Štai ir atėjo paskutinis reguliarusis "Anapus FM" šiais metais. Paradoksalu, bet šis įrašas vienas solidžiausių bei ypatingiausių. Pagaliau po 5 metų pertraukos sugrįžo "Mors Principium Est" ir net po 6 metų tylos vėl pradžiugino "Saturnus". Įdomiausia, kad abu albumai ne tik pateisino, bet ir viršijo lūkesčius.
Taip pat šiandien apie netikėtą Serj Tankian projektą, naują neo-folk projektą Angelic Foe, Cirque du Soleil eilinį gerą garso takelį bei dar keletas neblogų albumų.
Turbūt pirmas albumas šiemet apie kurį rašydamas privalau jį išjungti. Jis, tiesiog, per geras, kad susikauptum. Mieli Anapus FM skaitytojai, metat viską ir bėgat klausyti šio fantastiško albumo, kuris žudo savo melodingumu ir kūrybingumu.
Mors Principium Est iki šiol buvo įrašę tris labai kokybiškus albumus, kurių vienas, The Unborn, net buvo nutūpęs mano 2005 metų topo pirmoje vietoje, bet šį kart perspjovė net save. Sakydamas, kad „...and Death said live“ yra labai melodingas, nepasakau kiek jis iš tikro toks yra. Tai reikia išgirsti. Tempas, intensyvumas ir visa atmosfera priverčia beveik pamesti protą.
Tų emocijų, kurios kilo klausant pirmą kartą perteikti neįmanoma. Be fantastiško gitarų ir kitų instrumentų darbo, reikia išskirti ir labai patobulėjusį vokalą, kuris vietomis ne tik growlin`a, bet ir naudoja screamą, kas prideda daugiau variacijos ir vietomis grupė skamba kaip Graveworm ar net Illnath. Na, čia vokalo prasme, nes jau dabar toms legendinėms grupėms iki MPE kaip iki mėnulio.
Saturnus – vardas, kuris visiems doom metalo fanams turėtų kelti šiurpuliukus ir pagarbą. Nuo 1997 metų išleidę 4 albumus, vyrai pristatė pasauliui labai jausmingo ir harmoningo lemties metalo versiją, kuri iki šiol išlieka legenda. Šešerius metus teko laukti nuo paskutinio šedevro „Veronika Decides to Die“ išleidimo (antra vieta 2006 metų tope) ir laukimas buvo apdovanotas gausiomis gėrybėmis.
Naujasis „Saturn in ascension“ yra mišinys tarp super melodingojo „Veronika decides to die“ bei melancholiškojo debiuto „Paradise belongs to you“. Saturnus pristato viską, ko iš jų ir buvo laukiama – pozityviai tamsios gitarų solo partijos, lėtas tempas, romantiškas atmosfera, gilūs vokalai bei per tiek metų neišblėstantis optimizmas melodijose. Ne be reikalo doom metalas yra vadinamas rudens muzika, nes naujasis Saturnus opusas taps puikiu fonu atėjusiai žiemai ir tamsiems vakarams.
Po ne itin vykusio „Harakiri“ nustojau stebėti, ką Serj`as veiks toliau ir nepasidomėjau, kokie žada būti tie kiti trys albumai per artimiausius metus. O pasirodo buvo žadama visai įdomių dalykų. Antrasis šiemet Serj Tankian albumas nustebina visiškai kitokiu amplua.
„Orca“ yra moderniosios klasikos simfoninis albumas, stipriai paveiktas daugiau garso takelių nei klasikinės muzikos, tačiau nuo to nemažiau įdomus. Keturios kompozicijos esančios albume yra įtaigios, dinamiškos ir intensyvios. Tikrai įsivaizduoju šią muziką ir su pilnu roko grupės sąstatu. Turėtų skambėti panašiai į Globus ar net Nightwish. Bet kokiu atveju net labai neblogas eksperimentas, grąžinantis tikėjimą Tankian`o kūrybiniais sugebėjimais.
Gotikinio doom metalo veteranai iš Kroatijos, ne kartą atrodė esantys ant iširimo ribos, bet vis sugeba susiimti ir išleisti naują albumą. Jei 2009 metų albume „Songs for the loss“ grupė daugiau eksperimentavo melodijomis ir dainų struktūra, tai šį kart girdime tą tikrąjį gotikinį metalą, primenantį Lake of Tears ar ankstyvuosius Paradise Lost.
