Tour de France

Tour de France

Invisible_Man

Tai neitin trumpas aprašymas kelionės, kurios metu apsipirkome Andoroje, Gibraltare buvau užpultas beždžionių ir automobiliu keliavome Languedoc-Roussillon regionu. Tiems, kam nepatinka autostopinės kelionės, skaitykite nuo 2007m. birželio 23 dienos. Pirmą kelionės dalį rasite čia: www,road.lt/akimirka-antruose-f-merkurio -8230-1195302878

2007m. birželio 14

Išsimiegojau, ramiai atsikėliau. Šiandien laukia Nyon. Kai ieškojau nakvynės per HC ir parašiau šveicarui, nesitikėjau, kad man atrašys jo žmona lietuvę. Galima sakyt, kad šitą nakvynę dėl to ir turėjau, be to norėjau Ženevą aplankyti. Ramiai pavalgiau, susidėjau daiktus ir pamačiau tėvo žinutę, kad jis šeštadienį į Barceloną išvažiuoja, gali mane pamatėti. Buvo nelabai ankstus ketvirtadienio rytas. Ką gi, Nyon teks atmest. Greit išlėkiau iš namų prieš tai Elizabeth parašęs raštelį. Pagal nuorodas ėjau Ženevos kryptimi ir netoli autobano, degalinėje pradėjau tranzuoti. Miestas, degalinė, vietos mažai, bet vieta gera. Greit pagavau Citroen C5. Vairuotojos vyras pats autostopu jaunystėje daug keliavo. Važiavo ji į kaimelį, kuris yra netoli Nyon. Išleido mane degalinėje. Pamąsičua, kad peršokt Ženevą gal ir nepavyks, kad teks ir joje maltis, tai su užrašu "Geneve" pradėjau tranzuoti. Labai greit sustojo Fiat Bravo. Ženeva. Labai sunku buvo įsirangyti ant galinės sėdynės. Vairuotojas ir keleivis marokiečiai, kurie garsiai klausėsi marokietiškos muzikos. man atrodė keistai ir juokingai

. Keleivis aukštokas, plonas, vairuotojas mažiukas, taip pat plonas. Vairuotojas kalbėjo tyliai, o keleivis kalbėjo taip garsiai, kad net kartais galvodavau, kad jis kalba su manimi. Perrėkė garsiai grojančią muziką. Su Fiat Bravo, kurio duslintuvas buvo prakiuręs, išspaudė iki 160km/h. Šveicarijoje tai buvo mano greičio rekordas. Įdomiausia buvo kai jie privažiavo Ženevą. Prie nusukimo į Ženevą sustojo tiesiog autobane ir man rodo, kad į Lyoną eina kitas kelias, maždaug lipk lauk. Aš jiems rodau, kad man jau geriau būtų sukt į Ženevą, nei čia pasilikt. Tada jie tiesiai pradėjo važiuot. Privažiuodavo įvažiavimą į Ženevą, keleivis klausdavo kažko vairuotojo. O vairuotojas atsakydavo ir vėl važiuodavo tiesiai. Tada sumišęs keleivis jam rodydavo, kad pravažiavo įsukimą į Ženevą. Ir taip kelis kartus. Man buvo taip juokinga, bet stengiausi garsiai nesijuokti

. Man reikėjo kuo daugiau tiesiai važiuoti. Prie vieno išsukimo išsuko iš autobano, kirto dvigubą ištisinę liniją, pradėjo rėkti ant pypsinančių vairuotojų ir išleido mane. Tai buvo miesto pakraštys. Ieškojausi patogesnės vietos. Paėjau šiek tiek giliau į miesto glūdumą. Prancūziškų automobilių nemažai, bet nei vienas neregavo į mano "F". Sustojo vienas autobusiukas, kuris važiavo į Prancūziją, bet iki greitkelio būtų nemažai likę, tai nerizikavau. Pavežė iki tos vietos, kurioje aš pradžioj buvau. Linksma

. O laikas bėgo, pora valandų praradau Ženevoje. Sustojo Honda Civic mk3. Vėl iki Prancūzijos, vėl ne autobanu. Užkniso laukti, tai isėdau. Išvažiuojant iš Šveicarijos vėl jokios kontrolės. Paleido prie pat įsukimo į greitkelį, prie mokėjimo punkto. Ten eina tiesiai kelias ir yra pasukimas į dešinę, į greitkelį. Teisai keliu pravažiavo pirmos kartos Renault Scenic. Apsisuko ir įvažiavo į pasukimą link greitkelio, pravažiavo pro mane, kai aš tranzavau. Sustojo toliau, tada atbuliniu privažiavo prie manęs. Atrodė tikrai keistai: pradžioj važiavo ne link greitkelio, tada apsisuko, pasuko link greitkelio, po to pravažiavo mane ir galų galiausiai nusprendė mane paimt. Renault Scenic apdaužytas, dešiniojo veidrodėlio net nebuvo. Vairuotojas su pirštinėmis, tokiomis, kaip dviratininkų, tik be pirštų galų. Iš išvaizdos atrodė kaip banditėlis. Pasakiau, kad link Lyon važiuoju. Tas atsakė, kad tinka, kad nuveš kur reik. Šiek tiek įtartina, bet ne tiek, kiek gale ant grindų gulintis žmogus! Tamsaus gymio, panašus į arabą. Baugoka. Nuveš ten, kur reik. Tranzavau tik kelias minutes, tikėjau, kad pagausiu greit kitą automobilį. Bet kam? Man patinka nuotykiai. Įsėdau. Bijojau, kad arabas neužpultų manęs iš nugaros. Vairuotojas angliškai beveik nekalbėjo. Paaiškino, kad jam keleiviui ten patinka gulėt. Keista. Pradėjo spaust, iki 190km/h įsibėgėjom. Greičio nebijau, tai nieko baisaus, tik tas arabas. Pradžioj vairuotojas bandė su manim susikalbėti, bet aš nemoku prancūzų, tai nieko nesigavo. Po to jie tarpusavyje nemažai kalbėjo. Galvojau, kad jau bus šakės. Ištraukė kompaktą, užleido muziką. Paklausė ar tinka. Atsakiau, kad tinka, bet tuo metu man ne muzika rūpėjo. greitį numetė iki 80km/h ir pradėjo žiūrinėti į mano pusę. Atrodė, kad jis ieško kokio nors įsukimo. Nesu bailys, buvau naktį iš Vilniaus pagavęs du girtus. Vairuotojas per Grigiškes pralėkė 160km/h, vėliau paspaudė iki 180km/h. Rankose 2l alaus butelys, vairuodamas jį gėrė. Klausė ar man nebaisu, kad jis gali kur nors atsitrenkti ir tada susukdavo vairą. man buvo nei kiek nebaisu. O Prancūzijoje buvo baisu. galėjau išlipti artimesnėje degalinėje, bet mąsčiau, kad gal iki Lyon pavyks nulėkt. Vis tiek jei ką nors darys tai padarys man darnespėjus išlipti kad ir artimiausioje degalinėje. Nutaisiau tvirtą žvilgsnį, suvaidinau, kad kažką išsitraukiau iš kuprinės. Neturėjau net peilio

. Visą laiką stebėjau arabą. Privažiavus sutartą degalinę vairuotojas nestojo. Išsitraukė 20 eurų, parodė man juos, pasakė, kad juos duos man ir galėsiu su taksi nuvažiuoti kad ir iki Montpellier, kad mane išleis miesto centre. Mąsčiau, kad jis nori duot man tuos pinigus ir po to mane apkaltint, kad iš jo juos pavogiau. Turėjau 40 eurų, fotoaparatą, dokumentus. Iš materialinės pusės to ir labiausiai bijojau. Pravažiavo degalinė, išsuko iš autobano. Privažiavome kelių mokėjimo punktą. Tuos eurus, kuriuos man rodė, sumokėjo už kelią. Tik pakėlė šlakbaumą, pradėjom judėt, aš jam pradėjau aiškit, kad jis mane išleistų stovėjimo aikštelėje, kuri buvo prie pat mokėjimo punkto. Tas sustojo. Aš buvau saugus, žinojau, kad jis man nieko negali padaryti. Greit už daiktų ir lauk. Tas man duoda 20 eurų! Apšalęs laikiau tuos 20 eurų ir stebėjau kaip jis nuvažiuoja. Likau be žado. Buvau labai laimingas, kad man nieko nenutiko, o dar 20 eurų. Per visą autostopavimą nebuvau tiek išsigandęs kaip važiuodamas su šitu vairuotoju. Apsisukau, perėjau per greitkelį ir atsistojau tranzuot atgal į greitkelį. Bet ten kvailai išeina, beveik visi vairuotojai važiavo link Ženevos. Pypsino lietuviai fūristai, traukiantys link Grenoble. Aš ten nenorėjau. Praradau vėl pora valandų kol susitranzavau fūrą. Sustojo ispanas. Viduje taip gera, kondicionierius. Parodė per kompą, kad man reik į kitą pusę tranzuot. Žinojau, kad taip reik, bet tikėjausi grįžt į greitkelį link Lyon (buvau prie Villeurbanne). Perėjau į tą pačią vietą, kur mane išleido. Tiek klaidų dariau, pradėjau nervuotis. Greit pagavau fūrą iki Grenoble. Pažiūrėjau į Euroatlasą, nusprendžiau varyti beveik iki Grenoble, o nuo jos iki Valence. Link Grenoble vaidzai vis gražėjo. Išleido prie kelių mokėjimo punkto. Norėjau pereit per greitkelį, bet netoliese stovėjo mentas, tai teko kulniuot aplinkui. Tikrai gražu. Nusileidau prie ežerėlio, norėjau nufotografuoti kalnus ir jį, bet išsikrovė baterijos. Velniava. Žingsniuot teko nemažai. perėjau tiltu per autobaną. Reikėjo kirst dar vieną keturių juostų greitkelį. Priešingų krypčių eismo juostas skiria tik ištisinė linija, jokios skiriamosios juostos, kai būną greitkeliuose. O eismas didelis. Vis taikiau progą kaip pereit. Senukas staigiai kirto greitkelį, atsistojo tranzuot ir sustranzavo! Viskas 5vyko taip greit. tas pat automobilis sustojo ir man. Pasitikslinau ar neveda šitas kelias link Valence. Nuėjau į degalinę, bet ten man nepatiko. Atsistojau prie kelių mokėjimo punkto. Perėjimas su tranzavimu degalinėje man užtruko apie pusantros valandos. Vieta buvo gera, automobiliai galėjo sustoti aikštelėje, o tranzavau lyg ir autobane. Tranzavau iš esmės visus automoblius, tik automobiliams iš trečios eismo juostos buvo kėbloka sustot. Greit pagavau Citroen Xsara. Važiavo link Lyon. Vairuotojas patarė pasidaryti užrašą. Pats žinojau, kad jo reik, bet pradėjo temt, be to taupiau lapus, ne daug jų buvo likę. Fūra. Į Valence nesuks, bet pro ją važiuos. Tinka. Vėliau išsiaiškinau, kad jis net iki Avignon važiuoja. Čia jau visai netoli Montpellier. Kai jau išsiaiškinu, kur vairuotojas važiuoja ir kokiom jis kalbom kalba ir jei nemoku nei vienos kalbos, kuris jis šneka, tai tada tyliu ir norisi ramybės. Vairuotojas pradėjo kažką aiškint. Tik po kurio laiko supratau, kad jis norėjo pasakyti, kad dabar prie Montpellier lija. Whatever. Išleido jis ne degalinėje, kaip prašiau, o prie kelių mokėjimo punkto. Iš esmės visi, kas važiuoja iš Avignon į Montpellier, važiuoja pro kitur, nes šita vieta buvo per daug į šiaurę. Vienas fūristas miegojo, po to atsikėlė. Bet nekalbinau jo. Atsisėdau, jau galvojau, šakės, va čia tai strigsiu. Nieks nestojo, eismo beveik nebuvo. Pravažiavę automobiliai pro mane sukdavo arba link Lyon, arba link Montpellier. Praėjo 30min kol pravažiavo automobilis, kuris suko link Montpellier. 30min ir tik vienas tinkamas automobilis. Jei sustoja dešimtas tinkamas automobilis, tai tranzuoju 5 valandas, t.y. beveik iki ryto. Šakės. Buvau pasiruošęs strigti kaip niekad gyvenime. Vidurnaktis, reikiamas automobilis pravažiavo tik vienas. Po 40min tranzavimo sustojo autobusiukas. Montpellier. Tinka vairuotojai. Čia tai geras. Tokia situacija, o taip pasisekė. Aš vairuotojai buvau pirmas autostopininkas, kurį ji apskritai yra paėmusi ir ji buvo labai laiminga dėl to. Pamenu, kai prieš metus sutranzavau pirmą automobilį, koks aš tada buvau laimingas. Buvau laimingas ir tada sedėdamas autobusiuke. Tėvas jau buvo papildęs sąskaitą, tai paskambinau jam. Pasakė, kad išlipčiau prie 31 išvažiavimo ir ateičiau iki žiedo. ten jis manęs lauks. Ok. Pasakiau vairuotojai, kur man reik išlipt. Ta sakė, kad viskas gerai. Užsnaudžiau. Atsikėliau prie kelių mokėjimo punkto. Vairuotoja man aiškino, kad lipčiau jau. Aš jai aiškinau, kad dar ne laikas. Dar kartą paklausiau, ar ji važiuoja į Montpellier. Ta atsakė, kad važiuoja. Tada jau aš klausiau tai kame problema. Vėl atsipūčiau. Išleido prie reikiamo išvažiavimo. Paskambinau tėvui, paaiškinau, kur esu. Tėvas atrodė šiek tiek pasikeitęs. Buvau pasiilgęs, nuo Kalėdų nemačiau jo. Sėdom į automobilį ir nuvažiavom iki Vic La Gardiole. Prie vieno iš namukų kabanti Lietuvos vėliava prajuokino

