TOP 150 mano mėgstamiausių kūrinių 2015 metais (120-91)

120. Steven Wilson - Regret #9 (2015) (progressive rock) Įspūdingas instrumentinis kūrinys. Pirmojoje pusėje pagrindinį vaidmenį atlieka sintezatorius, antroje pusėje solo varo gitara ir švelnus galas. Visa tai kartu sueina į tikrai gražią 5 minučių trukmės muzikinę temą.

119. Pain of Salvation - In the Flesh (2000) (progressive rock) Rudenį manyje prasiveržę „Pain of Salvation“ į šiuos metus įsirašė bene auksinėmis raidėmis. Ypač „The Perfect Element, Part I“ albumas, vienas iš geriausių girdėtų konceptualių albumų. Daniel'is yra labai puikus vokalistas ir turi švarų balsą. Pati kompozicija savaime yra labai galinga, struktūriškai efektinga. Vėl galingai dirba gitara. Ir socialinių realijų persmelkti tekstai man labai patinka.

118. Gentle Giant - Valedictory (1974) (progressive rock) Kūrinys, kuriam prieš pusantrų metų daviau 30 vietą Gentle Giant kūrinių tope. Dabar aš jam duočiau daug aukštesnę. Man ši pasunkinta, palėtinta, sėlinančio tigro tempu einanti raktinio albumo „The Power and the Glory“ kūrinio „Proclamation“ variacija patapo vienu genialiausių eksperimentų, kurį kada nors atliko progroko grupė. Vat čia tai grupė, kuri sugeba išsidirbinėti iš savo originalių kūrinių ir padaryti tokias versijas, kurios, tokių žmonių kaip aš manymu, net perspjauna originalą. Ir nemaišykite: čia ne paprastas perdarinys. Čia neišlaikytos nei muzikinės, nei struktūrinės proporcijos: kūrinio dalys tyčia išmėtytos ir iš beveik 7 minučių „Proclamation“ teliko 3 minutės „Valedictory“. Beje, visa tai turi prasmę: tai originali idėja pradėti ir užbaigti albumą (angl. proclamation - prakalba; valedictory - atsisveikinimo kalba). Man „Valedictory“ yra reikšmingiausias klausytas GG repertuaro kūrinys šiemet.

117. Genesis - The Battle of Epping Forest (1973) (progressive rock) Jei jau Gentle Giant, tai ir Genesis, ar ne? Taip, dar vienas didelis „Selling England by the Pound“ kūrinys, greičiausiai net mėgstamiausias, tačiau tiek daug gerų kūrinių tame albume, kad net per sunku galvoti apie favoritus. Na, ir tekstas, žinoma, eilinis progresyvistų išmįslas, iš kurio gavosi kažkas įdomaus.

116. Dream Theater - Octavarium (2005) (progressive metal) Ką čia smulkintis su 12 minučių „The Battle of Epping Forest“, jei yra net dvigubai stambesnis „Octavarium“, mano manymu, vienas sunkiausių (ne garso, o supratimo prasme) Dream Theater kūrinių, kurį jau porą metų, jei ne daugiau, bandau suvirškinti ir vis tiek nėra taip, kad šiuo kūriniu mėgaučiaus nuo 0:00 iki 24:00. Iš penkių dalių yra dvi, kurioms tikrai duočiau 11 balų: „Full Circle“ (13:48-18:28) su didele mase instrumentalo ir kūrinio kulminacijai prilygintina „Intervals“ (18:28-19:48). Visas kūrinys sudėtas preciziškai (jo sandarai aprašyti galima skirti ištisą knygą), bet šimtaprocentalaus poveikio man dar nepadarė.

