai yra geras savęs nuraminimui, tokią kaip mantrą sau kartoti, kaip gyventi būtų teisingiau. 

Saulė yra negyvas objektas. Aš esu gyvas objektas ir galiu prioritetizuoti, kas, mano galva, yra labiau nuskriausti visuomenėje ir kuriems verta padėti. Tavo teksto trečiasis postulatas man bendrąja prasme patinka – žmogus savo likimo kalvis, kaip nusikals, taip ir gyvens. Bet turbūt šita mintis labiausiai prieštarauja tavo teksto bendrai idėjai, kuri atmeta individualizmą ir skatina kolektyviai kurti visiems palankų gerbuvį. Ketvirtojo teiginio nesuprantu net ir labai stengdamasis. Penktas teiginys yra taip vadinama karma. Galima ja tikėti, bet nebūtinai racionalu taip elgtis. Viltis dėl ateities graži, bet naivoka. Ir pabaigai, saulei nieko nereikia, nes vėlgi, ji negyvas objektas.

Tad vertinimas (6 balai) vėlgi yra atsižvelgiant į tai, kad tarp padrikų, sunkiai į vieną tekstą sueinančių minčių yra viena kita verta dėmesio, bet kitos yra iš piršto laužtos. Galbūt jos aukštesnėj spiritualinėj dimensijoj susisieja į vieną minčių klodą, galbūt galima galvoti, kad kažkur transcendavus visos, gyvos ir negyvos gamtos jėgos susisieja į vieną organizuotą veikimą, nukreiptą į lygumą kiekvienam individui, o ne į individualų poveikį kiekvienam atskirai, bet man šitas minčių klodas yra svetimas. Mano pasaulėvaizdyje žmogui neveltui duota individuali sąmonė. 

Donelaičio 6 Save 

Basanavičiaus 7

Maironio 20 

Čiurlionio 13

Salomėjos Nėries 12 Kill

Petro Cvirkos 8

Mickevičiaus 11

1. Pete Townshend 8

2. Paul McCartney 21 

3. David Gilmour 14 

4. Ray Davies 10 Save

5. Justin Hayward 18 Kill

6. Roger Hodgson 11 

7. Phil Collins 13 

8. Barry Gibb 9 

1. Pete Townshend 8

2. Paul McCartney 20 

3. David Gilmour 14 

4. Ray Davies 11 Save

5. Justin Hayward 19 Kill

6. Roger Hodgson 11 

7. Phil Collins 13 

8. Barry Gibb 11 

Putino 2 Save 

Donelaicio 7 

Basanaviciaus 7

Maironio 19 

Čiurlionio 13

Salomejos Neries 13 

Petro Cvirkos 8 Kill

Mickevičiaus 11

Lapkričio 10-16 savaitė. Vis dar Gazpacho dominuoja, bet Lunatic Soul naujasis darbas irgi pradėjo veržtis į viršų.

1. Gazpacho – Unrisen (14)

2. Gazpacho – Immerwehr (13)

3. Gazpacho – 8-Ball (10)

4-5. Gazpacho – Gingerbread Men (8)

4-5. Lunatic Soul – Hands Made Of Steel (8)

Na, music.lt renginių skiltyje tai du žmonės pasižymėjo, kad eis. Įskaitant mane.

Saldiklių toksiškumas yra tragiškai menkas, reikėtų nuolatos juos vartoti be saiko, kad jų toksiškumas pasireikštų žmogui. O saldiklius vartot be saiko labai sunku, nes jie dažniausiai yra šimtus kartų saldesni už cukrų. Pagrindinė kritika mokslo pasaulyje paskutinius metus buvo dėl studijų pelytėse ir kituose gyvūnuose, pastebėjus, kad saldiklių vartojimas išaugina apetitą, dėl ko galiausiai suvartojama daugiau kalorijų negu kad vartojant cukrų ir tai lemia svorio augimą, o ne kritimą. Bet kiek teko skaityti, žmonių tyrimuose tokio efekto praktiškai nėra stebima. Tas yra minima šitoje apžvalgoje. 

Tad grynai dėl medicininių priežasčių saldikliai yra geriau negu cukrus (pagal šiai dienai sukauptus mokslinius duomenis). Aš vis tiek renkuosi cukringus produktus, nes aš absoliučiai nekenčiu saldiklių skonio. 

Groti. Nepaisant balso stygų universalumo, vokalas yra vienas mažiausiai mano mėgstamų instrumentų. Man daug labiau patinka siauresni, labiau apibrėžti įvairių kitų instrumentų tonai.

Sudoku ar kryžiažodžiai?

Lapkričio 3-9 savaitė. Visiškas naujo Gazpacho albumo anšlagas.

1. Gazpacho – Gingerbread Men (20)

2-3. Gazpacho – Unrisen (16)

2-3. Gazpacho – Starling (16)

4. Gazpacho – We Are Strangers (12)

5. Gazpacho – Sky King (11)

Come Taste The Band albumo, nepaisant vienos kitos dainos, aš neliečiau dviženklį skaičių metų. Labai akivaizdžiai buvau nesubrendęs tokiam Deep Purple skambesiui, kai buvau paauglys. Šią nuostabaus grožio baladę aš sugebėjau vertinti... 6 balais. Šiai dienai: 10 su pliusu. Man jau užtenka visos harmoninės kompleksijos pagrindiniame This Time Around dainos dėstyme, o dar pridėkim enigmatišką klavišinių garsą, kuris įveda daug noktiurniškos atmosferos į šį gabalą. Šitas klavišais užverstas garsas man truputį primena tais pačiais metais Black Sabbath albumo Sabotage buvusią dainą Am I Going Insane (Radio) – neįprasta tokiai grupei, nu bet labai patrauklu ir gražu.

O tada dar turim Owed to 'G' instrumentinę sekciją, kuri tikrai gerai įsipaišo į šį kūrinį ir pasiūlo aštresnių rokinių prieskonių su stipriomis gitaromis. G reiškia Gershwiną, ir aš nesistebiu, tam tikri motyvai tikrai asocijuojas su mėlynąja rapsodiją. Yra (bent jau ritmiškai) progroko pojūtis, nors gal čia vėlgi, netikras tų geršvinizmų sukeltas aromatas.