. Pelėsinis prancūziškas sūris, bogeta (prancūziškas batonas) patiko. Visgi buvau išalkęs. Karšta naktis, sunku miegot, bet dėl nuovargio smigau greit.

2007m. birželio 15

Šiek tiek išsimiegojau, pasidariau valgyti, užsileidau muzikos. Nirvana - Lithium tiek užvežė. Kaip pakvaišęs laksčiau po namuką. Išėjau link Viduržemio jūros. Iki jos apie 5km. Tranzuoti nesinorėjo. Vic La Gardiole įdomus, kaip ir kiti Prancūzijos kaimeliai. Bet gamta keista: kai kur labai skiriasi nuo Lietuvos, kai kur beveik nesiskiria. Įdomus tiltas per kanalą: viena eismo juosta automobiliams, kita pėstiesiems. Įrengtas šviesoforas ir vienu metu automobiliai važiuoja tik viena kryptimi. Ar buvo sunku padaryti dviejų eismo juostų tiltą? Prancūzija... Paplūdimys irgi keistokas, labai daug akmenų. Žmonės išsitiesę ne ant smėliuko, o ant akmenukų. Teko ir pačiam ant jų išsitiesti. Žmonės atsipalaidavę, praėjo vienas kitas nuogas arba rankšluosčiu užsidengęs vyrukas. Atėjo mergina su dviem auksaspalviais retriveriais. Nusimetė drabužius, su šunimis šoko maudytis. Vėliau tik sužinojau, kad ten yra nudistų papludimys. Nudistų gal tik 10%

. Vanduo šiltas ir labai sūrus. Esminis skirtumas tarp Palangos yra tas, kad čia yra mažiau žmonių, vietoj smėliuko yra akmenys, vanduo šiltas ir sūrus ir neišgirsi "karšti čeburėkai, šaltas alus"

. Poilsis nuo jų. Ilgokai pagulėjau, grįžau į namuką. Vieni lietuviai, pas kuriuos buvau užėjęs iš ryto ir kurių nebuvo namie, važiavo į Sete. Gaila, būčiau kartu važiavęs. Lietuvių ten yra nemažai, gal 15 ir maždaug pusė jų yra iš Elektrėnų

. Marius važiavo į Montpellier ieškoti automobilių aukciono. Sėdau su juo kartu, prisidėjo Arūnas. Beje, jis labai panašus iš išvaizdos į Fredį Merkurį. Kai pasakiau kitiems, o po to net ir jam pačiam, tai ir atkreipė dėmesį. Malėmės po Montpellier, pirmas kartas šiame mieste dieną. Neradome aukciono, nulėkėme į arabų kvartalą. Daugiaaukščiai, seni automobiliai, kai kurie iš jų be ratų, apdaužyti, pilna arabų. Arūnas, kaip ir kai kurie lietuviai, nepasitiki arbais, bijo jų. Visgi, jų čia labai daug, o lietuvių vos keleta. Vieni lietuviai buvo atvykę čia dirbti tada, kai arabai buvo sukilę prieš valdžią, maištavo, vartė ir degino automobilius. Buvo sudegintas ir ką ik atvažiavusių lietuvių automobilis su visais daiktais. Paskui mažą arabą ir jo dyzelinį Peugeot 205 nusekėme link aukciono. Vėliau sėdėjome centrinė aikštėje, užlipome ant Le Corum viršaus. Tolumoje matėsi kalvos, panašios į tas, kurias vėliau mačiau Barcelonos pakraščiuose. Vakarą pratesėme grįžę į Vic La Gardiole.

2007m. birželio 16

Anksti ryte atsikėlem, susėdom į Peugeot 406 ir išvažiavome link Barcelonos. Sesės vaikinas Marius prie vairo, aš priekyje keleivio vietoje su žemėlapiu ir Janina gale, kuri važiuoja apsipirkti į Andorą. Visi iš Elektrėnų

. Rytas po vakarykščio vakaro sunkokas. Saulė lėtai kilo apšviesdama kalvas ir retoką žolę. Važiavome nemokamu keliu, kuris vingiavo per miestelius. Važiuojant mokamu greitkeliu už kelius sumokėtume panašiai kaip ir už kurą. Kitaip sakant kelionė taptų dvigubai brangesnė. Dvi lietuvės turėjo būti apie 11:00 Barcelonos oro uoste. Link ten ir važiavome. Ispanija pradžioje nustebino. Gamta vis labiau skiriasi nuo Lietuvos. Kelias vingiavo palei pat Viduržemio jūrą. Vienam miestelyje prie Viduržemio jūros sustojome. Jūra, pležas, besideginantys poilsiautojai, aukščiau einantis kelias, kalvos. Viskas lyg ir gerai, bet prie pat jūros traukinių bėgiai! Likus maždaug 50km iki Barcelonos vieną miestelį keitė kitas miestelis, jie tęsėsi kaip vienas nuoseklus miestas. O tie šviesoforai. Matėme, kad vėluosime. Prie pat Barcelonos įsukome į greitkelį, intuicijos vedami važiavome maždaug reikiama kryptimi. Nuorodų link oro uosto nematėme. Išsukome iš greitkelio, kelias vis siaurėjo, kol galų gale tapo dviejų eismo juostų vienpusiu keliu. Dešinėje pro langą matėsi Sagrada Familia, žymiausia Barcelonos katedra. Gaila, laiko jai nebuvo. Nors ir iš toli, bet ji atrodė tikrai gražiai. bet velniava, mes pačiame centre. Maždaug įsivaizdavau kur mes esame (žemėlapio mastelis 1:400000 arba 1cm lygus 4km