Ashes You Leave niekada nebuvo modernaus skambesio šalininkai, tad ir naujas albumas skamba gana oldschooliškai, bet vietomis tai prideda šarmo. Vienintelis dalykas, kuris tikrai smukdo šį darbą, tai naujas moteriškas vokalas. Nepasakyčiau, kad vokalo partijos prastos, tiesiog pats balso tembras ir maniera kertasi su bendra atmosfera. Pora perklausų visai malonios, bet nieko daugiau.
Na, panašu, kad viskas. Atėjo laikas nurašyti vieną rimčiausių gotikinio roko kolektyvų ant mūsų žemelės. Mandragora Scream turi fanų būrį ir mūsų svetainėje, tokiu save laikau ir aš, bet panašu, kad geriausi laikai jau nebesugrįš.
2009 metais nustebinę su elektroniniu eksperimentu „Volturna“, šį kart Mandragora Scream vėl grįžta prie sunkesnio skambesio, tik bėda ta, kad stilius nors ir kaip „Mad House“ laikais, bet kompozicijos labai silpnos.
Panašu, kad grupės kūrybinis potencialas išsisėmė ir yra bandoma griebtis už fanų sentimentų bei atmosferos išlaikymo. Nesupraskit neteisingai, albumas nėra tragiškas, klausyti tikrai galima, bet tikėjausi daug daugiau.
Naujas Arcana vokalistės Annmari Thim projektas Angelic Foe yra būtent toks neo-classical/dark folk darbas, kokius aš mėgstu.
Skirtingai nuo Arcana, Angelic Foe labiau orientuojasi į melodijas, o ne į atmosferą, tokiu požiūriu primindami Corde Oblique muziką. Annmari vokalas varijuoja nuo subtiliai operinio iki mistiškai folklorinio. Grupės muzika paremta tribal būgnų bei perkusijų, styginių ir gitarų skambesiu.
Manau, kad tai geriausias šių metų neo-classical albumas, išsilaisvinęs iš idėjinės atmosferos ir susikoncentravęs ties dainų rašymu.
Rašant apie šį albumą reiktų minėti du vardu. Tai kompozitorių Vladimirą Martynovą, kuris savo parašytas ir iki šiol neskambėjusias kompozicijas patikėjo būtent šiam Kronos Quartet albumui. Na ir pats, turbūt, žymiausias pasaulyje kvartetas, kuris kaip visada pristato neeilinį atlikimą bei dinamiką.
Apie albumą daug nėra, ką ir sakyti. Labai graži, jaudinanti ir kartu raminanti muzika. Nors ir moderni klasika, bet išlaikanti Šuberto ar net Vivaldi meistriškumą ir nuotaiką. Yra paprastesnių kompozicijų, tačiau kartu ir kiek sudėtingesnių, garso takelius primenančių, melodijų, kurias malonumas ne tik klausyti, bet ir nagrinėti.
Visiems mėgstantiems, rimtą, gerą klasikinę muziką. Aukščiausias lygis.
Naujausio Cirque du Soleil spektaklio garso takelis nustebino savo kitoniškumu. Iki šiol daugiausia vyravę įvairių šalių ir kultūrų sąskambiai bei klasikinė muzika, šį kartą užleido vietą rokui. Taip tai nėra pats rimčiausias rokas, labiau pop-rokas, tačiau, kai kurios kompozicijos net labai neprastos.
Jei reiktų rasti panašumų, tai lyginčiau su U2 ar Coldplay. Be abejo, folk ir world muzikos įtaka išliko ir gana gerai jaučiasi, bet šis albumas tapo tokiu, kurį klausant nepasakytum, kad tai yra muzika sukurta kažkam. „Amaluna“ puikiai susiklauso, kaip atskiras ir savarankiškas kūrinys.
Eksperimentalaus roko ir world muzikos gerbėjams atgaiva, po gana ramių metų.
Nu ką, nemaža tikimybė, kad vistik My Dying Bride nebus Kilkim Žaibu, atšaukė beveik visus šių metų pasirodymus. Tik organizatoriai kažkaip neskuba pranešti ir toliau reklamuoja..
guess I did make my name out of my drumming, and I have the big drum sets, and I'm doing all these crazy, odd-time signatures, so, yeah, I guess drumming was very important to what made me popular.
Pirminis išdėstymas
„Music.lt“ narių reitingas
Šiuo metu naršo narių: 2
Neregistruotų vartotojų: 149
Iš viso užsiregistravę: 73334
Naujausias narys: nblbqiduij
Šiandien apsilankė: 244753
2012 m. gruodžio 14 d. 08:09:17
Ar as nesuprantu/nemoku klausytis ar tas Mors Principium Est eiline pilka ir siaip jau nuobodaus ir nykaus stiliaus (melodic death) "stampofke"
O Saturnus tai labai gerai (buvo ir geriau bet tikrai labai gerai)