Įpilkit jam į stiklinę raudonojo vyno.

Būti juk reikia bet kokia kaina.Nesvarbu kaip.Jei reikia-sudeginti viską,užtrenkti duris ir išeiti.Ten,kur laukia.Kur gali būti,svajoti ar tiesiog tylėti netrukdomas.

Yra tokių, kurie pasiduoda, nuleidžia rankas ir išeina savo norų. Ir nžn, kam jie tarnauja. Laipioti sienom. Daužyti langus. Spardyti duris. Bet būti.

Žmonės juk visad tarnauja gyvenimui.Ir tarnaus.
Yra tokių,kurie stengiasi bet kokia kaina išlysti iš rėmų ir pamatyti kažką,ko kiti dar nematė,ko kiti dar nesuprato.
Ir kai tas išsvajotasis "ten" tampa "čia" matai keturias pilkas sienas...Ptas gyvenimas sukuria spąstus,ir kartais neįmanoma iš jų išlysti.

Tikėjimą sukuria pats žmogus, kaip ir viltį, kuri, prieš mirdama pagalvojo: "Kaip baisu mirti paskutiniai vienatvėje". Kartais jautiesi spąstuose. Kartis tikėjimas dingsta.
Gyvenimas yra maldavimas. Mes bijome gyvenimo ne mažiau už tą, kuri stovi už kairiojo peties.
Nėra tų, kurie ištvėrė. Jie šešėliai.

Pasaulis tvirtinasi tikėjimu.Nesvarbu,kad jis kartais atrodo naivus.Tai tas tikėjimas,kuris padaro žmogų stipresniu.Lengviau pakeliančiu.Ir ne taip spaudžiamu sienų.
Iš gyvenimo kylą visi sunkiausi dalykai.Gyvenimas atneša ir padovanoja dėžutėjė,perrištoje rožiniu kaspinu.Reikia atsilaikyti.Sunkiai,bet reikia.Vardan tų,kurie jau ištvėrė.

Aš mačiau... Aš matau.
Bet jie šešėliai - tai beprotiškai sunku. Tai sunkiau už daugelį dalykų. Tai sunkiau už patį gyvenimą.
Reikia tikėti. Reikia būti. Reikia...

Reikia būti stipriu.Būsti pasauliu ir eiti aukščau jo.Pakėlus galvą.Tai pavyksta vienam iš daugelio,to didelio daugelio.Tačiau reikia tikėti,kad pavyksta.
Nors dar nė vieno tokio nemačiau.Mačiau tik palūžusius,šaltyje gyvenančius žmones..

Sukurk save. Sukurk savo pasaulį. Sukurk savo gyvenimą. Būk kuo nori ir būk kur tik nori.
Perprasdami realųjį pasaulį, jie tampa j vergais. Jie tampa vaivorykšte tamsoje, pats to nesuvokdami.
Kartais prtrūksta jėgų kovoti. Kartais pasiduodi ir išeini...

Ir būtent tie žmonės,tie,kurie dar nėra pasaulio rėmų dalis.Tie,kurie sugeba savarankišaki eiti,pasaulį perpranta anksčiausiai.
O kai suvoki,kad viskas yra šitaip menka,kuri pasaulį.Taip,jis neduoda miegori,neleidžia blaiviai mąstyti.Šaukia,pas save.Vis garsiau ir garsiau,kol ateini...

Nuo minčių galima tiesio išprotėti.
Nuo nuoltinio mąstymo, kai negali net naktimis miegoti, kai tave kausto tie balsai galvoje, galim tiesiog pasiekti kažką, po ko seka praraja - niekas...

Mintys-tiesiausias kelias į niekur.
Jos nuveda tolyn,į ten,kur nėra žmonių,jų mąstymo,kur nėra skaudinančių ir slegiančių dalykų.
Kartais tas "tolyn" reiškia kitur,kur mūsų nėra.

Tokios pabaigos per daug skausmingos...
Aš iki šiol negaliu suprasti, kodėl?
Tikriausiai, jis pasiklydo savo minčių pasąmonėje.

Čia tinkamiausia,matyt,tyla.
Žinai,ir aš pažinojau stebulkingą žmogų...
Nuolat skausmą ir tuštumą kenčiantį,tačiau dalijantį vaistus nuo visų ligų...
Pabiga tuomet ateina greičiausiai.

kremine_kale >>> aš negrįžau.

Aitvaras >>> beveik metai, kai jo nebėra. Jis buvo tiesiog labai ypatingas žmogus, ir stiprumu savo laikydavo likusius, bet tuo pačiu, jis palūžo...
Pabaiga.

.

hm..

grizai? kodel?

Jums atrodo galėjimas jausti 'už visus' yra siektinas ar nuostabus dalykas? Niūrioji propaganda.

Tas kažkas,kuris jaučia už pasaulį,turi būti arba ypatingai stiprus,arba visiškai palužęs.Nuo "visų" neišsivaduosi,tie "visi" slėgs.Sienom,po truputį.
Kad ir kiek eitum,už durų bus durys.Tada belieka pabaiga.

Tai?

Ant balto, šalto stalo. O daktaras jau po stalu. Neatlaikė, nes buvo pripratęs prie 'sudužusios laimės'.