), kur yra oro uostas ir intuicijos vedamas Mariui nurodinėju kryptį. Į kairę, į dešinę, vėl į kairę. Važinėjom beveik bet kaip, bet ratų nedarėme, greitai išvažiavome į greitkelį ir jau pamatėme nuorodas link oro uosto. Sutikome šiek tiek pavėlavusias lietuvias ir penkiese pajudėjome link Andoros. Turėjome skubėti, laiko ir taip ne daug turėjome. Orientuotis nesunku, bet kai pravažiuoji kokį įvažiavimą greitkelyje, tai ne kas, tenka daryti didelius lankus. Mano sakomas E09 kelias nei kiek nepadėjo, nes ten jis žymimas C16. Staigiai orientavomės ir greit išsukome link Terrassa. Nuo jos jau lengviau, baigėsi visos greitkelių raizgalynės. Prie Barcelonos vyraujanti geltona spalva pereidinėjo į tamsesnias spalvas. Lygumas ir kalvas keitė Pirėnų kalnai. Pravažiavome 5026m ilgumo Tunel del Cadi. Gamta tapo tokia atšiauri. Pirėnų kalnai kitokie nei alpės, uolėti, mažiau augmenijos. Važiavimo greitis gerokai krito. Su degalinės, esančios netoli Martinet, darbuotoja sunkiai susikalbėjome. Nei angliškai, nei prancūziškai nekalbėjo ji. Miesteliai keistoki, šalti ir atskirti. Baltas eismo juostas pakeitė geltonos. Jos ten labai tiko. Artėjant link Andoros ramybės nedavė mintis, kad aš buvau tik su Identifikacijos kortele, paso ir dabar neturiu, o į Andorą galima patekti tik su pasu. Nieko, jei ką, būčiau likęs prie sienos. Pasienyje jokios kontrolės. Keliai Andoroje ganėtinai siauroki. Sekėme paskui BMW su lenkiškais numeriais. Malonu, beveik tautietis. Andoros sostinė - Andorra la Vella, nedidelis miestelis, turintis vos 23000 gyventojų. Andorra la Vella yra aukščiausiai esanti Europos sostinė, išsidėsčiusi 1409m aukštyje. Sostinė gyvena iš prekybos, bankininkystės ir turizmo. Nėra PVM, todėl prekes, ypač buitinę techinką, alkoholį Andoroje galima įsigyti pigiai. Ispanai, prancūzai, net ir lietuviai, gyvenantys ir dirbantys Pietų Prancūzijoje, atvažiuoja čia apsipirkti. Gatvėse išsidėsčiusios parduotuvės. O jų tiek daug! Beveik visose gatvėse pirmus aukštus užima būtent jos. Automobilių nemažai, stovėjimo aikštelės užimtos. Marius jau buvęs Andoroje, bandė surasti stovėjimo aikštelę, kurioje praeitą kartą buvo. Taip išėjo, kad iš miesto išvažiavome, o grįžę automobilį palikome gatvėje. Parkavimas mokamas. Andoroje labai daug parkingų, bent jau kaip tokiame miestelyje. Kadangi turėjau sąrašą pirkinių, kuriuos turėjau nupirkti, išlėkiau apsipirkti. Išsiskirstėme, likau su Mariumi. Beveik užpildęs sąrašą užėjau į prekybos centrą. Šokolado (beje, jis pagamintas Barcelonoje ir spėju, kad jis ten brangesnis) kilogramo kaina 1,89 euro. Ką gi, aš pasiėmiau 10kg šokolado, Marius - 12kg. Vieną šokoladą, kuris sveria 1kg, atvežiau ir atidaviau kelionės partnerei, su kuria turėjau keliauti. Beje, jos prieš kelionę nebuvau matęs. Būtent dėl šokolado, kaip ji sakė, ant manęs ir nepyksta

. Po to prasidėjo alkoholis. Žinojau, kad leistinas kiekis alkoholio, kurį galime išsivežti, buvo labai mažas, bet rizikuoti visada verta. Radom net Lituanicos butelį. Pasiėmiau ir jį. Pasiėmėm vaisių vyno Sangre. 1,5l, kaina nesiekė 2 eurų. Labiausiai nustebino viskio Grant's kaina: 1l su originalia stikline kaina 4,95 eurų, o tai yra maždaug tris kartus mažiau nei Lietuvoje. Alkoholio krovėme nerealiais kiekiais. Vynas, viskis, brendis, degtinė. Norėjosi visko, nes žinojau, kad Lietuvoje visa tai kainuoja gerokai brangiau. Net tekila norėjau paimti, bet apsigalvojau. Maistas panašiomis kainomis kaip Lietuvoje, šiek tiek pigiau nei Prancūzijoje. Apsikrovęs 10kg šokolado, dviem Sangrės buteliais, Lituanica ir visu kitu šlamštu išėjau į gatvę. Maišai velniškai sunkūs, per abu turbūt ir 20kg buvo. Nusipirkome konservų ir gatvėje atsisėdę ant laiptų juos sušveitėm. Nemažai turistų su didelėmis kuprinėmis, nemažai tokių, kurie valgo tiesiog gatvėje. Nemėgstu apsipirkinėti, net Akropolyje tik tris kartus buvau, bet Andoroje buvo užėjusi pirkimo manija. MP3 grotuvai nuo 12 eurų, fotoaparatai, kompiuteriai - beveik viskas pigiau nei Lietuvoje. AAA. Sunkiai, bet susilaikiau. Andoros architektūra tokia savita. Sostinė, kaip ir pati šalis, tokia šalta, atskirta, tolokai nuo didesnių miestų. Tolokai ne tiek atstumu, kiek laiku. Palikome Andorą, nes jau buvo laikas traukti link Vic La Gardiole. Matėsi keltuvai, slidinėjimo trasos. Andorą turbūt būtų geriau pamatyti žiemą. Visas jos šaltumas, turizmas (slidinėjimas) tinkamas atrodytų žiemą. Važiavome palei upę, kalnus. Netoli sienos pradėjome kilti serpantinais. Nurodyti leistini greičiai (60km/h, posūkiuose 30km/h) atrodė sunkiai pasiekiami. Vingiai, serpantinai. Vos slinkome, automobiis sunkokai gaudė orą, automatinė pavara kartais kvailiodavo ir nepermesdavo aukštesnės pavaros, sūkiai iki 3000aps/min pakildavo, o vietiniai lėkiojo. Serpantinais pakilome iki Port'd Envalira, aukščiausio kelio taško, esančio 2408m aukštyje. Temperatūra sostinėje buvo +26C, čia - +6C. Sustojom, išlipom apsižvalgyti. Prie pat degalinė ar kažkas panašaus. Debesys plaukė kalnų viršūnėmis. Šalta kaip ir visoje Andoroje, bet dabar buvo šalta ir dėl tų +6C

. Serpantinais nusileidome, prie sienos vėl jokios kontrolės. Vairą perėmė Janina ir mes su Marium sėkmingai taškėm Sangre. Temo, tiesiausias kelias link Perpignan buvo uždarytas, tai vėl važiavome kažkokiais siaurais keliukais. Nelabai matėsi, nes jau buvo tamsu. Pasigavome vieną automovilį ir sekėme iš paskos. Vienas Sangrės butelis baigėsi, prasidėjo kitas. Aplenkėm priekyje važiavusį automobilį, pradėjom jam kelią rodyti. Vienoje vietoje visiškai sustojome. nesupratau kas darėsi. Prasirodo, prasilenkinėjom su autobusu. Iškišau ranką pro langą, braukiau ja per uolas. Jos prie pat kelio. Velniava, gaila, kad jau tamsu. Skrosdami naktį pasiekėm Vic La Gardiole. Prasukom apie 1000km. Jei tai būtų buvusi turistinė kelionė, drąsiai galėčiau sakyti, kad lėkėme per greitai, bet kadangi kelionės tikslas buvo paimti du žmonės iš Barcelonos oro uosto ir apsipirkti Andoroje, tai buvome priversti skubėti. Griuvau į lovą ir vėl nedaugiau kaip 6h miego.

2007m. birželio 17

Tėvas buvo prižadėjęs, kad čia bus šventė, bet realiai nieko nebuvo. Nulėkėm prie jūros, bangos stiprios, net labai. Visą dieną pratinginiavom.

2007m. birželio 18

Atsikėliau 6:00. Greit susimečiau daiktus, pavalgiau ir sėdau į tėvo automobilį. Tėvas ir kiti trys lietuviai važiavo į darbą. Pažadėjo mane pametėti iki išvažiavimo į greitkelį. Palinkėjo sėkmės ir paliko mane ankstyvą rytą prie žiedo. Iš žiedo vienas išvažiavimas buvo į greitkelį. Išsirinkau išvažiavimą, iš kurio važiavo daugiausiai automobilių. Atsistojau, iškėliau užrašą "Beziers". Gibraltare, laikykis! Pusvalandis tranzavimo - jokios vairuotojų reakcijos. Gera pradžia... Nusprendžiau paeiti arčiau greitkelio. Prie pat jo buvo kelių mokėjimo punktas. Ah, kaip man jie patinka. Staigiai sustojo Citroen Xsara. Pametėjo tik iki artimiausios degalinės. Fūrų daug, bet nesinorėjo prašytis pas fūristus. Atsistojau degalinės pabaigoje su tuo pačiu užrašu. Greitai sustojo baltas dyzelinis ir apdaužytas Renault 21. Vairuotojas neaukštas, su bridžais ir dredais. Atsipalaidavęs, o gal atsipūtęs. Bet kur kas labiau nei jo išvaizda nustebino tai, kur jis važiuoja. Mauritanija. Po velnių, Afrika! Eina sau. Pasakojo, kad jau trečią kartą važiuoja į Afriką, kad tai yra lyg ir jo darbas: pirkti senus grabus Prancūzijoje ir juos parduoti Afrikoje. Gaila, netgi labai, kad jis pradžioje važiavo į Bordeux pas draugą. Kelionę į Afriką jie tęs dviese. Taip pat gaila, kad neturiu paso. be jo į Afriką niekaip. Ką gi, prieš Narbonne degalinėje jis mane paleido. Užsirašiau "E". Iš čia jau tikėjausi pagauti ką nors, kas traukia iki Ispanijos. Iki jos jau netoli. Dienos planas buvo nukakti iki Valencia, vėliau naktį tranzuoti ir galbūt kitos dienos vakare būti Gibraltare. Vėl labai greit sustojo BMW 320d (E46). Prie vairo rumunas, kuris šitą BMW varė iš Belgijos. Dar vakar jis buvo Briuselyje. Nors Ispanijoje greitis ribojamas, bet jam tai buvo ne motais, pasapaudė iki 200km/h. Lenkėm fūras, lengvuosius, lenkėm visus. Taip džiaugiausi, kad važiavau ne su fūra. Rumunas yra baro Gironoje savinkas, į kurį dažnai užsuka lietuviai, dirbantys Ispanijoje. Papasakojo nemažai apie ten dirbančius lietuvius. Išgeriantys, dirbantys sunkius darbus ir pan. Pavežė už Gironos ir išleido degalinėje. Jau Barcelona netoli. Užsirašiau "Barcelona". Pietų Prancūzijoje ir Šiaurės Ispanijoje autostopas toks geras, kad ilgiau rašydavau miesto pavadinimą nei tranzuodavau. Čia strigau... 10-15min

. Sustojo MB100. Vairuotojas jaunas, tamsus ispanas iš Barcelonos. Autobusiukas tikras grabas, grindyse skylė, variklis kalė. Pasakojo, kad sutvarkyti variklį kainuotų 400 eurų tai ri važinėja su tokiu. Garsiai užleido ispaniškos Punk Rock, pradėjom galvas kratyt