115. Van der Graaf Generator - Meurglys III, The Songwriter's Guild (koncertinė „Merlin Atmos“ versija) (2015) (progressive rock) Šiais metais VdGG apsireiškė (vis dar reiškias) su koncertiniu „Merlin Atmos“, dar vienu albumu, perplovusiu man smegenis, kad net privertė įsigyti. Tai XXI amžiuje VdGG atsigriebia už karjeros pradžios klaidas, kad per mažai dėmesio skyrė koncertiniams įrašams (gal su finansais buvo striuka) ir per pastarąjį dešimtmetį papylė daug koncertinių albumų (jei gerai suskaičiuoju, keturis, kai aname amžiuje tebuvo vienintelis oficialus „Vital“). „Meurglys III, The Songwriter's Guild“ yra labai mano išliaupsintas kūrinys iš vieno mėgstamiausių mano albumų („World Record“, 1976 m.), kuriame saksofono įtaka nebuvo pati didžiausia, todėl atliekant tokį gitarinį šmotą kaip Meurglys kažkaip ne per labiausiai ir to originalaus saksofono trūksta. Koncertinė versija labai stipri. Žemiau pateikia vaizdo įrašą iš to pačio 2013 metų turo, iš kurio įrašų surinktas ir „Merlin Atmos“, o tąjį galima surasti Spotify.

114. Machine Head - A Thousand Lies (1994) (thrash metal) Progroką dabar palikim šiek tiek ramybėje. „Machine Head“ debiutinį albumą paklausiau likus kuriam laikui iki jų koncerto Vilniuje, kuriame lankiausi. Tai aišku, šitas perliukas, kuris yra ir koncertiniame repertuare ir grupės istorijos menamojoje garbės lentoje, iškart patraukė mano dėmesį, kadangi išsiskiria thrash'o skambesio brandumu iš kitų debiutinio albumo kūrinių ir struktūriškai gan tvarkinga ir stipri daina.

113. Primus - My Name is Mud (1993) (alternative / funk rock) „Primus“ savo nuplaukėliškomis dainomis ir alternatyvaus roko su pastiprintu bosu deriniais užsitarnavo mano dėmesį. Tai šitą kūrinį šiemet labai pamėgau. Vat čia tai tikrai opusas bosui. Klipas — tipinis progresyvių alternatyvistų bajeris šokiruoti klausytoją.

112. David Bowie - Ashes to Ashes (1980) (art rock) Tai turbūt smagiausio skambesio Bouvio daina, dar smagesnė negu „Let's Dance“. Funk'o elementai pagyvina kūrinį. Tekstą ir taip visi žino, kaip ir žinomiausią Bouvio tekstų veikėją Majorą Tomą. Tai vat.

111. Opeth - To Bid You Farewell (1996) (progressive metal) Turbūt geriausia progresyviojo metalo atlikėjų baladė ever. Stambi struktūra ir melodingumas suderinta taip tiksliai, kad jokiam klausytojui neatsibos ir jis norės dar. Labai estetiškas kūrinys ir ankstyvųjų Opeth laikų, kada jie savo sunkumą tik brandino (nors „Morningrise“ jau yra pakankamai sunkus albumas).

110. Kansas - A Glimpse of Home (1979) (pop / hard rock) Kansas diskografija labai įdomi, nes kiekvieną albumą paimk ir bus kaip diena ir naktis. „Monolith“ kaip iš dangaus nukrito kaip ryškus poproko darbas (Supertramp turbūt didžiuotųsi), na, šiek tiek pamaišius su hardroku ir truputis prog'o elementų taip pat yra. „A Glimpse of Home“ užsiliko labiausiai mano grojaraštyje dėl to, kad turbūt ir yra progresyviausias albumo kūrinys (nors šitas teiginys skamba absurdiškai klausant pačios dainos, kadangi ir ji praktiškai yra pop/hard opusas). Bet cinkelį turi, turi.

109. Elder - Compendium (2015) (stoner rock) Kartą vasarą man artimas kolega R.E. pasiūlė paklausyti stiprių stoner'ių Elder. Nu ir mane užkabino. Ir gerai užkabino. Taip, kad po kaulelį narsčiau du stiprius jų albumus: „Dead Roots Stirring“ (2011) ir „Lore“ (2015). Jei mano kolega sako, kad pirmasis geresnis, tai aš esu labiau linkęs lygybės, o tam tikrais momentais sąmonėje norisi dėti ženklą mažiau, t.y. pirmenybę naujajam darbui. Tai kompozicija „Compendium“ yra tikras perlas iš naujojo albumo. 11 minučių negaila tokiam aštriam ištaškymui.

