Poshla knyga VI, VII, VIII

Poshla knyga VI, VII, VIII

LYne

VI

Mat kaip būna. Pievoje Ieva tikėjosi rasti ramybę. O rado Tadą. Tiksliau jis ją. Kitas kelias dienas Ieva atrodė lyg naujai gimusi. Jos veidas tiesiog švytėjo, o akyse degė karšta liepsna. Gyvenimo liepsna. Kasdien jie su Tadu buvo kartu. Ėjo pasivaikščioti. Jis visą laiką laikė jos ranką, lyg ją paleidus, susigrąžinti nebebus vilties. Žiūrėjo filmus ant sofutės apsikabinę. Žodžiu romantikos kupinos dienos. Ir ne tik... Bet atėjo laikas Tadui vykti atgal į sostinę. Tad neilgai trukus ir Ieva jau krovėsi daiktus, nes sielos ramybė buvo atgauta o jos visos mintys jau ir taip išvažiavo kartu su Tadu...
Sėdint traukinyje Ievai patinka klausytis mp3, žiūrėti pro langą į pralekiančius vaizdus. Ir galvoti. Ir kai viskas susilieja į vieną: peizažai, lyg prisiminimai, skriejantys pro šalį, nostalgiška daina, ir ramybė. Kai esi tarp žmonių, bet jautiesi vienas. Vienas, bet ne vienišas. Tada taip gera viską apmąstyti. Prisiminti, kas jau buvo, ir pagalvoti apie tai, kas dar gali būti... Lyg pravirkus. Ar žinote, kaip gera yra verkti iš skausmo. Sielos skausmo. Kai rodos kažkas varsto dielą aštriais dygliais, ir su ašaromis jie, rodos, pasišalina. Ir apima tokia euforija, ramybė, palieka taip gera... Todėl Ievai patinka verkti. Nes tiktai liudesy, nes tiktai liudesy... Siela džiaugiasi...

