
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
![]() " Pakšt! lašelis Tau ant skruosto.. Pakšt! ant kito.. Pakšt! tavąsias lūpas atgaivino.. Pakšt! kad šitaip lytų amžinai... " Pamatyti pasaulį kitokį - mus šito moko gyvenimas, rodydamas savo ragučius ir kailiuką, kaskart vis labiau nustebindamas, iškrėsdamas kokią nevykusią kiaulystę, sudaužydamas vieną ar kitą širdelę, plakančią galbūt visiškai nekalto ir niekuo čia dėto žmogaus, vien tik tam, kad galų gale mes pasižiūrėtume kitomis akimis į tai, kas jau senai mus supa, teikia džiaugsmą, laimę. Pavyzdžiui, visi mes turime kokį nors geriausią draugą - vieniems tai jų broliai, seserys, kitiems kaimynai, klasiokai, tiesiog artimi žmonės, tačiau faktas, jog mes tokį turime, ir labai saugome, sakytume, lyg būtume pamilę - širdingai rūpinamės, kartu leidžiame laiką, juokiamės ir liūdime, visados išsipasakojame - netgi nelabai svarbu, kiek mūsų draugas tai supras ar ne, tiesiog pilame mintis visas iš eilės, kad galėtume pasidžiaugti bent minutėlei visiška tuštuma galvoje... Kartais tos tuštumos taip ir nepajaučiame - arba tai mūsų žodžiai atsimuša į draugą lyg veidrodį ir grįžta atgal į mūsų mintis ir širdis, arba tai savaiminė reakcija, kai keletas minčių niekuomet neapleidžia mūsų, kad ir kiek mes jas benagrinėtume, kad ir kiek beanalizuotume ar stengtumėmės išvyti laukan, nors trumpam, nors valandėlei, kad galėtumėme pasijusti lengviau ir negraužti savęs iš vidaus. Mano geriausias draugas šiek tiek primena šuniuką - tu jį gali visur vedžiotis, ir jis neprieš; tu jį gali paprašyti laukti, ar paskubėti - jis niekuomet neprieš; kai jam papriekaištauji, pasirodo, jog jis paprasčiausiai visada būna laisvas ir gali daryti ką panorėjęs. Atrodo, pasakai myliu.. O jis pasako aš taip pat, tik labiau. Atrodo, pasakai viskas baigta.. O jis sako aš visada būsiu šalia. Atrodo, jauti tuštumą, kur seniau buvo raudonų rožių sodai... O jis vis dar jais gėrisi. Suklapsi Jo laimingai gražios akutės. Jis visada taip žiūri, tarsi aš vėl ruoščiaus su juo žaisti... Įpratimo, rodos, niekas nepakeis, ar ne?... -Ar rytoj vėl ateisi? Klapt, klapt. Taip norėtųsi tarstelti tą mažą "ne"... Galų gale, kiekgi galima? Bet savigraužos kirminas mano kitaip. Buvęs nemalonus padarėlis virto tikra gyvate, tūnančia kažkur apsivyniojus apie širdį, plaučius, gerklę.. Vos širdis ima spurdėti stipriau, pasidaro sunku kvėpuoti. Argi ne niekšiška?... Jis tuoj švęs pusmetį savo monarchijos, vyks didžiulė puota, o po jos - neliks nieko, kas žmogiška, ir... -Ateisiu. ![]() " Ir būna dienų kaip tyčia, Dar viena gilia prasme, Liūdesys aplanko mane.. Ir būna dienų kaip tyčia, Kad tik to nematyčiau Tu slepi.. save. Ir būna dienų, kaip tyčia.. Dar viena, gilia prasme... " Šalta. Toks gražus rytas pamažėle virto apsiniaukusia ir nesmagiai nusiteikusia diena - lyg mum to labiausiai reikėjo. Lašas po lašo, rodos, tampame rudeniškų minčių apsupti. Depresija grįžta, graužatis už nieką (o galbūt už Viską?...), klausimas "kodėl?" ir kiti liūdni dalykai - kaip rudeniop pasmerkti lapai dažo pasaulį kruvinom spalvom - pats gražiausias, ir pats negailestingiausias metas, ką gi jis mums atneš?... Paklausiame savęs tyliai. Ir utopiškai viliamės, jog viskas rytoj bus šviesiau ir gražiau, nei atrodo šiandieną, pro nenuplautą sielos langą į smogu apsitraukusį mūsų minčių pasaulį, kur kiekviena smulkmena reiškia tiek daug, nors kartais to net nepastebime. Pastabumas yra kelbus dalykas. Vienu momentu matai kiekvieną judantį lopinėlį aplink save, kitu - nepastebi dalykų, kuriuos Tau labiausiai reikia stebėti ir saugoti; kaip vėliau paaiškėja - Tu vienintelis to nematei. Psichologija visada vaidino svarbų vaidmenį. Ar žinojote, kad nuo didelės nervinės įtampos galima susirgti? Neretai - skrandžio ligomis. Papuola, ypač šiais skubančiais ir materialistiniais laikais. Arba tiesiog užtenka didelės nuostabos, sumišimo, gilaus liūdesio ir, žinoma, visagalės savigraužos gyvatės, kuri ir padaro juodžiausiąjį darbą. Kur toji paslaptis, lemianti atsitiktinumus, kuriems reikia tiek nedaug, kad viskas būtų kitaip? Aš ją įsimylėjau. Nuostabus jausmas, ar ne? Oi, atleiskite, Jūs to nepatyrėte... Tačiau meilę pažįstame beveik visi. Kaip ten sakoma?.. "Meilė - kaip žarija - nuo pliauskos ant pliauskos." Nemirtingi žodžiai. Jų tiek daug nuostabių yra tam.. O kas lieka dūmams, kai šaltu vandeniu užpili ugnį? Sakot, niekas jos niekada neužgesins?.. Dabar Jūsų tiesa. Ir kad ir kaip ten bebūtų... Visada yra išeitis. Kadanors ji ateis ir pas mane, tikiuosi, nelabai skaudžiai. ![]() |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
Pasiūlė | Daina | Mėgsta | |||
DjVaids | ![]() 2 Unlimited |
||||
Sahja | ![]() Andra |
||||
Silentist | ![]() Soft Cell |
||||
Prodarv | ![]() Pompa |
||||
malia | ![]() Bon Jovi |
2009 m. rugpjūčio 27 d. 23:16:51
____________________
Kartais atrodo, kad šiais laikais tolerancija yra menas. Ir aš rimtai.
2009 m. rugpjūčio 26 d. 21:50:16
Dėl minčių išpylimo labai teisingos mintys, ir šiaip, nuoširdu, maloniai skaitosi. tavo rašymo stilius apskritai labai patobulėjęs
____________________
Mūsų ir apie Mus. http://net.niekas.eu/ http://net.niekas.eu/mk/ http://net.niekas.eu/mildak/ http://net.niekas.eu/skarolis/ ----------------------------- Sekite reklama. As rimtai. Sekite.