108. Dream Theater - A Fortune in Lies (1989) (progressive metal) „Dream Theater“ debiutinis albumas „When Dream and Day Unite“ yra didelis mano vidinių diskusijų objektas. Retorinis klausimas: geras ar prastas, manyje visada krebžda. Nors nagrinėjau ir klausiau jį šimtus kartų, nugriebiau nuo jo kokius 25 suvokimo sluoksnius, tačiau vis tiek neatsakiau sau, ar verta kritikuoti ir sakyti prisvilęs, ar galima pateisinti ir sakyti, kad darbas profesionalumu yra artimas vėlesniems albumams. „A Fortune in Lies“ yra kiečiausia arba viena kiečiausių dainų albume, dėl kurios gerumo net neabejoju. Greitas tempas, neperdėtas sunkumas ir intensyvi dinamika neleidžia atsipusti. 

107. King Crimson - Virtuous Circle (2001) (experimental rock) Dar vienas diskusijų objektas šiais metais buvo King Crimson vėlyvieji darbai. Nors jokios diskusijos ir nebuvo, aš jiems iškart pasidaviau. Jei ankstyvojoje pažintyje su KC man jų vėlyvoji kūryba atrodo nepaaiškinamas gogel mogel arba kosmosas, tai įgavęs daugiau patirties eksperimentinio roko srityje man jų kompozicijos pradėjo rodytis visai geros, galbūt net kietos ar išvis - genialios. „Virtuous Circle“ yra kompozicija, kurios įrašą galima rasti tik „Level Five“ EP įraše kaip koncertinį atlikimą. Bet šioji kompozicija yra jėga. 7 minutes tave tampo įvairūs oriniai garsai, kurie pulsuodami tave įtraukia į savotišką transą, o po to jau elektriškas bosas ir Fripo gitariniai momentai ištraukia žarnas iš tavęs. Tai mes įpratę vadinti moderniąja, arba avangardo muzika, kuri kartais uždirba didelius pinigus ir mes tai laikome penkiamečio niekdarbiais (tai ypač aktualu dailėje). O aš galiu pasigirti - aš leisiu sau tais penkiamečio niekdarbiais mėgautis ir kelti avangardą virš visko.

106. A Forest of Stars - Hive Mindless (2015) (avant-garde metal) Dar viena šviežia „A Forest of Stars“ kompozicija, super aštri, struktūriškai sudėtinga, kad ją suprastum, reikia klausyti dešimtis kartų. Kai gavau tą albumą, tai jį ir sukinėjau dešimtis kartų, kol man tokios kompozicijos jau net atsibodo. Dėl to „A Forest of Stars“ kūriniai sąlyginai yra neaukštai šiame tope, kadangi jie mane veikė tik vieną atitinkamą periodą, bet visai nesirodė metų eigoje. Tiek atsiklausiau, kad po to nė girdėt norėjau. Bet dabar klausau ir jaučiu nostalgiją. Turbūt net negalvodamas dėčiau į kokį top 20 šitą kompoziciją, bet realybė kitokia. Youtubėj nėr, rasit Spotify.

105. Atheist - Green (1993) (jazz / progressive metal) Unikalus „Atheist“ stilius man iškart prilipo. Ypatingai džiaziškas metalas skamba jų albume „Elements“, kuris mano klausomųjų repertuare buvo porą metų prieš tai, tačiau šiemet Atheist nugrimzdo į užmarštį. Išskyrus „Green“, kurią laikiau ir iki šiol tebelaikau sunkiausiai prisijaukinama „Elements“ albumo daina. Boso veiksmas nuostabus, kaip ir visame albume. Gitara irgi jėga. Tačiau esmė pas „Atheist“ visada yra bendra kūrinio estetika ir atmosfera. Šaunu.

104. Dream Theater - Illumination Theory (2013) (progressive metal) Kažkaip „Dream Theater“ kūrinių tankis šiame tope sparčiai auga. Na, taip ir turi būti, kadangi su jais sėdėjau ir varvinau akis visus metus. Illumination Theory daviau 24 vietą bendrame Dream Theater kūrinių tope ir suteikia epitetą „kaprizingas, bet skylėtas“. Savo nuomonės nepakeičiau. Panašiai kaip „Octavarium“, taip ir „Illumination Theory“ kaip visuma neprilimpa, nėra norimos darnos tarp atskirų dalių. Octavariumas bet kokiu atveju gerokai geresnis, tačiau „Illumination Theory“ dažnesnis klausymas šiais metais man pačiam yra nuostaba. Tai ir nulemia šio kūrinio buvimą aukščiau „Octavarium“ šiame sąraše.