. Visą muziką garsiai leido, net Manu Chao. davė man savo elektroninio pašto adresą, jei kartais sumąstyčiau atlėkt į Barceloną. Gal jo ir reiktų, bet tam yra HC. Išleido mane degalinėje prieš Barceloną. Dar užėjom su juo į informaciją, paklausė darbuotojos kur man būtų patogiai išlipti. Jis vėliau būtų nusukęs nuo pagrindinio greitkelio, tai ir taip žinojau, kad man reik čia lipt. Darbuotoja atsakė tą patį. Vis tiek malonu, kad rūpinasi. Vėl pasidariau užrašą, šį kartą "Tarragona". Sekantis vairuotojas medikas su BMW 520 (E39). Pro Barceloną pravažiavau panašiu metu kaip ir prieš kelias dienas su automobiliu. Išsikalbėjom, po to užsnaudžiau. Užkniso jo pasikartojantys klausimai ką aš veiksiu Tarragonoje. Aš jam vis atsakydavau, kad Tarragona yra tik kryptis. vėl degalinė. Pasirašiau "Valencia". Lengvosios nelabai regavo, nors ir tranzavau ne taip ir ilgai. Netoli manęs stovėjo fūra. Ji gal ir nieko neišsiskirianti, bet vairuotojas jodaodis. Nei karto nesu normaliai bendravęs su jodaodžiu. Parodžiau jam užrašą, tas pakvietė į vidų. Vairuotojas senegalietis, gyvenantis ir dirbantis Ispanijoje. Gerai kalbėjo angliškai. Kaip ir šveicarei Elizabeth, taip ir jam atidaviau šiek tiek centų ir litų. Labai nustebo ir apsidžiaugė. Džiugino mane Ispanijos gamta. Ji kitokia nei Prancūzijos, ji vis panašesnė į Afriką, į tokią Afriką, kokią esu matęs dokumentiniuose filmuose. Mažai žolės, upės be vandens. Tokia ji man pasirodė. Senegalietis kalbėjo labai emocingai. Į mano pasakojimus kokios šaltos yra mūsų žiemos jis atsakydavo "Ufff" ir nusišypsodavo. bendravo labai natūraliai, nesijautė to amerikietiško dirbtinumo. Sustojome vienoje degalinėje poilsiui. Suprakaitavę lenkai išlindę iš fūrų. O mes įsijungę kondicionierių ir mums vienodai. Pavaišino mane kava, nors labai jos atsisakinėjau. Negaliu jos gerti per karščius. Bevažiuojant fūristas pasakė, kad nevažiuos į Valencia, kad tik pravažiuos pro ją, o važiuoja jis namo, apie 50km nuo Almeria. Manęs paleisti sustojo degalinėje. Jau buvo tamsu, automobilių mažai. Man fūristas taip patiko, kad norėjau jam duoti 10 eurų, bet turėjau tik 20, tai anuos norėjau duot. Vis tiek 20 eurų iš vairuotojo Prancūzijoje buvau gavęs. Žiūriu, tas man 20 eurų ištraukė. Tikrai labai atsisakinėjau tų eurų, jų man ir nereikėjo, bet įkišo. Su šypsena pradjau tranzuoti. Į degalinę, o ji buvo maža ir ne prie autobano, bet prie kažkokio neitin plataus greitkelio. Gal valandą tranzavau, kai į degalinę užsuko BMW 5 (E39) ir Peugeot 205. Abu automobiliai ilgokai pastovėjo, kiek supratau, jie buvo atvažiavę kartu. nesitikėjau, kad nors vienas iš jų sustos, bet sustojo būtent BMW. Vairuotojas jaunas ispanas, labai silpnai kalbantis angliškai, tiksliau beveik nekalbantis. Važiavo iki Malagos. Pasiūlė hašišo, bet atsisakiau. Nereik man šito šlamšto. Nors praeita naktį miegojau, bet jau traukė miego. Pradėjau lūžinėti, nesigaudyti kur esame, nesusikalbėti su vairuotoju. Paaiškinau, kad man nereik į Malagą, kad man reik netoli jos kokioj nors degalinėje išlipt. Kartais sustodavome ir vairuotojas pasišnekėdavo su meginomis iš 205-to Peugeto. Mano atlase iki malagos nebuvo pavaizduotą nei viena degalinė, taigi, važiavau iš lempos. Vairuotojas vis sustodavo, klausdavo ar man jau riek išlipt. Aš vis atsakydavau, kad ne, bandydavau išsilaikyti neužmigęs, bet neišeidavo. Atrodo, kad jis važiavo ne greitkeliu. Vieną ruožą važiavome siauru vingiuotu keliuku. Po to vėl normaliu. Žodžiu, sustojo jis kažkokiam miestelyje prie degalinės ir paklausė manęs ar man tinka. Mane jau buvo užknisę tie jo klausimai, tai pasakiau, kad tinka. Paklausiau atsitiktinio praeivio kur yra greitkelis ir pasukau link jo. Ėjau link autostrados. Išėjau iš miestelio pavadinimu Nerja. Iki Malagos 55km. Nuo Montpellier nuvariau 1295km. Taigi, per 16 valandų 1295km. Kol kas rekordas. Automobilių labai mažai, bet vis tikėjausi ką nors sutranzuoti. Nors nesu nieko naktį sutranzavęs Vakarų Europoje, bet vis tikėjausi, kad sustos kas nors kaip ir Lenkijoje. Viltis miršta paskutinė. Ta viltimi tranzavau iki pat ryto. Pasidarė gaila laiko, per kurį galėjau pamiegoti. Nei vienas automobilis nesustojo. Stebėjau kaip dangus pradėjo po truputį šviesieti, kai išlindo saulė. Stebėjau visą saulėtekį. Ką gi, pakartojau savo paros rekordą, 1300km. Apmaudu, o sekėsi taip gerai, tik ne naktį.