VII

Vieną gražų vakarą labai nebuvo ką veikti. Kaip visada sėdėjau prie kompo ir naršiau internete bei atrašinėjau visokiems dalbajobams, kurie neturėjo asmeninio gyvenimo ir buvo linkę gilints į kitų problemas. Kodėl, kai bendraudamas internetu nededi šypsenėlių, visi klausia, ko tokia pikta arba, kas nutiko. Nieko nenutiko, kvaili, neturintys realaus gyvenimo iš virtualaus pasaulio bijantys išlysti kvailiai. Tik noriu, kad atstotumėt nuo manęs, nes man patinka bendrauti su žmonėmis, kuriuos iš tikro pažįstu… Gerai, neišsiplėtokim, niekam jie neįdomūs. Nebent jų realiems draugams, jei jie tokių turi. Taigi, galvoju, ką čia nuveikus ir… Mintis!
Atsidarau skype ir rašau Mantui: “Labas, ką veiki, nelauki svečių?”, “Labas. Nu ne…”, “Tikrai ne?”, “O ką, nori ateit?”, “Joa, norėčiau. Ne ką teveikiu,o ir tu čiuju tą patį”, “Nu jo, nieko neveikiu”, “Tai atvarau, okei?”, “Nu ok”, “Ką atsinešti?”, “Degtinės butelį”, “Nu žadėjau sidro, bet okei…”, “Tai tu rimtai atvarai?”, “Nu joa, rimtai, negerai??”, “Nu ne, gerai, atvaryk”, “Gerai, lauk, bėgu…”. Okei, šuoliuojam į stotelę. Važiuojam autobusu. Važiuojam važiuojam, trečia stotelė, lipam. Užeinu į Iki, paimu degtinės, Švepso, kulniuoju pas Mantą. Ketvirtas aukštas, din dilin...
Durys atsidaro ir pamatau išsigandusias Manto akis, kai įkišu jam į rankas butelį, toniką ir imu vilktis paltą.
- Tai tu rimtai???
- Nu jo, galvojai juokauju?
- Jo, galvojau. Nemaniau, kad atsineši degtinės, aš tik šiaip pasakiau, kas šovė į galvą…
- Nieko tokio, galėsim prisigerti. Turiu gerą filmą. Komediją.
- Tik kai baigsis krepšinis.
- Marija padėk… Gerai, duok taures, šiaudelių, jei turi, darysim kokteilius.
- Manai aš žinau, kur čia kas yra…
- Nu tai paieškok, nėra tai nereikia.
Pasisekė. Mantas rado viską, ko reikėjo. Jam labai nepatinka, kai aš sakau, jog lietuviai vistiek prakiš, nes yra lopai. Bet aš beveik visada būnu teisi. Mantas yra mano geras draugas nuo pat vaikystės. O gal, kūdikystės… Na, šiaip ar taip, mes visada sutardavom, kartu vaikščiodavom iš mokyklos, kartu bėgdavom iš pamokų, kad pamatytume Drakonų kovas. Tik… Paskui jis persikėlė į sostinę, ten mokėsi. O dabar štai ir aš čia. Ne, nesekiau jo. Jam čia net nepatinka. O man tai tikras ir vienintelis gyvenimas. Sostinė. Čia jaučiu, kad gyvenu. Čia jaučiu, kad esu Kažkas.
Išgėrėm beveik visą butelį. Tiksliau, išpylėm visą, tik paskutinio savo koteilio Mantas jau nebepajėgė baigti. Jis pareiškė, jog geriau jau gerti gryna baltą ir užsigerti sultimis. Aš pastoviai pirmavau. Man, matyt, nesvarbu, kaip gerti…
Pažiūrėjom mano filmą. Pažiūrėjom ir dar kelis. Eiti miegoti atrodė kažkaip kvaila. Tad ir nėjom, Niekas apie tai nekalbėjo, tiesiog sėdėjom ir šnekėjom. Nuėjome į internetą. Ten juk daug pramogų. Taip ir leidome laiką ligi ryto. Kokią devintą nusprendėme, jog… Ne, man tiesiog reikėjo eiti, tad jis mane pavežė.
Šauniai praleidome laiką. Džiugu, kad galiu pabendrauti su vaikystės draugu. Kai jis buvo čia, o aš namie, nebendraudavome mėnesių mėnesius. O kai susitikdavome nelabai turėjome ką vienas kitam pasakyti. Dabar viskas kitaip. Galime kalbėti nesustodami. Mes šauniai sutariame. Abu esame paprasti, suprantame prestižinį humorą. Abu nesijuokiame iš banalių ar nusibodusių anekdotų, kurie kitiems negirdėti ir verčiantys iš padų. Apgailėtina. Kaip galima su tokiais žmonėmis bendrauti. Su tokiais, kurie nesupranta, kas yra geras humoras.
Mano kambariokės pripratusios, kad dažnai negrįžtu naktį. Tiesa, kai negrįžau pirmą kartą, jos labai išsigando ir man parsiradus apšaukė, kodėl nepranešiau, bet po to priprato. Džiugu, kai kažkas tavim rūpinasi. Ir tas kažkas nėra tėvai. Mano kambariokės sako, jog aš tik parlekiu, užkandu, ar persirengiu ir vėl išlekiu. Na, jos teisios, dažniausiai taip ir būna. Vilniuje turiu daug draugų. Sakau draugų. Nes draugių neturiu nei vienos. Mano draugai dažnai sako atvažiuok ir pasiimk draugę. O aš jiems atsakau, jog neturiu nei vienos. Nežinau, gal jie galvoja, kad meluoju, nenoriu jų supažindinti, nes pavydžiu. Nežinau ir man nusispjaut. Nes žinau, jog nemeluoju. Aš tiesiog neturiu draugių. Kam man jos. Kam man naujos draugės, jei senos pačios geriausios.