103. David Bowie - Boss of Me (2013) (alternative rock) Bouvis kūriniu kiekiu kol kas nesiruošia nusileisti Dream Theater. Dar vienas „The Next Day“ kūrinys, vienas mėgstamiausių. Sunkaus roko, žemo tono saksofono baritono skambesio ir prislopinto, pažeminto vokalo kombinacija paverčia šį kūrinį kažkokiu tamsiuoju brangakmeniu, kartais net pradedi kažkiek gretinti su Anekdoten ankstyvąja kūryba, nors tai visai atskiros sritys. 

102. The Melvins - The Talking Horse (2006) (sludge metal) Šitas nenormalus, psichodeliškos narkomanų vizijos vaisius esąs vaizdo klipas labiau nusipelnė būti šiame tope negu pati daina, kuri, beje, irgi yra kietas bei malonus daiktas, bet ypatingai gerai klausosi šitos fantasmagorijos fone. Prašau jūsų ne vien paklausyti, bet ir pažiūrėti.

101. Slipknot - The Devil in I (2014) (alternative metal) Po naujojo „.5: The Gray Chapter“ pasirodymo susižavėjau „Slipknot“ šiek tiek labiau nei anksčiau. To padarinys: „The Devil in I“ laikau labai pavykusia, netgi geriausia „Slipknot“ daina. Tas dramatiškai sadistiškas klipas irgi patrauklus ir įdomus, bet dar įdomesnė vis tik yra pati daina ir jos muzikiniai niuansai.

100. Cradle of Filth - Enshrined in Crematoria (2015) (extreme metal) Kažkodėl tikėjaus, kad naujas Cradle of Filth albumas irgi susprogdins bombą manyje, bet taip neįvyko. Gal per daug komplikuoti pavadinimai . Ne, tai greičiausiai mano pačio kaltė, nes per mažai įsiklausiau į albumą, kuris iš pat pradžių pasirodo kaip didelė ekstremalaus metalo mišrainė. Tačiau atitinkamų perliukų vis tiek radau. Štai čia vienas iš jų.

99. Rona Nishliu - Suus (Albania, Eurovision 2012) Nežinau, prie kokio stiliaus šitą skirti. Kažkokia labai rimta pop baladė? Ne esmė. Svarbu, kad Eurovizija man daro poveikį, bet aš moku atsirinkti didžiausius perlus. Šiųmetinės Eurovizijos banga man priminė kelių praeitų metų pasirodymus ir labiausiai įstrigusį, būtent ši Ronos pasirodymą, kuriame, kaip sakiau, intelektualioji muzika laimėjo. Įspūdingas vokalas ir kūrinio natūralumas bei rimtis mane žavi iki pat širdies gelmių. 

98. David Bowie - Blackstar (2015) (art rock) Turbūt art roko etiketė čia labiausiai tinka, nors galima prisigalvoti visko (rišti su džiazu, elektronika — tam internetas pateikia specialų terminą jazztronica). Taip, naujas Bouvio kūrinys išmuša iš vėžių net nuoširdžiausius klausytojus. Prieš du metus jis grojo alternatyvą, dabar varo kažkokį džiazartroką su elektronikos elementais. Inovatyvumas aukščiausiame lygyje. 10 minučių opusas (būtų įdomu buvę išgirsti tą originalią daugiau nei 11 minučių versiją) prikausto, nepaleidžia. Žvėriškai įdomus ir klipas. Veizėjau daugybę kartų, kol jį sugebėjau perprasti. Tačiau čia jums ir modernusis menas vėl. Mėgaukimes kartu. Ir Bouvis kol kas laimi lenktynes tope .