2007m. birželio 19

Ryte sustojo Peugeot 405. Du ispanai važiavo į darbą, į Malagą. vėl aiškinau, kad man reik iki degalinės, bet vėl lūžau. Atsibudau kai išsukinėjome iš greitkelio. Per radiją ėjo kažkokia programa, lyg ir komedija. Ispanai priekyje labai juokėsi iš jos. O man nebuvo juokinga, nes įvažiavome į centrą. Tada man jau buvo tas pat kur išlipt. Prie sankryžos sustojo, išlipau. Prie manęs didelis stadionas. Patraukiau link ten, kur mane išleido. Pasiekiau greit greitkelį, tik dar ne pagrindinį. Patranzavau, bet nieko nesigavo, tai teko eiti palei greitkelį. Priėjau kažkokią išdžiūvusią upę su stačiais šlaitais, tai teko daryti lanką. Kiek supratau, ten bomžynas, nors prie pat statomi nauji pastatai. Augalai dygliuoti, gerokai į juos nusibraižiau. Pilna šiūkšlių, kaip ir pačiame mieste. Išėjau į normalias gatves. Stengiausi eiti kuo arčiau autostrados, bet kai kur neišėjo. Priėjau lyg ir centrą su plačiu išvažiavimu į autostradą. Pasidariau porą nuotraukų prie purkštukų, laistančių žolę. Žolės mažai. Miestas purvinas ir šiūkšlinas, bet kuo arčiau centro, tuo vaizdas geresnis. Pradėjau tranzuoti prie pat išvažiavomo į greitkelį, bet ten tiek man, tiek vairuotojams nelabai patiko, nieks nekreipė dėmesio. Paėjau toliau nuo autostrados iki žiedo, iš kurio išeina eismas link autostrados. Kaip ir Montpellier, taip ir čia išsirinkau įvažiavimą į žiedą, į kurį atvažiuoja daugiausiai automobilių. Atsistojau prie automobiliams pastatyti skirtos vietos. Patogu bus sustoti. Šiek tiek blogai, kad tuo metu buvo kamščiai. Automobiliai judėjo labai lėtai. Šiek tiek praėjus kamščiams sustojo automobilis, tik dabar nepamenu koks. Važiavo labai netoli, bet iki normalios degalinės pavežė. Ta degalinė buvo šiek tiek už Torremolinos. Uolos prie pat degalinės, matėsi jūra. Man ten patiko. Sekantis vairuotojas buvo olandas su Toyota RAV4 mk1. Ispanijoje gyvena jau senokai, nes jam labai patinka gamta. Angliškai kalbėjo geriau už mane, taigi, galėjau bent jau pamiršti tokias mintis, kad jis manęs gali nesuprasti. Kaip ir dauguma vairuotojų stebėjosi mano kelione. Viename prekybos centre prie autostrados sustojome. O jis buvo labai didelis, manau, kad už Megą didesnis. Išsiskyrėme ir susitarėme susitikti po 20min. Nusipirkau valgyt, pavalgiau, pradėjau, palaukiau 20min, jo nėr. Pradėjau ieškoti jo automobilio, jo ir nėr. Šakės. Gerai, kad dokumentus turėjau su savimi, bet kuprinė jo automobilyje. Ten nieko nėra vertingo, tik fotoaparatas. Buvo minčių skambinti policija, jei jis nepasirodys. Šiek tiek pavėlavęs jis pasirodė. Automobilis buvo šiek tiek kitoje vietoje nei aš ieškojau, Automobilius atskiriu gerai, tik automobilio stovėjimo vietą buvau užmiršęs. Vėl tęsėm kelionę. Nuo to momento, kai vairuotojas man pasakė, kad tolomuje matosi Gibraltaras, nuo jo neatplėšiau akių. Jis po truputį artėjo. Olandas išleido kažkokiam miestelyje prie žiedo. Ten įdomiai, pačiam žiede buvo autobusų stotelė. Greit sustojo fūra. Ispanas fūristas važiavo iki Sevilla. Trūkinėjau, fūristas į mane keistai žiūrėjo. Mačiau viena užrašą "La Linea", bet tą pravažiavom ir išleido prie kito nusukimo. Ką gi, jau La Linea. Telieka susisiekti su Emu, HC nare, nueit į butą ir išsimiegoti. Ateinu į sutartą vietą. Vietinis girtuoklis prie bažnyčios, neduodantis kitiems ramybės atkreipė dėmesį. Garsiai ispaniškai rėkė, trukdė ramų miestelio gyvenimą. Pasiūlė man išgerti, klausė, iš kur esu, matyt pagalvojo, kad atvykau čia dirbti. Sakė, kad moka bet kokia kalba kalbėti. Paskambinau Emu, ji pasakė, kad tuoj ateis. Šypsojausi beveik kiekvienai merginai, panašiai į Emu. Man taip pat šypsodavosi, bet praeidavo. Velniava. O tos ispanės visai simpatiškos. Paskambinau jai, perėjau prie kito objekto. Nerasdavau jos, ji paskambindavau man. ORANGE F sąskaitoje turėjau 10 eurų. Praskambinau visus eurus, o pasipildyti šią kortą galiu tik Prancūzijoje. Velniava, taip susinervinau. Pažiūrėjau į Gibraltaro uolą ir sumasčiau užlipt į ją. Gibraltarą planavau aplankyti kitą dieną, bet neliko kitos išeitės. Sukoriau 1500km nuo Montpellier, negaliu tiesiog viską mest ir lėkt atgal, be to dar tikėjausi į vakarą, kai Emu baigs darbą, paskambinti jai iš taksofono. Užsukau į prekybos centrą. Vynas- 60 euro centų, pigiau, nei geriamas vanduo. Bet negaliu jo gerti, esu per daug pavargęs, be to turėsiu dar būti žvalus. Išėjau link uolos ir po velnių, pamačiau užrašą, kad iki La Linea dar 5km! Prasimaliau San Roque. Keista, bet gatvių, skverų pavadinimai sutapdavo. Netranzavau, nuėjau iki Gibraltaro. Taip norėjau išsimaudyti, bet skubėjau. Jau buvo apie 16:00, o dar norėjau užlipti ant uolos. Perėjau pakrante La Linea. Gražus miestelis. Sienoje patikrino dokumentus ir aš jau Gibraltare. Gibraltaras yra vienintelė vieta Europoje, kur laisvos gyvena laukinės beždžionės. Gibraltaras priklauso Didžiajai Britanijai, todėl ir valiuta yra svarai sterlingų. Norėdamas patekti į Gibraltarą turėjau kirsti lėktuvų pakilimo taką. Nustebino tai, kad čia ganėtinai nemažai vietinio jaunimo, Lietuvoje apibūdinamo kaip "gezai", garsiai klausančio popso, tik čia jis kitoks, važinėjančio su tiuninguotais automobiliais ir panašiai. Perėjęs Gibraltaro senamiestį pasukau link uolos. Kilau gyvenamaisiais rajonais. Suprakaitavau, nusipirkau ledų. Atsiskaičiau eurais, tik kaina eurais automatiškai yra didesnė nei svarais. Bet įdomiai, kai kas net neskaičiuoja ir už prekę prašo tiek pat eurų kaip ir svarų. Kilau laiptais, po to vos ne uola, kol supratau, kad neužlipsiu. Teko apsisukti, grįžti į miestą ir kilti kitu keliu. Keliu kilimas nuobodus, tai kaip ir Šveicarijoje pradėjau kilti laiptais, tik šie buvo užtverti ir kiek supratai, jais nelabai buvo galima lipti. Ėjau kažkokiu takeliu, šone matėsi Ispanija, viduržemio jūra, o tiesiai uola. Takelis buvo išvis siauras ir iš nežinia kur atsiradusios žuvėdros pradėjo skraidyti man virš galvos, atrodė, kad jos mane puldinėjo. Praskrisdavo dideliu greičiu pro pat mane. Tik užlipęs laiptais išėjau ant kelio. Beždžionės!!! AAA! Jėga. Pamatė mane viena beždionė, pribėgo, užšoko ant bortelio ir su letena bandė perplėšti mano maišą. Sulaikiau leteną, tai ta įkando man į ranką. Velnias, kokia baimė apimė. Ne, aš tos beždžionės nebijau, bet bijau beždžionių, o jų buvo apie dešimt! Išsitraukiau iš maišo Prancūziško batono, atlaužiau daugiau nei puse ir numečiau nuo skardžio, į kurį užlipau laiptais. Beždžionė pažiūrėjo į nukrentantį batoną ir atsisuko vėl į mane. Numečiau likusį batoną, įsidėjau maišą, daiktus iš maišo (mineralinį vandenį, marškinėlius) pasiėmiau į rankas ir pradėjau rėkauti, kad nieko daugiau neturiu. Lietuviškai, bet turėjo suprast. Tada jos tarpusavyje susipešė dėl batono. Priėjau prie vienos beždžionės, padariau nuotrauką. Vieno draugo klausiau ko jis norės lauktuvių. Tai jam tik reikėjo nuotraukos su beždžione. Ką gi, gavo. Patraukiau vėl link uolos virsūnės. Sutiktoms beždžionėms rėkiau, kad nieko neturiu ir trankiau su buteliu į ranką. Keista, bet kiek teko domėtis, beždžionės kitus turistus mielai sutinka. Ką gi, aš ne kiti. Pasiekiau kavinę, praėjau į apžvalgos aikštelė. Vaizdas kaip ir iš nuotraukos, kurią buvau radęs prieš kelionę - lrrc3 sas upenn edu/popcult/MAPS/gibraltar/Gibraltar3 jpg (vėl taškai vietoj tarpų). Gražu, įspūdinga, bet nieko nejaučiu. Pridariau nuotraukų, bet vis tiek nieko nejaučiu. Eičiau, bet tiek per pamokas prasvajojau apie šią uolą. Buvo verta? Taip, bet kitą kartą taip nekeliausiu. 1500km dėl uolos ir beždžionių. Vasarą buvo verta, sekantį kartą ne. Mokausi keliauti. Suvokiau, kad tai, ką matai yra nesvarbu. Svarbu tai, ką jauti. Afrikos nesimatė, o tai, ką kiti vadina Afrika, iš tikro yra Ispanija. Tiesiog ji yra taip užsilenkusi, kad gali atrodyti, kad ten yra Afrika. Gal Afrika ir matosi kartais, bet aš jos nemačiau. Pasižiūrėjau į dūkstančias beždiones ir patraukiau link nežinios. Nusileidau iki Heraklių kolonos. Vėliau neužtaikiau į gerą taką, norėjau sutrumpinti, ir priėjau beždžionių šeimą. Vėl rodžiau, kad nieko neturiu. Jos kvailos, žiūri tik į tai, ką turi rankose, jos visiškai neįdomi kuprinė. Išėjau iš Gibraltaro, saulei nesileidžiant išsimaudžiau jūroje. Ne vien dėl to, kad norėjau, bet ir dėl to, kad jau pora dienų buvau nesiprausęs. Centre bandžiau paskambinti iš taksofono, bet jis kažkodėl buvo nedraugiškas. Net praeiviai nesugebėjo padėti. Ką gi, į Tarifą tikrai nevarysiu. Buvo antradienio vakaras, o savaitgalį Marius ir mano tėvas nedirbs, važinės automobiliu po Prancūziją. Buvau sumastęs, neskubėti ir apsistoti pas Emu, bet tada neturėjau kur dėtis, tiesiog turėjau lėkt į Prancūziją. Išėjau iš La Linea, netoli kelio, prie reklamos suradau neblogą vietą nakvynei ir atsguliau. Ką gi, pirma autostopinė nakvynė po atviru dangumi. Bomžėju. Telefonas išsikrovęs, tai teks keltis pagal šviesėjantį dangų.

2007m. birželio 20

Dangus lyg ir pradėjo šviesėti, tai atsikėliau. Susidėjau daiktus, nuėjau beveik iki San Roque. Atsistojau autobusų stotelėje ir pradėjau tranzuoti. Velniava, dar buvo gili naktis. Tranzuodavau, nueidavau į stotelę pasnausti. Vėl pamačiau visą saulėtekį. Sustojo senas krovininis Citroen, kokių pilna Prancūzijoje. Vairuotojas kalbėjo ispaniškai, tai visiškai su juo nesusikalbėjau. Gerai nesusitariau, kur noriu išlipti. Dėl nuovargio užsnūdau. Miegojau gal pora valandų, tikrai ne daugiau. Kažkaip man pasidarė viskas vienodai. Vienodai, kad pravažiavom degalinę. Tapau paties keleiviu, stebėtoju. Stebėjau save pašalinio akimis. Išleido prie kažkokio žiedo prie greitkelio. Nieks nestojo, tai nuspredžiau grįžti į degalinę. Ėjau pėsčiom 5km palei greitkelį. Prasilenkiau su kažkokiu ispanu. Priėjau išsukimą iš greitkelio, išvažiavimą iš poilsio aikštelės. Ėjau link jos ir pamačiau ispaną prie seno Nissan Patrol. Ispanas remontavo visureigį. Tada sumąsčiau padaryti tokį autostopą, kokio dar neteko padaryti: pasisiūliau padėti, aišku, tuo tikslu, kad jis mane pavežės . Padėjau pakeisti ratą, sėdau į Patrol ir į kelią. Vėl išleido netoli degalinės. Nieks nestojo, tai vėl pėsčiom 4 ar 5km. Neblogai sukaitau, pradėjau nervuotis. Atrodė, kad niekaip nepasieksiu Marbellos. O buvo jau vidurdienis. Pagavau Opel Astra mk2, kuri važiavo iki Malagos. Bandžiau neužmigti, bet nieko neišėjo. Visą kelią prasnaudžiau. O ir išlipau blogoje degalinėje. Vairuotojų nemažai, bet nieks nestojo. Pradėjau klausinėt vairuotojų ar jie kalba angliškai. Nepriklausomai nuo atsakymo pasakydavau "Malaga direction". Pradėdavo rodyti, kur ta kryptis yra, o aš paklausdavau ar jie kartais ten nevažiuoja. Vėliau iš vieno vairuotojo išsiaiškinau, kad jie čia atvažiuoja, palieka automobilius ir susėda keliese į vieną automobilį. Saugo gamtą. Šaunu, bet man reik judėt. Vėl palei greitkelį ėjau. Vėl 4-5km. Perėjau per tiltą. Vienas blogas žingsnis ir aš jau apačioje. Nebuvo jokios tvorelės, nieko. Ėjau link Torremolinos. Degalinė jau buvo prie pat, turėjau kirsti tik vieną išsukimą iš greitkelio. Ten buvo didelis eismas ir jį reguliavo mentas. Pasakiau, kad man reik į degalinę, bet tas šaltu veidu atsakė, kad negaliu kirsti kelio. Leidausi apačion, įėjau į miestą ir pirmoje sankryžoje vėl mentai. Kad juos kur. Paėjau nuo jų toliau, perbėgau kelią ir vėl grįžau prie pirmo mento, tik šį kartą kitoje kelio pusėje . Degalinė labai didelė, fūrų taip pat nemažai. Fūristai maloniai bendravo. Dauguma važiavo pro Granadą, bet aš norėjau pro Almeria, taip pat, kaip ir į priekį. Kvailai dariau, nes visos fūros važiuoja pro Granadą, bet kažkoks kvailas užsispyrimas tada buvo mane užvaldęs. Norėjau pravažiuoti pakrante. Vienas vairuotojas važiavo iki Madrido, bet pagalvojau, kad lankas didelis gausis ir atsisakiau, nors kvailai padariau. Gaudžiau automobilius, kurie važiuoja į Malagą. Labai prastai stojo, turbūt jau ir atrodžiau ne kaip. Vienas vairuotojas pasisiūlė pametėti šiek tiek už Malagos. Išleido degalinėje, į kurią, pasak jo, neretai užsuka sunkvežimiai su vaisiais. Pradžioj bandžiau tranzuoti, po to pradėjau savo klausimus "Do you speak english?" ir "Almeria direction?", bet nepadėjo. Nuėjau arčiau greitkelio, bet patogios vietos tranzavimui taip pat neradau, tada užsukau prie pat greitkelio esantį didžiūlį prekybos centrą. Pavalgiau, atsigėriau, pamąsčiau, kad reiktu jau ir nakvynės pradėt ieškotis, jei taip ir toliau nesiseks. Buvo jau trečiadienis, o šeštadienį Marius ir mano tėvas išvažiuos pasivažinėti po Pietų Prancūziją. Skubėjau stovėdamas vietoje . Prie prekybos centro buvo nedidelė degalinė. Vairuotojus apipildavau anksčiau paminėtais klausimais. Užkalbinau Mercedes-Benz CLK 320 cabrio (pirmo keturakio) vairuotoją. Pažadėjo pavežti prašoma kryptimi. Pirmą kartą važiavau kabrioletu ir dar Ispanijoje! Ilgus riebaluotus plaukus taršė vėjas. Taip gerai jaučiausi. Nors automobilis ir buvo neitin senas ir dar kabrioletas, bet man kažkodėl atrodė kaip grabas: tamsus, murzinas ir dar tos keturios išsokusios lempos priekyje. Vairuotojas kalbėjo angliškai ir pasisiūlė man padėti: Torre del Mar, miestelyje, kuriame jis gyvena, yra tokia įmonė "FRUNET", iš kurios beveik kasdien važiuoja fūros iki Almerios. Kažkaip nelabai tikėjau, kad kas nors išeis, bet pabandyti verta. Nuvažiavome į "FRUNET", nuėjome į sandėlius ir vairuotojas pradėjo kalbėti su vienu sandėlio darbuotoju. Pastarasis neblogai kalbėjo angliškai. 6p.m. kitą dieną važiuos fūros į Prancūziją. Viena važiuoja iki Perpignan, kita iki Montpellier. Man labai tiko abu variantai. Susitariau, kad sekančią dieną ateisiu prieš 6p.m. Ilgokai tektų laukti, be to gal ir manęs nepaims. Išėjau, pasivaikščiojau, nusipirkau degalinėje pavalgyti, pabandžiau tranzuoti, bet visi važiavo į Malagą, o į greitkelį nenorėjau eiti tranzuoti. Suknista vieta buvo: eismas mažas, bet taisyklės tokios, kad negaliu tranzuoti greitkelyje. Kaimas, eismas kaip kaime, o taisyklės kaip Vokietijos autobanuose. Velniava. Grįžau atgal į "FRUNET", nes nebuvau tikras kada fūros išvažiuoja, kažkaip pasimečiau ar 6a.m. ar p.m sakė. Įmonėje pradėjau aiškinti situaciją, bet nieks nusuprato angliškai, tai mane nuvedė pas kažkokį technologą ar meistrą. Tas iškart manęs paklausė ar ieškau darbo. Taip nustebau. galvojo pradėjo skrajoti visokios mintys. Pradėjau nesuprasti lietuvių, kurie darbinasi per tarpininkus. Atrodė, kad galėčiau atlėkęs į Ispaniją beveik be nieko susirasti darbą, gyvenamą vietą. Atsakiau, kad ne dėl darbo čia atėjau ir išdėsčiau visą situaciją. Pavaišino arbata, vaisiais, kurių nenorėjau ir pasikroviau telefoną. Nemažai pašnekėjom ir susitarėm, kad ateisiu 10a.m. Išėjau į vakarą. Pradėjau ieškotis nakvynės. buvau suradęs visai neblogą vietą, aptvertą tvora, norėjau ten įlysti, bet motociklininkas, nežinia iš kur atsiradęs, mane nuvijo. Ėjau link jūros ir vienuose krūmuose smigau. Prieš užsiversdamas perskaičiau SMS, atėjusią iš Lietuvos. Klasiokas 95, draugas 100 iš fizikos gavo. Aš, nors ir ne 100, bet vis tiek neblogai gavau. Gavau daugiau nei norėjau gauti. Labai užsinorėjau grįžti į Lietuvą. Norėjau informuoti tėvą, taip pat Lietuvoj likusius žmones, kaip man sekasi, nes jau kelias dienas iš manęs nebuo jokių žinių, bet negalėjau, nes visą saskaitą suknistai praleidau San Roque. Užverčiau telefoną, užsiverčiau ir pats.