VIII

Aaa.. Tadas. Norite sužinoti, kaip klostosi mano santykiai su juo, gryžus čia? Na, turiu jus nuvilti... O gal ir nudžiuginti. Priklauso... Priklauso nuo to, ar manęs nekenčiate, ar manimi žavitės. Iš Tado gryžusi nesulaukiau nei ženklo. Ir man dzin. Na gerai, man ne dzin. Bet aš per daug kartų lindau jam į akis, kad neužgraužusi savęs mirtinai galėčiau tai padaryti dar kartą. Tegu tas savimi per daug pasitikintis šunsnukis žinosi. Kai jis supras, ką prarado, keliais atšliauš. Na gerai, tikriausiai neatšliauš, bet aš palauksiu, kol jis pats man duos žinią. Arba kol nebeištversiu ir pati jam parašysiu...
Sėdžiu štai dabar, žiūriu į tuščią tuoleto sieną ir bandau verkti. O jei tik jis bent kartą pas mane ateitų... Kodėl negaliu matyti kasdien jo šypsenos ir klausytis jo kalbamų nesąmonių. Negaliu jausti ir jo rankų ant savo šilto kūno. Jausti kaip jis miega mane apkabinęs ir per miegus stipriai suspaudžia, lyg būčiau jam pati brangiausia ir į nieką manęs nekeistų, niekam neatiduotų. Na gerai, neateitų, bent parašytų. Neapsakomai gera būtų jei jis bent kartą man parašytų.. Ir parašytų ką nors gražaus. Bet visai paprasto. Mano sielą pripildytų neapsakoma laimė, jei gaučiau iš jo bent vieną švelnų žodį. Pavyzdžiui: „Pasiilgau..“.
Tik beprotis galėjo sugalvoti meilę. Ir tik tokie pat bepročiai nusprendė ją išbandyti. O ji ateina netikėtai, kaip pirmasis sniegas.. O išvaryti ją labai sunku.. Nepakeliama.. Jis man kaip narkotikas.. Kai jaučiu, jog jis šalia, nerandu ramybės. Kai galvoju, jog jis gali būti su kita, mano širdį varsto pavydo ir nusivylimo spygliai. Jis nuolatos mane kritikuoja, bet man jo kritika lyg komplimentai. Baisiausių jo ištartų man žodžių neimu į širdį.. Atleidžiu jam viską ir dar daugiau. Atleidžiu už tai, ką jis man padarė, ir ką dar padarys.. Nes aš kitaip negaliu. Nes man skauda, kai negaliu būti šalia jo.. Nes man skauda, kai jis šalia, bet jo mintys kitur...
Mano sieloje žiojėja žaizda. Ir gelia, o kad kas žinotų, kaip gelia, lyg pjaustyčiau savo širdį britvutėmis į mažus gabalėlius... O aš ir nenoriu, kad ta žaizda užsitrauktų. Nenoriu randų, noriu tiesiog mėgautis savo kančia. Jei negaliu būti laiminga su juo, nebūsiu su niekuo. Toks mano verdiktas. Paskelbtas sau nuosprendis. Ir jis neginčytinas. Dievas mato, man reikia Tado. Likimas man padės sužinoti, ar ir jam reikia manęs...
Aš tik noriu verkti, Viešpatie... Bet negaliu... Kodėl negaliu verkti... Aišku kitiems reikia labiau už mane... Ne verkti – apskritai... Gerai, galiu ir neverkti. Kaip surasti teisingus atsakymus... How am I supposed to know, what‘s right... Reikia eiti į paskaitą... Nenoriu nieko liūdinti... Aš tik norėjau verkti... Tik verkti...
Sostinės tuoletas vietoj gimtinės pievų. Čia šiek tiek mažiau erdvės ir gaivaus oro... Palūžau... Sėdžiu štai tūlike ir verkiu.. Ką aš kalbu, net neverkiu! Gerai būtų. Išlieti visą susikaupusį skausmą ašaromis. Ne tai ne. Reikia jį pamiršti. Pradėti viską iš naujo. Ne, ne pradėti, tęsti. Tęsti savo gyvenimą. Ir pasitraukti iš jo. Tik paskutinį kartą... Prisimenu lyg tai buvo kine:
Jau iš tolo ji pamato jį, stovintį vidury gatvės, besišypsantį ta savo kvaila, bet kartu tokia užburiančia šypsena. Ir jai gera žinoti, jog jis čia dėl jos. Jis laukia tik jos... Ji palengva artėja ir kai tarp jų lieka keli taip lėtai nykstantys žingsniai, jis pradeda eiti link jos. Jos veide nuoširdaus džiaugsmo šypsena sumišusi su vos vos juntamos baimės atspalviu. Jis... O taip, jis šypsosi. Ir to užtenka. Ir pasaulis taipogi jiems šypsosi. Jie apsikeičia keliais nereikšmingais žodžiais, jis ištiesia ranką ir jos delnas paskęsta jo delne... Jie tolsta horizonte pamažu išsklaidydami susikapusį drovumą ir nežinomybę...
Toks buvo mūsų pirmasis susitikimas...

2009 m. sausio 29 d.

LYne / Gilus muuu....

2011 m. sausio 15 d.

LYne / Tiriamasis objektas

2010 m. rugpjūčio 16 d.

LYne / Sooo happy together

2010 m. birželio 23 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (1)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

LYne
2009 m. sausio 29 d. 00:18:39

Atsiprashau, kad buvau shituos praleidus.. =| ;]

____________________
First they ignore you, then lough at you and hate you. Then they fight you then you WIN...

Atsakyti

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
Alvydas1	The Shadow Elite Behemoth	1
Konditerijus	Fall Apart Death in June	1
PLIKASS	If You Were a Sailboat Katie Melua	1
Silentist	Nasa-Arab Coil	0
malia	Without Me Halsey	0
Sahja	Mr. Moon Anders \| Fahrenkrog	0