97. Kansas - The Pinnacle (1975) (progressive rock) Dabar jau kalbu apie „Kansas“ progresyvistų vaidmenyje. „The Pinnacle“ kažkodėl mano ausys girdėjo visus metus. Taip, tai neabejotinai ir vienvaldiškai ima karūną albume „Masque“, bet kažkokios specifinės priežasties, dėl ko būtent tai dažnai pas mane grojo, neturiu. Kai neturi paaiškinimo, pradedi tikėti, kad kažkur keturioliktoje dimensijoje yra tas užslėptas patrauklumo bruožas ir viskas. 10 minučių geras šmotas.

96. Dream Theater - Lines in the Sand (1997) (progressive metal) Bouvis pirmumu ilgai nepasidžiaugė. Dream Theater lygina rezultatą 4:4. Turiu nerealiai didelę simpatiją vieninteliam Sherinian'o eros albumui „Falling into Infinity“, kadangi jame visi instrumentai skamba visai kitaip, kažkaip labai įdomiai. Lines in the Sand yra stambus ir peilio aštrumo gigantas su kaip niekad sunkiu Portnojaus būgnų kalimu bei neįtikėtinai ryškiu Myung'o bosu (ar man atrodo, ar čia jis bent jau didžiąją dalį kūrinio atlieka Chapman Stick'u). Nerealus kūrinys, vertas tiek 40 vietos Dream Theater tope (gal net dar daugiau, nežinau), tiek 96 vietos mano klausomiausių 2015 metais sąraše.

95. Muse - Undisclosed Desires (2009) (art rock) Anksčiau šiuo hitu nesižavėjau, tačiau tuomet, kai nuosekliai klausiau viso „The Resistance“ albumo, tai ir albumą pamėgau, ir šitą kūrinį labiausiai išryškinau iš konteksto. Labai artrokiškas ir estetiškas kūrinėlis su moderniu ir kiek supaprastintu (industriniu?) požiūriu (tikrai ne naujieji Camel ar Marillion )

94. Lamb of God - 512 (2015) (thrash metal) „Lamb of God“ turbūt yra švariausią thrash'ą grojanti nūdienos grupė (arba labai gera įrašų kokybė tada). Jų naujas albumas „VII. Sturm und Drang“ įsiveržė į mano grotuvą ir privertė mėgautis sunkiąja muzika. 512 nėra tas pats pačiausias kūrinys, tačiau vienas iš efektingiausių kūrinių albume ir man tikrai patikęs. „Lamb of God“ klipai negatyvūs, tačiau labai prasmingi, dėl to man visa tai patinka dvigubai daugiau.

93. The Killers - This River is Wild (2006) (alternative rock) The Killers kai kam tiesiog labai nepatinka. Kai kas juos dievina. O aš iš tos nedidelės grupės, vadinamos neutralais. „This River is Wild“ buvo dainų kill/save žaidime kažkada ir kai paklausiau, tai man labai patiko, tai tada ir kovojau už tą dainą kiek galėjau. Kažkoks užslėptas agresyvumas skambesyje man artimas. Tiesiog kažkoks stipresnis ir ryškesnis kūrinys negu gali iš jų tikėtis.

92. A Forest of Stars - A Blaze of Hammers (2015) (avant-garde metal) Dar vienas naujojo „Beware the Sword You Cannot See“ kūrinys, kuris galėtų būti aukščiau, bet nėra dėl jau paaiškintų priežasčių. Labai šaunu. Tiesiog kai kam gali būti per sunku, bet man tai kaip tik. Vėl Youtube nėra, ieškokit Spotify.

91. Anekdoten - Sad Rain (1993) (progressive rock) Ankstyvosios „Anekdoten“ kūrybos pavyzdys, apie kurį jau kalbėjau komentuodamas Bouvio „Boss of Me“. „Anekdoten“ ir „King Crimson“ vadinu dviem melancholijos karalystės valdovais (diarchija, matyt). Aišku, „King Crimson“ daugiau įtakos padarė „Anekdoten“ nei vice versa vien dėl laikotarpio ir dėl fakto, kad „Anekdoten“ iš pradžių buvo KC tribute band'as. „Sad Rain“ boso stiprumas, melotrono ryškumas ir dideli instrumentiniai intarpai sukuria puikią 10 minučių kompoziciją, su kuria būtų galima ir baigti šiandienos topo dozę.