2007m. birželio 21

Naktį kažkas praėjo pro mane, bet man buvo vienodai. Ryte atsikėlęs pradėjau rankioti kažkokias nesamones iš savo plaukų, bandžiau juos susišukuoti, tikrai ilgokai šukavau. Išsitraukiau dribsius, sausus, be nieko, kišau sau į burną. Jaučiausi nusilpęs ir pralaimėjęs. Pralaimėjau pats sau. Pasirinkau ne tą kelią. Atėjo dar viena žinutė iš Lietuvos, vėl tie patys egzaminų rezultatai. Taip noriu ten. Jaučiausi kaip bomžas, tik skirtumas tas, kad aš buvau toli nuo namų. Nusiteikiau kovingai ir pasiryžau gauti vietą fūroje, net jei ir tektų sumokėti vairuotojui. Nuėjau prie jūros. Vaizdas labai priminė filmo "Laisva valia" epizodą, kai Sabine Timoteo sedėjo prie jūros. Sedėjau, ilgėjausi Lietuvos, buvau nežinioje. Saulė dar nebuvo pakilusi, bet jau buvo gana šviesu. Nežinau kodėl, bet man labai įsiminė ta nuotaika, kuri tuo metu buvo. Nuotaika aplink tą akimirką nebuvo gera, jaučiausi suknistai ir norėjau namo, bet būtent tą akimirką prie jūros jaučiausi laimingas, nors ir nežinau kodėl. Bangos tik daužėsi į akmenis, saulė po truputį kilo išryškindama palmes ir aukštus daugiabučius prie pat jūros. Viskas atrodė kaip iš kokio filmo. Bandžiau susirasti kokią nors kavinę ar prekybos centrą, bet nieko neradau, kas veiktų tokiu metu. Nuėjau prie degalinės, prie kurios bandžiau tranzuoti, nusipirkau alyvuogių ir prancūzišką batoną. Praėjau pro "FRUNET", pradėjau kilti į kalvas, pasak kabrioleto vairuotojo, kuris ten gyvena, į kalnus, nors man liežuvis neapsivertė jų vadinti kalnais. Neradau normalios vietos atsisėsti, tai atsisėdau ant kelkraščio prie vieno sodo namelio. Juodosios alyvuogės taip tiko prie prancūziško batono, kad ir dabar bent kartą per savaitė jas taip valgau. Sedėjau, valgiau, galvojau, bandžiau negalvoti. Dar šiek tiek laiko turėjau, nusileidau į miestelį. Eidamas valgiau, spjaudžiau kauliukus. Nuėjau į "FRUNET" ir norėjau įeiti į tuos pačius sandėlius, kuriuose buvau, bet manęs nieks neįleido. Pradėjau aiškinti situaciją, bet manęs nieks nesuprato ir šį kartą nuvedė į administraciją, kurioje pradėjau kalbėti su tokiu Antonio. Jis man paaiškino, kad dabar yra pertrauka ir turėsiu pusvalandį palaukti. Žavios ispanės sutrumpino laukimą. Vėl atėjau į administraciją, Antonio aiškinau, kad noriu patekti į sandelius, kad ten dirba vienas darbuotojas, su kuriuo praeitą dieną kalbėjau. Po kurio laiko atsidūriau sandeliuose, bet sužinojau, kad vairuotojai negali paimti pakeleivių. Sakiau, kad sumokėsiu, bet nieko gero neišėjo. Tada Antonio nusivedė mane į administraciją, pasiūlė atsisėsti ir pradėjo internetu ieškoti autobuso bilietų. Sakiau, kad turiu 40 eurų, bet tas atsakė, kad nesijaudinčiau. Pasakė, kad 15:30 iš Malagos išvažiuos autobusas į Barceloną. Klausiau, kiek tai kainuoja, bet tas atsakė, kad tai nesvarbu. Spėjau pamatyti kainą - 83 eurai. Paaiškino kaip susirasti autobusą, pasakė, kada autobusas išvažiuos į Montpellier. Bilietas kainuos 27 eurus. Nieko, užteks. Buvo minčių bandyti tranzuoti, kai būsiu netoli Barcelonos, bet norėjau pamatyti Sagrada Familia. Sėdom į Antonio BMW Z3 2.8 cabrio ir lėkėm Torre del Mar gatvėmis. Atvežė iki autobusų stoties. Padėkojau už viską ir jis man dar davė 50 eurų. Nenorėjau jų paimti, bet tiesiog įsiūlė man juos. Sėdau į autobusą, kuris važiavo iki Malagos. Pakrantė, palmės, smėliukas. Gražu, bet buvau pavargęs ir užmigau. Atsikėliau jau pačioje Malagoje. Plati upė, kurioje vietoj vandens krūmai

, šiūkšlės. Nors centre ji gražesnė, bet vis tiek kaip miestas man Malaga nepatiko. Sukirtau kebabą, kuriuos dažnai kelionėje pirkdavau. La Linea ir kebabą kirtau. Lietuvoje jų nevalgau. Atsisėdau ant suoliuko ir laukiau autobuso. Nors buvo netoli 30, bet buvo vis tiek vėsiau nei gegužės mėnesį Lietuvoje. Priėjo kažkoks vaikinukas, pasisveikino su manim, pradėjo kalbėt ir paprašė atsigerti. Daviau vandens, pats 3l jo turėjau. Gėrė, gėrė, atrodė, kad nesustos. Kalbinau, bet jam buvo svarbus tik vanduo. Negaila vandens, bet po velnių, man jo reik kelionei, o nueiti nusipirkti tingiu. Priėjo prie manęs bomžas. Liūdnomis akimis žiūrėjo į mane. Keista, bet pats ką tik toks buvau, nors ir atrodau turbūt panašiai. Nuėjau į tualetą, prausiausi veidą, bandžiau šukuotis. Ten buvo ir tas bomžas su žiemine striuke. Pažiūrėjo liūdnai į mane, vos neapsiverkė. Taip, turėjau jam ką nors duoti, bet kažkodėl nieko nedaviau. Autobusas patogus, Mercedes-Benz. Ausines, kurias man davė autobusų stoties administracijoje, įkišau į prie sėdynių esantį lizdą ir pradėjau klausytis muzikos. 9 galimos radijo stotys, realiai dvi: vienoj ispaniška muzika, kitoje garsas filmo, kuris ėjo per TV. Besiklausydamas flamenko taip pasiilgau yprastos muzikos. Nėbūtinai Pink Floyd ar Queen, bet kad ir bet kokio popso, kurio taip nemėgstu. Gana dažnai sustodavome degalinėse ir tas mane užknisdavo. Užsnaudžiau. Žmonės keitėsi, atsisėdo prie manęs ispanė su vaiku ant rankų. Jos paprašytas persėdau kitur. Miegojau. Nuo pirmadienio buvau miegojęs 2 valandas prie Gibraltaro krūmuose ir 6 valandas Torre del Mar, taip pat krūmuose. Per keturias dienas 8 valandos miego. Mažokai. O ir miegas autobuse ne toks, kaip lovoje.

2007m. birželio 22

Atsikėliau jau Barcelonoje. Bandžiau ieškoti Sagrada Familia, bet nublūdijau ne ten. Žmonių klausdavau, kur yra garsiausia Barcelonos katedra. Pagal jų nuorodas nuėjau prie kažkokios rekonstruojamas bažnyčios. Susinervinęs grįžau prie stoties ir greitai suradau Sagrada Familia. Ji kažkokia nereali. Atrodo, kaip iš kokio molio drėbta, kaip nežinau kas, kaip ne žmogaus sukurta, net ne kaip pastatas. Žiūrėjau, šypsojausi. Einant nuo jos link stoties užkalbino mane jaunas vaikinukas. Šypsojosi, pradėjo pasakoti, kad vartoja LSD, kad šiaip atvarė į Barceloną. Pats iš Paryžiaus, prieš keletą dienų buvo Montpellier. Ilgokai užsikalbėjom ir jau man buvo laikas eiti, nenorėjau pavėluoti į autobusą. Paprašė mano email, jei kartais atvyktų į Lietuvą. Iš Barcelonos autobusas iki Montplellier važiavo labai ilgai. Stodavo visokiose degalinėse, 300km įveikė gal per kokias 5-6 valandas. Vėl visą kelią pramiegojau. Nuobodu važiuoti autobusu, be to labiau vargina ir lėčiau nei autostopu. Montpellier autobusų stotyje vienos moteriškės paprašiau pagalbos. Mano telefonas buvo išsikrovęs, o reikėjo tėvui paskambinti. Išsitraukiau SIM kortelę, įsidėjau į moteriškės telefoną ir nusirašiau tėvo numerį. Iš kitos panelės telefono paskambinau tėvui. Susitarėm, kad po valandos jis atvažiuos prie stoties. Siūliausi užsimokėti už skambutį, bet atsisakė. Valanda prabėgo greitai ir pradėjo bėgti kita valanda. Tėvo kaip nėra, taip nėra. Ieškojau taksofono ar kažko panašaus, buvau net suradęs kažkokią įstaigą, iš kurios būtų galima paskambinti ar internetu pasinaudoti, bet darbuotojas atsakė, kad į Orange F negali skambinti. Bliam. Negalėjau toli nueiti nuo stoties. Vieno praeivio paprašiau paskambinti. Tėvas visą valandą laukė traukinių stotyje, nes nežinojo, kur yra autobusų stotis, o ji buvo prie pat... Pasakojau, pasakojau...

2007m. birželio 23

Anksti ryte atsikėlėm ir puolėm į automobilį. Marius prie vairo, tėvas su dviem lietuvėmis gale, aš priekyje apsikrovęs žemėlapiais. Movėm išmaišyti Pietų Prancūzijos. Objektus, kuriuos buvom suplanavę šiai dienai, Marius jau matė. Kai mano sesė čia gyveno, savaitgaliais juos išmalė. Taigi, pirmas objektas – Cirque de Navacelles. Trumpas nuobodokas važiavimas autobanu ir išsukimas iš jo. Šiek tiek nuvažiavome ne tuo keliu ir pakliuvome į siaurą tiesų it styga kelią. Roką pakeitė Enya ir po velnių, ji taip tiko tuo metu. Movėm tiesiai tiesiai, aplink lygumos, žolė, krūmai, toliau kalnai, jokių žmonių. Mus sustabdė tik į kelią išėjusi paukščiukų šeimynėlė. Vos nepervažiavom. Lėtai perėjo motina su paukščiukais ir vėl lėkėm. Prisivijom seną vietinio ūkininko Citreon furgoną. Lėtai, niekur neskubėdamas vos vilkosi. Aplenkėm jį ir pradėjome kilti į kalnus, kurie matėsi tolumoje. Atvirai? Man tie kalnai labiau patiko nei Cirque de Navacelles. Privažiavome kavinę, esančią prie pat Cirque de Navacelles. Nuo skardžio matėsi apačioje esantis kaimelis apsuptas kalnų. Uolos. Taip, gražu. Nusileisdinėjant nuo kalnų link kaimelio grojo Queen – Bohemian Rhapsody. Staigiai lėkėm nuo kalnų, sustojom, iššokau pafotografuoti, bet dėl grojančios dainos ir.. ir lekiančio gyvenimo kuo greičiau grįžau į šturmano vietą ir vėl važiavome. Atvažiavus nenorėjau išlipti iš automobilio. Taip, dėl Queen. Iš viršaus gražiau atrodo, bet ir apačioje visai nieko. Įspūdingai atrodė šaltiniai. Prancūzai stovėjo prie šaltinių, o mes drąsiai nusiėmėm batus, perbridom labai vėsų šaltinį ir jau gerėjomes kriokliuku. Uoluomis atsargiai nusileidau į apačią. Vėliau ir Marius nusileido. O dar vėliau ir fotoaparatą perkėlėm. Maždaug tuo metu prancūzai įsidrąsino ir perbrido šaltinį. Bandos principas

. Nusimečiau visas nesamones, vadinamas rūbais, ir įšokau į šaltinį. Nežinau kaip pavadinti tą vietą: tai buvo tiesiog 3m x 3m ploto šaltinio praplatėjimas, daugiau nei dviejų metrų gylio. Gylio nematavau, buvo baisu, kad kojos nesutrauktų. Drąsiai galiu pasakyti – tai buvo įspūdingiausia vieta kokioje tik maudžiausi ir be abejo, įspūdingiausia Prancūzijos vieta, kokią tik mačiau. Beveik rojus žemėje ir tas beveik ganėtinai mažas. Zeewitoe.nl/Cirque%20de%20Navacelles%200 451.jpg – argi ne fantastika? Apsirengiau, užlipau ant uolos, taip pat netoli to tvenkinuko. Jau mums belipant į viršų prancūzai taip pat bandė leistis į apačią, prie tvenkinuko. Sekantis objektas - Moulin de la Foux. Kilom kalnų keliukais ir sustojome niekuo neišsiskiriančioje automobilių aikštelėje. Leidomės siauru takeliu į apačią. Marius kveitė mane su sese atvykti čia rugpjūčio mėnesį. Automobiliu būtume išmalę Pietų Prancūziją, Ispaniją, lankę panašius objektus. Žinojau, kad negalėsiu, nes dirbsiu, atidedinėjau tai kitai vasarai. Nežinau, gal ir reikėjo man čia atlėkti. Nusileidome takeliu ir išlindome prie malūno. Neįmanoma aprodyti viso jo grožio - jis tiesiog pasislėpęs gamtoje. Daug nekomentuosiu, dalį nuotraukose pamatysite, kitą galit realiai pamatyti . Turistai didelėmis kuprinėmis- tokių nemažai. Graži upė, gamta ir ramybė. Sekantis objektas – Millau Viaduc, aukščiausias pasaulyje tiltas. Kraštovaizdis artėjant link Millau gražus, kalnuotas. Prie pat Millau tiltas staiga išniro iš kalnų. Velniava, jis milžiniškas, kažkoks nerealus! Palindome po Millau tiltu ir sustojome stovėjimo aikštelėje. Buvo neįmanoma nufotografuoti viso tilto. Pravažiavome Millau centą. Niekuo neįspūdingas. Įvažiavimas į greitkelį, o tikliau tilto pravažiavimas, jei įdomu, kainavo 5 eurai. Prie pat tilto buvo stovėjimo aikštelė. Būtent nuo jos galima buvo padaryti "goolines" nuotraukas. Millau tiltas yra 2,5km ilgumo, aukščiausia kolona 343 metrų aukščio, aukštenė nei Eifelio ar Vilniaus televizijos bokštai. Įspūdį palieka. Pasifotografavom ir lėkėm per tiltą. Nufilmavau visą važiavimą per tiltą. Atlėkėm į Vic La Gardeole ir pasiruošėm lietuviškoms Joninėms. Būtens tą dieną jos ir buvo. Susirinko lietuviai iš aplinkinių miestų. Nuo buvusio karininko, mokančio aštuones kalbas, tarnavusio Šiaurės jūroje ir tarnybos metu, kai iškildavo povandeninis laivas į paviršių ir oras būdavo ne koks, svajodavusio apie šiltą Viduržemio jūrą, buvusio policininko, prabėgusio Maratoną, iki geologo, kasdien maukiančio vyno. Žodžiu, eilinės lietuviškos Joninės su lietuviška muzika. Tik niekas nenusigėrė, išskyrus vietinį prancūzą, kurį reikėjo ištempti ir jo paprašius ir mus jį paleidus, kritusio laisvai ir atsirenkusio galva į stulpą, o nuo stulpo kryžium ant nugaros pargriuvusio. Vaizdelis buvo

. Vietinė prancūzaitė, kurios draugas buvo nusigėrės ir negalėjo jos patenkinti, prašė to atlikti Mariaus, o po to ir manęs. Virpėjo, virpėjo, aišku, norėjosi, bet aš ne toks.

2007m. birželio 24

Vėl anksti ryte išlėkėm. Ekipažas tas pat. Pirmas objektas - Pont du Diable, velnio tiltas, pastatytas XI amžiuje. Įsimaišėm į savaitgalį išvažiavusių pakeliauti prancūzų minią. Beje, prancūzai keliauja daug, bet skirtingai nei vokiečiai, keliauja savo šalyje. Iš tikro, tokios savaitgalinės kelionės... galėtų Lietuvoje tokios būti. Upė siaurai įssipraudusi tarp uolų, trys tiltai jungia du krantus, o apačioje žydras vanduo ir šiaip atostogaujantys, besimaudantys upėje. Mažai pavažiavome iki sekančio objektos – Grotte de Clamouse. Tai grota, sudaryta iš stalagmitų ir stalaktitų. Įėjimas kainavo 8,5 eurų. Gidas prancūzų kalba (aišku, gaila, kad ne anglų) pasakojo apie Grotte de Clamouse, rodė vaizdinę medžiagą. Marius vertė lietuviškai, tik jis nelabai moka tyliai kalbėti, tai kalbėjo garsiau už gidą, o tai aišku siutino aplinkinius. Nelabai pamenu, apie ką pasakojo, tik pamenu, kad kai upės lygis padidėja, tai upės vanduo užlieja grotą, be to, kad stalagmitai ir stalaktitai susidarinėja n+k metų, tik nepamenu n ir k reikšmių, bet jos nemažos . Šiaip gražu ten buvo. Ypač patiko, kai išėjome į šiek tiek didesnę erdvę ir pradėjo groti muzika. Begrojant muzikai šviesos bėgiojo per stalagmitus ir stalaktitus, priversdamos kraipyti galvą ir sekioti jas. Buvo nuostabu. Youtube .com /watch?v=rinBdxrX8Hk&feature=related (panaikinkit tarpus). Video ne mano, bet čia viskas taip pat, kaip buvo, tik aišku, visada realiai įdomiau. Išėjome, vėl sėdome į Peugeot 406 ir šį kartą patraukėmė link paskutinio objekto – St Guilhem le Desert. Tai tiesiog miestelis, kurį supa uolėti kalnai ir ant pačio didžiausio (bent jau iš miestelio taip atrodo) kalno stūksojo pilies griuvėsiai. Parkingas mokamas, bet tik keletą eurų. Palikome automobilį ir patraukėmė link griuvėsių. Tėvas su lietuvėmis atsiliko, o mes su Marium movėm link griuvėsių. Marius visai pakvaišo ir pradėjo lipti tiesiai per visokius krūmus. Aš ėjau keliuku aplinkui. Šiek tiek sukaitęs pasiekiau uolas ir jau reikėjo siaurais takeliukais eiti smulkiais akmenukais link griuvėsiu, kas su šlepetėmis nebuvo itin lengva. Atėjau prie griuvėsių, atsisėdau, pagulėjau. Buvo baisu eiti prie krašto. Marius buvo šiek tiek žemiau ir pradėjo laipioti uolimis. Atėjau prie jo ir atsisėdome ant vienos iš uolų. Laisvai kristi paleistas akmenukas krito penkias sekundes. Iš formulės h= įvertinant oro pasipriešinimą, "bandymo" tikslumo paklaidas nesunku apsiskaičiuoti, kad aukštis yra apie 100m. Būtent tiek būčiau kritęs, jei maždaug kokių 20cm būčiau pasislinkęs į priekį. Sedėjau kojomis apžergęs uolą ir tiesiogine ta žodžio prasme tarp kojų jutau TAI, jutau gyvenimą. Adrenalino buvo pakankamai, seniai jo tiek nejaučiau. Pradėjom laipioti uoloms kitomis uolomis. Marius seniau lankė alpinizmą ir jam šiek tiek tekę laipioti dirbtinėmis uolomis, man, tuo metu, nebuvo tekę jomis laipiot. Užsinorėjom užlipti į netoliese esantį kalną, bet mano tėvas tyliai nuniurzgėjo ir mes taip pat tyliai išvažiavome, nes mums jau buvo LAIKAS. Laikas Prancūzijoje bėgo į pabaigą ir gan stipriai užsinorėjau namo.

2007 birželio 25

Kartu su tėvu aš ir dvi lietuvės išvažiavome į darbą, į Montpellier. Atvažiavus tėvui į darbą mes išžingsniavome link miesto centro. Office de Tourism pasiėmiau miesto žemėlapį su labiausiai lankytinomis vietomis. Pasak jo, Montpellier yra aštuntas pagal dydį ir sparčiausiai augantis gyventojų skaičiumi miestas Prancūzijoje, turi 420 000 gyventojų, iš jų 60 000 studentų, tai miestas, kuriame saulė niekada nesileidžia. O kaip buvo iš tikro? Jaunimo labai daug, miestas įdomus, bet jau po visų objektų, kuriuos buvau matęs šioje kelionėje, įspūdžio nepaliko, be to dar ta namų trauka. Įdomiai atrodo išpaišytos senų pastatų sienos, atrodo, kad tame name kas nors gyventų, nupiešti žmonės iš toli atrodo kaip tikri. Senamiesčio siauros gatvelės jaukios, ypatingo jaukumo joms suteikia fontanai, kurių tikrai nemažai, bei maži skverai, iš kurių kai kurie yra TIKRAI MAŽI. Romos laikų akvedukas, prie kurio yra automobilų stovėjimo aikštelė, viešasis tualetas, turgus, kas nelabai dera, arka ir didingas senamiestis suteikia miestui didybės. O kur dar įspūdingo dydžio Saint Pierre katedra. Eini siauromis senamiesčio gatvelėmis ir staiga išnyra TOKIA katedra. Ji neatrodytų tokia didelė, jei būtų didelėje atviroje erdvėje, o įspausta siaurame senamiestyje atrodo tikrai įspūdingai. Neįmanoma nufotografuoti jos visos dėl anksčiau paminėto įspraudimo į senamiestį. Didžiausia aikštė senamiestyje, prie kurios yra Office de Tourism, prideda didingumo ir taip didingam senamiesčiui. Po ja – požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Nors Montpellier turi ir tramvajų, bet link tėvo darbo vis tiek ėjome pėsčiom. Trumpai pravažiavome pro Palavas. Gaila, bet neužsukome į jį.

Nors ir buvo planų sekančiomis dienomis nutranzuoti iki Carcassonne, bet to atsisakiau, nes norėjosi ir pailsėti, ir taip beveik visą laiką be poilsio, o darbas grėsmingai artėjo, be to labiau už viską norėjau Lietuvos ir Carcassonne nebūtų suteikęs tiek džiaugsmo, kiek jis galbūt suteiks ateityje, o pasižymėjimas prie jo, kad jau ten buvau, tikrai nereikalingas. Per sekančias dienas buvom nuvažiavę prie rukyklos išrūkinti ungurius ir parvežti namo juos. Berūkinant juos vėl apsivėmiau. Velniava, silpnas skrandis. Nieko, šį kartą jau nieko, jau pamačiau ką norėjau. Iki kelionės pailsėjau, be to tėvas turėjo sutvarkyti keletą reikalų prieš išvažiuojant, tai su juo šiek tiek pasitrankiau.

2007m. birželio 28

Ilgai miegojau, vis tiek dieną nenorėjau nieko veikti, nes grįžus į Lietuvą man iškart prasidės darbas (jeigu gausiu), o be to ir visą vasarą mažai miegojau. Išlėkėm į Montpellier, sutvarkėm visus reikalus. Prancūzijoje yra labai kvaila tvarka: norint gauti atostoginius turi užpildyti prašymą, o tie prašymai yra išduodami tik rugpjūčio mėnesį, nes visi prancūzai tada atostogauja. Žodžiu, kažkokia nesamonė, dėl kurios tėvas negavo atostoginių. Užsukom į Merival, užsipirkom vyno. Pradžioj galvojau paimti vieną dėžę (6 buteliai) vyno, bet persigalvojau, ir imiau dvi dėžes. 24 eurai už 12 butelių arba 9l vyno, kuriuo, pasak tėvo, Lietuvoje visi būna patenkinti. Pakeičiau ratą, jau antrą kartą per šią kelionę, tvirtai užsukau, nes jau vieną kartą su šitu Safrane buvom pametę ratą: važiavom kokiu 110km/h ir netoli Klaipėdos pamatėm, kad mus autostrada lenkia ratas

. Šį kartą nesinorėjo nieko panašaus, be to autostradas keičia autobanai. Pora valandų prieš mus išvažiavo kiti lietuviai namo. Taip pat iš Elektrėnų. Tik jų daužtas Honda Civic ne toks patogus kelionei. Išvažiavome maždaug 17:00. Paleidome radiją ir pradėjo groti Queen - The Show Must Go On. Iškart nuotaiką pakėlė. Važiavome mokamais greitkeliais, nes norėjome kuo greičiau atsidurti Lietuvoje. Tėvas važiuodamas 110-120km/h pravažiavo apie 500km, kažkur netoli Dijon, kiek pamenu, persėdau aš prie vairo. Jau buvo naktis ir eismas buvo mažas. Po teisių gavimo (jas turiu nuo šių metų vasario) prie vairo sedėjau porą kartų, iš jų vienas Prancūzijoje, ir pravažiavau apie 20km. Taigi, buvo šiek tiek nejauku. Būčiau atgal tranzavęs, bet labai norėjau vairuoti. Laikiau pastoviai apie 120km/h. Labai nejauku buvo lenkti fūras, dėl to jas le

2007 m. gruodžio 30 d.

Invisible_Man / Pagalbos prašymas / Help request

2008 m. liepos 16 d.

Invisible_Man / Šveicarija, Montreux, Fredžio Merkurio statula

2007 m. lapkričio 16 d.

Invisible_Man / Nykštukė Pirėnų kalnuose - Andora

2007 m. lapkričio 10 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (4)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

[rockgirl]
2007 m. gruodžio 30 d. 23:59:16

Jop, tada skaiciau

Reiks tada is kurnors vel susisaudyt

Atsakyti

Invisible_Man
2007 m. gruodžio 30 d. 23:21:51

Skaitei neištaisytą. Matai, rašau sau, rašau taip. kaip man bus malonu skaityti, taip, kad nostalgijos reik čia

.

Tris kartus, paskutinis buvo berašant šį aprašymą

.
Įdomi, tik reik įdėmiai skaityti, be to įdomu, kai patiri realiai ką reiškia keliauti automobiliu, autobusu, autostopu, visa tai įvertini

. Skaityk, tikrai įdomu.

____________________
" - Kai vairuoju, aš negeriu,- tarė jis, duodamas man pintos talpos butelį. Gurkštelėjau ir pasiūliau jam. - Velnias neims, - pasakė jis ir mauktelėjo." - Jack Kerouac "On The Road"

Atsakyti

[rockgirl]
2007 m. gruodžio 30 d. 21:25:55

Gal sita jau skaicius esu?
Bet siaip, sunku skaityt, nes tokia truputi nostalgija ir siaip

Speju skaitei visa Keruako knyga, tai idomu, ar ji idomi, nes siaip buvau pradejus skaityt, bet taip ir nepabaigiau..

Atsakyti

Invisible_Man
2007 m. gruodžio 30 d. 20:49:45

Nuotraukos - https://www.road.lt/urquattro Prancūzija.

Atsakyti

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
edzkaa1	I Would For You Nine Inch Nails	2
malia	Blinding Lights The Weeknd	2
Sahja	Do You Wanna Modern Talking	2
Konditerijus	No More Lies Iron Maiden	1
Silentist	This Guy's In Love With You Fausto Papetti	0
Alvydas1	wonderful life Bring Me the Horizon	0
PLIKASS	Up From The Bottom Linkin Park	0

Tour de France

Invisible_Man

Komentarai (4)

Dienos daina

Šiuo metu vertiname

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

Pokalbių dėžutė

Registruokis ir diskutuok!

Informacija

Tour de France Invisible_Man

Tour de France

Komentarai (4)

Dienos daina

Šiuo metu vertiname

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

Pokalbių dėžutė

Registruokis ir diskutuok!

Informacija

Tour de France

Invisible_Man